2012 Rugpjūčio 15

Be reikalo pamiršti Rusijos miestai

veidas.lt


Visos Rusijos per vienas atostogas nei apkeliausi, nei pažinsi, nebent kelionė truktų keletą metų. Todėl dažnas turistas, susiruošęs į Rusiją, keliones renkasi pagal savo pomėgius: žvejai traukia į šiaurę, slidininkai ir žygeiviai – į kalnus, istorijos ir meno mėgėjai – į Sankt Peterburgą ar Maskvą. O kiti miestai, skaičiuojantys ne vieną šimtmetį, dažnai be reikalo pamirštami.

Tarp lietuvių keliautojų vis dar gajus mitas, kad dauguma Rusijos miestų yra apleisti ir nykūs, pasidabinę kaminų miškais ar apgriuvusia sovietine architektūra. Vis dėlto šiuos stereotipus derėtų pamiršti, nes iš tiesų Rusijoje gausybė miestų, kurie turistus užburia cerkvių kupolais, didingais senamiesčiais ir vaizdinga gamta.
Tuo įsitikino ir Larisa Stročilo, su vyru bei dviem dukromis aplankiusi Sibiro miškų apsuptą Tiumenę, istorinį Jekaterinburgą, netoliese jo esantį gamyklinį Polevskojaus miestelį ir didingąją Kazanę ant Volgos kranto.
Keturių asmenų šeimai lėktuvo bilietas iš Vilniaus į Tiumenę per Maskvą kainavo 3100 Lt, skrydis iš Kazanės į Vilnių, stabtelint Maskvoje, – 2058 Lt, už vizas teko pakloti apie 1000 Lt, už kupė apšnerkštame traukinyje – apie 800 Lt, dar 100 Lt kainavo iš Polevskojaus į Jekaterinburgą atvežęs taksi. Maisto produktų kainos panašios: atvežtiniai produktai kainuoja panašiai tiek, kiek ir Lietuvoje, o štai vietiniai nudžiugina gerokai mažesnėmis kainomis. Pavyzdžiui, jūros gėrybių rinkinio pakuotė maždaug tris kartus pigesnė nei Lietuvoje.
Tiesa, ponios Larisos kelionės tikslas nebuvo vien įdomūs turistiniai objektai, mat šeima kelionę derino su daugybę metų nematytų vyro giminių lankymu. Šios giminės istorija, kaip ir visos pokario kartos, verta ištiso romano ar kino filmo. Pasirodo, po Antrojo pasaulinio karo keturios paauglės seserys liko našlaitėmis, neturinčiomis kur prisiglausti: motina mirė, o tėvas dingo be žinios Staliningrado blokados metu, mergaičių gimtasis kaimas netoli Maskvos buvo užminuotas, o namas subombarduotas. Paauglės neturėjo kito pasirinkimo, kaip užsirašyti į tuo metu kuriamus savanorių būrius, kurie buvo siunčiami atstatyti suniokotų miestų. Taip dvi seserys atsidūrė Lietuvoje, viena – Urale, ketvirta įsikūrė Kurske. Iš pradžių seserys ir jų vaikai bendravo, tačiau vėliau bendravimas nutrūko ir tik prieš metus giminaičiai vieni kitus susirado per internetą.

