2012 Kovo 08

Dvi Lietuvos: griauti sunkiau, negu statyti

veidas.lt


Pirmoji Lietuva turėjo sulipdyti valstybę kaip ūkinį vienetą, ir tai padarė; Antroji iki šiol ieško savo vietos pasaulyje.

Lyginti Pirmosios ir Antrosios Lietuvos Respublikos ekonominį gyvenimą – nedėkingas uždavinys. Ekonomikoje mėgstamas statistinis lyginimas čia praktiškai neįmanomas. Ne tik dėl to, kad Pirmojoje Lietuvos Respublikoje šiek tiek išsamesni ekonominiai duomenys randasi tik antrą jos egzistavimo dešimtmetį, bet ir tai pripažįstama, kad jie neapima didelės dalies šalies ūkio. Bendrąjį vidaus produktą (BVP), šiandien vieną svarbiausių rodiklių bet kokiam ekonominio aktyvumo lyginimui, JAV imta skaičiuoti tik ketvirto dešimtmečio antroje pusėje.
Būtų didelė pagunda lyginti atskiras ekonominės veiklos sritis, apie kurias esama duomenų, tarkim, žemės ūkio, atskirų pramonės šakų gamybą, – sovietiniais metais tokie skaičiai dažnai būdavo pasitelkiami propagandai apie milžiniškus okupuotos Lietuvos laimėjimus. Bėda ta, kad jie tik propagandai ir tetinka, norint jų galima sočiai prisirankioti ir iš Pirmosios Lietuvos Respublikos statistikos. Pavyzdžiui, kokiais tempais didėjo turinčių radiją žmonių skaičius; arba kad 1929 m. automobilių pirkimas Lietuvoje pašoko 45 proc., kai Latvijoje – 6,8 proc., Estijoje – 13 proc.
Bet lyginimui su Antrąja Lietuvos Respublika panašūs skaičiai, kaip ir absoliuti dauguma kitų, visiškai netinka. XX amžiuje, ypač antroje jo pusėje, materialinės gėrybės buvo kuriamos pašėlusiais tempais, kito jų struktūra, net pats požiūris į ekonominio augimo prielaidas ir perspektyvas. Tad tiesioginis dviejų ekonomikų lyginimas – beprasmis.
Tačiau visada galima lyginti galimybes, viltis, siekius – taip pat tai, kaip sekėsi juos įgyvendinti.

Pirmoji Lietuva – valstybės šukė

Ekonominį šalies gyvenimą daugiausia lemia dvi aplinkybės: geopolitinė situacija ir kultūrinės, šiuo atveju – verslo kultūros tradicijos, tad jas pirmiausia ir vertėtų aptarti.
Pirmoji Lietuvos Respublika atsikūrė po beveik 125 metų Rusijos okupacijos. Nebebuvo žmonių, „atmenančių“ ankstesnę Lietuvą, nebuvo ir bandymų lygintis su praeitimi. Galima sakyti, kad valstybė buvo kuriama nuo nulio. Svarbu ne tik tie ilgi metai; dar svarbiau, kad dvasinių ištakų buvo ieškoma ne artimiausioje įmanomoje praeityje, bet amžių glūdumose paskendusiuose Vytauto laikuose.
Politiškai tai suprantama: tautiniais pagrindais kuriama valstybė atmetė visą lenkiškai kalbantį dvarininkų luomą, o su juo – ir keletą šimtmečių savo istorijos. Bet ekonomika mėgsta paradoksus: tam, kad Lietuva atėjo į nepriklausomybę kaip atsilikęs agrarinis užkampis, pagrindus padėjo tas pats itin garbintas Vytautas. Ne vieną į tautinės mąstysenos spąstus pakliuvusį istorijos mėgėją kankina beveik egzistencinis klausimas: kodėl Vytautas po Žalgirio mūšio neatsiėmė bent Klaipėdos, dėl kurios mūsų savanoriai 1923 m. guldė galvas? Atsakymas paprastas: Klaipėda Vytautui nebuvo svarbi. Nors mums gal ir nesmagu pripažinti, etninė Lietuva ėmė virsti ekonominiu užkampiu pačiais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės klestėjimo laikais.
Kai XVI a. LDK panūdo Baltijos, ji užėmė Livoniją su Ryga, kartu su Lenkija pajungė Prūsiją su Klaipėda ir Karaliaučiumi, bet etninių žemių ekonominės svarbos tai nepadidino.
Užėmusi LDK carinė Rusija tuo labiau nesistengė plėtoti etninės Lietuvos ekonomikos. Politinę reikšmę turėjęs Vilnius buvo paverstas eiliniu nusmurgusiu gubernijos miestu, potencialiai galėjęs augti Kaunas (1861 m. per jį nutiesta Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atšaka į Karaliaučių, 1864 m. iš Varnių čia perkelta Žemaičių vyskupystė ir kunigų seminarija) duso nuo pirmos klasės tvirtovės statuso.
Atrodo, geležinkelis turėjo duoti impulsų kraštui augti, bet buvo veikiau priešingai. 1874 m. nutiesus Liepojos–Romnų geležinkelį, Lietuvos dvarininkų grūdų eksportas ne tik nepalengvėjo, bet visai buvo sužlugdytas: pagal nustatytus geležinkelio tarifus vežti grūdus 250 km atstumu kainavo santykinai 40 proc. brangiau, negu vežti 1 tūkst. km, ir 54 proc. brangiau – negu 2 tūkst. km. Tad atvežti iš Rusijos juodžemio rajonų grūdai kainuodavo net pigiau negu vietoje užauginti.
Atkūrusi nepriklausomybę ir netekusi Vilniaus krašto Lietuva paveldėjo gabaliuką milžiniškoje carinės Rusijos imperijoje suformuotos infrastruktūros. Plentų tik atkarpos, geležinkeliai – niekur nevedantys. Ne be reikalo vienu pirmųjų Vyriausybės rūpesčių pasibaigus nepriklausomybės kovoms tapo nutiesti 60 km geležinkelio atkarpą Kazlų Rūda–Šeštokai – taip 1924 m. buvo pasiektas Alytus, kur stovėjo garvežiai, vagonai, po Vilniaus okupacijos neprieinami Lietuvai.
1923 m. atsiėmus Klaipėdos kraštą, tokių mirtinai būtinų valstybės, kaip vientiso ūkinio organizmo, funkcionavimui darbų tik padaugėjo.
Klaipėda nuo pat istorinių laikų pradžios priklausė Prūsijai, XIX a., kada buvo vykdomi didžiausi infrastruktūriniai projektai, Rusija ir Prūsija nuožmiai varžėsi dėl įtakos, tad nieko nuostabaus, kad į Klaipėdą iš Didžiosios Lietuvos nebuvo nutiesta jokių reikšmingesnių kelių. Visi didieji maršrutai (išskyrus tuos, kurie skirti bendravimui su priešiška valstybe) ėjo lanku apsukdami pasienį. Dėl to mūsų geležinkelis iki šiol toks lenktas. Prieš karą būta sumanymų ateityje nuvesti tiesią liniją iš Kauno į Klaipėdą, bet, atrodo, geležinkelių svarbai mažėjant jie taip ir liks neįgyvendinti.
Tik 1932 m., baigus tiesti geležinkelio liniją nuo Kužių iki Kretingos, Lietuva savo teritorija galėjo pasiekti uostamiestį.
1934 m. pradėtas tiesti Žemaičių plentas – pirmas reikšmingas kelias iš Didžiosios Lietuvos į Mažąją. Baigtas 1938 m., visai prieš pat Lietuvai prarandant Klaipėdos kraštą. Jei prisiminsime, kad 1940 m. baigtas tiesti šiek tiek trumpesnis Aukštaičių plentas, matysime, jog prireikė viso dvidešimtmečio, kol nepriklausoma Lietuva iš krašto šukės, atskiro žemės lopo virto vientisu funkcionuojančiu organizmu. Ne atsitiktinai Susisiekimo ministerija buvo antroji biudžeto naudotoja – po Krašto apsaugos, kuriai tekdavo daugiau negu ketvirtadalis biudžeto pajamų. Tuomet nuveiktus infrastruktūros darbus galima palyginti nebent su dabartiniais energetikos projektais, kuriuos Antroji Lietuvos Respublika tik pradėjo įgyvendinti.
Deja, to darbo vaisiais nebebuvo leista pasinaudoti.

