2015 Kovo 12

Ar tikrai mes Marijos žemė?

veidas.lt

Tikėjimas. Ar iš tikrųjų mes jau tokie dideli krikščionys? Ar nėra taip, kad Lietuvą didžiai krikščionišku kraštu laikome greičiau jau iš savotiškos inercijos, o ne remdamiesi objektyviais faktais?

Visuomenėje kilus klausimų dėl vieno ar kito sprendimo, reiškinio moralumo, labai greitai išgirstame tokių frazių, kaip „Lietuva – krikščioniškas kraštas, todėl…“ Lietuvos krikščioniškumas yra absoliuti tiesa, kurios kvestionuoti visiškai nepriimtina.

Tačiau apklausos bei statistika rodo, kad tikroji situacija kitokia: Lietuvą galime vadinti nebent proginių krikščionių kraštu. Nors vien katalikais save laikančių lietuvių yra beveik 80 proc., iš jų tik labai nedidelis procentas reguliariai lankosi mišiose. Dauguma savo katalikiškumą prisimena tik per šventes, laidotuves ar krikštynas. Vis dėlto paklausti jie nedvejodami atsako: „Mes katalikai, ir dargi neblogi katalikai!“

Kodėl tuomet mes vis dar savotiškai apgaudinėjame save? Ar religijos svarba šiuolaikinėje visuomenėje menksta? Kaip tai keičia mūsų visuomenę, o sykiu ir pačią Bažnyčią?

Sekmadienio mišios vienoje provincijos bažnyčioje. Pustušte bažnyčios tikrai nepavadinsi, bet ir laisvų vietų ant suolų pakankamai daug. Didžioji dalis besimeldžiančiųjų – vyresnio amžiaus moterys, skrupulingai besilaikančios apeigų tvarkos. Šios moterys bažnyčioje – bene kiekvieną sekmadienį. Daugelis kitų besimeldžiančiųjų gerokai retesni svečiai. Sekmadienio mišiose jie apsilanko priartėjus kokio nors giminaičio mirties metinėms arba susipratus, kad seniai nebūta bažnyčioje. Kitą kartą jie čia tikriausiai apsilankys artėjant Velykoms, gal Žolinei ir, savaime suprantama, Kūčioms. Per jas bažnyčia atrodo visiškai kitaip. Tada sudėtinga susirasti ne tik sėdimąją vietą, bet ir kamputį, kuriame stovėdamas galėtum matyti kunigą. Kitaip tariant, per didžiąsias šventes bažnyčia iš erdvios staiga virsta itin ankšta.

Mūsų pašnekovas 24-erių Dovydas sekmadienio mišiose retas svečias. Jo metinius apsilankymus bažnyčioje būtų galima nesunkiai suskaičiuoti vienos rankos pirštais. Vizitų priežastys tradicinės: šventės, metinės ir, jeigu jau taip atsitinka, laidotuvės ar krikštynos. Tuo Dovydo religinis gyvenimas ir apsiriboja, tačiau nei ateistu, nei agnostiku jis savęs nevadina. Dovydas – tikintis, Romos katalikų bažnyčios narys. Kodėl tada bažnyčioje jis toks retas svečias? Dažniau lankytis tiesiog nematąs reikalo. Dabartinio religinio gyvenimo esą visiškai pakanka, o staiga tapti ateistu jis irgi neketina. Juk jis tiki Dievą.

Dovydą galima pavadinti tipiniu proginiu kataliku. Šis terminas neturi griežtesnio apibrėžimo, bet sociologai jį vartoja kalbėdami apie žmones, kurie formaliai priklauso Katalikų bažnyčiai, bet jos gyvenime praktiškai dalyvauja labai minimaliai. Kitaip sakant, forma yra, bet turinio – ne.

