"Veido" archyvas

Jeigu norite vasarop kur nors pigiau nukeliauti, jau po Naujųjų verta pradėti dairytis, ką siūlo skrydžių bendrovės. Jeigu akys užklius už įperkamo lėktuvo bilieto į labiausiai nuo mūsų nutolusią ES šalį Portugaliją, dvejoti nevertėtų.

Portugalijos, buvusios vienos didžiausių kolonizatorių, kadaise po savo sparnu priglaudusios net tokią valstybę kaip Brazilija ir turėjusios kolonijų nuo Amerikos žemyno iki Azijos, vardas bene dažniausiai siejamas su didžiųjų geografinių atradimų epocha. O kas galėtų sieti mus su portugalais – iš pažiūros tokias skirtingas tautas? Viena girdėtų įdomesnių versijų – portugalai, kaip ir mes, negali pamiršti, kad kažkada jų valstybė buvo nuo vieno didžiulio vandens telkinio iki kito. Tik ne nuo jūros iki jūros, o nuo vandenyno iki vandenyno. Sakoma, kad jie vis dar gyvena ta šlovinga praeitimi ir nepavargsta kitiems jos priminti.

Didžiųjų keliautojų palikuoniai

Lisabona Portugalijos sostine tapo 1256 m., o tikrasis jos aukso amžius sietinas su XV a. prasidėjusiais kolonijų užkariavimais. Puiki geografinė padėtis (Lisabona įsikūrusi vos 15 km nuo Atlanto vandenyno) lėmė, kad būtent iš šio miesto naujųjų pasaulių ieškoti vyko dauguma portugalų ekspedicijų. Didžiųjų keliautojų, iš kurių pats garsiausias, be abejo, kelio į Indiją atradėjas Vasco da Gama, dvasia juntama visoje Lisabonoje. Kad ir kur eisi, nuo didingų vartų, įvairių paminklų, obeliskų ar pastatų stogų praeivius palydi patsai V.da Gama ar jo bendražygiai.

1755 m. Lisabonai buvo suduotas itin skaudus smūgis – ją suniokojo vienas didžiausių istorijoje žemės drebėjimų, per kurį sugriauta apie 85 proc. visų pastatų, išsiliejus Težo upei žuvo maždaug 30 tūkst. gyventojų. Tarp 15 proc. šią stichiją atlaikiusių statinių – ant vienos iš septynių Lisabonos kalvų stūksanti romaninė gotikinė XII a. Šv. Jurgio pilis, gerai matoma iš visų Portugalijos sostinės pusių. Kitas didžiosios nelaimės nepaliestas šedevras – įspūdingas Šv. Jeronimo vienuolynas, kuriame ilsisi ir pats V.da Gama.

Beje, šalia Šv. Jeronimo vienuolyno esama ir netolimos praeities liudininkų. Pasižvalgius nesunkiai galima rasti marmuro plokštėse iškaltus ES šalių vadovų vardus, pavardes ir parašus. Būtent čia, šiame vienuolyne, prieš trejus metus – 2007 m. gruodžio 13-ąją buvo pasirašyta daug ginčų ir aistrų kėlusi Lisabonos sutartis, todėl šalia kitų ES valstybių vadovų marmuro įspaudų įamžintas ir mūsų prezidentas Valdas Adamkus.

Belemo sargybos vartai su bokštu švyturiu, galima sakyti, vizitinė Lisabonos kortelė, irgi neatsiejami nuo V.da Gamos vardo – jie buvo pastatyti XVI a. didžiojo atradėjo ekspedicijoms atminti ir saugojo Šv. Jeronimo vienuolyno prieigas. Šalia bokšto – geografinių atradimų paminklas. Ir jau turbūt nė nereikia sakyti, kad keliautojų ir geografų rikiuotės priekyje į Težo vandenis žvelgia ne kas kitas, o V.da Gama.