Valstiečių valstybė

Nepriklausoma Lietuva susikūrė kaip valstiečių valstybė. Tai ne tik statistinis faktas (1923 m. gyventojų surašymo duomenimis, kaime gyveno daugiau kaip 84 proc. žmonių) – tai ir ideologinė nuostata. Tautinis atgimimas prasidėjo nuo sodžiuje išsaugotos lietuvių kalbos. Sulenkėję dvarininkai laikyti nudžiūvusia šaka, negausūs miestų gyventojai, daugiausia žydai, – svetimu gaivalu. O ir tų miestų, netekus Vilniaus, liko tik vienas didesnis – Kaunas, 1923 m. turėjęs 92 tūkst. gyventojų; Šiauliuose tada suskaičiuota 21 tūkst., Panevėžyje – 19 tūkst. gyventojų.
Tiesa, prisijungus Klaipėdos kraštą, atsirado dar vienas apydidis miestas (1925 m. Klaipėda turėjo beveik 36 tūkst. gyventojų), bet krašto, išskyrus uostą, taip ir nespėta rimčiau integruoti į Lietuvos ūkinį gyvenimą. Klaipėdiškiai, net ir lietuviai, laikė save aukštesniais už „žemaičius“ – tokie ir buvo, tiek ekonominiu, tiek kultūriniu požiūriu. Iškalbingas faktas: 1925 m. surašymo duomenimis, 50,8 proc. Klaipėdos krašto gyventojų buvo lietuviai, bet beveik pusė jų užsirašė esą „klaipėdiškiai“ – taip norėta pabrėžti savo skirtingumą nuo Didžiosios Lietuvos.
Vis dėlto reikia nepamiršti, kad Klaipėda nebuvo itin stambus uostas. Įsikūręs Prūsijos užkampyje, jis niekada neturėjo didesnės reikšmės. Pagrindinė per jį išvežama prekė buvo miško medžiaga. Uosto būklę geriausiai parodo tai, kad 1923 m. į jį begalėjo įplaukti tik iki 6 m grimzlės laivai; nuo 1924 m. įleidžiami 7,5 m grimzlės laivai.
Prijungta prie Lietuvos Klaipėda įgijo naują kvėpavimą. Uostas tapo svarbiausiu šalies langu į pasaulį – per jį ėjo daugiau kaip 80 proc. šalies eksporto ir apie 70 proc. importo. 1931–1937 m. uosto krovinių apyvarta padvigubėjo. Per jį į Europą plaukė lietuviškas sviestas, bekonai.
Paradoksalu, bet atsikūrusios Lietuvos ekonominis atsilikimas buvo ir savotiškas jos išganymas. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje atsitraukdami rusai išsivežė vertingiausius pramonės įrenginius, okupacijos metais vokiečiai kiek galėdami siurbė krašto išteklius – okupacijos nuostoliai įvertinti 4,5 mlrd. Lt (palyginimui: 1925 m. valstybės biudžeto pajamos nesiekė 236 mln. Lt).
Betgi pusiau natūrinis ūkis pasižymi išskirtiniu gyvybingumu: kol yra žmonių, jo iš esmės neįmanoma sunaikinti. Kaip rašoma pirmojo nepriklausomos Lietuvos dešimtmečio apžvalgoje, didžiojoje Lietuvos dalyje jau 1919–1920 m. trobesiai, inventorius ir pasėliai buvo grąžinti į prieškarinį lygį, o labiau nukentėjusiose srityse – 1921–1922 m. Stebėtinai spartus atsikūrimo tempas. O juk pirmas valstybės biudžetas buvo patvirtintas tik 1920 m. – iki tol visi valstybės finansai, kaip rašo prof. Izidorius Tamošaitis, „buvo laikomi po lova čemodane“. Apie kokią nors valstybės pagalbą negalėjo būti nė kalbos.
Čia ir prieiname, ko gero, patį esmingiausią skirtumą tarp Pirmosios ir Antrosios Lietuvos Respublikos. Formaliai žiūrint, abi jos gimė taip pat: jas savo krauju apgynė Lietuvos žmonės, tik pirmu atveju kraujo pralieta daugiau, kova truko ilgiau. Bet didysis skirtumas tas, kad vaduojantis iš sovietinės okupacijos buvo ginama tarsi jau esama valstybė; ją apgynus labai greitai imta reikalauti: o kur tas žadėtas geresnis gyvenimas „kaip švedų“? Per pirmąją nepriklausomybę tokių iliuzijų neturėta, suvokta, kad valstybė – tai tik galimybė, o ne valdžia su pinigų maišu, kurį skirsto teisingai arba neteisingai.
Savo ruožtu Pirmoji Respublika nekūrė nepagrįstų lūkesčių, o ką žadėjo – tesėjo. Pirmas (ir iš esmės vienintelis) didelis pažadas – išparceliuoti dvarus ir išdalyti pirmiausia savanoriams, paskui kitiems bežemiams ar mažažemiams, gana kukliai paremiant mišku ir pinigais. Pažadas buvo vykdomas.
Buvo vykdomas ir kitas, ne toks tiesmukas, bet daug plačiau apimantis pažadas. Paskelbus, kad esminė tautinės valstybės atrama yra kaimas, visa ūkio politika ir buvo orientuota ta linkme. „Žemės ūkis yra mūsų valstybės pagrindas“, – minint Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetį skelbė minėtas I.Tamošaitis, tautininkų ideologas. Galima sakyti, kad per visus nepriklausomybės metus valstybės pastangos buvo nukreiptos į žemės ūkio stiprinimą.
Tiesą sakant, ir kito pasirinkimo nelabai buvo: 1935 m. duomenimis, žemės ūkyje dirbo 76,7 proc. žmonių, pramonėje – 6,4 proc., prekyboje – 2,5 proc. Lietuva buvo žemdirbių kraštas, ir valstybė pagal išgales stengėsi paversti jų ūkius uždirbančiais iš eksporto. Tam buvo įkurtos kooperatinės bendrovės „Lietūkis“, „Pienocentras“, „Maistas“, valstybė aktyviai jas palaikė, netgi tiesiogiai subsidijuodama eksportą, o tai buvo ypač svarbu įsisiautėjus pasaulinei ekonominei krizei.
Tautų Sąjungos skaičiavimais, 1929–1934 m. bendras pasaulinės prekybos kainų lygis krito 55 proc., žemės ūkio produkcijos – dar daugiau. Tad nenuostabu, kad 1934 m. už sviesto eksportą gauta 14 mln. Lt, o valstybė tvirtoms supirkimo kainoms palaikyti primokėjo 14,5 mln. Lt. 1935 m. padėtis pagerėjo: eksporto už sviestą pajamos padidėjo iki 24 mln. Lt, o valstybės priemokos sumažėjo iki 9,3 mln. Lt.
Šie skaičiai itin iškalbingi. Palyginti su šiandieniniais eksporto mastais, jie atrodys labai menki. Betgi rekordiniais 1930-aisiais valstybės biudžetas buvo 347,7 mln. Lt, 1933 m. nukrito iki 250,2 mln. Lt, 1938 m. pakilo iki 340,7 mln. Lt; o per ekonominę krizę eksportui remti išleista 173 mln. Lt.
Nesileidžiant toliau į skaičių pynes, verta pastebėti bent du dalykus.
Pirma, „smetoninė“ Lietuva sugebėjo paversti smulkų ūkelį eksportuotoju, pajėgiu konkuruoti Europoje. Ta konkurencija buvo sunki, ypač antrą dešimtmetį – ir dėl ekonominės krizės, ir dėl permainingos valstybių nacionalinės politikos. Tarkim, ilgą laiką Vokietijai tekdavo apie 60 proc. viso eksporto, o 1935 m. beliko tik 3,6 proc. – tai susiję su Neumanno-Sasso byla ir atgijusiomis Vokietijos ambicijomis Klaipėdos krašto atžvilgiu. Iš to laiko ir garsioji prievolė valdininkams pirkti žąsis: ūkininkai priaugino, o Vokietija staiga atsisakė pirkti.
Didžiausia eksporto šalimi tapo Anglija. Bet ir čia laukė daug netikėtumų: 1932 m. į šią šalį eksportuota 25 tūkst. tonų bekonienos, bet 1934 m. kvota sumažinta iki 10 tūkst. tonų – Anglijos dominijos pareikalavo pirkti jų produktus. Šiandien mūsų verslininkai su panašiais netikėtumais susiduria eksportuodami į Rusiją, tad maždaug gali įsivaizduoti ano meto verslo aplinkybes. Tokiomis sąlygomis be valstybės paramos sunku įsivaizduoti bent kiek stabilesnį žemdirbių gyvenimą, nors ir su ta parama jis toli gražu nebuvo saldus.
Žemės ūkyje Lietuva laikėsi aiškios politikos: per kooperaciją paversti smulkius gamintojus stambiu ekonominiu vienetu, pajėgiu prasimušti į nedraugiškas užsienio rinkas. Ir tai daugiau mažiau pavyko. 1932 m. dar tik kiek daugiau kaip 47 proc. sviesto buvo pirmos rūšies, o 1935 m. – jau beveik 86 proc. Paskutiniais nepriklausomybės metais Lietuva Europoje jau buvo matoma kaip žemės ūkio produktų eksportuotoja. Žinoma, toli gražu neprilygstanti Danijai – šioji 1937 m. eksportavo 150 tūkst. tonų sviesto; Lietuva – 15 tūkst. tonų. Bet jau buvo skaičiuojama, kad per šešetą metų, pagerinus ūkininkavimo būdus, įmanoma pasiekti trečdalį Danijos lygio. Tarsi iš niekur išnirusiai valstybei per dvidešimt metų – tai visai neblogai.
Antra, valstybė gyveno kaip tas atsargus ūkininkas: išleisti tiek, kiek gali uždirbti. Todėl net sunkiausiais metais biudžetas buvo subalansuotas. Valstybė stengėsi neprisiimti jokių įsipareigojimų, kokie jai būtų ne pagal išgales. Socialinių įsipareigojimų sistema, kuri šiandien labiausiai gramzdina valstybės finansus, buvo labai kukli. Visuotinis pensijų draudimas taip ir liko įstatymų projektų lygio. Darbuotojų sveikatos draudimas buvo privalomas nuo 1926 m., bet faktiškai baigtas įvesti 1931 m.; jis taip ir neišsiplėtė iki žemės ūkio darbininkų, t.y. iki pagrindinės žmonių masės, – matyt, jausta, kad dėl įmokų čia gali būti keblumų. Laisva valia kiekvienas galėjo draustis – jeigu nebuvo perkopęs 50 metų amžiaus, neturėjo kokių išskirtinių ligų.
Tuomet, kai ligonių kasos iš tikrųjų gyveno iš apsidraudusiųjų įnašų, valstybė tik šiek tiek prisidėdavo gimdyvių pašalpoms, ligonių kasų nuostatuose buvo įrašyta: „Ligonių kasa duoda savo nariams tik paprastą dantų gydymą ir pigesniąsias plombas“; nori geresnių – skirtumą primokėk.
Ir taip visose srityse. Netgi privalomas pradinis mokslas buvo įvedamas atsižvelgiant į realią ekonominę situaciją. Nuo 1922 m. pagal įstatymą privalomas, faktiškai jis buvo baigtas įvesti tik 1930 m. – trūko mokytojų, trūko mokyklų. Nuo 1932 m. valstybė ir savivaldybės pastatydavo kasmet vidutiniškai po 80 mokyklų.
Žinoma, galima kelti retorinį klausimą, ar tokia apdairi finansų politika buvo racionali. Remiantis vien tik vidiniais resursais, nors ir labai kryptingais, sunku tikėtis greito rezultato. Lietuva, priešingai nei kaimyninės Latvija ir Estija, ėjo tokiu keliu, užtat importavo iš tų šalių pramonės gaminius. 1937 m. lapkritį Lietuvos skola vienam žmogui siekė 47 Lt, Latvijos – 80 Lt, Estijos – 180 Lt, šios šalys vystėsi sparčiau, iš kaimyninės Latvijos buvo nešama kontrabanda, ten vyko dirbti samdiniai.
Teisybės dėlei būtina paminėti, kad dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą pramonė tuose kraštuose buvo daug labiau išplėtota: Ryga buvo didžiausias Rusijos imperijos uostas, per jį ėjo 28 proc. imperijos importo ir 24 proc. eksporto, vokiečiai ją užėmė tik 1917 m. rugsėjį, nuo tada iki pat sovietų okupacijos latviai joje sudarė gyventojų daugumą; Estijos iš viso neužėmė.
Žinant vienodą visų Baltijos šalių baigtį, tas ekonominių varžytuvių klausimas taip ir lieka retorinis. Šiandien matome priešingą vaizdą: Estija pasirinko taupaus gyvenimo kelią, be didelių skolų ir biudžeto deficito. Tikėkimės, kad šįkart bus leista patirti, koks kelias ilgu laiku perspektyvesnis.

