Gegužės 7-ąją švenčiant Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną žurnalistų bendruomenės forume šios profesijos atstovų gildijai savęs nepriskiriantys forumo dalyviai pažėrė pabarimų ir pamokymų žurnalistams. Advokatė Liudvika Meškauskaitė siūlo nevadinti žurnalistais visų “bėgiojančių su mikrofonais”, siekti rimtos žurnalistikos – “žurnalistu turėtų būti žurnalistas, o ne klounas”, ji taip pat ragina versti žurnalistus priklausyti profesinėms sąjungoms. Ar tokia pozicija atitinka laikmečio žurnalistikos realybės tendencijas tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje?

Visų žiniasklaidos rūšių dalyvavimas visuomenės informavimo procese padeda užtikrinti pliuralizmą. Susidūrusi su vienu ar kitu politiniu arba visuomeniniu konfliktu ir gavusi išsamią, įvairiapusę informaciją bei įvykių ir reiškinių vertinimus, visuomenė susidaro savo nuomonę, kuri tampa piliečių politine valia. Tokia misija Lietuvoje, kuri, deja, nėra nei labai išsilavinusi, nei labai apsišvietusi tauta, vien rimtai ir kultūringai spaudai yra neįgyvendinama. Didžioji dalis visuomenės informaciją nori priimti kartu su pramoga. Didžiausias auditorijas suburia, daugiausiai skaitytojų sutraukia tos žiniasklaidos priemonės, kurios informaciją atskiedžia didele doze pramogos.

Šiuo požiūriu Lietuva nėra unikali valstybė. Viso pasaulio žiniasklaidoje vyrauja pramoginė žurnalistika. Skaitytojai, žiūrovai ir klausytojai nori būti ir linksminami, ir kartu gauti informacijos. Todėl Vokietijoje populiarusis “Bild” kasdien parduoda kelis milijonus laikraščių, o intelektualieji kokybiškos spaudos flagmanai “Die Zeit”, “Der Spiegel”, “Die Welt” ar “Frankfurter Allgemeine” tenkinasi keliais šimtais tūkstančių skaitytojų.

Dar didesnių kontroversijų kelia advokatės L.Meškauskaitės siūlymas suvaryti žurnalistus į sąjungas. Konstitucijos 35 str. neleidžia piliečių versti priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai. Žurnalistika yra laisva profesija. Jos paskirtis visuomenėje ypatinga – kelti ir palaikyti diskusijas svarbiais visuomeninio gyvenimo klausimais.

Konstitucine saviraiškos laisve gali naudotis ir naudojasi bet kuris pilietis, net visiškai savęs nesiejantis su jokia žiniasklaidos priemone ar žurnalisto profesija. Juk interneto erdvė suteikė galimybę visiems tapti visuomenės informuotojais, nuomonės formuotojais. Universiteto dėstytojas, rašydamas dienoraštį savo “bloge”, tampa žurnalistu, bet savęs šiai profesijai nepriskiria.

Jei Lietuvoje surimtės politika, profesionalės valstybės tarnyba, gal rasis ir daugiau rimtos žurnalistikos. Bet tam reikia ir rimtų, gilių, gerai pasirengusių, gebančių savarankiškai ir kritiškai mąstyti skaitytojų, ieškančių rimtos žurnalistikos. Šiandien jų Lietuvoje tik saujelė. Tai rodo menki intelektualios, kultūrinės spaudos tiražai, negausios rimtų analitinių TV ir radijo laidų auditorijos. Todėl tiek politikams, tiek visuomenei belieka tenkintis savo nepatraukliu, bet tikrovišku atspindžiu veidrodyje – žurnalistikoje.