2012 Kovo 05

Dvi Lietuvos: griauti sunkiau, negu statyti

veidas.lt


Pirmoji Lietuva turėjo sulipdyti valstybę kaip ūkinį vienetą, ir tai padarė; Antroji iki šiol ieško savo vietos pasaulyje.

Lyginti Pirmosios ir Antrosios Lietuvos Respublikos ekonominį gyvenimą – nedėkingas uždavinys. Ekonomikoje mėgstamas statistinis lyginimas čia praktiškai neįmanomas. Ne tik dėl to, kad Pirmojoje Lietuvos Respublikoje šiek tiek išsamesni ekonominiai duomenys randasi tik antrą jos egzistavimo dešimtmetį, bet ir tai pripažįstama, kad jie neapima didelės dalies šalies ūkio. Bendrąjį vidaus produktą (BVP), šiandien vieną svarbiausių rodiklių bet kokiam ekonominio aktyvumo lyginimui, JAV imta skaičiuoti tik ketvirto dešimtmečio antroje pusėje.
Būtų didelė pagunda lyginti atskiras ekonominės veiklos sritis, apie kurias esama duomenų, tarkim, žemės ūkio, atskirų pramonės šakų gamybą, – sovietiniais metais tokie skaičiai dažnai būdavo pasitelkiami propagandai apie milžiniškus okupuotos Lietuvos laimėjimus. Bėda ta, kad jie tik propagandai ir tetinka, norint jų galima sočiai prisirankioti ir iš Pirmosios Lietuvos Respublikos statistikos. Pavyzdžiui, kokiais tempais didėjo turinčių radiją žmonių skaičius; arba kad 1929 m. automobilių pirkimas Lietuvoje pašoko 45 proc., kai Latvijoje – 6,8 proc., Estijoje – 13 proc.
Bet lyginimui su Antrąja Lietuvos Respublika panašūs skaičiai, kaip ir absoliuti dauguma kitų, visiškai netinka. XX amžiuje, ypač antroje jo pusėje, materialinės gėrybės buvo kuriamos pašėlusiais tempais, kito jų struktūra, net pats požiūris į ekonominio augimo prielaidas ir perspektyvas. Tad tiesioginis dviejų ekonomikų lyginimas – beprasmis.
Tačiau visada galima lyginti galimybes, viltis, siekius – taip pat tai, kaip sekėsi juos įgyvendinti.