VDU Katalikų teologijos fakulteto dėstytojas doc. dr. A.Lukaševičius sako, kad proginis katalikas tenkinasi išoriniais krikščioniškumo bruožais: „Tai būtų žmogus, kuris yra priėmęs sakramentus – dažniausiai krikšto, pirmosios komunijos ir sutvirtinimo. Taip pat augdamas jis yra šiek tiek gavęs katalikiškosios patirties, pavyzdžiui, per švenčių šventimą. Vėliau jo gyvenime katalikiškumo išorinių požymių mažėja, ir sykiu vidinės nuostatos susivelia, tampa nebe tokios aiškios. Jo gyvenime lieka tam tikrų išorinių katalikiškumo atributų. Pavyzdžiui, jis švenčia Vėlines, Kūčias. Jeigu kas paklaustų, jis atsakytų esąs katalikas. Neretai jis netgi save laiko jeigu ne geru, tai bent jau labai normaliu kataliku.“

Šis žmogus savo katalikiškumo sąmoningai dažniausiai neprisimins, nors ištikus bėdai ar įtampai jis, tarkime, trumpam prisimena maldos praktiką. Katalikiškumas taip pat nesąmoningai, giluminiu lygmeniu, pačiam žmogui net to nežinant, atlieka tam tikrą vaidmenį. Kai tik paliečiamos kokios aktualios politinės realijos, moraliniai įsitikinimai, žmogus net pats to nesuvokdamas savaime suprantamai užima poziciją, kuri, atidžiau pasižiūrėjus, yra ženklios katalikiškos pakraipos. Vis dėlto problemai ir svarbiam klausimui išnykus religija vėl nustumiama į giluminį lygmenį.

Pranciškonų brolis kunigas Arūnas Peškaitis OFM neatsitiktinai proginių katalikų tikėjimą palygina su gemalo stadija. „Universalaus apibrėžimo nėra, tačiau, aišku, sociologai proginio kataliko terminą vartoja. Galima sakyti, kad proginis, arba kultūrinis (kartais vartojamas ir toks terminas), katalikas yra tas, kuris priskiria save krikščioniškajam tikėjimui ar konkrečiai Katalikų bažnyčiai, bet praktiškai nepraktikuoja tikėjimo. Jo tikėjimas lieka tokioje gemalo stadijoje. Jis nesigilina į patį tikėjimą, jo turinį, į tai, ko moko Bažnyčia, kas yra Kristus. Man, kaip kunigui, toks įspūdis, kad pro tokį žmogų malonė tiesiog praeina. Evangelijoje yra tokia vieta, kurioje kalbama apie negilias šaknis. Toks žmogus ateina į bažnyčią vieną du kartus per metus. Dar per laidotuves, santuokas. Tačiau yra kažkokia kultūrinė aplinka, kuri verčia tą žmogų sakyti, kad jis yra katalikas. Tarp tų žmonių yra tokių, kurių vertybės labai panašios į krikščioniškas, tačiau yra ir tokių, kurie su krikščionybe nieko bendro neturi. Jie tik laiko savo krikščionimis ir atsiradus progai ateina į bažnyčią“ – aiškina kunigas.

Jo teigimu, sekmadienį besimeldžiančiųjų minioje atpažinti proginį kataliką ne taip ir sunku. Eiliniais sekmadieniais daugiausia ateina tie, kurie tikrai praktikuoja tikėjimą. Tačiau būna mišios už mirusiuosius, ir tada padaugėja žmonių, kurie ateina būtent tokiomis progomis. Proginius katalikus lengviausia atpažinti ne iš veidų, o iš to, kad jie nežino, kaip atsakyti kunigui, nedalyvauja liturgijoje. Jie tyli. Tai kunigui labai aiškiai matoma.

Kuo skiriasi katalikas nuo proginio kataliko

Vis dėlto konkrečiai durti pirštu ir įvardyti, kad vienas ar kitas žmogus yra proginis katalikas, nėra taip paprasta. Kas apskritai yra katalikas? Ką reiškia juo būti? A.Lukaševičius pabrėžia, kad tai tikrai nėra lengvas klausimas, nes nėra aiškių kriterijų. „Vienas toks kriterijus, kuris dažniausiai taikomas per apklausas, yra ar pats žmogus save priskiria prie katalikų. Jeigu taip, tai jis ir laikomas kataliku. Tačiau gilinantis labiau reikia paklausti, kokiu pagrindu jis tai daro. Čia jau patenkame į teologijos ir religijotyros sferas. Kitas, labiau pagrįstas kriterijus būtų krikštas. Jeigu žmogus krikštytas katalikų bažnyčioje, tai jis, iš teologinio taško žvelgiant, yra katalikas. Tačiau ir šis kriterijus yra atsietas nuo gyvenimo bei mąstymo būdo. Pagal šį kriterijų ir Stalinas, ir Hitleris buvo krikščionys. Tačiau pats krikšto faktas juk nesusisieja su žmogaus pasirinkimais, vertybėmis. Tada jau patenkame į trečią sferą. Kiek žmogaus gyvensenoje ir mąstysenoje reiškiasi katalikiškumas? Čia jau būtų giliausia plotmė. Pagal šitą kriterijų žmonių, kurių gyvenimo būdas atitinka kataliko parametrus, yra tikrai ne 80 procentų. Net kalbos nėra“, – tikina docentas.

