2011 Vasario 13

Stevenas Weinbergas

Aplink pasaulį – 1959-ųjų automobiliu

veidas.lt

"Veido" archyvas

Stevenas Weinbergas, senučiuku automobiliu per pusmetį įveikęs 31 tūkst. kilometrų, prieš savaitę buvo stabtelėjęs Kaune ir “Veido” skaitytojams sutiko papasakoti apie vaizdingą, išradingą ir daug emocijų sukėlusią savo kelionę aplink pasaulį.

Nuo tų laikų, kai 1521 m. Ferdinandas Magelanas pirmasis istorijoje apiplaukė pasaulį, praėjo jau beveik 500 metų. Per tą laikotarpį keliauti aplink pasaulį pačiomis įvairiausiomis priemonėmis bandė tūkstančiai žmonių. O per pastaruosius 30 metų kelionės aplink pasaulį tapo netgi madingos. Keliaujančiųjų tikslai labai jau įvairūs: pramoga, nuotykiai, noras išbandyti savo ar priemonės, kuria keliaujama, galimybes arba pasisemti žinių.

Entuziastai vyksta į ilgiausias keliones pėsčiomis, pramuštgalviai mina dviračius, patogumų mėgėjai renkasi lėktuvus ar kruizinius laivus. Yra buvę ir kelionių aplink pasaulį motociklais, oro balionais, o prieš keletą metų surengta ir pirmoji kelionė aplink pasaulį elektromobiliu.

Ką tik savo unikalią kelionę aplink pasaulį baigė “Mažytė”. Po daugiau nei pusmetį trukusios kelionės “Mažytė”, iš tiesų nedidukė 1959-ųjų “Renault 4CV”, vasario 2-ąją grįžo į Liuksemburgą.

Šiuo automobiliuku 64 metų liuksemburgietis kelionių entuziastas, biologas, fotografas Stevenas Weinbergas ką tik pakartojo istorinę 1908-ųjų kelionę aplink pasaulį, dabar plačiai žinomą “Didžiųjų lenktynių” vardu. Apie šią kelionę, kurioje daugiau nei prieš šimtmetį dalyvavo devynios amerikiečių ekipos, prirašyta knygų, sukurti keli vaidybiniai, daugybė dokumentinių filmų.

Tuo metu, kai automobilių gamyba žengė tik pirmuosius žingsnius, devyni ekipažai įveikė tais laikais sunkiai įsivaizduojamą kelionę iš Niujorko į San Franciską, iš čia laivu kėlėsi į Japoniją, pasiekė Vladivostoką, išilgai pervažiavo Sibirą ir galiausiai atvyko į Europą, kol pasiekė kelionės tikslą – Paryžių.

Tačiau jų maršrutas buvo daug kartų keičiamas – paaiškėjo, kad to meto automobiliai negali įveikti rūsčiai atšiaurios 49-osios paralelės, kertančios Šiaurės Ameriką. Tad jiems nepavyko pasiekti ir plane numatytos Aliaskos.
S.Weinbergas savo mažyte mašina nusprendė šią klaidą atitaisyti – įgyvendinti pradinį ano meto keliautojų planą. Taigi šia iš pažiūros gležna mašina jis važiavo ir per sniegynus, ir per kalnus, ir per dykumas.

“Per kelionę nuo liepos patyriau ir 45 laipsnių karštį Amerikoje, ir 45 laipsnių šaltį Sibire. Mašina važiavo klimpdama dykumos smėlyje, o paskui – nevalytais Rusijos keliais. Mačiau grizlius, sakuras ir rusiškas “izbas”. Patyriau viską, ko galėjau tikėtis”, – pasakoja S.Weinbergas.

Be to, Stevenas nelenktyniavo (kaip pats sako – nebent su savimi), tad turėjo pakankamai laiko stabtelėti ir pasigrožėti, išgirsti, įsiklausyti. Jam ši kelionė labiausiai įsimintina kaip tik dėl skirtinguose pasaulio kampeliuose sutiktų žmonių bei išgirstų jų gyvenimo istorijų.

Vis dėlto svarbiausia pabrėžti, kad S.Weinbergas, kuris prieš savaitę, jau baigdamas savo kelionę, vienai nakčiai buvo apsistojęs Kaune, yra fotografas. Kaip sako jis pats, fotografuoja kiekvienas keliautojas. Vienas tai daro savo fotokamera, kitas – tiesiog akimis. Tačiau fotografas profesionalas stengiasi ne tik užfiksuoti vaizdą, bet ir kuo daugiau apie jį sužinoti.

“Kartais susižaviu architektūra, kartais – įspūdingu gamtos vaizdu, o kartais apsilankęs vienoje ar kitoje vietoje padarau tik vieną kadrą – įdomaus sutikto žmogaus, ir tai irgi yra mano kelionės nuotrauka, gal dar brangesnė nei nufotografuotas paminklas ar kažkokio pastato fasadas”, – pasakoja keliautojas.

