2015 Kovo 13

Žygintas Pečiulis

“TV kaip rinkimai – mums nepatinka, ką išrinko, nors išrinkome patys“

veidas.lt

 

 

Turime daug silpnybių, o televizija jomis naudojasi. Bet  jei ant jos kabliuko nepasimautume, būtume iš tikrųjų tokie, kokie šnekame esantys.

Dabar geras tonas, ypač tarp intelektualų, – neigti, kad žiūri televizorių, neduokdie dar ir lietuviškus kanalus. Tačiau Lietuvoje televizorius yra bene kiekvienuose namuose. Jis informuoja, šviečia, suteikia pramogą, bet dažniausiai keikiasi, tyčiojasi, manipuliuoja tavo jausmais, kartais net formuoja valstybei kenkiančią poziciją.

Ar lietuviškoji televizija menkos prabos, nes tokie ir jos žiūrovai, ar, atvirkščiai, auditorija bukinama nuo pigaus televizijų brukalo? Atsakymo „Veidas“ ieškojo kartu su vieninteliu Lietuvoje televizijos srities profesoriumi Žygintu Pečiuliu.

 

VEIDAS: Koks klausimas būtų esminis, norint diagnozuoti Lietuvos televizijos kanalų šiandieninę būklę?

Ž.P.: Esminis klausimas banalus ir jis eina per visą televizijos istoriją – kiek dar jai liko, numirs ji ar ne. Tai, kas dabar vyksta ir pasaulio, ir Lietuvos televizijose, kartais galima traktuoti ir kaip priešmirtines konvulsijas, kažkokį būdą išgyventi ir išlikti. Kaip „Dvylikoje kėdžių“: kai Kisa Vorobjaninovas pareiškė, kad bajoras neišties rankos prašydamas išmaldos, Ostapas Benderis jam atsakė –  jei neištiesi rankos, ištiesi kojas.

Dabartiniame kontekste, kai gausėja kanalų, kai atsirado internetas ir skaitmeninė televizija, mažėja didžiųjų kanalų žiūrimumas ir jie ieško būdų, kaip išgyventi. Tie būdai – ne televizijų atrasti ir ne XX amžiuje. Dar XV a., kai atsirado spauda ir turguje imtos pardavinėti brošiūros, jose spausdintos istorijos apie žmogžudystes ar net prasimanyti dalykai žinant, kad jei yra sensacingų temų, tiražas bus parduotas. Taigi atsirado vadinamoji kultūros industrija, kai sukėlęs tam tikrus auditorijos jausmus, gali parduoti tą prekę.

Kitas dalykas, ką žinojo jau XV a., kad tai ne amžino, bet laikino galiojimo prekė. Dienraštis galioja vieną dieną, o televizija – akimirkos galiojimo dalykas. Tad reikalavimas, kad televizija ištisai rodytų įsimintinus ir gilius dalykus nėra labai teisingas. Juolab kada beįsijungtum televizorių, kažką rodo, o jei reikia be perstojo visą parą gaminti produktus, be abejo, neįmanoma gaminti tik labai tobulus.

O Lietuvos televizijos nėra kažkokios išskirtinai blogos savo turiniu. Nacionalinių tinklų, skaičiuojant vienam gyventojui, yra daugiau nei daugelyje Europos šalių, konkurencija didelė, tad, kaip mėgsta pasigirti prodiuseriai, originaliąja televizine produkcija, bent jau pramogine, Lietuvos televizijos net stipresnės už kaimynus, nors finansinės galimybės ir ribotos.

VEIDAS: Vis dėlto ar nemanote, kad lietuviškų kanalų kokybės kreivė leidžiasi vis žemyn?

Ž.P.: Labai sunku lyginti. Pavyzdžiui, tarybiniais laikais joje nebuvo keiksmažodžių, grojo orkestrai, rodytos operos, tad lyg ir galima būtų sakyti, kad dabar smukimas. Bet anksčiau viena vyko gatvėse, parduotuvėse, o televizija kalbėjo ir rodė kitką. Dabar operų mažiau, daugiau neigiamos informacijos, nes perėmėme vakarietiškus žiniasklaidos principus, rodomos nelaimės, netektys, diskusijų laidose peštynės.

Be abejo, yra kažkoks viduriukas, galima pakelti televizijos lygį. Bet turbūt niekas nenori grįžti į televiziją, kai namas sugriuvo, bet nerodome, nes tai sugadins mūsų labai gražų Lietuvos vaizdą.

Dabar einame demokratizavimo keliu. Demokratizavimas – labai gražu, bet, galima sakyti, kartu ir baisu: tai visų lygybė, nėra hierarchijos, nėra griežtos tvarkos. Televizija – kaip ir rinkimai: mes nepatenkinti, kad išrinko ne tuos, nors patys juos ir išrinkome.