Kokia dalis Lietuvos gyventojų tuomet atitinka šį kriterijų? Vienas paprasčiausių parametrų, kaip pamatuoti katalikiškumą, yra sekmadienio mišių lankymas. Čia mes turime labai stabilų rodiklį – 13 proc. Būtent tokia dalis iš tų 80 proc. Lietuvos gyventojų, kurie laiko save katalikais, reguliariai dalyvauja mišiose.

Toks mažas skaičius gali išgąsdinti ir priversti paklausti: gal tai rodo religijos nykimą? A.Peškaitis nieko itin naujo čia neįžvelgia. Pasak jo, visais laikais tikrai praktikuojančiųjų būdavo mažuma. „Jėzus Evangelijoje sako: „Nebijok, mažoji kaimene.“ Tuo kreipiniu jis pasako, kad tikrai tikintys žmonės niekada nesudarys daugumos. Net ir tada, kai buvo labai įprastas reiškinys sekmadieniais vaikščioti į bažnyčią ir gyvenimas buvo bendruomeniškesnis, realiai išpažįstančių tikėjimą žmonių buvo nedaug. Ilgą laiką, net ir viduramžiais, vyravo nuostata, kad visi pasauliečiai nueis į skaistyklą, ten degs, bet galiausiai kaip nors prasispraus į dangų. Evangelijų patarimai – atseit ne pasauliečiams, o vienuoliams. Skirtumas tas, kad tuomet tie proginiai katalikai vis tiek ateidavo į bažnyčią kiekvieną sekmadienį. Dabar jie ateina kartą ar du per metus. Kartais iš viso neateina. Jie sako širdyje turintys Dievą, ir jiems to gana. Manau, jog proginės katalikybės reiškinys atsiranda dėl to, kad žmogus prasilenkia su Dievo malone. Aš nežinau, kaip ir kodėl taip atsitinka. Kiekvienas atvejis skirtingas. Tačiau kai prasilenki su Dievo malone, ėjimas sekmadieniais į bažnyčią gali būti nebent tradicija ar pareiga. Nors ir šių dalykų šiuolaikinis žmogus nesilaiko. Postmodernioje visuomenėje nepakanka to fakto, kad močiutė ėjo į bažnyčią. Nėra prasmės“, – svarsto kunigas.

Pasak jo, tikėjimas, religinis gyvenimas yra šalia proginio kataliko, bet dažniausiai ir būna tik šalia. „Proginis katalikas tos Dievo malonės kažkaip išvengia. Gal jis nusisuka nuo jos, gal tiesiog nekreipia dėmesio. Jis pasineria į šiuolaikinės visuomenės rūpesčius, džiaugsmus ir pasiūlymus. Svarbiausia – vartoti, vartoti, vartoti… Tačiau kai paklausia jo per gyventojų surašymą, jis atsako – katalikas. Todėl man tie statistiniai duomenys kartais ir atrodo keisti. Gal reikėtų paklausti giliau, kas yra katalikas. Pasakyti, kad esi katalikas, juk nieko nereiškia. Aš juk galiu pasakyti, kad esu jūreivis. Na, ir kas? Aš kartais juokiuosi, kad „nepraktikuojantis katalikas“ yra labai įdomus apibūdinimas. Aš gal tada esu nepraktikuojantis verslininkas. Taip juk nebūna“, – stebisi A.Peškaitis.

