2010 Liepos 24

Andrusas Ansipas

Didžiausias Estijos ir Lietuvos skirtumas, kad mes sugebėjome pasakyti “ne

veidas.lt

Kalbantis su Estijos ministru pirmininku Andrusu Ansipu nesunku suvokti, kodėl estai pagal įvairius parametrus atsiplėšę nuo lietuvių ir artėja prie ES standartų. Kai mūsų premjeras iššūkiu vadina valstybės finansų subalansavimą ir svaičioja, kas bus po dešimtmečio, kai jis pats bus pensininkas, A.Ansipas Estijos iššūkius dėsto tokia seka: gimstamumas, gyvenimo trukmė, sveikas gyvenimo būdas, produktyvumas, investicijos, nedarbas. Kai Andrius Kubilius sako “valstybės biudžetas”, jo estas kolega vartoja kitą terminą – “mokesčių mokėtojų pinigai”. Kai A.Kubilius giriasi, kad apie jo Vyriausybę rašys vadovėlius, A.Ansipas sako, kad jie tik nemeluodami apie padėtį valstybėje daro, ką reikia daryti, ir dėkoja žmonėms už supratimą.

VEIDAS: “Lietuva turi nuolatinį tikslą pralenkti estus”, – juokavo A.Kubilius. Ką estų premjeras patartų daryti Lietuvai, kad pavyktų bent jau juos pavyti?

A.A.: Mes, estai, nieko nenorime, o ir negalime mokyti. Taip, mokesčių lygis Estijoje vienas mažiausių ES, mes vis dar turime sukaupę 11,7 proc. BVP rezervą, o viešojo sektoriaus skola siekia 7,2 proc. Mūsų komerciniai bankai veikia sėkmingai ir mums nereikia naudoti mokesčių mokėtojų pinigų jiems palaikyti. Bet mūsų nedarbo lygis vis dar labai aukštas (nors nuo 14,7 proc. kovo pabaigoje sumažėjęs iki 12,2 proc.), ūkio augimo reitingai dar neigiami. Nors eksporto skaičiai didėja labai sparčiai, bet mažesniais tempais nei Lietuvoje. Tad mes nenorime nieko mokyti, nes turime neįgyvendintų ir savo iššūkių.

VEIDAS: Gal nors pasidalytumėte patirtimi, kaip Jums pavyko tapti ilgiausiai – nuo 2005 m. – dirbančiu Baltijos šalių premjeru? Mūsų premjeras A.Kubilius pretenduoja į kitokį titulą – pelniusio mažiausią pasitikėjimą.

A.A.: Estijoje anksčiau buvo įprasta keisti premjerus kas antri metai. Bet, manau, Estijos žmonės dabar jau pasirengę paremti tuos politikus, kurie sako tiesą apie padėtį šalyje, o mes tai darėme ir priėmėme esminius sprendimus. Esu tikrai dėkingas žmonėms už supratimą. Tiesa, reikia pripažinti, kad Estijos padėtis ištikus krizei skyrėsi nuo Lietuvos, nes buvome sukaupę rezervą, neprisiskolinę. Tačiau ir mums buvo sunku, teko nedelsiant mažinti viešąsias išlaidas, kelti mokesčius, alkoholio, tabako, degalų akcizus. Tiesa, nemažinome pensijų, bet prieš tai jų ir nekėlėme, kaip kad Lietuvoje. Kai kurie ekspertai siūlė mažinti, tačiau, “Eurostato” duomenimis, 39 proc. estų pensininkų ir taip gyvena žemiau skurdo ribos. Tai trečias rodiklis ES po Latvijos ir Kipro, o Lietuva – arti ES vidurkio.

Mano supratimu, A.Kubiliaus Vyriausybė darė tą patį, ką ir mes, ir vieną dieną žmonės supras, kodėl reikėjo tokių sprendimų. Suprantama, žmonės nelaimingi – kažkas pensijas pakėlė, kažkas sumažino. Tačiau jei neturi nei pajamų, nei rezervų, privalai padaryti šiuos nemalonius sprendimus, o operatyvūs sprendimai mažiau skausmingi nei atidėliota reakcija. Štai dabar beveik visos Europos šalys mažina viešąsias išlaidas, didina mokesčius, ilgina pensinį amžių, Estija taip pat priėmė sprendimą iki 2026-ųjų pasiekti 65 metus. Beje, Estijos pensininkų organizacijos šį sprendimą stipriai remia: tai labai pragmatiška, nes priešingu atveju vieną dieną jie prarastų pensijas, o to niekas nenori.

Ne A.Kubilius sukūrė problemas, o tarptautinė finansų krizė. Be to, prie mūsų regiono šalių specifinės padėties prisidėjo tai, kad ekonominio bumo metais padarėme negerų sprendimų. Dabar akivaizdu, kad Estijoje padarėme klaidą užpernai valdžios sektoriuje smarkiai pakeldami algas. Mano supratimu, ir Lietuvoje didžiausia klaida buvo ekonominio pakilimo metu padidintos viešosios išlaidos, išeikvoti rezervai. Man tai sakyti yra politiškai nekorektiška, bet jūs paklausėte.

