2012 Birželio 16

Etnografija: „Dzūkija keistis neskuba“

veidas.lt

 

Nors Dzūkijoje poilsiautojų ir naujakurių netrūksta, statyti šiuolaikiškų vilų čia neskubama. Dėl tradicijoms neabejingų žmonių kaimas čia nedaug tepasikeitęs – šimtametės tradicijos, papročiai, amatai Dzūkijoje vis dar kasdienybė, o ne retenybė.

 

Regionų panašumai

Dzūkija – labai savita etnografinė Lietuvos sritis tarp Nemuno vidurupio ir Neries. Dzūkai, šių vietų gyventojai, taip vadinami dėl ryškios savo tarmės ypatybės – dzūkavimo. Dzūkuoja ir rytų aukštaičiai, tačiau dzūkai išsiskiria dar ir savitais papročiais, liaudies dainomis, gyvenimo būdu. Daugelis amatų čia išsilaikė ilgiau nei kitur, o kai kurie darbai – net iki mūsų dienų. Čia vis dar galima pamatyti moteris, pjautuvu pjaunančias rugius, paragauti namuose keptos duonos, Dzūkijoje vis dar naudojami spragilai ar rankinės girnos.

 

Nors etnografinių regionų ribos skirstomos atsižvelgiant į architektūros, tarmių, materialiojo paveldo skirtumus, visuose regionuose architektūros formas lėmė tie patys du veiksniai – gamtinis ir žmogiškasis. Gamta dzūkams nebuvo palanki – šiuose kraštuose prastos žemės, miškai, todėl čia reta būdavo turtingų ūkininkų.

 

Trobos gerokai mažesnės nei kituose regionuose, beje, turi sąsajų ir su aukštaičių pirkiomis. Ir dabar Dzūkija kartais laikoma aukštaičių dalimi – kai kurie etnologai teišskiria Aukštaitiją, Žemaitiją ir Suvalkiją. Dzūkijos kaimuose sodybos išsidėsčiusios pagal šiam kraštui būdingą tvarką. Yra išlikusių vien kirviu statytų namų, čia įprasti gausūs puošybos elementai.

 

Gamta nelepino

Gamtinės sąlygos lėmė, kad pamatai pirkioms Dzūkijoje buvo daromi menki, dažniausiai iš medžių trinkų, rečiau – iš akmenų. Stogai – gegninės konstrukcijos, daugiausia dvišlaičiai. Viena seniausių stogo konstrukcijų – čiukurinė. Kita archajiška Dzūkijoje dar aptinkama stogo konstrukcija – sijinis stogas. Seniausias gyvenamasis dzūkų pastatas – viengalė arba dvigalė pirkia. Ją sudarė pagrindinė patalpa, vadinama pirkia, kurioje daug vietos užimdavo duonkepė krosnis, ir priemenė, kurioje kadaise buvo atliekami ir ruošos, ir ūkio darbai. Dzūkai dažnai statydavo ir vadinamosios neišplėtotos dvigalės pirkios variantą: iš kitos priemenės pusės pristatydavo kamarą, kurioje ir miegodavo. Dviejų galų pirkias sau leisdavo turtingieji, bet Dzūkijoje jų būdavo mažiau nei kituose regionuose.

 

Grindys ir lubos pirkiose atsirado ne iš karto, nors miškingoje Dzūkijoje lentų grindys naudotos jau nuo seno. Tradicinis gyvenamasis dzūkų būstas – pirkia – ir planavimu, ir išorine forma siejasi su tradiciniu Rytų Lietuvos būstu, tačiau yra mažesnių matmenų nei kitur. Statybinės medžiagos naudotos tokios pat, kaip ir kituose regionuose. Pirkios sienos – rąstų, stogams paprastai naudoti šiaudai, taip pat būdavo dengiama lentelėmis „drankomis“, malksnomis, skiedromis, kai kur ir čerpėmis.

 

Nors ūkiai menkesni nei kituose regionuose, pirkios puošyba dzūkai jiems nenusileido. Dzūkijoje plito puošybos elementai, sukurti iš medžio – kiaurapjūviu dekoruoti antlangiai, prieangėliai, lėkiai. Bene labiausiai puošiamas pastato elementas – langai. Ypač brangiai kainavo langų gamyba ir puošimas, tačiau net ir nepasiturintys valstiečiai dėl jų negailėdavo parduoti karvę.

 

Kitas svarbus sodybos pastatas – svirnas. Dzūkijoje svirnai nedideli, dažniausiai vienos patalpos, bet išraiškingų formų. Čia saugotos maisto atsargos, drabužiai, kartais miegota. Išskirtiniai Dzūkijoje – svirnai su „pavalu“. Stogui sutvirtinti būdavo įrengiamas „pavalas“ – išilgai stogo vienas šalia kito dedami rąsteliai ar pusrąsčiai, kurie matomi ir iš išorės.