Kas atsitinka, kai norisi lengviau ir greičiau

A.Lukaševičius pastebi, kad proginė katalikybė yra indiferentiškumo vaikas. Ji yra bendro visuomenės nesidomėjimo religija pasekmė. Paties nesidomėjimo priežastis jis mato dvejopas: „Be abejo, prie priežasčių tikrai būtų komunistinė diktatūra. Penkiasdešimt metų davė savo vaisių. Katalikiškumo samprata ir įvaizdis buvo ir tebėra kaip reikiant iškreiptas. Žmonės susidarė labai daug iškreiptų katalikybės įvaizdžių. Jie tokie ir tebelieka. Tai viena priežasčių, kodėl žmonės negeba judėti rimtesnio katalikiškumo link. Jų samprata yra kreiva. Kita ženkli įtaka – Vakarų pasaulio sekuliarumas, kuris daugiausia yra ateistinis. Tačiau tas ateizmas Vakaruose diegtas ne priverstiniu būdu, o per vartotojiškos visuomenės augimą. Tokioje visuomenėje Dievas nustumiamas į privačią sferą: jeigu nori, gali tikėti ir praktikuoti, bet šiaip realiame gyvenime tam nėra vietos“, – teigia pašnekovas.

Pasak jo, materialinė gerovė egzistencinius klausimus iš mūsų gyvenimo kuriam laikui išstumia. Tačiau atėjus krizei tuos klausimus tenka prisiminti. Tai paaiškina ir tai, kodėl net ir proginis katalikas sunkią valandą prisimena savo iki tol nepraktikuotą religiją. A.Lukaševičiaus žodžiais, iš teologinės pozicijos žiūrint bandymas gyventi gerai be Dievo yra žmogaus nuopuolio pasekmė. Žvelgiant labiau iš sociologinės perspektyvos, gerovė skatina žmogų pamiršti Dievą. Kitaip tariant, susikuriame iliuziją, kad galime pasiekti laimę vien ekonominėmis priemonėmis ir gerindami socialinę, medicinos, pramogų sritis. Tačiau paprastai ta gerovė kažkuriuo momentu pakerta savo pačios šaknis. Dažniausiai kažkas vis dėlto įvyksta, ir žmogus pamato savo ribotumą. Tada jis supranta, kad reikalingi gilesni atsakymai už tuos, kuriuos duoda mokslas ar medicina. Kyla gyvenimo prasmės, vertybių klausimai.

Savo ruožtu A.Peškaitis pastebi, kad vartotojiška kultūra mus taip įpratino prie greito ir patogaus aptarnavimo, kad netgi religijoje pradėjome ieškoti šių dalykų. „Šiandien visuomenė siūlo labai daug malonumo. Kuo tu daugiau ir geriau vartoji, tuo atseit turi daugiau savigarbos. Prestižas ir orumas matuojamas galimų nusipirkti prekių kokybe. Tokia visuomenė nukreipia žmogaus žvilgsnį nuo to, kas jam yra esminga, – tiesos ieškojimo. Vartotojiškos visuomenės sąlygomis formuojasi ir savotiška religinė rinka. Įvairios knygos, religinės bendruomenės siūlo dievus pagal kišenę. Dievą, kuris sukurtas pagal tavo paveikslą ir panašumą, o ne atvirkščiai. Patogų Dievą. Pasiskaitai knygelių, gali pasvajoti apie tai, koks bus gražus gyvenimas po mirties, ir jokio įsipareigojimo. Iš tiesų – ir jokios meilės, jokios vilties, jokios prasmės. Tik svajonės, dažniausiai netgi labai tuščios. Aš kartais nustembu, kai pamatau pardavinėjamas knygeles, kurios priverčia aiktelėti dėl jų bukumo. Pavyzdžiui, vienoje knygelėje rašoma, kaip viena mediumė susisiekė su princese Diana. Diana labai džiaugiasi, nes ten taip gerai, prekybos centrai geresni nei Londone, visur švaru. Skaitai, ir juokas ima. Tačiau žmogus ten juk rašo ne humoreską, o rimtą dalyką. Tai tokia šėtoniška apgaulė, kuri žmogų nukreipia nuo tiesos ieškojimo į visiškai paviršinius dalykus“, – pabrėžia kunigas.

Jis pastebi, kad mes norime greito maisto. Laukti, stengtis labai nesinori. „Vartotojiška visuomenė apskritai yra linkusi padaryti taip, kad paauglystė užsitęstų, o paauglystė yra maišto ir ieškojimų metas. Socialinė paauglystė, kai kurių autorių teigimu, dabar užsitęsia iki 40-ies ar net 50 metų. Tada jau žmogus subręsta ir iš karto pasensta. Tai labai apsunkina kelią į tikėjimą, bendruomenę. Tas nenorėjimas įsipareigoti neleidžia tikėtis, kad žmogus išeis iš proginio katalikizmo rėmų, nes tikėjimas reikalauja pasiaukojimo. Ten nieko nebūna greitai. Reikia daug laiko“, – aiškina A.Peškaitis.