Kodėl pramonė „įtartina“

To meto ekonomistai puikiai suprato, kad žemės ūkyje sukuriama santykinai mažiau vertės negu pramonėje; bet taip pat suprato, kad su pramonės gaminiais dar sunkiau įeiti į užsienio rinkas negu su žemės ūkio produktais. Todėl nuosekliai buvo laikomasi principo pirmiausia plėtoti tas pramonės šakas, kurios perdirba žemės ūkio produkciją, ir taip pamažu pereiti nuo grynų žaliavų prie vis didesnę pridėtinę vertę turinčių žemės ūkio produktų eksporto.
Antra valstybės palaikoma pramonės sritis – patiems gaminti tokius produktus, kurie mažina importą, ir pirmiausia tokius, kuriems esama vietinių žaliavų. Ryškiausias tokios gamybos pavyzdys – cukraus pramonė. Antrą nepriklausomybės dešimtmetį pastatyti cukraus fabrikai Marijampolėje, Pavenčiuose, Panevėžyje (šis pradėjo veikti jau sovietmečiu) – itin būdingas Pirmosios Lietuvos Respublikos požiūrio į pramonę pavyzdys. Skaitant to meto spaudą, į akis krinta, kad pirmiausia pabrėžiama, kiek dėl to sumažėjo šalies importas, nes nebereikia įsivežti cukraus.
Šių fabrikų atsiradimo istorija gerai atskleidžia ir kitą šalies ūkio plėtros ypatybę: norint plėtoti su žemės ūkiu susijusią pramonę, reikia didžiulio parengiamojo darbo, kuris paskiriems verslininkams dažniausiai ne pagal jėgas. Netgi broliai Juozas ir Jonas Vailokaičiai, stambūs pramonininkai, už pečių turintys Ūkio banką, įkūrę „Maistą“, turėjusį perdirbti ir eksportuoti lietuvišką kiaulieną, 1925 m. atsidūrė prie bankroto; įmonę perėmė valstybė ir kooperatyvai.
Vailokaičiai buvo ir cukraus pramonės pionieriai: įtikinėjo ūkininkus auginti cukrinius runkelius, naują Lietuvai kultūra, tada vežė į Prūsiją juos perdirbti. Betgi sukurti visą sistemą, keičiančią pačius ūkininkavimo pagrindus, – itin sunkus darbas. Be valstybės dalyvavimo vargu ar būtų buvę įmanoma pasiekti palyginti greitų rezultatų.
Valstybės galimybės palaikyti pramonę buvo gana ribotos. Trūko kapitalo, geriausias to įrodymas – 1930 m. švedams atiduotas degtukų monopolis už 4,5 mln. aukso dolerių paskolą tais laikais labai palankiomis 4,75 proc. palūkanomis. Už tai švedai investavo 10 mln. Lt į Petrašiūnų popieriaus fabriką, tai buvo didžiausia užsienio investicija: netgi praradusi Klaipėdos celiuliozės ir popieriaus fabriką Lietuva beveik apsirūpino popieriumi. Iš paskolos imti teikti ilgalaikiai kreditai ūkininkams. Kita vertus, pirkėjams tas monopolis kainavo 10 centų už dėžutę.
Bet būta ir gilesnių priežasčių, kodėl pramonė, nors teoriškai suprantant jos reikšmę, praktiškai nebuvo itin skatinama. Čia galima išskirti du aspektus, net sunku pasakyti, kuris svarbesnis. Beveik visa pramonė buvo kitataučių, daugiausia žydų, rankose, tad tautiniu pagrindu konstruojamai valstybei ji buvo šiek tiek svetima. Be to, pramonės darbininkai po visų revoliucijų neatrodė itin patikimas ir tautiniu požiūriu sąmoningas elementas.
Tokias prielaidas galima daryti tik netiesiogiai – oficialiai nebuvo jokios diskriminacijos nei verslų, nei tuo labiau tautiniu požiūriu. Priešingai, valdžios atstovai nuosekliai laikėsi pozicijos, kad verslas savo vertę turi įrodyti tik sąžiningoje konkurencinėje kovoje. Tai ypač ryšku vartant Lietuvių verslininkų sąjungos laikraščio „Verslas“ puslapius: juose gausu straipsnių, kad verslas Lietuvoje turi būti atiduotas į lietuvių rankas, ne kartą reikalauta įvykdyti dar vieną „parceliaciją“ – kaip dvarai buvo išdalyti lietuviams valstiečiams, taip ir miestų centrai, dabar apgyventi žydų, turį būti atiduoti lietuviams. Betgi neteko aptikti, kad oficialūs Lietuvos pareigūnai palaikytų tokias idėjas. Priešingai – iš jų lūpų ne kartą pabrėžta, kad tik sąžininga konkurencija gali parodyti, kuris geresnis.
Įdomu pasekti, kaip keitėsi visuomenės požiūris į verslą nepriklausomoje Lietuvoje. Tautinio atgimimo metais lietuviai valstiečiai buvo visaip raginami imtis prekybos, verslų – šitaip atseit nereikėsią atiduoti didelės savo triūso dalies žydams, pinigai liksią savųjų rankose. Nepriklausomybės metais lietuviai vis labiau įsitvirtino visose ekonominio gyvenimo srityse. Lygia greta ėmė ryškėti ir tam tikras nusivylimas tais „savais“ verslininkais: atrodo, kad ėmė byrėti iliuzinis tikėjimas, esą „tautinis“ verslas bus kažkoks kitoks, tauresnis, nesiekiantis pelno, o vien tarnaujantis bendrajam gėriui.
Ko gero, buvo įsivaizduojama maždaug taip: kitataučiai – et, ko iš jų norėti, jiems Lietuva nerūpi, rūpi tik sava kišenė, va savi, lietuviai verslininkai, bus kas kita. Kai ima ryškėti, kad verslas veikia ne pagal tautinius, o pagal ekonominius dėsnius – nusiviliama. Antai „Šaltinis“ 1938 m. piktinasi, kad Lietuvoje atsirado daugybė restoranų, ir „kas skaudžiausia, kad juos steigia patys lietuviai, net tie, kurie dedasi uolūs tėvynės mylėtojai“.
Intuityviai buvo jaučiama, kad verslas pačia savo esme nėra „tautinis“ užsiėmimas, o tautinės tapatybės klausimas prieškario Lietuvoje buvo itin svarbus. Buvęs ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas, 1934 m. Klaipėdoje įkurto privataus Prekybos instituto rektorius, prisiminė mėginęs dar 1923 m. įkurti tokį institutą Kaune, bet nesulaukęs Seimo palaikymo – motyvuota tuo, kad tokią mokyklą lankantis jaunimas greitai „subambizės“. Verslas tebelaikytas savaip demoralizuojančiu, nutautinančiu užsiėmimu.
Paskutiniais nepriklausomybės metais verslininkams jau prikaišiojama, kad jie vaikosi tik pinigo, yra paskendę materializme. „Pinigo aristokratai dėsis su savo pikčiausiais priešais, jeigu tik matys, kad tai jiems yra naudinga“, – kerta I.Tamošaitis Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečiui skirtame leidinyje ir net švelniai pagrasina: jei buržuazija neapsispręs „teigiamai“ – religiškai, tautiškai, valstybiškai, šeimyniškai, – jai gresia „negarbingai žūti“.
Vis dėlto pramonė ir be ypatingo valstybės palaikymo augo, tam padėjo dideli importo muitai – 1935 m. jie pasiekė vidutiniškai 31 proc. Aišku, vietos gamintojams tokia rinkos apsauga buvo į naudą. Kita vertus, dėl to pramonės gaminiai šalyje buvo labai brangūs, ypač palyginti su eksportuojama žemės ūkio produkcija. Tos kainų žirklės labiausiai smaugė ūkininkus. Be to, norėdamos palaikyti aukštą kainų lygį, atskiros pramonės šakos jungėsi į sindikatus. Paskutinį penkmetį valstybė ėmė su tuo kovoti, kai kuriuos sindikatus panaikino, įkūrė Kainų tvarkytojo instituciją, kuri nustatinėjo antkainius visose prekybos grandyse.