Miškų ir pelkių apsuptyje
Ponia Larisa savo viešnagę Rusijoje pradėjo nuo Tiumenės, Vakarų Sibiro miesto, įsikūrusio prie Turos upės ir apsupto pelkynų bei miškų. “Kai lėktuve pranešė, kad atskridome į Tiumenę, pradėjau žvalgytis pro langą. Žiūriu – tik pelkynai, miškai, ežerai, ir daugiau nieko nėra. Pagalvojau, kurgi čia mes patekom”, – pirmą įspūdį prisimena moteris.
Pasak keliautojos, nors juokaujama, kad Tiumenė – kaimų sostinė, mat įsikūrusi totorių gyvenviečių vietoje, su kaimu šio miesto lyginti nedera. Iš tiesų Tiumenė maždaug tokio paties dydžio kaip Vilnius ir sparčiai plečiasi. Statoma daugybė įvairios paskirties pastatų bei gyvenamųjų namų, kurių butus išgraibsto iš šiaurinių regionų atvykę žmonės (o butai čia kainuoja panašiai kaip Vilniuje).
Pasirodo, Rusijoje jaunuoliai, norėdami užsidirbti pinigų būstui, renkasi sunkius darbus šiaurėje, kur, be atlyginimo, dar mokamas priedas už kenksmingas sąlygas. Pasak Larisos, gyvenimo sąlygas apsunkina ne tik mažai apgyvendintos vietovės, bet ir pati gamta, nes šiaurėje plyti galybė pelkynų, kurie vasarą sušyla ir pradeda skleisti nuodingas dujas bei garus. Dėl to vasarą vaikus stengiamasi kur nors išvežti, o valstybė apmoka vaikų poilsį pietuose. Tokiomis sąlygomis padirbėję dešimt–penkiolika metų, vėliau žmonės patraukia į gerokai švelnesnio klimato zonoje esančią Tiumenę ir čia įsikuria.
Miestas itin stengiasi pritraukti turistų – kuriama tam skirta infrastruktūra, steigiamos kaimo turizmo sodybos, statomi SPA centrai. Lankantis Tiumenėje nevertėtų praleisti progos pasipliuškenti gydomojo vandens baseinuose, mat čia gausu terminių vandenų, natūraliai prisotintų mineralinių medžiagų. „Gali rinktis kokį tik užsigeisi vandenį, kuriame daugiau ar mažiau kalcio ar magnio. Visur surašyta šių mineralų kiekis bei kiek laiko rekomenduojama tokiame vandenyje maudytis”, – paaiškina Larisa.
Turint laiko Tiumenėje galima aplankyti bene visų religijų šventyklas. Verta bent trumpam stabtelėti prie didingo XVII a. Šventosios Trejybės vyrų vienuolyno, to paties amžiaus grakštaus balto ir mėlyno soboro, nedidukės XX a. raudonų plytų katalikiškos Šv. Juozapo bažnyčios, pasigėrėti mečečių minaretais bei sinagoga. Keliaujant su vaikais įdomu apsilankyti visoje Rusijoje garsėjančiame Tiumenės lėlių teatre.

Užuosti visus Mendelejevo lentelės elementus
Iš Tiumenės vilniečiai patraukė į Jekaterinburgą – miestą, esantį į rytus nuo Uralo kalnų, kuriuose randama gausybė įvairiausių naudingų iškasenų. Jekaterinburgą, kaip geležies gavybos ir apdirbimo centrą, XVIII a. pr. įkūrė Petras I ir pavadino savo žmonos carienės Jekaterinos I garbei. Miestas ypač suklestėjo, kai XIX a. buvo nutiestas geležinkelis. Šiuo metu čia apdirbama platina, varis, geležis, išplėtota chemijos pramonė. Tačiau dauguma gamyklų ir fabrikų stūkso užmiestyje, tad miesto centras, pasak Larisos, labai švarus ir gražus.
Priminsime, kad būtent Jekaterinburge buvo kalinamas ir sušaudytas Rusijos caras Nikolajus II su šeima. O Sverdlovsku šis miestas buvo pervadintas sovietų veikėjo Jakovo Sverdlovo garbei. Kai Sverdlovsko sričiai ėmėsi vadovauti Borisas Jelcinas, mažytė kukli koplyčia, pastatyta paskutiniam Rusijos carui pagerbti, buvo nugriauta ir jos vietoje iškilo didinga cerkvė.
Vis dėlto Larisos šeima šiam miestui skyrė mažiau dėmesio, mat jų tikslas buvo už maždaug šešiasdešimties kilometrų stūksantis pramoninis Polevskojus, kuriame gyvena Larisos vyro Georgijaus teta. “Polevskojus – mažuliukas miestelis, panašiai kaip mūsų Elektrėnai. Pagrindinė vietinė įdomybė yra gal už kokių dešimties kilometrų, ten, kur gyveno ir kūrė XIX a. rašytojas ir folklorininkas Pavelas Bažovas. Galima keliauti jo kūrybos motyvais – yra kaimelis Ziuzelka, Ziuzelskajos pelkė, Uralo kalnai“, – pasakoja Larisa.
Priminsime, kad P.Bažovas surinko daugybę įdomių Uralo tautų folkloro pavyzdžių, parašė nemažai pasakų apie mitinių kalnų būtybių ir žmonių santykius.
Kita miestelio įdomybė, jei tik taip galima pavadinti, yra milžiniški fabrikai, gaminantys pačią įvairiausią įrangą. „Vienas fabrikas gamina didžiulius vamzdžius. Į tokį vamzdį puikiai tilptų trijų kambarių butas“, – pasakoja moteris ir priduria, kad nors čia daugybė fabrikų ir gamyklų, nuolat ieškoma naujų darbuotojų, tačiau žmonės gyvena sunkiai – atlyginimai maži, o darbo sąlygos sunkios.
„Vienas giminaitis smalsaudamas buvo užėjęs į vieną cechą pasižiūrėti, kaipgi vyksta darbas. Po penkiolikos minučių bėgte išbėgo ir apsivėmė, mat neištvėrė karščio, ūžesio ir triukšmo“, – teigia keliautoja.
Sudėtingos ne tik darbo, bet ir gyvenimo sąlygos. Vietos gyventojai juokauja, kad jie kasdien kvėpuoja visa Mendelejevo lentele. Dėl itin kenksmingomis medžiagomis užterštos aplinkos žmonės serga įvairiausiomis ligomis. Dėl sunkaus darbo ir gyvenimo sąlygų dauguma darbininkų tampa alkoholikais arba svaiginasi narkotinėmis medžiagomis.