Natūraliai kyla klausimas: jeigu katalikybė tavo gyvenime neatlieka svarbesnio vaidmens, kam tuomet vadintis kataliku? Ar ne paprasčiau vadintis tiesiog ateistu arba agnostiku? Pasak A.Lukaševičiaus, ne viskas taip paprasta. „Nėra taip juoda arba balta. Lietuvoje žmonių, laikančių save ateistais, labai nedaug. Proginių katalikų gyvenime religija vaidina tam tikrą vaidmenį. Ypač tų giluminių, nereflektuotų vertybių lygmeniu. Kitaip tariant, žmogus pasirenka katalikišką poziciją, nors ir nemokėtų pagrįsti savo pasirinkimo. Jis užima poziciją, kuri akivaizdžiai paveikta katalikiškumo. Ji tiesiog nėra pakankamai pagrįsta. Tai defektai, bet tai rodo, kad žmonių, neturinčių su religija nieko bendro, yra labai nedaug“ – teigia VDU Katalikų teologijos fakulteto docentas.

Kitaip tariant, proginis katalikas nenori nei skirti daugiau laiko religijai, nei visiškai jos atsisakyti. Jo išorinis katalikiškumas itin pasireiškia šventiniu laikotarpiu. „Nuo to, kad proginis katalikas porą kartų per metus nueina į bažnyčią, jis netampa tikinčiu. Tačiau jis tarsi taip pateisina savo kataliko vardą. Juk tą šventę reikia kažkaip įprasminti. Kam tos dovanėlės? Kam ta eglutė? Atseit šeimos šventė. Tebūnie, čia nieko blogo. Tačiau jeigu pamirštamas pats Kristus, kuris yra šios šventės centras? Jie patys apiplėšia save. Pernai nustėrau pamatęs, kad kažkokioje parduotuvėlėje kalėdinėmis prekėmis pradėta prekiauti dar prieš Vėlines. To dar nebuvo. Jie net paskelbė, kad būtent ten šiemet prasideda Kalėdos. Anksčiau prasidėdavo „Maximoje“, tačiau šįkart net ir „Maxima“ pavėlavo“, – sako A.Peškaitis.

Be abejo, Bažnyčiai proginė katalikybė – didžiulis iššūkis. Jau apie trisdešimt metų Bažnyčia kalba apie darbą su tais, kuriuos galima vadinti proginiais katalikais. Tai vadinamoji Naujoji evangelizacija. Jos išskirtinumas tas, kad darbas turi būti nukreiptas jau į krikštytus žmones. Kitaip tariant, paaiškėjo, kad Bažnyčioje yra daug krikštytų žmonių, kurių pažiūros defektyvios, ir su jais reikia dirbti praktiškai iš naujo, pradedant nuo pačių pamatų. Pastaraisiais metais Vatikanas labai stipriai kelia šį klausimą ir ragina kreipti dėmesį į šiuos žmones. Didžioji jų dalis nėra kokie antikatalikai – jie tiesiog neturi santykio su katalikybe.

Vis dėlto A.Peškaitis pastebi, kad mes paprasčiausiai nelabai mokame kalbėti apie tikėjimą. Religijos tema Lietuvoje apskritai retai liečiama. Tam labai didelės įtakos turėjo sovietmetis: tada kalbėti apie tikėjimą nebuvo galima, nustota leisti teologines knygas, šias temas buvo priversti ignoruoti ir universitetai.

„Mums daug ko trūksta. Trūksta pačios skaitymo kultūros. Aš stebiuosi ir džiaugiuosi, kad knygų mugė sutraukia tiek daug žmonių, tačiau skaitančių žmonių vis dėlto yra mažai. Kartais yra mada pirkti knygas, bet nėra mados jų skaityti – dažniau skaitome feisbuką. Labiau vertinama pramoginė knyga, nes ją lengviau skaityti. Teologinė ir filosofinė literatūra reikalauja susikaupimo. Kaip ir Biblija. Trūksta įgūdžio, tradicijos. Vakarų šalys sekuliarizuotos gal net labiau, bet ten iš kartos į kartą perduotas tikėjimo paveldas, tam tikri dalykai suvokiami savaime, žmonės žino, kuo tiki krikščionys. Ar jie patys tiki – jau kitas klausimas. Lietuvoje dažnai nežino. Tai jau sovietizmo palikimas. Ta tradicija tada buvo sudarkyta. Kaime ji dar liko, bet mieste jau nebe. Kalbėti apie tikėjimą buvo nepriimta“, – teigia kunigas.