Ekonominė laisvė ir socialinė priklausomybė

Pirmajai Lietuvos Respublikai nepalankios buvo ne tik politinės, bet ir ekonominės aplinkybės. Pasibaigus nepriklausomybės kovoms, įvedus litą ir stabilizavus Vokietijos markės niokojamus finansus, šalis vos septynetą metų galėjo džiaugtis normalia pasaulio ekonomikos konjunktūra.
1929 m. prasidėjusi Didžioji depresija netruko atsiristi ir iki Lietuvos. Kainos krito – rugių, kurių Lietuva eksportavo daugiausiai, kaina nuo prieškrizinių 1928-ųjų iki 1935-ųjų krito daugiau kaip penkis kartus, ir tai džiaugtasi, kad pati prekyba atsigavo. Valstybės atsitvėrė milžiniškais importo muitais, o eksportą kiek galėdamos rėmė. Tai tik dar pagilino krizę, tarptautinė prekyba vyko iš esmės tik mainų pagrindu. Bet, kaip matėme, Pirmoji Lietuvos Respublika, vykdydama labai atsargią ekonominę politiką, palyginti neblogai prisitaikė prie tokios pasaulinio ūkio konjunktūros.
Antrą kartą atkūrusiai nepriklausomybę Lietuvai, formaliai žiūrint, visos aplinkybės susiklostė daug palankiau. Politinio pripažinimo ji sulaukė nepaprastai greitai, per pusantrų metų. Valstybė funkcionavo kaip pilnakraujis organizmas, Vilnius ir Klaipėda buvo visiškai į jį integruoti. Jokių sugriovimų, jokių nuniokojimų. Ir prie viso šito – itin palanki pasaulinio ūkio konjunktūra: panašiai tuo laiku prasidėjo ilgas ekonominio optimizmo laikotarpis. Iš dvidešimt dvejų Antrosios Respublikos gyvavimo metų – aštuoniolika buvo nesiliaujančio pasaulio ūkio augimo laikotarpis. Jį kiek permušdavo tik vietinės krizės, viena tokių, 1998 m. Rusijos ekonominė krizė, Lietuvai stiprokai smogė.
1990 m. atkūrusi nepriklausomybę ir atsivėrusi pasauliui, Lietuva staiga atsidūrė visiškai kitokioje tikrovėje. Šis lūžis buvo daug didesnis negu 1918 m. Trumpai tariant, anuomet Lietuva, nors ekonomiškai užguita, politiškai engiama, buvo integrali pasaulio ūkio dalis; sovietinį pusamžį ji gyveno visiškai izoliuotame pasaulyje, formaliai kai kuo primenančiame laisvąjį pasaulį, bet savo esme skirtingame. Štai šis skirtumas tarp įsivaizduojamų tapačių sąvokų ir kitokio jų turinio, ko gero, ir buvo didžiausias smūgis – tiek ekonomikai, tiek pačiai visuomenei.
Esant planinei sovietinei ekonomikai vyravo įsitikinimas, kad vienintelė tikra problema yra gamyba. O Lietuva turėjo didžiulį gamybos potencialą, tad daugelis vylėsi, kad paėmusi į savo rankas paskirstymą šalis neregėtai suklestės. Labai greitai ėmė aiškėti, kokios iliuzinės šios viltys.
Socialinės saugos požiūriu posovietinė Lietuva lygiavosi į labiausiai išsivysčiusias Europos valstybes, joks politikas nebūtų drįsęs prasitarti, kad žlungant ekonomikai gali žlugti ir šios valstybės garantijos.
Trečia, amžinas prekių stygius sukūrė tokį vartojimo alkį, kokio niekad nepatyrė sovietinės ideologijos amžinai plakta vartotojiškoji Vakarų visuomenė.
Šitų trijų ingredientų kokteilis turėjo sprogstamąjį poveikį, jis iš esmės ir lėmė aiškiai juntamą visuomenės nusivylimą antrąja nepriklausomybe ir priešstatą, kad pirmoji nepriklausomybė buvo kažkuo ypač geresnė. Kuo ji tikrai buvo geresnė – tai kukliais lūkesčiais, atitinkančiais tikrąsias galimybes. Esminė Antrosios Lietuvos ypatybė ir problema yra ta, kad ji iš sovietinės sistemos atsinešė netikrą ekonomiką ir apgaulingus lūkesčius. Atvėrus sienas labai greitai ir skausmingai paaiškėjo, kokia tikroji Lietuvos ūkio galia; dėl lūkesčių iki šiol tebeturime problemų.
Kaip minėta, prieškarinėje Lietuvoje atrodė savaime suprantama gyventi pagal išgales, neteko rasti kitokių net svarstymų. Biudžetas beveik visada su perviršiu, dvidešimties metų užsienio prekybos balansas – plius 88,5 mln. Lt.
Antrojoje Lietuvos Respublikoje priešingai – beveik per visą nepriklausomybės laikotarpį biudžeto balansas buvo neigiamas. Svarbiausia: ne tik nuosmukio, bet ir augimo metais. Todėl po įspūdingo augimo Antroji Lietuvos Respublika krizę pasitiko tuščiomis kišenėmis ir krūva išdalytų pažadų.
Būtų pernelyg paprasta sakyti, kad ano meto valdžia elgėsi išmintingiau, – per okupacijos pusamžį iš esmės pasikeitė pati visuomenė. Pasikeitė ne tik, o dar tiksliau – ne tiek tuo, kad diduma gyventojų persikraustė į miestus. Svarbiausias pasikeitimas – per sovietinės okupacijos pusamžį visa visuomenė dirbtinai buvo paversta valstybės samdiniais, tik pavadinimai skyrėsi: tarnautojai, darbininkai, kolūkiečiai. Grįžimas į laisvą pasaulį reiškė ir laisvę nuo šitokios „samdos“, betgi lūkesčiai valstybės atžvilgiu iki šiol išliko neįtikėtinai dideli. Jokia valdžia negalėjo su tuo nesiskaityti. Kiek sugebėjo atsispirti tokiems ekonomiškai nepagrįstiems lūkesčiams, o kiek pati juos skatino – kitas klausimas.
Lieka tik džiaugtis, kad šis fundamentalus virsmas atgimimo ir pirmais nepriklausomybės metais nebuvo įsisąmonintas, užgožtas laisvės vilčių, jis neatrodė reikšmingas, antraip vargu ar būtų buvę įmanoma referendumu įtvirtinti Konstitucijoje tokį straipsnį: „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.“
Prieškarinės Lietuvos Konstitucijose tokio aiškaus akcento nebuvo, jose tik abstrakčiai pasakoma, kad „nuosavybės teisė saugojama“, konkrečiau įtvirtinama tik privati žemės nuosavybė: „Žemės valdymo pagrindan dedamas privatinės nuosavybės dėsnis“ (jis negaliojo parceliuojamiems dvarams). 1938 m., kada valstybė jau stipriai reiškėsi kaip verslininkė ir dar stipriau pretendavo valdyti ir kreipti, ne tik reguliuoti, ūkinę žmonių veiklą, Konstitucijoje šios nuostatos išlieka, bet kartu atsiranda visas skirsnis apie valstybės vairuojamą tautos ūkį, valstybės interesai joje nedviprasmiškai iškelti aukščiau piliečio interesų. Tad nieko nuostabaus, kad šioje Konstitucijoje yra ir toks straipsnis: „Vengiančius darbo Valstybė gali priversti dirbti.“
Paradoksas, bet stebint šiandieninę visuomenę, besiilginčią tėviškai globiančios tvirtos valdžios rankos, priešiškai nusistačiusią ne tik verslininkų, kaip sluoksnio, bet apskritai privačios iniciatyvos atžvilgiu, atrodo, kad 1938 m. Konstitucija jai labiau tiktų negu šiandieninė.
Paradoksas čia dvejopas. Pirma, tokia patristinė, su didesnio ar mažesnio laipsnio diktatūros elementais valdžia buvo gana būdinga prieškario Europai – bet jokiu būdu ne šiandieninei. Antra, o tai svarbiausia, nors dažniausiai praleidžiama pro akis: „patristinė“ Smetonos valdžia nė iš tolo nebuvo prisiėmusi tokių įsipareigojimų visuomenei kaip šiandieninė (nepaisant to, kuri partija turi daugumą). Šiuo požiūriu tai buvo „sveika“ valdžia, daranti tai, ką privalo ir įstengia padaryti, ir nežadanti to, ko negali. Atitinkamai ir žmonės nepuoselėjo valdžios atžvilgiu nepagrįstų lūkesčių. Tad galima sakyti, kad Pirmoji Lietuvos Respublika buvo socialiai „sveika“. Antroji Lietuvos Respublika, nors formaliai žiūrint paveldėjo vientisą ūkį, – vis dar „karščiuojanti“.