Kalnuotoji ir spalvingoji Lisabona

Lisabona kartais lyginama su Roma, nes esą abu miestai įsikūrę ant septynių kalvų. Amžinąjį miestą vargu ar pavyktų kam nors nurungti pagal daugelį parametrų, bet štai Lisabona gerokai spalvingesnė, nes portugalų namų fasadai išklijuoti įvairiaspalvėmis keraminių plytelių (azulechų) mozaikomis. Kai kur jos vienspalvės su ornamentais, kai kur sudėlioti ištisi piešiniai, todėl čia išskirtinis kone kiekvienas namas.

Lisabonos kalnai bei kalneliai prisidėjo ir prie itin įvairios šio miesto viešojo transporto sistemos. Po Portugalijos sostinę zuja praktiškai visas įmanomas transportas. Ir žodis “zuja” čia labai tinka, nes autobusas veja autobusą, tramvajaus ar metro tenka laukti vos minutę kitą, tokiu pat nenutrūkstamu srautu važinėja ir priemiestiniai traukiniai.

Ir netgi naktį intensyvus eismas neaprimsta. Nusiperki keturių eurų nekainuojantį dienos bilietą – ir važinėji nors po vieną stotelę be jokių apribojimų 24 val. visomis išvardytomis transporto priemonėmis, pažymėtomis “Carris” ženklu.

Beje, šis dienos bilietas taip pat galioja ir funikulieriuose, ir netgi žemutines senamiesčio (Baixa) gatves ir aukščiau esančią Karmo aikštę jungiančiame keistajame 45 m aukščio Santa Justa lifte. Kadangi atstumai nemaži, be to, dažniausiai iki lankytinų vietų veda akmenuotas grindinys maršrutu kalnas–klonis, labai tikėtina, kad šie dienos bilietai yra išgelbėję ne vieną porą batų. Ir dar vienas skaičius, kurį pravartu žinoti turistams: trumpas senutėlis 28 numeriu pažymėtas tramvajus veža pro visus lankytinus senamiesčio objektus.

Karalių pramintais takais

Belstis į Portugalijos vidurį ir neaplankyti Sintros būtų nedovanotinas apsileidimas. Tai Portugalijos karalių bei aristokratų ypač mėgta vieta ir buvusi jų vasaros rezidencija. Tai ant kalnų ir pakalnėse išdėstyta šios šalies istorija ir kultūra, su kuria norint susipažinti tereikia Lisabonos Rosio stotyje sėsti į traukinį ir pavažiuoti maždaug pusvalandį. O tada jau pradėti šturmuoti kalnus. Galimas pirmiausias kopimo tikslas – iš pradžių net ne itin gerai įžiūrima maurų pilis ir gynybinė siena, statyta arabų dar IX a. Pakeliui būtina stabtelėti ir atsipūsti – įsiamžinti prie įvairių skulptūrų, karalių rūmų ar fontanų.

Pagaliau pasiekus buvusią maurų tvirtovę ir atgavus kvapą, jį vėl užgniaužia nuo aukštybių atsiverianti panorama. Sintra lieka kažkur toli toli, kiek akys užmato – žaluma, kalnai ir įvairiaspalviai statiniai. Tai gera vieta sustoti ir pagalvoti, kokį tolesnį maršrutą pasirinkti ir į kurį kitą kalną kopti. Žvelgiant iš aukštai ant kitos kalvos esantys Penos rūmai atrodo lyg iš spalvotų kaladėlių sudėlioti, bokštais ir bokšteliais aplipinti. Šalia jų – nuo 1540 m. pastatytos koplyčios prasidėję Monseratės rūmai. Per didįjį žemės drebėjimą koplyčiai sugriuvus, ant liekanų iškilo šie neogotikiniai rūmai. Galima traukti ir laikrodžio bokšto ar Šv. Marijos bažnyčios link.