 

Maitintojas – miškas

Pietryčių Lietuvoje gyvena gruntų, panemunių ir šilų dzūkai. Gruntų dzūkų žemės geresnės, nuo seno jie verčiasi žemės ūkiu. Panemuniškiai tradiciškai buvo žvejai ir sielininkai. Šilų dzūkų kraštas – aplink Marcinkonis, pačiuose pietuose, prasčiausias ūkininkauti. Šiliniai save vadina „pieskynų“ – smėlynų – dzūkais. Čia kraštovaizdis archajiškiausiais, lėtai kintantis.

 

Būtent šilų dzūkų krašte dar išlikę tik kirviu statytų pastatų, šiam kraštui būdingas sodybų išdėstymas. Čia vieta ne tik namui, bet vėliau ir kiekvienam baldui, namų apyvokos daiktui buvo parenkama ypač kruopščiai. Namo statybai rengtasi iš anksto. Mediena ruošta rūpestingai. Sakoma, atėjęs girion dzūkas jai „pasikloniodavęs“, o paėmęs į rankas kirvį atsiprašydavęs. Baigęs darbus padėkodavęs, prižadėdavęs iškirstus medžius atsodinti.

Mišką ruošdavo tik žiemą – tada miegančiame medyje mažiausia drėgmės, džiūdamas jis neskilinėja. Nuo rąstų pašalindavo žievę, „suposmuodavo ir per vasarų palikdavo dziūt. Rudenį, nutaikį laiko tarp darbymetės, ovaš palengvėjusį, veždavo namo.“ Senieji meistrai tvirtina, kad medis tinkamas tik iki krikštų (pusiaugavėnio), po krikštų „medzis jau gyvas. Iž rudenio apmiršta, po krikštų – atgyja. Atgyjis statybom necinka. Tokį medzį ėda trynia, graicau pūva, dūla. Geras meistras „medzį pažįsta da an kelmo.“ (A. Baltėnas, O. Drobelienė „Šilų dzūkai“)

 

Meistras pirmiausia imdavosi tokio užsakymo, kai buvo prašomas ne tik pastatyti namą, bet ir pagaminti baldus, taigi šeimininkui atiduoti visiškai įrengtą namą. Buvo pasakojama apie šventą žmogų – meistrą, statantį gražius, jaukius, saugius, šiltus namus. Tačiau retas dzūkas, nebent „užsidirbįs pinigų Amerikon“, išgalėdavo samdyti meistrą, dažniau meistras vykdavęs į Užnemunę.

 

Vietos gyventojai patys gamindavosi baldus, kas kaip sugebėdavo, skobdavo ir meistraudavo namų bei ūkio apyvokos rakandus, įrankius. Indai irgi buvo mediniai. Retas kuris pirkdavo molinių iš Merkinės puodžių. Pagrindiniai darbo įrankiai: kirvis, skliutas, pjūklas, įvairūs obliai ir įvairaus dydžio skobtuvai, vedegos. Maža kas turėjo medžio tekinimo stakles, varstotus. Iš storesnio medžio kamieno buvo gaminami įvairaus dydžio kubilai, kubiliukai, netgi kraičkubilis. Plonesnio medžio – „dainyčios“ (milžtuvės), „bojkelės“ (sviestmušės), skobtiniai indai grietinei, pienui, sviestui, uogoms ar grybams laikyti. Netgi gaminant baldus buvo naudojamas pusiau perpjautas medžio kamienas. Išskobus, primeistravus dureles jis tapdavo indauja ar spintele maistui kamaroje laikyti. Luotas – irgi iš skobto kamieno, kartais – net iki aštuonių metrų ilgio. Išeidavo ir lovys, neretai ir viso paršo mėsai sūdyti, įvairaus dydžio „niekotaitės, niekocos“ (geldos) blynams suplakti, nusiprausti, vaikams išmaudyti ir, žinoma, dubenys, dubenėliai, šaukštai, samčiai, kočėlai.

 

Namai – kelioms kartoms

Architektūros tradiciją formuoja ir bendruomenės nustatyti įstatymai: paveldėjimas, bendruomeninė santvarka bei valdžios primesti įstatymai – reformos ar privilegijos. Dzūkai ilgiausiai išlaikė vadinamąją bendrę. Šeimos čia buvo gausios. Viename name gyveno vaikai, vaikaičiai – neretai iki dvidešimties žmonių. Svarbiausias žodis šeimoje priklausė vyriausiam vyrui. Namai laikomi šventa vieta, čia praeina visas gyvenimas, auginami vaikai, čia žmogus jaučiasi saugus. Namų aplinka gerai pažįstama, jungianti kelių kartų gyvenimus, kartu ir labai paslaptinga.