VEIDAS: Stažavotės po pusmetį Prancūzijoje, Šveicarijoje. Ar daug skiriasi nuo mūsiškių jų televizijos?

Ž.P.: Mačiau skirtumų, bet ne žanrų ir formatų, o investicijų – didelės studijos, korespondentai užsienyje, didelės žvaigždės ekrane. O šiaip – atskrendi iš Romos į Paryžių, įsijungi televizorių ir matai tą patį žaidimą.

Pavyzdžiui, Italijos visuomeninis kanalas „ Rai1“ visą vakarą tarp žinių vieną po kito žaidžia žaidimus, o kultūrines programas perkėlęs į kitus kanalus. Bet konkuruodamas su komerciniais kanalais gal taip pritraukia žiūrovą žinioms.

Prancūzijos spaudoje skaitau tą patį, apie ką dabar kalbamės: intelektualai baisiausiais žodžiais kalba apie kultūrinę griūtį. Kai prancūzai „M6“ kanale pradėjo rodyti pirmą realybės šou “Loft Story”, žmonės rinkosi į demonstracijas prie televizijos, pylė šiukšles, vadindami kanalą šiukšlių televizija. Toks terminas atėjęs iš JAV, taip vadinamos tokios laidos, kaip mūsų „24 valandos“, „TV pagalba“, kiti  televizijų šou, kur žmonės išnaudojami, išsunkiami ir išmetami. Tik Amerika didelė, jie pasimeta, o Lietuvoje visi pažįstami, visi kaimynai.

Tad tendencijos Lietuvoje labai panašios kaip kitur. Gali būti, kad koks mūsų prodiuseris persistengia. Arba lietuviški keiksmažodžiai anksčiau buvo dengiami pypsiukais, dabar nebe, kaip ir tapo natūralu eteryje pasakyti „š…“ Ar tai pasaulio pabaiga, nežinau –  žmonės šį žodį vartoja.

Štai Didžiojoje Britanijoje buvo minimos penkiasdešimtosios pirmo keiksmažodžio metinės, Prancūzijoje – pirmo apnuoginto kūno, ir tai iš nugaros. Tuo kažkada televizijos sukėlė didelį siaubą. Bet joms būdingas tam tikras ribos peržengimas, nes auditorija vis reikalauja kažko naujo, skatina, kad būtų galima pasakyti – to dar nebuvo.

Klasikinis to pavyzdys – prancūzų realybės šou, kur apsimetinėta, kad žmogus sėdi tikroje elektros kėdėje, o šou dalyvis, norėdamas išgauti informaciją, vis didina elektros įtampą. Bandyta parodyti, kiek toli žmonės gali eiti, ir jie didino srovę negailestingai, nepaisydami žmogaus elektros kėdėje suvaidintos (bet šou dalyviai to nežinojo) kančios. Mes nuodėmingi, turintys labai daug silpnybių, o televizijos jomis naudojasi. Bet mes visą kaltę suverčiame televizijai, o jei ant jos kabliuko nepasimautume, būtume iš tikrųjų tokie, kokie šnekame esantys. Deja, pasirodo, esame kitokie.

Beje, visa televizijos auditorija, išskyrus nepilnamečius, yra ta pati, kuri renka Seimą. Palyginus televizijų žiūrimumo ir Seimo rinkimų rezultatus galima įžvelgti tam tikro ryšio.

VEIDAS: Bet Arvydas Vidžiūnas, iš televizijos laidos vedėjo kažkada peršokęs į Seimo nario postą, pripažino: jei karvę kasdien rodytų per televiziją, ir ją išrinktų.

Ž.P.: Yra ir priešingų dalykų: maniau, kad Alytaus meras triuškinamai laimės rinkimus, nes toks „savas“ vyras.

Bet prisiminkime: istoriškai bulvarinė spauda ir televizija atsirado ne Lietuvoje ir daug anksčiau nei pas mus. Pilna bulvaro ir kitur. Tačiau Lietuvos problema, kad bulvaras susimaišęs su vadinamąja rimtąja žiniasklaida, kuri persiima bulvaru norėdama išgyventi, padidinti reitingus.  Antra vertus, noriu atkreipti dėmesį, kas tų bulvarinių laidų žvaigždės? Nemaža dalis, be interneto, fesibuko karalienių ir kitokių personažų, yra mūsų Seimo nariai. Galima kaltinti, kad žiniasklaida juos iškėlė ir tada žmonės išrinko, bet kalbėkime ir apie mūsų politikos lygį, jei iš politikų „Kakadu“ gali daryti ištisas laidas, o į bulvarinius šou politikai patys eina ir vaidina personažus. Ne tik politikų lygis toks: jei vos ne visas Apeliacinis teismas nesusimoka už vaišes restorane ir paskui kažką veblena, negalėdami pasiaiškinti, ar čia bulvarinė žiniasklaida ir televizija kalta, kad atsiranda tokie siužetai?