Visų religijų miestas
Trumpai paviešėję Polevskojaus miestelyje, vilniečiai įlipo į traukinį, kuriame jų laukė netikėtas šokas. „Keliaujant Rusijoje reikia labai atidžiai rinktis traukinius. Mes pataikėme į tokį, kuriuo iš šiaurinių rajonų namo grįžta vyrai, dirbantys naftos platformose. Traukinys buvo ypač purvinas ir apšnerkštas. Keliauti su dviem vaikais tokiu traukiniu buvo labai sunku“, – pasakoja moteris ir priduria, kad tai vienintelis dalykas, kuris per visą kelionę jai nepatiko.
Kazanėje vilniečių šeima pasijuto patekusi į didžiules visame mieste vykstančias statybas – rodos, visi keliai užtverti, visur verda darbas. Pasirodo, miestas ruošiasi 2013 m. Rusijos universiadai ir privalo per metus baigti statyti 39 sporto kompleksus. Tačiau šios masinės statybos miesto grožio neužgožė.
Kazanėje, kaip ir Tiumenėje, gausybė įvairių religijų viena už kitą įspūdingesnių šventovių – bažnyčių, cerkvių, mečečių. Tikriausiai todėl šiame mieste architektui ir menininkui Ildarui Chanovui kilo idėja pastatyti Visų religijų šventovę, kurioje būtų sujungti stačiatikių cerkvės, katalikų bažnyčios, mečetės, sinagogos, pagodos ir netgi kitų, jau išnykusių, religijų šventyklų elementai. Unikalus statinys pradėtas statyti 1994 m. ir dabar smalsuolius žavi įvairiaspalviais bokštais.
Kazanė skaičiuoja jau ne vieną šimtmetį, todėl unikalių architektūrinių ir istorinių paminklų čia ne vienas. Verta užsukti į XVIII a. Petropavlovsko soborą, pasigrožėti grakščia XVIII a. Mardžani mečete, įdomu apžiūrėti XVI a. Kazanės kremlių su puikiai išlikusiais įtvirtinimais, didingus ir pompastiškus XIX a. Gubernatoriaus rūmus bei universiteto pastatus.
Poniai Larisai labai patiko pagrindinė Kazanės Baumano gatvė – joje daugybė bronzinių skulptūrų, suteikiančių nemažai džiaugsmo ir suaugusiems, ir vaikams, pavyzdžiui, fontanas su varlėmis, bronzinė karieta, į kurią galima įlipti, ir kt. Moteris atkreipė dėmesį ir į daugybę miestą puošiančių fontanų.
Vieną įspūdingiausių ekskursijų – pasiplaukiojimą po Volgą motoriniu laiveliu ir vaišes iš čia pat pagauto 8 kg šamo – Larisai ir jos šeimai surengė draugai.
Viešint Kazanėje, kaip pataria keliautoja, reikėtų nepraleisti ir progos išsimaudyti Mėlynajame ežere, kurio vanduo turi gydomųjų savybių. Nediduko ežero vandens temperatūra ir žiemą, ir vasarą vienoda – keturi laipsniai šilumos, o vanduo toks skaidrus, kad dugno akmenėliai, gulintys 18 metrų gylyje, atrodo ranka pasiekiami.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...