 

Šimtmečius dzūkų ūkio pagrindas buvo miškinė ir dirvoninė žemdirbystė bei verslai, susiję su miško ir jo gėrybių naudojimu: miško kirtimas ir sielių plukdymas, taip pat medienos perdirbimas – pelenų, medžio anglies, dervos, deguto gavybai, statybinėms medžiagoms (rąstams ir malksnoms stogui dengti), balų rūdos gavyba, lydymas ir kalvystė, medžioklė, žvejyba, drevinė bitininkystė, grybų, uogų, vaistažolių rinkimas bei perdirbimas.

 

Medis turi įnorių

Kaimai Dzūkijoje išsimėtę miškuose. Lyginant su kitais Lietuvos regionais čia daugiausia beveik nepakitusių gatvinių kaimų, taip pat galima rasti ir padrikų kaimų, kurie šiame regione kūrėsi dar XVIII amžiuje. Dzūkijos nacionaliniame parke iki pat šių dienų išliko ne vienas kaimas: Dubininkas, Marcinkonys, Merkinė, Musteika, Zervynos. Zervynų kaimas dar sovietmečiu paskelbtas etnografiniu.

 

Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos instituto darbuotoja, architektė dr. Rasa Bertašiūtė įsitikinusi, kad didžiausia šiandienos problema – supratimas, kaip tuos kaimus saugoti, meistrų, pinigų sodyboms prižiūrėti trūkumas. „Medinį namą reikia tvarkyti kasmet, o šiuolaikinis žmogus mano, kad pastatytu namu rūpintis nereikia, – įsitikinusi pašnekovė. – Prižiūrimi namai nekeltų daug rūpesčių. O dabar jie ilgus metus stovi apleisti, be to, atvykę miestiečiai neretai nežino, kaip juos tvarkyti. Tradicinė architektūra – tarsi gamtos tąsa. Nėra kontrasto tarp žmogaus erdvės ir gamtos. Žmogus prie jos derinasi. O štai mieste kontrasto principas labai ryškus.“

 

Medinė architektūra, R. Bertašiūtės nuomone, sukuria šiek tiek kitokį žmogaus ir namo santykį – tokį, kurį suardė pokaris. Tuomet buvo kalama, kad tradicija nevertinga. Šiuo metu tradicija atgyja visame pasaulyje.

 

Darnos paieškos

Etnografė, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos vyriausioji specialistė Onutė Drobelienė pastebi, kad Dzūkijos mediniam paveldui, kol jame dar gyvena senieji šilų dzūkai, toks greitas išnykimas negresia kaip kituose regionuose.

 

Dzūkijoje gyvenimas keičiasi palyginti lėtai, tik kaimai pamažu tuštėja. Tiesa, tradicinę Dzūkijos kaimo architektūrą saugo ir sodybas čia įsigyjantys menininkai, kurie atvyksta ieškodami ramybės ir tylos, pagaliau – mūzos. Pasak O. Drobelienės, į Dzūkijos nacionalinio parko kaimus dažniau atvažiuoja tie, kurie vertina tai, ką mato aplink. Anksčiau namus žmonės statė dairydamiesi į gamtą, su meile sau ir savo šeimai. Ir šiandien naujakuriai stengiasi tebesamus pastatus sutvarkyti ar, pasitarę su saugomų teritorijų architektais, nebereikalingą tvartą, svirną pritaikyti šiuolaikinėms reikmėms.

 

Vaikystę Varėnos rajone, Rudnioje, praleidusios žinomos lietuvių grafikės Ramunės Vėliuvienės atmintyje išliko puošyba ir jaukumu išsiskiriančios dzūkiškos sodybos. Kaip ir daugelis menininkų, Dzūkijoje ji ieško ramybės ir ryšio su gamta. Kasmečiuose senųjų ir naujųjų dzūkų susitikimuose dalyvaujanti dailininkė tvirtina, kad nuolatiniai gyventojai ir sodybas čia turintys žmonės geba sutarti dalydamiesi tuo, ką šis etnografinis regionas išsaugojo: amatais, tradiciniu gyvenimo būdu, nenutrūkusiu ryšiu su gamta.

 

Dzūkijos, kaip ir kitų etnografinių regionų, veidą pakeitė didžiosios XX amžiaus nelaimės: trėmimai, kolektyvizacija, melioracija. Sovietmečiu, kaip ir visoje Lietuvoje, čia buvo įkurta kolūkių, bet išsilaikę vos metus kitus daugelis buvo pertvarkyti į žuvininkystės ar miškų ūkius. Smėlynai, upeliai, miškuose atokiai išsibarsčiusios derlingesnės žemės – kolūkiams kurti šios vietos nebuvo tinkamos.

Kristina BUIDOVAITĖ

sa.lt

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. Marytė Marytė rašo:

    Labai mielas straipsnis…:-)

  2. NORETUM NORETUM rašo:


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...