Man irgi nepatinka keiksmažodžiai, kai kurios temos ar nuogumo eskalavimas. Tačiau tiek televiziją, tiek kitą žiniasklaidą bandoma sumenkinti ir dėl to, kad ji atskleidžia tai, ko nenorima atskleisti. Tiesa, gal žniasklaida naudojasi ne visuomet geriausiomis priemonėmis. Dėl vienos kokios laidos visa televizija, visa žiniasklaida lyg tampa bloga. O vis dėlto tai viena iš demokratijos požymių – žurnalisto teisė šiek tiek klysti ir to nebijoti. Jei jis jaus baimę klysti, žiniasklaida neatliks savo vilko sanitaro funkcijos.

Bet prodiuseris ar laidos autorius turėtų visada pagalvoti, ar jis norėtų, kad taip būtų parodomi jo artimieji, ar galėtų pasisodinęs savo vaikus ir mamą kartu žiūrėti tą laidą.

VEIDAS: Bet jei visi šaukia, kad Rusijos propagandai reikia duoti atkirtį, kodėl nediskutuojama, kad reikia duoti atkirtį vietiniams košmarams, kai ne dėl žurnalisto klaidos, o sąmoningai vieni žmonės menkinami, bet propaguojami neskaidrūs politikai, o tokia nuolatinė jų reklama susuka rinkėjų protus?

Ž.P.: Dažnai tai sunkiai įrodoma. Antra, yra visos procedūros, turime įstatymus – ir nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos ir kitus, bausmes už paskleistą neteisingą informaciją. Žmonės kreipiasi, laimi teismus, žiniasklaida atsiprašo. Netgi priešingai – dar neseniai buvo likęs sovietinių laikų įstatymas, kad už šmeižtą galima pasodinti į kalėjimą. Tai antidemokratiška, nes riboja žodžio laisvę.

Raginimai kažką daryti tarsi veda į draudimą.  Baltarusijos televizijose niekas neįžeidinėja ar „Pervyj Baltijskij“ šoka, dainuoja, lyg Ukrainoje nevyktų karas. Su draudimais galime papulti į tokius kraštutinumus.

O procesai, kurie dabar vyksta Lietuvoje dėl rusiškų kanalų, manau, tėra jiems reklama, nes sukeliamas didelis ažiotažas, po kurio arba nieko nepadaroma, arba trims mėnesiams sustabdomas kanalo transliavimas, o po to ir vėl rodoma.

VEIDAS: Bet kaip paaiškinti, kad lietuviškuose kanaluose net padaugėję rusiškos produkcijos? Ar tai – ne Trojos arklys?

Ž.P.: Rusiška produkcija kiek pigesnė, o auditorija ne mažesnė, nes didelis procentas žiūrovų supranta rusiškai.  Nei rusai, nei rusų produkcija nekalti dėl to, ką  daro Putinas. tad jei serialas ar filmas nėra propagandinis, kodėl jo nerodyti. O tame galima įžvelgti netgi kontrpropagandinę misiją. Jei dalis rusakalbių, užuot žiūrėję serialą per „Pervyj Baltiskij“, tai daro per lietuviškus kanalus, ir paskui (kaip rodo televizijų žiūrovų įpročių tyrimai) neperjungia kanalo, vadinasi, gal dar pažiūri ir lietuviškas žinias ar kokią laidą. Ar ne to turime siekti – kad mūsų bendrapiliečiai būtų tame pačiame informaciniame lauke?

VEIDAS: Pas mus televizijomis pasitikima labiau nei Vakarų šalyse, o spausdintine žiniasklaida, kuri tradiciškai labiau analitinė, mažiau. Ar tai rodo menkesnį mūsų auditorijos išprusimą?

Ž.P.: Pas mus televizija – dievaitė. Bet skirtumai yra ne kiek tarp senų ir naujų europiečių, kiek tarp Pietų ir Šiaurės. Pietų šalys garsėja kaip televizijos žiūrėjimo lyderiai, o kylant žemėlapiu į viršų – Vokietijoje, Skandinavijoje žiūrimumas mažėja, išimtis tik Didžioji Britanija. Svarbios ir kultūrinės ištakos. Skandinavijos šalys, Estija – nekatalikiškos šalys, o pastarosiose labai svarbus vizualumas, palyginkite kad ir bažnyčias, jų puošybą.