Pasak jo, labiausiai ateistinės propagandos paveikti žmonės – dabartiniai keturiasdešimtmečiai ar penkiasdešimtmečiai. Tai žmonės, kurių vaikai dabar yra paaugliai, jauni suaugusieji. Iš savo tėvų jie nėra paveldėję praktiškai jokios religinės tradicijos. Nieko keista, kad ši proginių katalikų karta nuo tikėjimo atitolusi dar labiau ir į bažnyčią jie ateina dar rečiau. Tačiau A.Peškaitis pastebi, kad jaunoji karta jaučia savotišką religinį alkį. Kunigo uždaviniu tampa atrasti minioje per tą retą progą į bažnyčią užklydusį žmogų ir prabilti būtent jam. Tai padarius, tikėtina, asmuo atras kelią į bažnyčią ir savo tikėjimą.

Kad visuomenėje esama religinio alkio, įsitikinęs ir A.Lukaševičius. Savo nuomonę jis gali pagrįsti konkrečiais pavyzdžiais, nes jau nuo 2002-ųjų Kaune dalyvauja suaugusiųjų katechezės mokyklos veikloje. „Mes jau keliolika metų užsiimame šia veikla. Dirbame su suaugusiaisiais ir galime patvirtinti tyrimus, kurie buvo atlikti: žmonių domėjimasis rimtais dvasiniais dalykais tikrai labai didelis. Galiu tai pailiustruoti pavyzdžiu. Tada, 2002-aisiais, dėjome daug pastangų, kad surinktume grupę. Dalijome bukletus, kalbėjome bažnyčioje. Susirinko apie 30–40 žmonių, iš kurių pasiliko 20–30. Kitais metais istorija kartojosi. Laikui bėgant mes vis mažiau stengėmės reklamuotis, bet grupė nuolat didėja. Dabar nuolat lankančiųjų yra apie 80–90, o sąraše – apie 150. Žmonės jau sužino apie mus vieni per kitus. Domėjimasis dvasiniais klausimais labai didelis, ypač tarp išsilavinusių žmonių. Mes esame susidarę tokį stereotipą, kad tikintieji dažniau yra menko išsilavinimo. Tyrimai rodo, kad tai netiesa. Iš mūsų grupės lankytojų didžioji dalis yra 30–50 metų amžiaus, tai yra pati užimčiausia visuomenės grupė. Daugumos jų išsilavinimas yra aukštasis ir dažnai jie eina atsakingas pareigas. Tikėjimu domisi tie, kurie geba kritiškai mąstyti, sunkiau pasiduoda masinės kultūros brukamam indiferentiškumui ir pigiam vartotojiškumui“, – teigia jis.

Proginė katalikybė – masinis reiškinys, kurio fenomeną tikriausiai galėsime stebėti dar ilgai. Vis dėlto tie, kurie jį mato kaip religijos nykimo išdavą, regis, klysta. Proginė katalikybė beveik tokia pat sena kaip ir pati katalikybė, tik naujosios formos gerokai akivaizdesnės. Ar verta kovoti su progine katalikybe? Galbūt tai ne tik grėsmė, bet ir proga Bažnyčiai sustiprėti?

„Yra ir taip, ir taip. Aišku, proginėje katalikybėje yra religijos profanacijos pavojus. Kita vertus, tai proga prakalbėti žmonėms. Tuomet žmonės, kurie lieka bažnyčioje, būna sąmoningesni. Pavyzdžiui, aš pastebiu, kad jaunos poros, kurios tuokiasi bažnyčioje, jau nebeateina tėvelių ar močiučių varomos. Šie jauni žmonės ateina patys. Jų tikėjimas gal ir eklektiškas, jie gal tiksliai ir nežino, ką jie tiki ir kas yra, bet yra pasiryžę suprasti. Tokių žmonių tik daugėja“, – tikina kunigas A.Peškaitis.

Povilas Sabaliauskas

 

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...