Kelionės. Etnografinės parodos ir vakaronės, ekstremalios pramogos dumblynuose, pažintiniai žygiai miškuose, apžvalginės ekskursijos ore – tai toli gražu ne visos pramogos, kokias verta išbandyti šį pavasarį.

Neatspėtumėt, kas ištarė šią frazę. Pasirodo, psichoanalitikų nemėgsta ne kas kitas, bet toks pat psichoanalitikas.   Amerikos analitiko žodžius, išgirstus privačiame pokalbyje, man pakartojo vienas iš mano mokytojų, gerbiamas psichoanalizės pasaulyje olandų psichoanalitikas. Maža to, jis tarstelėjo, kad ir pats pasirašytų po šiais žodžiais. Kas nutiko, kad psichoanalitikai ima nemėgti vieni kitų? Klausimas keistokas atrodo [...]

Žvilgsnis pro objektyvą. „Man pačiam taip ir neteko iššauti iš kariško šautuvo: gyvenimas be karo praėjo, bet šiandien jis taip priartėjęs… Nesibaigiančios Vladimiro Putino užuominos ir įvykiai Ukrainoje paaiškina, kodėl Dalia Grybauskaitė taip karingai laikosi. Rusijos tankai neabejotinai į Lietuvą važiuos, tik ar NATO sureaguos laiku?“ – svarsto fotomenininkas Romualdas Rakauskas, daugiau nei penkis dešimtmečius savo darbuose atskleidžiantis tik šviesiąją Lietuvos gyvenimo pusę.

  Kovo 9 d.,  pirmadienį, Lietuvos mokslų akademijoje įteiktos 2014 m. Lietuvos mokslo premijos. Humanitarinių ir socialinių mokslų srityse premija įteikta kalbininkui, Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) profesoriui Vincentui Drotvinui už mokslo darbą „Mažosios Lietuvos raštijos paveldo (leksikografijos) tyrimai“. Fizinių mokslų srityje įteiktos dvi premijos. Abi atiteko Vilniaus universiteto tyrėjams. Pirmoji Daumantui Čipliui, Romualdui Rimeikai ir [...]

Metų vadovas. Sparčiai augančios ir jau daugiau nei šimte užsienio rinkų dirbančios telekomunikacijų bendrovės „Ruptela“ įkūrėjas ir vadovas Andrius Rupšys sako, kad įmonė tempo lėtinti neketina.

Šiemet savaitraštis „Veidas“ jau penkioliktą kartą išrinko Metų vadovą, kuriuo tapo programinę įrangą transporto sprendimams kuriančios ir gaminančios bendrovės „Ruptela“ direktorius Andrius Rupšys. Antrą vietą rinkimuose užėmė šiluminės energijos gamybos iš biomasės sprendimus kuriančios ir įrangą gaminančios bendrovių grupės „Enerstena“ vadovas Virginijus Ramanauskas, trečiąją – akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ generalinis direktorius Dalius Misiūnas.

Dabar geras tonas, ypač tarp intelektualų, neigti, kad žiūri televiziją, ypač lietuviškus kanalus. Tačiau Lietuvoje televizorius yra bene kiekvienuose namuose. Jis keikiasi, tyčiojasi, manipuliuoja tavo jausmais, kartais net formuoja valstybei kenkiančią poziciją. Bet ir informuoja, šviečia, suteikia pramogą.

Vis dėlto ar lietuviškoji televizija yra menkos prabos, nes tokie ir jos žiūrovai, ar, atvirkščiai, auditorija bukėja nuo pigaus televizijų brukalo? Atsakymo „Veidas“ ieškojo kartu su vieninteliu Lietuvoje televizijos srities profesoriumi Žygintu Pečiuliu.

Ar labai pasikeitė viršininkų ir pavaldinių santykiai per pastaruosius 25 metus? Prie tokio gana abstraktaus klausimo galime pridėti šiomis dienomis dažnai skambantį retorinį papildą: ar tikrai išsivadavome nuo sovietinio mentaliteto?

Sukaktis. Kai kuriuos jų šiandien vadintume iškiliais verslininkais, kai kuriuos – vagimis. Per ketvirtį amžiaus Lietuvos verslas nuėjo stulbinamą transformacijų kelią, leidžiantį nenubraukti praeities ir matyti ateitį.

  Viršelio tema Lietuvos verslo istorija: 25 laisvės metai              10 Savaitės interviu Ž.Pečiulis: televizija kaip rinkimai – mes nepatenkinti tuo, ką išsirinkome                    22 Lietuva Šauktiniai: pareiga ginti tėvynę paskirstyta neteisingai           28 Kalbų mokymas: reikmė didelė, bet akademinių valandų mažėja                34 Mokslo metai: ilginami pridedant po kelias dienas                   40 Š.Amonašvilis: humanistinės pedagogikos riteris                     46 Pasaulis [...]

Būtų gana nelengva rasti dar vieną Europos sostinę, kuri būtų taip subjaurota grafičių teplionėmis, kaip Vilnius. Daugumoje miestų grafičiai išstumti į metro tunelius, pramoninius rajonus ir bent jau istoriniuose centruose neužgožia praėjusių amžių palikimo, o Vilniuje jie akį rėžia visur – ir universiteto prieigose UNESCO saugomame Senamiestyje, ir ant ką tik renovuotų namų sienų, ir ant papilkėjusių daugiabučių.

Tikėjimas. Ar iš tikrųjų mes jau tokie dideli krikščionys? Ar nėra taip, kad Lietuvą didžiai krikščionišku kraštu laikome greičiau jau iš savotiškos inercijos, o ne remdamiesi objektyviais faktais?