Esame katalikai ir vizualusis, apeiginis pradas mums pakankamai svarbus. Pagal televizijų žiūrimumą mes pataikome į vidurkį. Bet prisiminkime, ir kiek žiniasklaidos prenumeratos vienetų tenka tūkstančiui gyventojų Skandinavijos šalyse, Estijoje ir kiek pas mus – tai nepalyginami skaičiai.

Galima kalbėti ne tik apie kultūrinius skirtumus, bet ir apie „naktinę mokesčių reformą“. Tradicinei žiniasklaidai prognozuotas išnykimas 2014 m., paskui tai atidėta iki 2040-ųjų, o mūsų politikai buvo „progreso“ priekyje ją mokesčių reforma naikinant. Jei išlaidos leisti tradicinę žiniasklaidą didėja, nori nenori, jos kokybė mažėja. Tuomet tam tikra dalis žmonių gali jos atsisakyti, nes ne tik brangu, bet ir nebepatenkina jų poreikių. O tada lieka tik internetas ir televizijos liekanėlės, nes televizorių žmonės nusipirkę, papildomai mokėti nereikia, kaip ir už internetą. Taip  formuojama „klikų kultūra“ – perbėgti akimis per pavadinimus beveik neskaitant, kaip kad turistai, lydimi gido – „pažiūrėkite į dešinę, o čia į kairę“, bet turistiniam autobusui nėra kada sustoti. Taip skaitome portalus, taip žiūrime televiziją, o spausdintinė žiniasklaida mums darosi per sudėtinga, reikalaujanti per daug susikaupimo. O juk dabar visi skuba. Be to, yra kitų pramogų –  feisbukas, vaizdai internete. Tokias tendencijas dabar ir juntame, o jos rodo, kad televizija šansų turi.

VEIDAS: Bet net mokslininkų tyrimais įrodyta, kad televizija su suvirškinta informacija mažina kritinį mąstymą, tiesiai sakant, bukina. Vadinasi, tendencijos – bukinimo?

Ž.P.: Taip galima traktuoti, bet vis dėlto skeptiškai žiūriu į neigiamus televizijų poveikio tyrimus. Esu įsitikinęs, kad galima parašyti darbą apie teigiamas televizijos puses – edukacines, pažintines. Yra žmonių, kurie neturi galimybių  nei į teatrus, nei į Vilnių ar Paryžių nuvažiuoti, nei dūzgėse dalyvauti. O televizorius yra praktiškai kiekvienuose namuose Lietuvoje, televizija ir finansine, ir suvokimo prasme– pati demokratiškiausia komunikacijos priemonė, kuria gali naudotis kiekvienas – ir profesorius, ir nebaigęs pradinės mokyklos. O su raštu atsiranda tam tikros hierarchijos, nelygybės – ar galiu įpirkti, ar galiu suprasti, ar man to reikia.

Bet televizijos transliuoja didelei ir įvairiai auditorijai, tad norėdamos įtikti visiems, iki galo neįtinka nė vienam. Tai užprogramuota komunikacinė klaida, kuri su XXI amžiumi gal ir baigsis, nes dings masinė komunikacija, o internetu žiūrėsime tik tai, ką norime, ir išsispręs  dabartinės problemos.

Dabar negalime kaltinti televizijų ir prodiuserių: norėdami sukaupti didesnę auditoriją  jie priversti taikytis ne prie paties aukščiausio lygio. Juolab Lietuvoje žmonių su aukštuoju išsilavinimu – penktadalis.

VEIDAS: Tačiau ar tas penktadalis Lietuvos neturi teisės į intelektualesnę televiziją?

Ž.P.: Apie intelektualus ir jų kritiką televizijai galima taip pasakyti: jie turi didelį norą viską reguliuoti, nustatyti taisykles, kaip turėtų gyventi tauta. Patys televizijos nežiūrintys, nes nemanantys, kad ji jų verta, jie  nori, kad ji rodytų pagal jų nustatytas taisykles.