“Amerikoje, vienoje kavinukėje, pamačiau žmogų, kuris atrodė kaip du vandens lašai panašus į Charlesą Darwiną. Man, kaip biologui, tai buvo tarsi stebuklas. Paprašiau leisti padaryti jo portretą. Žmogus užsidėjo kepurę ir panašumas į didįjį mokslininką dingo. Tačiau supratau, kad negaliu prašyti jo pozuoti be galvos apdangalo, nes tai – jo asmenybė ir mano kelionės dalis, kurios nenorėjau dirbtinai modeliuoti”, – prisimena S.Weinbergas, kuriam šis kadras, padarytas kažkur Amerikos užkampyje, yra vienas brangiausių iš visos kelionės.

Lygiai taip pat šiltai S.Weinbergas pasakoja ir apie Japonijoje, Hirosimos miesto muziejuje, sutiktą moterį su mergaite, kuriai japonė mama rodo bombardavimo akimirką sustojusį laikrodį ir bando paaiškinti, kas įvyko tą tragišką dieną. Keliautojo nuomone, šio kadro nepakeistum jokia nuotrauka su išlikusiais po bombardavimo pastatais ar atstatytų gatvių vaizdais.

Pasakodamas apie kelionės įspūdžius S.Weinbergas pabrėžia, kad jei esi lankęsis daugelyje pasaulio kraštų ir viską matai ne pirmą kartą, labiausiai stebina žmonės. Kasdien iš rezervuaro vandenį kibirais tekina (kad jis nevirstų ledo gabalu) į namus nešiojanti Sibiro gyventoja, ausinukės ant galvos nesidedantis rusas, sakantis, jog tikriems vyrams ausys nešąla, ar miela Japonijos muitinės darbuotoja – apie visus šiuos žmones S.Weinbergas pasakoja paprašytas prisiminti, kas kelionėje padarė didžiausią įspūdį.

“Prieš kelionę manęs klausė, ar aš sveiko proto, jei važiuoju į Sibirą žiemą. Štai nuotrauka – vien dėl jos verta važiuoti į Sibirą. To neįmanoma pakartoti antrą kartą gyvenime”, – įsitikinęs S.Weinbergas, rodydamas nuotraukoje “sugautą” kaimenę per sniegą lekiančių laukinių arklių.

Paskui staiga parodo Latvijoje, jau netoli Lietuvos sienos, nufotografuotą malūną. “Kelionė susideda iš gabaliukų. Šis malūnas – vienas jų. Jis mano kelionėje irgi turi savo istoriją. Žinote, kokią? Malūną fotografavau iškėlęs kamerą į padangę aitvaru”, – šypsodamasis prisimena keliautojas.

"Veido" archyvas

Žavisi povandeniniu pasauliu

Paklaustas, ar gyvenime jau pamatė ir patyrė viską, ką norėtų, keliautojas ilgokai mąstė ir pagaliau ištarė: “Ne, tai nėra kelionė į kosmosą, nors pamatyti Žemę iš aukštai neatsisakyčiau. Svajoju apie tai, ko greičiausiai nepavyks padaryti, – norėčiau bent kartą gyvenime panardyti Šiaurės ašigalyje.

Povandeninio pasaulio tyrinėjimai ir po vandeniu slypinčio grožio fiksavimas fotokamera yra kiekvienos jo kelionės dalis. Ne išimtis – ir kelionė aplink pasaulį mažąją “Renault”. “Nardžiau šiltose ir šaltose jūrose, fotografavau nuostabų povandeninį pasaulį. Be to neįsivaizduoju nė vienos savo kelionės”, – pasakoja pašnekovas, rodydamas nuotraukoje užfiksuotą vieną unikaliausių visos kelionės akimirkų – plaukimą su kamera įsimaišius į lašišų būrį.

Po vandeniu Stevenas pirmą kartą atsidūrė 1961-aisiais, dar būdamas paauglys, kai nėrė norėdamas pagauti žuvį. Po kelerių metų jis padarė pirmą povandeninio pasaulio nuotrauką. Na, o po dešimtmečio tapo povandeninio pasaulio tyrinėtoju: nuo 1973-iųjų iki 1979-ųjų atliko įvairius biologinius tyrimus ir be paliovos fotografavo povandeninį pasaulį prie Prancūzijos krantų.

Nardyti jam yra tekę Izraelyje, Puerto Rike, Australijoje, Papua-Naujojoje Gvinėjoje, Filipinuose, Norvegijoje ir kituose pasaulio kampeliuose.

Ką tik baigęs ilgą ir varginančią kelionę mažąja “Renault”, keliautojas prisipažįsta į tokią didelę kelionę daugiau nesileisiąs. Galbūt nesileisiąs apskritai į jokią kelionę, tačiau nardyti niekada nenustosiąs. “Nardysiu, kol leis jėgos. Kelionės po vandeniu – svarbiausios kelionės mano gyvenime”, – apibendrina S.Weinbergas.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...