VEIDAS: Tačiau kaip Jums pavyko atsispirti pagundai pakilimo metais plačiau atverti rezervą?

A.A.: Kai kurie politikai ir ekspertai mane atakuodavo sakydami, kad Estijoje gili krizė ir turime stimuliuoti savo ekonomiką naudodami rezervą. Bet 2007 m. BVP augimas buvo 7 proc. – ne 10 proc. kaip Lietuvoje, bet vis tiek ženklus, biudžetas didžiausias nei kada anksčiau – 7,5 mlrd. kronų, nedarbas 2008 m. pradžioje – mažiausias istorijoje. Tikrai nematėme jokio reikalo tai daryti. Tuometė Lietuvos vyriausybė nutarė priešingai – naudojo rezervus, ėmė paskolas viešosioms išlaidoms didinti.

Didžiausias mūsų šalių raidos skirtumas, kad politikai turi tūkstančius gerų idėjų, kaip naudojantis mokesčių mokėtojų pinigais padaryti žmones laimingus, bet ne visuomet moka pasakyti “ne”. Estijoje politikai taip pat norėjo naudodami rezervą renovuoti visų mokyklų pastatus, nutiesti greitkelį tarp sostinės Talino ir mano gimtojo Tartu – toks greitkelis kaip Klaipėda–Vilnius yra kiekvieno esto svajonė. Tačiau vyriausybė sakė “ne”, aš aiškinau, kad rezervai mažai šaliai turi tą pačią reikšmę kaip draudimo įmokos namų ūkyje: jei išnaudosite visus pinigus, tikrai nebūsite laimingi, jei paskui kiltų gaisras. Po šių sprendimų Estija yra pasirengusi prisijungti prie euro zonos nuo 2011 m., Lietuva dar ne. Tačiau daug svarbiau tęsti konservatyvią fiskalinę politiką, nei įstoti į euro zoną.

VEIDAS: Tačiau Estija juk stengėsi kuo greičiau tapti euro zonos nare.

A.A.: Žinoma, euras labai svarbus. Praktiškai mes jį jau naudojame, pavyzdžiui, apie 90 proc. paskolų Estijoje – eurais, su juo susieta krona, o jos kursas nesikeitė pastaruosius aštuoniolika metų. Tačiau, pavyzdžiui, prieš metus investuotojai turėjo daug abejonių, nes sklido gandai, kad krona gali būti devalvuota. Vienintelis kelias išvengti tokių nuogąstavimų apie kronos, lito ar lato devalvavimą yra prisijungti prie euro zonos, ir kaip įmanoma greičiau.
Estijos prisijungimas prie euro zonos bus naudingas, žinoma, pirmiausia Estijai, bet ir kitoms Baltijos šalims, nes investuotojai labiau pasitikės visu šiuo regionu.

VEIDAS: Lietuvoje pasigirsta nuogąstavimų, kad Estija su euru privilios daugumą investuotojų ir Lietuva tik praloš.

A.A.: Estija tokia maža šalis, kad to padaryti net neįmanoma. Daugelyje ES narių kai kuriuose sektoriuose pelną įmanoma padidinti tik sumažinus gamybos išlaidas, o lengviausia tai padaryti perkeliant gamybą į Lietuvą, Latviją ar Estiją, kur darbo jėgos kaina tris keturis kartus mažesnė nei, pavyzdžiui, Suomijoje ar Švedijoje. Tai pagrindinė priežastis, kodėl šie investuotojai ateina ir čia kuria darbo vietas. Tai leis ir padidinti produktyvumą. Jis smarkiai didėja – Estijoje dukart per pastaruosius dešimt metų, tačiau vis dar mažas, palyginti su kai kuriomis kitomis šalimis, pavyzdžiui, Liuksemburgu. Bet tai ne varžybos tarp mūsų trijų šalių: visos jos nedidelės ir iš esmės turime daugiau kalbėti apie bendradarbiavimą, o ne konkuravimą, nors tam tikros konkurencijos atskiruose sektoriuose, žinoma, yra.

VEIDAS: Tris keturis kartus pigesnė darbo jėga reiškia, kad tiek menkesnė ir mūsų žmonių gerovė. Taigi ar vaikydamiesi Mastrichto kriterijų neužmirštame konkretaus žmogaus šiandienos problemų?

A.A.: Makroekonominiai skaičiai neegzistuoja patys sau, nesusisiekdami su paprastų žmonių gyvenimu. Anaiptol. Žmonės turi suprasti, kad griežta fiskalinė politika ir atskiriems žmonėms ar įmonėms yra gerai, pavyzdžiui, šiemet Estijoje reikia mokėti 3 mlrd. kronų mažiau nei pernai valstybės sektoriaus skolos palūkanų. Žmonės tai supranta: “Eurobarometro” duomenimis, visuomenės parama vyriausybėms didesnė tose šalyse, kurių biudžeto deficitas palyginti mažas. Politikai kartais mano, kad įmanoma nusipirkti balus naudojant mokesčių pinigus, tačiau iš esmės tai nedidina visuomenės paramos. Estijos vyriausybe ir po struktūrinių reformų, ir po biudžeto karpymų, ir po mokesčių kėlimo tebepasitiki 47 proc. žmonių. Tai aštuntas rezultatas tarp 27-ių ES narių.