Jei kokio intelektualo paklausia, ką jis žiūri per televiziją, galiu pasakyti, ką jis atsakys: lietuviškų televizijų nežiūriu, nebent „Gustavo enciklopediją“, lietuviškų žinių nežiūriu, renkuosi BBC, CNN, dar „Animal Planet“. Bet po to vis dėlto po truputį atsimena, kad matęs nemažai ko ir lietuviškose televizijose. Bet savęs klausiu: kaip žmogus, gyvendamas Lietuvoje, informaciją gali gauti tik iš CNN ar BBC? Juk yra ir lokalus faktorius. Kiek mes būtume pasaulio piliečiai, gyvename Lietuvoje ir neįsivaizduoju, kaip mūsų pilietis, kuris kartais pasako, kad nei lietuviško radijo, nei televizijos, nei laikraščio neskaito, gyvena, iš kur sužino vietos informaciją? Manau, tai absoliuti poza, o jei taip yra iš tikrųjų, tai žmogus, su kuriuo absoliučiai neturėčiau apie ką pasikalbėti. Galų gale juk negali nuo ryto iki vakaro  apie Nyčę kalbėti, reikia pasišnekėti ir apie orą, ir kad kažkokį parduotuvių tinklą atidarys, kad kažkas atpigo ar pabrango. Manau, kad gyvendamas Lietuvoje negali negyventi jos informaciniame lauke.

Kadangi 80 proc. auditorijos Lietuvoje nėra baigę aukštojo mokslo, o kuo mažesnis išsilavinimas, tuo žmonės labiau žiūri televiziją, vadinasi, televizijos turi rodyti tiems, kurie jas žiūri, o ne tiems, kurie nežiūri ir tik kritikuoja. Intelektualai nori labai stebuklingų televizinių produktų, bet jų nežiūri. Pavyzdys – LTV antrasis – kultūros kanalas, kuris skirtas elitui. Tačiau jį žiūri labai menka dalis visuomenės.

VEIDAS: Pažiūrėjus į kitų kanalų tinklelį, atrodo, intelektualai uždaryti atskirame kanale.

Ž.P.: Aš taip nepasakyčiau. Kažkodėl įsivaizduojame, kad, ar būtum intelektualas ar ne, kiekvienu momentu įsijungęs televizorių rasi kažką sau įdomaus. Televizija iš tiesų savotiškas švediškas stalas: už kiekvieną programą mokėti nereikia, vadinasi, grįžęs namo įsijungi televizorių, jis visą laiką rodo ir norisi, kad rodytų tai, kas tau įdomu, kas tau ypatinga. Bet šventės, net savaitgaliai – ne kasdien.

Klausiu tų 20 proc., tų intelektualų: ar jūs iš tiesų kiekviename atskirai paimtame kanale per savaitę negalite išsirinkti vieno dviejų filmų, kuriuos norėtumėte pažiūrėti, vienos informacinės ar publicistinės laidos? Jei viename kanale negalite, paimkite visus ir susikomplektuokite tris keturis produktus.

Arba televizijos kaltinamos, kad gerus filmus dažniausiai rodo po 23 valandos. Bet ar Felinio filmą reikia rodyti septintą ar devintą vakare, kai visi vakarieniauja, barškina puodais, kai triukšmauja neužmigdyti vaikai? Prisiminime, kaip piktinamės kino teatre, jei kažkas pradeda šnekėtis ar popkornus valgyti.

VEIDAS: Bet tuo metu žiūrimiausias laikas.

Ž.P.: Vadinamasis primetime, žiūrimiausias laikas – visos šeimos, nuo vaiko iki senelio, kol jie vakare visi kartu susirinkę namie, todėl tuo metu televizijos rodo vadinamuoju mažiausio pasipriešinimo principu, dažniausiai serialus, įtampos nereikalaujančius filmus.

Televizijose – ne kokie nieko nesuprantantys kvailiukai, kaip kad aiškina mūsų intelektualai. Atvirkščiai:  pakankamai gerai ištyrinėta auditorija, pagal jos pomėgius visa para suskirstyta į laiko zonas. Bet krepšinis ir televizija yra du dalykai, kur visi yra treneriai, visi supranta, ką reikia daryti.

Arba manęs dažnai klausia: kodėl nuvažiuoji į Londoną, nuvažiuoji į Paryžių – ir ten, ir pas mus šoka ar dainuoja. Kodėl nieko negalime sugalvoti naujo? Niekaip to nesuprantu –  kodėl nesidžiaugiame, kad pas mus taip pat kaip Paryžiuje, Londone ar Niujorke. Jei kalbėtume apie ne televizines, o drabužių madas, sakytume: o, ir Paryžiuje tą patį dėvi.

VEIDAS: Taip, formatai tie patys. Bet ar ir kitur šou taip tyčiojasi iš žmonių, tiek chamizmo, bukų „herojų“?

Ž.P.: Tai kultūros industrializacijos dalykas: sukuriamas tam tikras pusfabrikatis, tam tikra forma, kurią kiekviena šalis užpildo savo turiniu, o jis skiriasi.

