Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetis galėtų tapti politikų susitarimo dėl praeities data. Susitarus, kad valstybė yra sustiprėjusi ir jos viduje nebėra nepriklausomybės priešų, nėra jokios rimtos politinės jėgos, kuri keltų pavojų konstitucinei nepriklausomybės vertybei, Lietuva galėtų nukreipti savo jėgas socialinės ir ekonominės gerovės valstybei kurti.

Minint nepriklausomybės atkūrimo 20-metį atskirame susirinkime savo indėlio į nepriklausomybės atkūrimą ieškoję socialdemokratai piktinosi, kad pamirštas ir jų ilgametis indėlis. Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų narė, Seimo pirmininkė Irena Degutienė pamiršo kadenciją baigusio prezidento, sunkios ligos patale gulinčio Algirdo Brazausko sveikinimą valstybės nepriklausomybės 20-mečio proga. Taigi karas tarp kolaboravusių ir savęs tokiais nelaikančių tęsiasi ir po 20 metų.

80 metų jubiliejų atšventęs nepriklausomybės šauklys poetas Justinas Marcinkevičius prisipažino, kad populiariausias tarp 1,5 tūkst. jo parašytų eilėraščių yra “Grybų karas”. Ar poemoje aprašytas grybų karas ir praėjus 20 metų netampa valstybės Achilo kulnu? Ar tas kasmet Kovo 11-ąją paaštrėjantis nepriklausomybės nuopelnų persidalijimas neveda į beprasmį grybų karą?

Turime daug progų įsitikinti, kaip politikoje 20 metų tebesitęsiantis grybų karas veikia visą visuomenę. Ko esame verti su savo demokratijos supratimu, parodė Kovo 11-osios minėjimas Kaune. Policija užlaužė rankas ir išvedė iš mitingo pilietį, kuris laikė transparantą su užrašu “Krikščionybė Lietuvoje – okupacinė”. Pasirodo, savo nuomonę pareikšti norėjęs pilietis ir per Vasario 16-ąją su tokiu pačiu plakatu buvo sulaikytas. Ir tuomet policijai jį teko greitai paleisti, nes nesugalvojo, kuo apkaltinti. Nepriklausomos Lietuvos policija ir po 20 metų tebeturi sovietinio režimo instinktą – visus kitokius areštuoti ir aiškintis. Gerai, kad bent nemuša.

Bet jau randasi ir organizuojančiųjų muštynes. Prokuratūra buvo priversta pradėti tyrimą dėl neapykantos prieš seksualines mažumas kurstymo. Taikiklyje – gėjų eitynės Vilniuje ir joms nepritariantys Lietuvos “Facebook” vartotojai. Taigi turime daug tautiečių, kurie sutiktų mušti visus kitokius.

Lietuvai šiandien reikia aiškių ir skaidrių mūsų valstybės tikslų kitam dvidešimtmečiui ir būdų, kaip tuos tikslus pasiekti. Tai ir yra pagrindinis Lietuvos politikos uždavinys. Pseudopolitika, kurioje vyrauja kaltų ar mažiau nusipelniusių paieškos, nieko naujo nekuria. Atsikvošėti turėtų padėti ir tai, kad į Nepriklausomybės 20-mečio minėjimą neatvyko kviesti didelių ir įtakingų valstybių vadovai tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų. Paskendę praeities kovose ir fobijose, save užsienio politikoje reprezentuodami kaip vienintelius demokratijos vertybių sargus, bet nesugebantys spręsti savo dabarties ir ateities problemų, nesame nei svarbūs, nei įdomūs.