VEIDAS: Tai manote, kad mes – partneriai, o ne varžovai?

A.A.: Remdamos viena kitą galime sulaukti didesnės sėkmės ir sudominti kitus. Manau, Lietuvos ir Estijos dvišalis bendradarbiavimas visus šiuos metus, kai valstybės atkūrė savo nepriklausomybę, yra puikus, o ypač svarbus jis buvo pasaulinės krizės metu, nes koordinavome priemones. Deriname pozicijas daugeliu ES svarstomų klausimų, turime bendrų projektų, energetikos jungčių. Dėl to pavyko užsitikrinti ES finansinę paramą energetiniams projektams. Pagal Estijos investicijas į užsienio šalis Lietuvai tenka pirmoji vieta – apie 30 proc. investicijų. Ekonominiu požiūriu mes esame labai stipriai integruoti, politiškai šis bendradarbiavimas taip pat labai vaisingas.

VEIDAS: Tačiau ar Estiją tenkina naujos Visagino branduolinės elektrinės statybos projekto tempai?

A.A.: Be abejo, norėtume matyti aktyvesnę projekto eigą. Tačiau ėmus dirbti šiai Vyriausybei reikalai juda sparčiau. Visagino atominė – visam regionui svarbus projektas. Estija suinteresuota jame dalvauti.

VEIDAS: Ar planai statyti savo atominę jėgainę atšaukti?

A.A.: Estija turi energetinių resursų artimiausiems 30–40 metų, 25–30 proc. energijos poreikio galime gauti panaudodami skalūną. Tačiau Estijos problema, kad esame priklausomi nuo CO2 emisijos kvotų ir nežinia, kokia politika dėl jų bus ateityje. Tai priežastis, kodėl turime diversifikuoti energijos produkcijos portfelį – todėl dalyvaujame Visagino projekte, dairomės į projektus Suomijoje, galvojame ir apie savo branduolinę jėgainę, nors kol kas tai tik kiek daugiau nei idėja, skiriame daug dėmesio atsinaujinantiems energijos šaltiniams – vėjo jėgainėms, nutarta statyti saulės energijos jėgainę. Iš pastarųjų šaltinių galima pagaminti 140 megavatų elektros energijos (šiltuoju metų laiku suvartojame apie 400, žiemą – apie 700 megavatų). Deginame atliekas, taip apšildydami butus miestuose. Tad ES rekomendacija – 20 proc. energijos iš atsinaujinančių šaltinių mums nėra tikslas, nes mes jį esame pasiekę. Beje, diegdami žaliąsias technologijas gauname daug naudos, pavyzdžiui, viena didžiausių įmonių, gaminančių vėjo turbinas, yra Estijoje.

VEIDAS: Be euro, narystės prestižinėje Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje, pasauliniu mastu pripažįstamų laimėjimų IT srityje, laimėjote dar vieną kovą, kurią Lietuva pralaimi: estų emigracijos mastai kur kas mažesni. Kaip Jums tai pavyko?

A.A.: Apie 1990-uosius daug net turinčių aukštąjį išsilavinimą estų plovė grindis suomių ligoninėse, bet nemažai jų turėjo verslo idėjų, užsidirbo pinigų, pasisėmė idėjų bei patirties ir Estijoje pradėjo savo smulkųjį ar vidutinį verslą. Geras susisiekimas leisdavo kiekvieną savaitgalį grįžti namo, ko negali lietuvių emigrantai iš kokios Airijos.

Žinoma, šaliai nekokia reklama, jei žmonės ją nori palikti dėl ekonominių priežasčių. Antra vertus, laisvas žmonių judėjimas yra bazinis ES principas. Estiją paliko 15–20 tūkst. žmonių, tačiau tai ne visuomet blogas sprendimas. Štai, pavyzdžiui, estai labai didžiuojasi užsienyje dirbančiais savo žymiais menininkais, tokiais kaip pasaulinio garso dirigentas Kristianas Jervis, bet jei koks medikas nori dirbti geriausiose pasaulio ligoninėse, visuomenės nuomonė jau kitokia.

VEIDAS: Kokie nauji iššūkiai laukia Estijos artimiausiu metu?

A.A.: Estija niekada neturėjo vieno tikslo – prisijungti prie NATO, ES ar euro zonos. Gyvenimas ne toks paprastas, kad turėtume vieną tikslą. Manau, visose trijose Baltijos šalyse svarbiausia padidinti gimstamumą, pailginti gyvenimo trukmę, propaguoti sveiką gyvenimo būdą, kelti produktyvumą, kurti iš tiesų patrauklią verslo aplinką užsienio investicijoms, kurios sukurs mūsų šalyse naujas darbo vietas. Nedarbo mažinimas – didžiausias iššūkis, bet mūsų rankose tėra galimybė pritraukti užsienio investuotojų, kurie kurtų naujas darbo vietas.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...