Tačiau Lietuvoje yra vos ne vienas prodiuseris ir viena televizija, kurie užaštrina tuos dalykus, ir iš vieno šaukšto deguto darome išvadas apie visas televizijas. Po blogai suvaidinto skandalo dramaturgijos „Šok su manimi“ projekte geriau išjungiau televizorių, o ta laida mane kaip žiūrovą prarado. Esu girdėjęs, kad pagal reitingus vieną savaitę ją aplenkė kur kas mažesniame Baltijos TV kanale tuo metu rodoma „Muzikinė kaukė“. Nėra taip, kad visuomenė visai nieko nesupranta.

Bet tikrai neturėtume visų nuodėmių suversti vien televizijai. Peržiūrėjau interneto tinklalapių pavadinimus ir ten matau žemiausių jausmų ugdymą, aštrinimą, propagavimą.

VEIDAS: Bet negi normalu, kad televizijos, pasinaudojusios žmonių naivumu, lenda į jų asmeninį gyvenimą, veržiasi į butus?

Ž.P.: Nenormalu. Pavyzdžiui, tokio tipo laida kaip „Farai“ atsirado JAV, bet, skirtingai nei kai kuriose Europos šalyse, ten pagal įstatymus galima rodyti veikiančią policiją. Man kyla klausimas: policija Lietuvoje turi teisę įeiti į butą, bet ar turi teisę vestis žurnalistus? Antra vertus, jei žmonės gali žurnalistui užtrenkti duris, bet jei jį įsileidžia, kalbasi, ar žurnalistas daro nusikaltimą?

Arba JAV rodomas formatas „Teismas“ (rodytas ir pas mus). Tikra teisėja su mantija, policininkas, liudininkai – ir per penkiolika minučių išsprendžiama byla. Tai vadinama pramoginiu teisingumu. Taip pakišama mintis, kad tikrasis teisingumas lėtas ir neteisingas, o čia per penkiolika minučių sutvarko reikalą. Šiuolaikinė komercinė vadinamoji realybės televizija užsiėmė tokia misija – tarsi pagelbėti valstybei užkamšyti tas vietas, kur yra trūkumų. Tokia laida kaip „Nacionalinė paieškų tarnyba“ siunčia žiūrovui žinutę, kad valstybė, Interpolas, policija, visuomeninės organizacijos nesusitvarko, tad reikia televizijos pagalbos ieškoti žmonių visame pasaulyje. „ Gerumo akcijos“ rodo, kad ligoninės ubagiškos, o komercinė televizija kaip šventoji Teresė renka pinigus šalpai. Be TV pažinčių tarnybų nesusirandame vienas kito, o televizija gali surengti net akląsias vestuves. Televizijos žaidžia žaidimą, kur jos – geroji valstybė, o tikroji valstybė – pamotė, nesusitvarkanti, apleidusi vaikus. Valstybės valdžios institucijos, policija, teismai menkinami, neva ką jie darytų be televizijos. O ši iš to savo „ gerumo“ dar ir užsidirba. Bet tokią  savo nišą televizijos surado, toks demokratijos žaidimas.

VEIDAS: Kokybe turėtų išsiskirti misijinis nacionalinis transliuotojas. Dešimt mėnesių esate LRT tarybos pirmininkas. Ar jus tenkina tokios Lietuvos televizijos laidos kaip „Duokim garo“?

Ž.P.: LRT taryba tiesiogiai nevertina laidų, bet išsako nuomonę. Seniai diskutuojama dėl laidos „Duokim garo“. Tačiau ji viena žiūrimiausių, dalis visuomenės gyventi be jos negali, tad bijoma, kad pokyčiais galima drastiškai nuvilti ištikimą žiūrovą.

Būtų gerai, jei kas iš prodiuserinių kampanijų pasiūlytų įdomių kultūros laidų, bet nelabai siūlo, nes žino, kad jas žiūri maža auditorija.

VEIDAS: Žinoma, suvokiant tradicijų ir finansinių galimybių skirtumus, ar mūsų nacionalinis transliuotojas bent jau savo laidų tinkleliu panašus į Didžiosios Britanijos nacionalinį transliuotoją BBC?

Ž.P.: Nereikia pinigų traktuoti tarsi kokios smulkmenos, taip pat ir kalbant ne tik apie nacionalinį transliuotoją. Pavyzdžiui, Harvardo universiteto biudžetas prilygsta trims Lietuvos valstybės biudžetams, o norėtume, kad Vilniaus universitetas būtų pasaulio geriausiųjų universitetų pirmuose šimtukuose. Šiais metais nacionalinio transliuotojo biudžetas padidintas, bet jis vis tiek yra vienas mažiausių Europoje.

