2016 Gegužės 11

Energetika

Europa slysta nuo Rusijos dujų kabliuko

Veidas.lt

"Scanpix" nuotr.

Energetinių išteklių kainos jau nustojo būti vien ekonominiu reiškiniu. Energetinis karas, kaip poveikio priemonė, yra įsitvirtinęs šiuolaikinėje geopolitinių procesų sampratoje. Tačiau kartu atsiranda ir supratimas bei sutarimas, kaip reaguoti į šį iššūkį. Valstybės, kurioms tenka importuoti energetinius išteklius, viliasi išsigelbėti diversifikuodamos rinką: kuo daugiau alternatyvių tiekėjų tampa rinkos žaidėjais, tuo mažiau tikėtina, kad energetinių išteklių eksportas ar jų kainos gali būti panaudota kaip „ginklas“.

Viktoras Denisenko, geopolitika.lt

Verta priminti, kad energetinį karą iš esmės sugalvojo Rusija. Ji gana aktyviai manipuliavo dujų kainomis, vienas valstybes skatindama už lojalumą, o kitas bausdama už nepaklusnumą.

Rusijai dar negreitai pavyks eliminuoti Ukrainą iš tranzito schemų.

Kitu aiškiu tokio karo elementu tapo Maskvos nesutarimai su Ukraina: Rusija kelis kartus demonstratyviai buvo užsukusi dujų čiaupą šiai valstybei ir versdavo nerimauti ne tik Kijevą, bet ir Europą, kuri dalį rusiškų dujų tranzitu gauna per Ukrainos teritoriją. Po Rusijos ir Ukrainos santykių paaštrėjimo, kurio priežastimi tapo Maskvos įvykdytas Krymo pusiasalio užgrobimas ir vadinamųjų separatistų Ukrainos Donbaso regione skatinimas, Rusija buvo pažadėjusi nuo 2019 metų palikti Ukrainą be dujų tranzito (ir atitinkamų įplaukų į biudžetą). Padaryti tai turėtų leisti naujo dujotiekio projekto realizavimas, tačiau šiandien šis klausimas vis dar lieka atviras.

Atrodo, Rusijai dar negreitai pavyks eliminuoti Ukrainą iš tranzito schemų. Prisiminkime, kad pirmiausia realizuoti šį tikslą turėjo padėti „Pietų srauto“ dujotiekio projektas, kurį Maskva pati nutraukė. Tokio žingsnio priežastis – nepasitenkinimas ES energetinės rinkos reguliavimo principais, neparankiais Rusijai ir jos energetikos milžinei – korporacijai „Gazprom“.

Nutraukusi „Pietų srauto“ projektą Maskva siekė parodyti, kad ji ir pati turi alternatyvų. „Pietų srauto“ projektą turėjo pakeisti vadinamasis „Turkų srauto“ projektas, kurį realizavus rezultatas būtų toks pat – naujas dujų tranzito į ES teritoriją maršrutas. Tačiau iš pat pradžių buvo aišku, kad tai irgi yra ne vien ekonominis, bet ir politinis projektas. „Turkų srauto“ realizavimo darbai judėjo gana lėtai, o po incidento, kai Turkija numušė Rusijos bombonešį „Su-24“, dalyvavusį karo operacijoje Sirijoje, šis projektas taip pat buvo nutrauktas.

Nesusipratimai dėl naujo dujotiekio projekto ne vienintelis dalykas, kuris turėtų versti nerimauti Rusiją šioje srityje.

Faktiškai NATO pripažino, jog mūsų valstybė kompetentinga sprendžiant energetinio saugumo klausimus ir gerai išmano jų aspektus.

Energetinio saugumo iššūkis šiandien gana plačiai pripažįstamas. Apie tai byloja, pavyzdžiui, tai, kad Šiaurės Atlanto sutarties organizacija, be kitų savo struktūrinių padalinių, yra įsteigusi ir Energetinio saugumo centrą. Simboliška ir tai, kad toks centras buvo įsteigtas Vilniuje. Lietuva, ilgą laiką buvusi priklausoma nuo Rusijos valstybinės bendrovės „Gazprom“ eksportuojamų dujų, gana aktyviai kėlė energetinio saugumo klausimą skirtingais lygmenimis. Faktiškai NATO pripažino, jog mūsų valstybė kompetentinga sprendžiant energetinio saugumo klausimus ir gerai išmano jų aspektus.

Be to, vien tai, jog toks NATO centras buvo įsteigtas, rodo, kad Šiaurės Atlanto sutarties organizacija energetinį saugumą supranta kaip integralią bendros saugumo sampratos dalį. Tai turėtų būti gana aiškus signalas Rusijai, itin pamėgusiai nekonvencines agresijos ir poveikio priemones.

Beje, ir pačios Lietuvos pavyzdys rodo, kad energetinio saugumo klausimai yra išsprendžiami. Čia būtina paminėti strateginį suskystintų dujų terminalo Klaipėdoje projektą, kuris iš esmės išsprendė Lietuvos priklausomybės nuo rusiškų dujų klausimą. Neatsitiktinai ir laivas-saugykla, pastatytas Lietuvos vyriausybės užsakymu Pietų Korėjoje, buvo pavadintas „Independence“ – t. y. „Nepriklausomybė“.