Pramonė kaip našta

Paskutiniais sovietiniais metais Lietuvos ekonominis modelis buvo jau gana aiškiai išsikristalizavęs: industrinė valstybė su itin išplėtotu pramoniniu žemės ūkiu. Ne vien didžiuosiuose miestuose, bet ir tolimos provincijos miesteliuose pristatyta didžiulių gamyklų, daugelis jų buvo visiškai integruotos į Sovietų Sąjungos ūkio sistemą – gamino techninės paskirties, gana siauro profilio produkciją, kuria dažniausiai aprūpindavo visą didžiulę šalį.
Kai kas čia įžvelgia sąmoningą okupacinės valdžios politiką: integruoti Lietuvos (ir kitų vadinamųjų sąjunginių respublikų) ūkį į visos SSRS ekonomiką taip, kad atskirai jos paprasčiausiai negalėtų funkcionuoti. Čia dalis tiesos yra – siaura specializacija, anksčiau leidusi išsiauginti labai kvalifikuotų specialistų, buvo ir jų žlugimo svarbiausia priežastis. Ėmus griūti Sovietų Sąjungai, tos įmonės paprasčiausiai neteko užsakymų, o kartu ir darbo.
Krizė ištiko ne tik Lietuvą, bet ir visas buvusios Sovietų Sąjungos respublikas, visas vadinamojo socialistinio lagerio šalis. Netgi Suomijos, laisvosios rinkos šalies, ekonomika patyrė didesnį negu dešimties procentų nuosmukį – vien dėl to, kad 22 proc. savo produkcijos eksportavo į Sovietų Sąjungą.
Nedėkinga mūsų pramonei buvo ir pasaulinė konjunktūra. Pasibaigus šaltajam karui, 1993 m. Vokietijos staklių pramonė neteko 50 proc. užsakymų, Japonijos – 35 proc. Pagrindinis staklių pirkėjas yra karinė pramonė, o nusiginklavimo programos gerokai sumažino tokių užsakymų. Tad sunku įsivaizduoti, kur žlugus Sovietų Sąjungai gana išplėtota Lietuvos staklių pramonė būtų galėjusi rasti naujų užsakovų.
Santykinai aukštas Lietuvos pramonės lygis turėjo ir triuškinamų psichologinių padarinių visuomenei: daugelyje sričių Lietuva orientavosi į aukščiausius to meto standartus, ir kai paaiškėjo, kad tie standartai ne tik žemesni, bet dažniausiai apskritai nesvarbūs, nereikalingi, – tai buvo šokas.
Galima išskirti tris Lietuvos pramonės persiorientavimo į rinkos ekonomiką etapus.
Pirmasis – 1990–1994 m., staigaus šoko, politinio neaiškumo ir finansinio nestabilumo laikas. Paskelbusi politinę nepriklausomybę, Lietuva dar beveik dvejus metus, iki 1992-ųjų spalio, naudojo senąją valiutą rublį. Pasiduota pagundai išpešti naudos iš rublinės ekonomikos. Tam reikėjo, kad kainos Lietuvoje būtų didesnės negu kitose buvusiose „broliškose respublikose“, su kuriomis vyko pagrindinė prekyba. Taip prasidėjo didžiosios kainų lenktynės.
Lietuvai, kuri pirmoji ėmėsi santykinai savarankiškos ekonominės politikos, didinant kainas ir atitinkamai indeksuojant atlyginimus bei pensijas iš pradžių sekėsi išlaikyti kad ir iškreiptą konkurencinį pranašumą: 1991 m. pabaigoje realios gyventojų pajamos viršijo 1989 m. lygį, daugelio įmonių darbuotojai turbūt prisimena ano meto „pinigų lietų“, kai planinės ekonomikos varžtai neberibojo atlyginimų nei premijų, o deficito laikai dar tęsėsi…
Šiose kainų lenktynėse mažiau tedalyvavo žemės ūkis ir maisto pramonė, nes siekiant išvengti socialinės įtampos maisto produktų kainos buvo ribojamos, netgi nustatyti eksporto muitai, kad nepritrūktų maisto. Tuomet žemės ūkis stipriai nukraujavo.
Deja, šis infliacinės gerovės kvaitulys buvo trumpalaikis. Sugriuvus Sovietų Sąjungai visos buvusios respublikos, tapusios savarankiškomis valstybėmis, skubėjo gaudyti infliacijos naudą, be to, ėmė ginti savo rinką. Čia išryškėjo Rusijos pranašumas – ji ne tik spausdino rublius, bet ir tiekė pagrindines žaliavas. Prasidėjo hiperinfliacija, galutinai palaidojusi bet kokią ekonominę logiką. 1994 m. Lietuvos pramonė jau gamina tik penktadalį 1990-ųjų kiekio.
Per antrąjį etapą (1994–2000 m.) buvo įvestas litas, suvaldyta infliacija, o svarbiausia – valstybė ėmė stipriai remti, net, galima sakyti, gelbėti išlikusias pramonės įmones. Deja, negailestingos ekonominės logikos diktuojamo proceso tai negalėjo sustabdyti. Dažnu atveju tokios pastangos tik marinavo esamą beviltišką padėtį. Vartant to meto spaudą galima pririnkti krūvas istorijų apie faktiškai neveikiančias, nieko negaminančias ir neparduodančias įmones, kurių darbuotojai kasdien tvarkingai ateina į darbą, kad… nieko nedarytų. Ir taip metus, antrus… Vėliau tai virto streikais, badavimu prie įmonių vartų, Seimo – tai galėjo trumpam sugraudinti politikus, tačiau ne bedvasę rinkos ekonomiką.
Čia verta paminėti dar vieną globalizacijos padiktuotą pasaulinio ūkio tendenciją, kaip tik sutapusią su Lietuvos nepriklausomybe, – masinį gamybos iškėlimą iš Europos ir Amerikos į Azijos šalis. Tad gal ir negalima pernelyg kaltinti to meto politikų ir verslininkų, nuoširdžiai tikėjusių, kad į mūsų veikiančias ir to meto aplinkybėmis pakankamai modernias, turinčias kvalifikuotų darbuotojų gamyklas užsienio investuotojai veržte veršis. Nesiveržė, ir ne vien dėl neaiškios politinės padėties ar mūsų nemokėjimo „privilioti“, – gamybos laivas jau plaukė į kitus vandenis.
Ryškiausias tų naujų tendencijų pavyzdys ir paskutinė auka – Panevėžio „Ekranas“. Ilgą laiką „Ekranas“ buvo pasitelkiamas kaip teigiamas pavyzdys ginče, ar galėjo išlikti didžioji Lietuvos pramonė. Įmonė laikėsi, plėtė gamybą, jos akcijos buvo graibstomos vertybinių popierių biržoje. Tačiau neatsilaikė – 2006 m. bankrutavo, su savimi nusitempdama ir „Vilniaus Vingį“.
Beje, Lietuvoje ilgai vyravo įsitikinimas, kad mūsų konkurencinis pranašumas – pigi ir kvalifikuota darbo jėga. Tačiau tas pigumas net pačiais blogiausiais laikais buvo sąlygiškas, ypač turint omeny gana išplėtotą, palyginti su Azijos šalimis, socialinę saugą. Todėl užsienio investuotojai pirmiausia ir atėjo į tas sritis, kuriose reikėjo minimalių investicijų, o grąžą buvo galima gauti tuojau pat.
Trečias etapas – funkcionuojančios rinkos ekonomikos pramonė. Tos įmonės, kurios išliko, šiandien gyvena pasaulio ekonomikos ritmu, jos yra mūsų ekonomikos stuburas, jų reikšmė ypač išryškėjo atėjus krizei.