Skaičiuokime ir orkestrus, teatrus, visas intelektualias pajėgas. Čia mūsų nacionalinis transliuotojas negali lygintis  su BBC. Komerciniai kanalai gali pirkti formatus, serialus, filmus ir gali būti labai panašūs į kitų šalių komercinius kanalus, juk kur benuvažiavęs, įsijungi televizorių ir matai tuos pačius serialus ar to paties formato laidas. Nacionalinis transliuotojas turi misiją labiau reprezentuoti nacionalines jėgas, o nacionaliniai ištekliai riboti.

VEIDAS: O kultūros laidos gali būti žiūrimos platesnio rato, nei, kaip ironizuojama, tik jų pašnekovų ir herojų?

Ž.P.: Gali. Bet užburtas ratas: net patys kultūros žmonės nelabai žiūri tų laidų: vieni nežiūri, nes ne tuos pakvietė, kiti labiau mėgsta prie meno prisiliesti natūraliu būdu – žiūrėti, klausytis, skaityti. O mažiau išsilavinę žmonės net nejungia tos laidos, nes baiminasi, kad nesupras. Tačiau jei apie kultūrą kalbama paprastai, tada jau kultūros žmonės ima kalbėti, kad popsėjama, kad menas, kultūra suprimityvinama.

Kaip vienas prancūzas sakė, kultūros kanalai kartais primena kultūros getą: aptverta teritorija, kurią ne jos gyventojai aplenkia kilometro spinduliu. Manau, televizija turi eiti kultūros populiarinimo keliu.

VEIDAS: Tačiau Europos transliuotojų sąjunga visuomeninius transliuotojus akina kelti žiūrovų lygį, o ne pataikauti žemiausiajam.

Ž.P.: O kas gali paneigti, kad Lietuvos nacionalinis transliuotojas to nedaro. Bet jei visa visuomenė nacionalinį radiją ir televiziją išlaiko, vadinasi, jis nėra vien intelektualų grietinėlės ar tik aukštus kultūrinius poreikius turinčių žmonių. Negalima visai ignoruoti neišsilavinusios visuomenės dalies. Pavyzdžiui, kyla ginčų, ar turėtų visuomeninis transliuotojas rodyti serialus, muilo operas. O kodėl ne? Serialas – vienas televizijos produktų.

VEIDAS: Turbūt problema – ne produkto žanras, o kokybė.

Ž.P.: Kuriami lietuviški, perkami užsienio, rodomas serialas „Puaro“. Ar detektyvo klasika – ne misijinis serialas?

Reikia turėti omeny, kad televizijos pačios mažai ką sukuria – jos gyvena iš viso pasaulio sukurtų produktų, daugiausia amerikietiškų, televizija – tam tikra retransliuotoja.

VEIDAS: Bet kanalas atsirenka, ką retransliuoti, tad negi už tai neatsako?

Ž.P.: Tačiau jei valstybėje nėra pakankamas kultūros lygis, nėra daug intelektualų? Galima kaltinti žurnalistus, kad tokių neatranda, bet ima ratas ir užsidaro. Arba sako, kad prastas lietuviškų serialų lygis. Bet skelbiamas konkursas, teikiami pasiūlymai, tačiau atsirinkti tenka iš to, kas siūloma. Pažadai būna didžiausi, o paskui sako – reikėjo duoti daugiau pinigų.

VEIDAS: Tačiau ar televizijos, skųsdamosi, kad parsidavinėja, nes kitaip neišgyventų, neprimena prostitučių, besiteisinančių, kad gyvenimas jas privertė jomis tapti, nors tikrai galėjo gyventi dorai, bet kukliau?

Ž.P.: Reikia pripažinti, kad televizija – brangus dalykas. Kai baigiasi laida ir pagreitintai keliasdešimt sekundžių bėga titrai, matyti, kiek žmonių prie jos dirbo, plius technika, siųstuvai.  Bet, taip, televizijų prodiuseriai statosi namus, kasasi baseinus savo kiemuose, laidų vedėjai važinėja po tailandus, vadinasi, apmokėjimo lygis pakankamai aukštas ir, ko gero, ta kaina yra padidinta.

Ekonominė situacija daug lemia, bet reikia žinoti bendrą dėsnį: komercinių televizijų ekonominę galią lemia ne šalies turtingumas, o šalies dydis: Šveicarijos televizijos niekada nebus turtingesnės už Rusijos ar net Lenkijos, nes vis dėlto žiūrimumas ir reklama  – šie komponentai sudaro jų biudžetą, komercines televizijas išlaiko žiūrovai ir juo jų daugiau, tuo televizija turtingesnė. Tačiau jei Lietuvoje tiek televizijos kanalų, vadinasi, tam yra ekonominis pagrindas.