Suskystintų dujų terminalo įrengimas gana aiškiai keičia ankstesnį jėgų balansą ir geografinę ar net geopolitinę valstybės priklausomybę nuo vieno tiekėjo.

Suskystintų dujų alternatyva atveria daug galimybių. Anksčiau pasaulyje savo sąlygas diktavo dujotiekių infrastruktūra, o ir patys dujotiekiai tapdavo įtakos šaltiniu ir priemone (prisiminkime kad ir šiame straipsnyje minėtą Rusijos manipuliavimą „Pietų srauto“ ir „Turkijos srauto“ projektais), o suskystintų dujų terminalo įrengimas gana aiškiai keičia ankstesnį jėgų balansą ir geografinę ar net geopolitinę valstybės priklausomybę nuo vieno tiekėjo.

Svarbia naujiena tapo tai, kad suskystintas dujas į Europą pradėjo pardavinėti ir transportuoti ir JAV. Pavyzdžiui, amerikietiškos dujos jau yra pasiekusios suskystintų dujų terminalą Rafnes Norvegijoje. Tai nutiko dar kovo pabaigoje. Ši naujiena gali atrodyti gana netikėta, nes Norvegija pati išgauna dujas. Pažymima, jog prieš porą metų idėja eksportuoti dujas iš JAV į Norvegiją galėjo pasirodyti visiškai absurdiška, tačiau pakitusios (t.y. kritusios) energetinių išteklių kainos pavertė realybe ir tokį projektą.

JAV suskystintos dujos yra pasiekusios ir Europos Sąjungos teritoriją. Balandžio pabaigoje pirma amerikietiškų suskystintų dujų partija buvo pristatyta į Portugaliją. Kartkartėmis vis užsimenama apie galimybę tiekti amerikietiškas dujas ir Klaipėdos terminalui. Regioninis energetinis saugumas turėtų dar sustiprėti, kai dujas pradės priiminėti galingas suskystintų dujų terminalas Lenkijoje, Svinouiscio uoste.

JAV suskystintų dujų gamybos kompanijos gana aktyviai veržiasi į Europos rinką, o pačioje rinkoje kyla natūrali konkurencinė kova. Tikėtina, kad, be JAV, svarbiausiais jos dalyviais tampa Rusija ir Kataras (pastarasis būtent suskystintų dujų sektoriuje). Suprantama, čia paminėti tik pagrindiniai žaidėjai. Šalia atsiranda ir kitų konkurencinės kovos dalyvių, pavyzdžiui, Iranas, kuriam panaikintos sankcijos. Pažymima, kad Teheranas norėtų pardavinėti į Europą ne tik naftą, bet ir dujas.

Rusija, pasinaudodama „Gazprom“ korporacija, sumaišė verslą su politika ir kaip tik dėl to į rusiškas dujas susiformavo tas ne itin palankus požiūris.

Žinoma, Rusija turi Europoje savo lobistų. Vienas jų, pavyzdžiui, yra dujų prekybos ir saugojimo įmonės „Wingas“ vadovas Gerhardas Königas. Kita vertus, vargu ar jis turi didelį pasirinkimą, nes nuo šių metų pradžios vienintelė šios įmonės savininkė yra Rusijos milžinė „Gazprom“. G.Königas aktyviai pasisako už tai, kad „ekonomika būtų atribota nuo politikos“, ir tikina, kad „Europai reikalingas „Gazprom“. Kartu „Wingas“ vadovas nuogąstauja, kad Europoje į rusiškas dujas žiūrima ne vien pozityviai. Tačiau čia galima tik dar kartą priminti, kad ne kas kitas, o Rusija, pasinaudodama „Gazprom“ korporacija, sumaišė verslą su politika ir kaip tik dėl to į rusiškas dujas susiformavo tas ne itin palankus požiūris.

Kita vertus, vargu ar Rusija gali būti visiškai išstumta iš Europos rinkos. Neseniai buvo pranešta, jog prie dujų eksporto į Europą bus leista prisijungti dar vienai rusiškai valstybinei korporacijai – „Rosneft“. Iki šiol dujų eksporto monopolis priklausė vienam „Gazprom“.

Tačiau Europos vykdoma rinkos diversifikacija vis dėlto gali stipriai pagadinti nervus Rusijai. Konkurencinė kova tampa įnirtingesnė. Europa jau yra nušokusi nuo rusiškų dujų kabliuko. Be to, JAV ir Europos Sąjunga visai neseniai yra sutarusios plėtoti Pietinį dujų koridorių, kuris leistų eksportuoti dujas tiesiai iš Azerbaidžano, apeinant Rusiją. Maskvai tai yra nemaloni žinia. Galima tik dar kartą paminėti, jog Rusijos biudžetas didžiąja dalimi priklauso nuo energetinių išteklių prekybos, tačiau ši rinka po truputį slysta iš Kremliaus rankų.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. gegužės 11 d.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...