Apėjus pasirinktus pastatus ir nustojus spėlioti, kam reikėjo ant kiekvieno aukštesnio kalno pristatyti rūmų, vienuolynų ir bažnyčių, metas atiduoti duoklę gamtai. Net jei kojos jau ne pirma valanda primena, kad jos nėra valdiškos, verta aplankyti šalia Penos rūmų esantį nemažą parką. Šis Portugalijos karalių puoselėtas rūmų ir parko derinys – harmoninga gamtos ir architektūros vienovė. Ir ko tik jame nėra. Čia auga iš įvairiausių pasaulio kampelių atvežti ir susodinti medžiai. Vieni jų, tarkime, brazilinė araukarija, regis, tuoj savo susiraizgiusiomis šakomis parems dangų ir visai užstos saulę taurėpaparčiui – kitam nykstančiam tolimajam emigrantui iš Australijos. O kiek dar mažesnių neįprasto kvapo ir spalvų augalų, iš kurių nebent levandų lauką lietuviška nosis sugeba iš tolo atpažinti.

Įrengta ir fontanėlių, kojų džiaugsmui – suoliukų, esama tvenkinių, kurių viduryje stūkso ančių nameliai, pristatyta tiltelių ir net koplytėlių.

Apie Europos kraštą, Atlantą, portugalus ir vyną

42 km nuo Lisabonos ir tik 18 km nuo Sintros yra Rokos kyšulys, labiausiai į Vakarus nutolęs Europos taškas, kurį iš Sintros paprasta pasiekti autobusu. Tai 140 m virš jūros lygio esantis skardis, nuo kurio atsargiai nusvėręs kojas gali pabandyti įsivaizduoti, kad už banguotojo Atlanto – jau Amerikos krantai. Šioje vietoje stovi akmeninis stulpas, ant kurio surašytos šio kyšulio geografinės koordinatės, ir 1772 m. statytas švyturys.

Savaitę kitą pavažinėjęs po didesnius ir mažesnius šalia Atlanto esančius miestelius netrunki įsitikinti, koks portugalams svarbus šalies krantus skalaujantis vandenynas. Juk tai ir vandens kelias, ir maistas, ir iš eksporto gaunami pinigai, ir atgaiva sielai.

Jei paplūdimyje yra laisvas plotelis, greičiausiai jį tuoj užims kamuolio spardytojai. Jei tokio plotelio nėra, būsimieji ronaldai jį spardys kad ir vandenyje. Atlantas – ir banglentininkų rojus. Plūduriuoja jie kaip ruoniai ištisomis kolonijomis ir laukia tos vienintelės didžiosios bangos, kurią pasikinkę galės skrieti.

Dar portugalai didžiuojasi savo vynu ir be jo neįsivaizduoja pietų ar vakarienės stalo. Garsiausias ir turbūt žinomiausias – portveinas. Tik nereikia pamiršti, kad jis stiprokas – 16–20 laipsnių. Pas mus parduotuvėse retas, o Portugalijoje populiarus ir išties vertas dėmesio “vinho verde” – žalias vynas.

Užėjus pavalgyti į mažesnio miestelio kavinę ar restoranėlį nereikėtų išsigąsti, kad padavėjas nemoka anglų kalbos, o angliško valgiaraščio irgi neturi. Susibendrauti ir išsiaiškinti puikiausiai padės gestų kalba ir kitos vaizdinės priemonės. Išsiaiškinę, kad pageidaujate žuvies ar jūrų gėrybių, bet portugališkai nieko nesuprantate, tuoj būsite nuvesti į virtuvę ir galėsite besti pirštu į pageidaujamą šviežią vandenyno gyventoją, kuris po kokio pusvalandžio jau garuos jūsų lėkštėje.

Ir dar reikėtų žinoti, kad portugalams pietūs ar vakarienė – tai pirmiausia bendravimas, o tik po to valgymas. Pradiniai užkandžiai, vanduo, vynas, pagrindinis patiekalas, tada kava ir desertas – tiek neskubėdami per valandą ar ilgiau besišnekučiuodami suvartoja portugalai.

Šioje šalyje pati populiariausia žuvis – menkė, patiekiama kepta, troškinta, virta ir net džiovinta. Patys portugalai giriasi, kad jai paruošti turi tiek receptų, kiek metuose yra dienų – 365.