Pirmoji Lietuva – valstybės šukė

Ekonominį šalies gyvenimą daugiausia lemia dvi aplinkybės: geopolitinė situacija ir kultūrinės, šiuo atveju – verslo kultūros tradicijos, tad jas pirmiausia ir vertėtų aptarti.
Pirmoji Lietuvos Respublika atsikūrė po beveik 125 metų Rusijos okupacijos. Nebebuvo žmonių, „atmenančių“ ankstesnę Lietuvą, nebuvo ir bandymų lygintis su praeitimi. Galima sakyti, kad valstybė buvo kuriama nuo nulio. Svarbu ne tik tie ilgi metai; dar svarbiau, kad dvasinių ištakų buvo ieškoma ne artimiausioje įmanomoje praeityje, bet amžių glūdumose paskendusiuose Vytauto laikuose.
Politiškai tai suprantama: tautiniais pagrindais kuriama valstybė atmetė visą lenkiškai kalbantį dvarininkų luomą, o su juo – ir keletą šimtmečių savo istorijos. Bet ekonomika mėgsta paradoksus: tam, kad Lietuva atėjo į nepriklausomybę kaip atsilikęs agrarinis užkampis, pagrindus padėjo tas pats itin garbintas Vytautas. Ne vieną į tautinės mąstysenos spąstus pakliuvusį istorijos mėgėją kankina beveik egzistencinis klausimas: kodėl Vytautas po Žalgirio mūšio neatsiėmė bent Klaipėdos, dėl kurios mūsų savanoriai 1923 m. guldė galvas? Atsakymas paprastas: Klaipėda Vytautui nebuvo svarbi. Nors mums gal ir nesmagu pripažinti, etninė Lietuva ėmė virsti ekonominiu užkampiu pačiais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės klestėjimo laikais.
Kai XVI a. LDK panūdo Baltijos, ji užėmė Livoniją su Ryga, kartu su Lenkija pajungė Prūsiją su Klaipėda ir Karaliaučiumi, bet etninių žemių ekonominės svarbos tai nepadidino.
Užėmusi LDK carinė Rusija tuo labiau nesistengė plėtoti etninės Lietuvos ekonomikos. Politinę reikšmę turėjęs Vilnius buvo paverstas eiliniu nusmurgusiu gubernijos miestu, potencialiai galėjęs augti Kaunas (1861 m. per jį nutiesta Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atšaka į Karaliaučių, 1864 m. iš Varnių čia perkelta Žemaičių vyskupystė ir kunigų seminarija) duso nuo pirmos klasės tvirtovės statuso.
Atrodo, geležinkelis turėjo duoti impulsų kraštui augti, bet buvo veikiau priešingai. 1874 m. nutiesus Liepojos–Romnų geležinkelį, Lietuvos dvarininkų grūdų eksportas ne tik nepalengvėjo, bet visai buvo sužlugdytas: pagal nustatytus geležinkelio tarifus vežti grūdus 250 km atstumu kainavo santykinai 40 proc. brangiau, negu vežti 1 tūkst. km, ir 54 proc. brangiau – negu 2 tūkst. km. Tad atvežti iš Rusijos juodžemio rajonų grūdai kainuodavo net pigiau negu vietoje užauginti.
Atkūrusi nepriklausomybę ir netekusi Vilniaus krašto Lietuva paveldėjo gabaliuką milžiniškoje carinės Rusijos imperijoje suformuotos infrastruktūros. Plentų tik atkarpos, geležinkeliai – niekur nevedantys. Ne be reikalo vienu pirmųjų Vyriausybės rūpesčių pasibaigus nepriklausomybės kovoms tapo nutiesti 60 km geležinkelio atkarpą Kazlų Rūda–Šeštokai – taip 1924 m. buvo pasiektas Alytus, kur stovėjo garvežiai, vagonai, po Vilniaus okupacijos neprieinami Lietuvai.
1923 m. atsiėmus Klaipėdos kraštą, tokių mirtinai būtinų valstybės, kaip vientiso ūkinio organizmo, funkcionavimui darbų tik padaugėjo.
Klaipėda nuo pat istorinių laikų pradžios priklausė Prūsijai, XIX a., kada buvo vykdomi didžiausi infrastruktūriniai projektai, Rusija ir Prūsija nuožmiai varžėsi dėl įtakos, tad nieko nuostabaus, kad į Klaipėdą iš Didžiosios Lietuvos nebuvo nutiesta jokių reikšmingesnių kelių. Visi didieji maršrutai (išskyrus tuos, kurie skirti bendravimui su priešiška valstybe) ėjo lanku apsukdami pasienį. Dėl to mūsų geležinkelis iki šiol toks lenktas. Prieš karą būta sumanymų ateityje nuvesti tiesią liniją iš Kauno į Klaipėdą, bet, atrodo, geležinkelių svarbai mažėjant jie taip ir liks neįgyvendinti.
Tik 1932 m., baigus tiesti geležinkelio liniją nuo Kužių iki Kretingos, Lietuva savo teritorija galėjo pasiekti uostamiestį.
1934 m. pradėtas tiesti Žemaičių plentas – pirmas reikšmingas kelias iš Didžiosios Lietuvos į Mažąją. Baigtas 1938 m., visai prieš pat Lietuvai prarandant Klaipėdos kraštą. Jei prisiminsime, kad 1940 m. baigtas tiesti šiek tiek trumpesnis Aukštaičių plentas, matysime, jog prireikė viso dvidešimtmečio, kol nepriklausoma Lietuva iš krašto šukės, atskiro žemės lopo virto vientisu funkcionuojančiu organizmu. Ne atsitiktinai Susisiekimo ministerija buvo antroji biudžeto naudotoja – po Krašto apsaugos, kuriai tekdavo daugiau negu ketvirtadalis biudžeto pajamų. Tuomet nuveiktus infrastruktūros darbus galima palyginti nebent su dabartiniais energetikos projektais, kuriuos Antroji Lietuvos Respublika tik pradėjo įgyvendinti.
Deja, to darbo vaisiais nebebuvo leista pasinaudoti.

Liudvikas Gadeikis

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. Ismokite skaiciuoti iki 3 Ismokite skaiciuoti iki 3 rašo:

    LDK – 1 Lietuva.
    1918-1940 – 2 Lietuva
    nuo 1990 – 3 Lietuva.

    Straipsnyje lyginamos 2 ir 3 Lietuvos.

  2. Siaip pasimokyk Siaip pasimokyk rašo:

    Kunigaikštystė NĖRA Respublika


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...