Tik bėda, kad tai daugiausia apdirbamoji pramonė, kurianti palyginti nedidelę pridedamąją vertę ir labai priklausoma nuo importuojamų žaliavų konjunktūros. Apskritai daugiau kaip pusę Lietuvos eksporto sudaro tarpinių produktų eksportas, o jei pridėsime benziną, bus beveik 60 proc. Tuo tarpu aukštųjų technologijų, arba kitaip – žiniomis grįstų prekių, eksportas tebelieka menkas. Galima išvardyti daug labai modernių įmonių, tik bėda, kad jos smulkios, nė iš tolo negalinčios lygintis su klasikinio tipo gamyklomis – nei apyvarta, nei tuo labiau įdarbinamų žmonių kiekiu.
Vis dėlto kai kurių jų, pavyzdžiui, „Sicor Biotech“, „Amilinos“, plėtros tempai leidžia tikėtis, kad ir čia sulauksime proveržio. Juk trečiajam etapui dar tik dvylikti metai, ES pinigai irgi daro savo. O atrodo, kad šįkart nepriklausomybė nesibaigs dvidešimt antraisiais metais.

Keturių laisvių kaina

Paskelbusi nepriklausomybę Lietuva ryžtingai pasuko atviros, į pasaulio ūkį integruotos ekonomikos link. Iškart buvo deklaruotas siekis prisijungti ne tik prie politinės, bet ir prie ūkinės pasaulio bendrijos – 1992 m. šalis pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Europos Sąjunga (tuomet vadinosi Europos Bendrija), tapo Tarptautinio valiutos fondo, Pasaulio banko nare, netrukus pareiškė norą tapti Pasaulio prekybos organizacijos nare (ja tapo 2001 m.). 2003 m. suformuluotos sąlygos, vadinamieji Kopenhagos kriterijai, kuriuos turi atitikti šalys kandidatės, po metų Lietuva pasirašė laisvosios prekybos sutartį su ES, o dar po metų oficialiai pasiprašė priimama į Bendriją.
Visi tie veiksmai turėjo savo kainą, ryškiausias jos pavyzdys – nerašytas reikalavimas stojant į ES uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, kurią europiečiai laikė nesaugia. Lietuva ne kartą mėgino išsisukti nuo tarptautinių sutarčių diktuojamų prievolių. Antai 1997 m. premjeras Gediminas Vagnorius pareiškė TVF’ui nemažinsiantis importo muitų, tik įšaldysiantis juos ties vidutiniška 20 proc. riba. Po metų, kai Lietuvos nepakvietė derybų dėl stojimo į ES, piktinosi, esą visi Lietuvos makroekonominiai rodikliai labai geri, apsimetė nesupratęs pagrindinio reikalavimo – nustatyti atominės elektrinės uždarymo terminą. Pamažu tie reikalavimai buvo įvykdyti – strateginiai šalies tikslai buvo pernelyg svarbūs.
Statistikos departamento duomenimis, 1994 m. Lietuvos BVP siekė 32 proc. 1990-ųjų lygio. Tiesa, yra ginčijančių, kad nuosmukis nebuvo toks didelis, nes kaitėsi BVP skaičiavimo metodika, – bendri statistiniai duomenys yra tik nuo 1995 m. Savo pataisų įnešė milžiniška infliacija, per minėtą laikotarpį triskart keitėsi pinigai, be to, iš esmės keitėsi pačios ekonomikos struktūra, todėl didelė dalis sukuriamos pridėtinės vertės liko neapskaityta. Įvertindamas visa tai, Pasaulio bankas skaičiuoja, kad 1994 m. realusis BVP sudarė 66 proc. 1990-ųjų lygio, o jį pasiekėme tik 2004 m. Tais metais tapome ES nariais.
Ypač glumina pastaroji data: išeina, kad prireikė net keturiolikos metų, kol šalis prisitaikė žaisti pagal naujas, rinkos ekonomikos taisykles. Kodėl jos mums tokios sunkios? Iš esmės tai klausimas, kas laukia Lietuvos ateityje. Praeities jau nepakeisi, bet projektuoti ateitį – būtina.
Tas taisykles galima suvesti į keturias laisves: laisvas prekių, kapitalo, paslaugų ir darbo jėgos judėjimas. Jomis grindžiama ES ekonominė politika. Jos iš esmės reiškia viena: visa visuomenė, o ne tik valdžia, turi būti pasirengusi konkurenciniams iššūkiams ir galimybėms. Prisimenu, 1998 m. vienas aukštas Briuselio pareigūnas paklausė: „Kada jūs jaučiatės galį įsijungti į Europos Sąjungą?“ Klausimas pasirodė beveik nepadorus – priimkite nors šiandien. Dabar aiškiau matyti, koks jis buvo teisus: tas žaidimas keturiomis laisvėmis Lietuvai iki šiol sunkiai įkandamas.
Laisvas prekių judėjimas atrodė pats patraukliausias. Prisimenate viltis: gal mūsų pramonės prekės ir ne kas, bet jau mėsytė, kaimiškas sviestukas – europiečiai pirštus laižysis. Tačiau kokius kryžiaus kelius turėjo nueiti mūsų gamintojai, kol pravėrė bent langelį į išsvajotos Europos rinką, – jokių muitų, užtat begalė kokybės barjerų.
Su laisvu kapitalo judėjimu lyg ir viskas puiku, mums jo visada trūko. Betgi ši krizė parodė: kaip jis laisvai įteka, taip laisvai ir išteka, ir kaip tik tada, kai jo labiausiai reikia. Užplūdus pigiems pinigams, Lietuva išmoko gyventi skolon, o dabar kaltina švedų bankininkus, kad buvo suvedžiota kaip nekalta mergelė.
Ką reiškia laisvas paslaugų judėjimas, iki šiol matome: turtingosios Europos šalys visais būdais riboja tą laisvę. Nebūtinai vyriausybės – daug dažniau profsąjungos, bet rezultatas tas pats, „lenkų santechnikas“ iki šiol tebėra turtingosios Europos folkloro dalis.
Na, o apie laisvo darbo jėgos judėjimo sukuriamas problemas tik pastaraisiais metais imta garsiai šnekėti. Asmens laisvės požiūriu tai, be abejo, didžiulis gėris, betgi valstybei emigracija – baisi netektis. Juk emigruoja labiausiai kvalifikuota darbo jėga, kuriai parengti valstybė išleidžia milijonus.
Ilgalaikėje Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtotės iki 2015 m. strategijoje rašoma: „Manoma, kad šalyje pakanka verslumo išteklių, jeigu joje nemažai patyrusių ir išsilavinusių verslininkų, išplėtota rinkos infrastruktūra, turi gilias šaknis verslo etika ir kultūra, o pati visuomenės nuomonė palanki verslui ir didelė šalies gyventojų dalis trokšta imtis verslo.“
Deja, visuomenės nuomonė iki šiol nėra palanki verslui, ir tai didžiausia šiandieninės Lietuvos problema. Galimybes, iš kurių ir yra svarbiausios tos keturios laisvės, turime, trūksta suvokimo, kad patristinės valstybės laikai seniausiai praėjo ir niekada nebegrįš. Pirmą antrosios nepriklausomybės dešimtmetį buvo beviltiškai mėginama išsaugoti neperspektyvios pramonės likučius, lygiai taip šiandien mėginama kabintis į teisingos valdžios, kaip gelbėtojos, mitą. Kuo greičiau jis subliūkš, tuo geriau. Tik tada tos brangia kaina išsikovotos laisvės ims duoti realią naudą.