VEIDAS: Tačiau dainų ar delfinų projektai labai brangūs. Gal geriau nacionaliniam transliuotojui investuoti į žinių, sveikatos, kultūros laidas, užuot kopijavus komercinių televizijų formatus?

Ž.P.: „Delfinai ir žmonės“ projekto formatas sukurtas užsienyje, bet nė karto lig šiol buvo nerealizuotas. LTV visai Lietuvai parodo mūsų unikalų kultūrinį objektą – delfinariumą,  pristato naujų įdomių žmonių. Ten vaidinamos scenelės, skamba muzika. Išdrįsčiau pasakyti, kad kultūrą suvokiant ne vien kaip kalbėjimą apie elitinį meną, delfinų projektas – kultūros laida.

VEIDAS: Jaunimas teigia nežiūrintis televizijos. Ar tai reiškia, kad ji numirs natūraliai?

Ž.P.: Tyrimai gana prieštaringi: šaukiama apie televizijos įtakos mažėjimą, ypač tarp jaunesnių, labiau išsilavinusių asmenų, gebančių naudotis moderniomis technologijomis. Antra vertus, pagal naujausias apžvalgas 97 proc. namų ūkių turi televizorius (ankstesniuose tyrimuose – 98 proc., bet toks skirtumas – statistinės paklaidos ribose). Taigi faktas, kad beveik visuose namuose televizorius stovi – žinoma, klausimas, ar jis įjungtas ar ne. Televizijų žiūrimumo reitingai mažėja, bet todėl, kad daugėjant kanalų auditoriją reikia dalintis.

Taip, vyksta visuomenės skaitmeninis skilimas – dalis žmonių, ypač jaunesnių, keliasi į internetą. Tačiau ten žiūrėdami audiovizualinius produktus nelabai skiria, ką žiūri, o tai gali būti ir televizinis produktas. Tad apklausose klausimą, ar žiūrite televiziją, jie dažnai suvokia kaip – ar žiūrite televizorių, ir atsako neigiamai. Televizijos, kaip tiesioginės simultaniškos transliacijos, kurią tuo pačiu metu žiūri daug žmonių, mažėja, bet vaizdų, audiovizualinės produkcijos daugėja.

VEIDAS: O ką vienintelis Lietuvoje televizijos srities profesorius pats žiūri per lietuviškus kanalus?

Ž.P.: Žiūriu palyginti nemažai. Netikiu tais žmonėmis, daugiausia intelektualais, kurie grįžę iš darbo – skaitę paskaitas, visą dieną intensyviai rašę ar skaitę, vakare dar nori kažko rimto. Tokiu metu labai gerai televizorius kaip fonas.

O mano televizinis meniu, jei kam jis įdomus toks: vakare nuo šešių iki devynių įpratęs žiūrėti įvairių kanalų žinias. Paskui žiūriu politinių pokalbių laidas – Edmundo Jakilaičio „Dėmesio centre“, Ritos Miliūtės „Teisę žinoti“. O savaitgaliais pasižiūriu ką iš pramogų – „Auksinį balsą“, „Eurovizijos“ atranką  ar „Miestų karus“. Beveik nežiūriu filmų, serialų, pokalbių šou, kitų šou.

VEIDAS: Vis dėlto kalbate kaip televizijos advokatas. Ar jūsų nepiktina, kad eteryje tiek šlamšto?

Ž.P.: Taip, kaip advokatas, nes dėstau komunikacijos istoriją ir matau, kokie vyksta procesai. 1957 m. Lietuvoje atsiradusi nauja medija – televizija buvo stebuklas, kažkas nepaprasta. Su ja užaugau, joje dirbau ir žinau, kiek tai kainuoja nervų. Taip, matome prodiuserių vilas su baseinais, bet tiesioginė transliacija ar laidos filmavimas iš tikrųjų primena kosminio laivo paleidimą – toks stresas pulte.

Nepriversi mylėti televizijos, gal nėra ir už ką, bet mėginimas suprasti, kodėl ji tokia, kodėl ji tą ir tokiu metu rodo, padėtų susišnekėti. Komercinėms televizijoms pinigų neduoda nei valstybė, nei visuomeninės ar kultūrinės organizacijos, ji turi išgyventi iš to, ką užsidirba. Taip, ne visos priemonės pateisinamos, bet daugelis jų sutelpa į Konstitucijos ir įstatymų rėmus, o kitkas – jau skonio ir supratimo dalykai.

Grįžtu prie besikeikiančių riebiais keiksmažodžiais kai kurių Lietuvos politikų, kurie tebėra partijose, Seime. Čia televizija kalta, visuomenė ar dar kas? Ar televizija kalta, kad tokie personažai – ir televizorių ekranuose?

Aušra Lėka

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...