Reikšmingiausi Pirmosios Lietuvos ekonomikos įvykiai

Lito įvedimas
Litas paleistas į apyvartą 1922 m. spalio 2 d., jis pakeitė vadinamuosius ostpinigius – ostrublius ir ostmarkes. Kol nebuvo savų pinigų, negalėjo būti nė kalbos apie normalų ūkinį šalies gyvenimą. Litas greitai išsikovojo pripažinimą, jo kursas buvo stabilus net per Didžiąją depresiją.

Kooperacija
Smulkių ūkelių su skurdžiais finansiniais ištekliais kraštas rado optimalų sprendimą, kaip per keletą metų tapti eksportuojančia šalimi. Tam buvo pasitelkta kooperacija. „Lietūkis“, Pienocentras“, „Maistas“ – pagrindiniai to meto Lietuvos maisto produktų eksportuotojai.

Didieji infrastruktūros darbai
Atsikūrusi Lietuva pirmiausia ėmėsi sujungti turimas geležinkelio atkarpas, tam 1924 m. nutiestas Kazlų Rūdos–Šeštokų geležinkelis, kad būtų galima pasiekti Alytaus geležinkelį; 1932 m. geležinkelis sujungė Kauną su Klaipėda. 1938 m. baigtas tiesti Žemaičių plentas. Tik nuo tada Lietuva turėjo daugiau mažiau vientisą transporto tinklą.

Tiesiamas Žemaičių plentas, 1934 m.
LCVA

Uosto atgavimas ir praradimas
Lietuva 1923 m. atsiėmė Klaipėdą. Nuo tada uostas smarkiai augo, buvo svarbiausias eksporto langas į pasaulį: per jį ėjo daugiau kaip 80 proc. šalies eksporto ir apie 70 proc. importo. Imtas kurti savas prekybos laivynas. Uostas ypač atsigavo baigus tiesti geležinkelį: 1931–1937 m. uosto krovinių apyvarta padvigubėjo.

Klaipėdos uostas XX a. ketvirtą dešimtmetį
LCVA (A.Augustino nuotr.)

Didžioji ekonominė krizė
Šis nuo Lietuvos nepriklausantis pasaulio ūkio nuosmukis, užsitęsęs visą dešimtmetį, pareikalavo ne tik milžiniškų aukų – tiek iš kiekvieno žmogaus, tiek iš valstybės, bet ir ypatingos išminties. Tai buvo valstybės ekonominio atsparumo išbandymas. Reikia pasakyti, kad Lietuva palyginti gerai tą išbandymą atlaikė.

Pirmosios Lietuvos asmenybės

Petras Vileišis
Nepriklausomybės metais labiau nebepasireiškęs (1922–1923 m. 5 mėn. išbuvo susisiekimo ministru), dėl savo ankstesnės veiklos jis visam laikui liko tautinio verslininko idealu. Tiesdamas geležinkelius carinėje Rusijoje praturtėjo, bet visus pinigus išleido lietuvybės reikalui Vilniuje.

Kunigas Mykolas Krupavičius
Pagrindinis žemės reformos ideologas ir vykdytojas. Steigiamojo Seimo narys, Krikščionių demokratų partijos pirmininkas, Žemės reformos komisijos pirmininkas. Kartu su ekonomistu Albinu Rimka parengė žemės reformos įstatymą ir 1923–1926 m. būdamas žemės ūkio ministru pats jį įgyvendino. Jam būnant ministru išdalyta du trečdaliai išskirstytinos dvarų žemės.

Broliai Juozas ir Jonas Vailokaičiai
Pramonininkai, bankininkai, turtingiausi Pirmosios Lietuvos žmonės, verslininkai iš pašaukimo. Abu aktyviai dalyvavo atkuriant valstybę: Jonas – Nepriklausomybės Akto signataras, abu buvo Steigiamojo Seimo nariai. Jonas pirmas atsidavė vien verslui, kunigas Juozas buvo išrinktas į I ir II Seimus, bet paskui atsisakė politikos ir net dvasininko pareigų ir atsidėjo verslui. Jie įkūrė Ūkio banką, nupirko brolių Šmitų fabriką ir pavadino „Metalu“, įkūrė Palemono plytinę ir daug kitų verslų.

Jonas ir Juozas Vailokaičiai
LCVA

Juozas Tūbelis
Ilgiausiai, nuo 1929 iki 1938 m., dirbo Vyriausybės vadovu, finansų ministru dar ilgiau – nuo 1927 m., tad ant jo pečių tiesiogine prasme gulė visa pasaulinės ekonomikos krizės našta. Dar tiesiogiai nevadovaudamas šalies ūkiui, jis aktyviai dalyvavo kuriant kooperatinius susivienijimus, buvo „Lietūkio“, „Pienocentro“ valdybos pirmininkas. Jo idėjos ir veikla daugiausia lėmė Pirmosios Lietuvos ūkio raidą.

Ministras pirmininkas J.Tūbelis
LCVA (M.Smečechausko nuotr.)

Reikšmingiausi Antrosios Lietuvos ekonomikos įvykiai

Čekinė privatizacija
Savininkų sluoksnio atsiradimas – svarbiausias Antrosios Lietuvos ekonominis posūkis. Jį pradėjo kooperatyvai dar prieš atkuriant nepriklausomybę, bet itin paspartino valstybės turto privatizavimas už investicinius čekius. Iki šiol lieka daug abejonių, ar tai buvo pats efektyviausias ekonomikos „išvalstybinimo“ būdas; šiaip ar taip, jis lėmė pirmojo dešimtmečio šalies ūkio raidą.

Lito susiejimas su doleriu
Antrą kartą įvedant litą, nebereikėjo galvoti nacionalinio pinigo pavadinimo, bet pats įvedimas užtruko santykinai ilgiau negu Pirmosios Lietuvos laikais. Po 1990-ųjų pasiduota pagundai išpešti naudos iš buvimo rublio zonoje. Rezultatas – viską nuniokojusi hiperinfliacija. Lito susiejimas su doleriu 1994 m. balandžio 1 d. atgrasė politikus nuo pagundos išpešti naudos iš pinigų spausdinimo.

Bankų griūtis 1995–1996 m.
Ir anksčiau bankai bankrutavo („Sekundė“ 1994 m.), bet toji krizė apnuogino esmines bankininkystės ir viso ūkio žaizdas: paskolų dalijimą pagal pažintis, įkeičiant formaliai didelį, bet nieko nevertą privatizuotą turtą. Ištikus tai krizei ne tik priežiūros institucijos ėmė rimčiau dirbti – suvokta, kad pinigų „kromelio“ ideologija niekur neveda.

Telekomo privatizavimas
1998 m. pardavusi šią monopolinę įmonę, valstybė gavo apie 2 mlrd. Lt, tai didžiausias privatizavimo sandoris, iš dalies patvirtinantis, kad buvo galima ir naudingiau perleisti valstybės turtą į privačias rankas. Bet svarbu ne tik gauti pinigai: atsikračiusiai monopolio valstybei neberūpėjo riboti konkurencijos, todėl šiandien pagal šviesolaidinio interneto skvarbą ir greitį pirmaujame Europoje.

„Ekrano“ bankrotas
2006 m. bankrutavęs Panevėžio „Ekranas“, o su juo ir „Vilniaus Vingis“ simboliškai užbaigė „netaisyklingos“, iš sovietinės epochos paveldėtos pramonės erą. Gigantas „Ekranas“ parodė, kad struktūriškai netaisyklingi ekonomikos dariniai pasmerkti anksčiau ar vėliau žlugti.

Antrosios Lietuvos asmenybės

Bronislovas Lubys
Klasikinės Lietuvos pramonės patriarchas ir ideologas ne tik išlaikė ir modernizavo vieną didžiausių šalies įmonių „Achemą“, įsitvirtino uoste (KLASCO) bei sukūrė aplink šias ašis visą verslo imperiją – jis atkakliai gynė nacionalinės pramonės interesus, nuosekliai laikėsi pozicijos, kad verslas pirmiausia turi augti ir plėtotis savo šalyje.

Nerijus Numavičius
„Vilniaus prekybos“ įkūrėjas ir pagrindinis savininkas – viešumoje beveik nematoma figūra. Bet jo sukurtas prekybos tinklas „Maxima“ tapo bene žinomiausiu Lietuvos prekės ženklu užsienyje. Gana unikalus atvejis, kad tokios nedidelės šalies įmonė sugebėjo atlaikyti tarptautinių prekybos tinklų spaudimą, o šiandien jau ir pati tampa tarptautiniu žaidėju.

Vladas Algirdas Bumelis
Aukštųjų technologijų pramonės kūrėjas ir ideologas, besąlygiškas užsienio investicijų šalininkas, manantis, kad tik per šitokią pramonę Lietuva atgaus pasitikėjimą ir savigarbą. Daug metų profesorius įtikinėjo, kad Lietuvos ateitis – aukštųjų technologijų pramonė; matant, kokiu tempu auga įmonės prekyba, 2011 m. perkopusi 200 mln. Lt, reali atrodo ir jo brėžiama riba 2020 m. biotechnologijų pramonei pasiekti dviejų milijardų ribą.

Eduardas Vilkas
Viena ryškiausių ekonomikos mokslo asmenybių. Akademikas nuo pat atgimimo aktyviai dalyvavo formuojant šalies ūkio strategiją. Dėl savo tiesmuko būdo niekada neprileistas pernelyg arti valdžios, jis darė didžiulę įtaką formuojant šalies ekonominę ideologiją, iš dalies ir visuomenės nuomonę. Jo nelikus, ekonominio mąstymo horizontas gerokai pažemėjo.

Liudvikas Gadeikis

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (4)

  1. Hmm Hmm rašo:

    Labai įdomus straipsnis. Daug sulyginimų, nors daugumoje jie priklauso nuo autoriaus požiūrio. Yra ir pritemptų išvadų, gal tokia proga? Teisybė kad Konstitucijoje yra numatytas privataus šalies ūkio prioritetas. Žmonių, balsavusių už tai referendume nereiktų kaltinti, nes jiems užteko tik laisvės ir žadamo būsimo gero gyvenimo lozungų. Net Sąjūdžio pirmoji 1988 m ir antroji 1990 m programos jau skiriasi orientacija į privačią valstybės ekonomikos nuosavybę. Nežinoma tik, kodėl toks posūkis buvo padarytas. Priklausė aišku nuo tų programų autorių. Dėl to, kad TSRS vadovybė specialiai specializavo gamybą tarp respublikų – nerimtas argumentas, nes pati Rusija dėl to daugiausia ir nukentėjo. Šitą pagrinde lėmė darbo jėgos ir žaliavų pasiskirstymas. Įdomu, kad tarpukariu nors iš 3 respublikų buvo labiausiai atsilikusi ekonomiškai ir savo pramone, okupacijos meto valstybei rūpinantis buvo pasiekta tokia pažanga, kad Lietuvos pasiekta pažanga leido aplenkti kitas 2 savo kaimynes. Apie pramonę po nepriklausomybės paskelbimo, galima padaryti išvadą, kad valdžios rūpinimasis greitesnės pramonės privatizacijos, o ne integracijos skirtingų ministerijų į vieningą produkciją privedė prie ekonomikos žlugimo. Turėto pranašumo prieš Baltijos šalis – kaimynes, mes dėl to netekome. Žlugo ir naivios viltys, kad Vakarų pramonininkai susidomės ir modernizuos gamybą – žlugo. Vakarų pramonininkai nebuvo suinteresuoti vystyti naujose šalyse gamybą, ruošdami sau konkurenciją – jiems buvo reikalinga tik naujųjų šalių rinka. Straipsnyje nemažai statistikos, palyginimų. Miestų gyventojų statistika miestų gyventojų naudai, todėl pramonės žlugimas ir lėmė pagrindines emigracijos priežastis. Darbo jėga išvyko į tas šalis, kuriose yra pramonė ar reikalinga darbo jėga aptarnavimo sferoje. Stebina ir užimtumo statistika. Tarpukariu tarnautojų buvo ~ 2000, šiandien jau 40 kartų daugiau. Pramonės darbuotojų atvirkščiai. Tarpukariu 30 000, sovietiniais laikais 1,33 mln, dabar turbūt ne daugiau 300 000. Aišku bus tikslesnė statistika po oficialių gyventojų surašymo rezultatų paskelbimo. Išvada peršasi tokia, kad mažai valstybei būtinas pramonės strategijos prioritetas, nes sukurti ekonomikos pagrindą ant konkuruojančių smulkių įmonių pagrindo – nerealu. Tai net sudaro korupcinių problemų, medžiojant privačiai sferai valstybinius užsakymus. Reikalinga valstybinė strategija su kadrų rengimu, rinkų paieška, ekonomikos ar pramonės atašė siuntimas į atstovybes. BVP struktūra rodo, kad net geriausiais laikais importas pastoviai viršydavo eksportą ~ 16-17 mlrd litų. Ekonomikos atsigavimas po krizės, eksporto sąskaita ir rodo būtinumą valstybinės ekonominės strategijos būtinumo. Paslaugų eksportas nežymus, žymus darbo jėgos ir išsimokslinusių specialistų eksportas iš kurio Lietuvai tik nuostoliai. Valdas S.

  2. pavadinimas pavadinimas rašo:

    netikslus. Turint omeny Antrosios respublikos vagnoriškus zigzagus, prasimingiau skambėtų antraštė – Dvi Lietuvos; griauti lengviau, negu statyti.
    Pirmioji respublika stojosi ant kojų jau turedama suformuotus ekonominius pagrindus, kuriuos dar Voroneže I pasaulinio karo metais parengė ekonomistas A.Rimka, O Antrpji respublika su turtingais liaudies ūkio resursais visokavičių, vilkų, vagnorių buvo nuoga įstumta į dilgeleles. Užtat ir žiūrim, ką turim.

  3. pavadinimas pavadinimas rašo:

    netikslus. Turint omeny Antrosios respublikos vagnoriškus zigzagus, prasimingiau skambėtų antraštė – Dvi Lietuvos; griauti lengviau, negu statyti.
    Pirmioji respublika stojosi ant kojų jau turedama suformuotus ekonominius pagrindus, kuriuos dar Voroneže I pasaulinio karo metais parengė ekonomistas A.Rimka, O Antrpji respublika su turtingais liaudies ūkio resursais visokavičių, vilkų, vagnorių buvo nuoga įstumta į dilgeleles. Užtat ir žiūrim, ką turim.

  4. Hmm Hmm rašo:

    Teigiami poslinkiai nors valstybinėje energetikos politikoje daromi, bet kol jie bus įvykdyti – tauta išsibėgios visai.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...