2013 Birželio 07

Ydinga kultūros paveldo objektų saugojimo politika veda į aklavietę

veidas.lt


Lietuvoje kultūros paveldo objektams taikomi griežti reikalavimai, tačiau tai pagimdė paradoksą: kuo reikalavimai griežtesni, tuo daugiau saugomų pastatų nyksta ir griūva.

Šiandien Lietuvoje apstu nykstančių kultūros paveldo objektų. Iš pirmo žvilgsnio tai keista, nes mūsų šalyje tikrai netrūksta verslininkų ar šiaip iniciatyvių pinigingų žmonių, kurie norėtų ir galėtų prikelti daugybę ankstesnių amžių istoriją menančių statinių, tačiau tas noras greitai išgaruoja. Paprastai jį išgarina stebėtinai nelankstūs mūsų paveldosaugininkai ir į draudimus orientuota visa kultūros paveldo politika. Jei nesi kyšininkas ir nesistengi apeiti įstatymų, net norėdamas atlikti, regis, menką remontą turi nueiti kryžiaus kelius.
„Sena mūsų bėda ta, kad požiūris į paveldo išsaugojimą Lietuvoje dažnai suabsoliutinamas. Užuot svarstę, kaip geriau panaudoti kokį nors objektą, kad visuomenei būtų atskleistos unikaliausios jo savybės ir kartu padedama jam gyvuoti, dažniausiai pasirenkame nieko neleisti, kad tik niekas nieko nesugadintų, – kritikuoja Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidentas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis. – Tokiu atveju verslininkai į tokius objektus pradeda žiūrėti kaip į nelabai įdomius projektus, šie paprasčiausiai paliekami likimo valiai, nyksta ir praranda savo vertę.“
Kad niekaip nerandame tinkamos pusiausvyros tarp būtinybės išsaugoti kultūros paveldą ir paprasto netrukdymo gražiau gyventi, sutinka ir Kauno miesto savivaldybės Urbanistikos ir architektūros skyriaus vedėjo pavaduotojas Rytis P.Strimaitis: „Yra du keliai, kaip galima išsaugoti kultūros vertybę: arba padaryti rezervatą ir viską uždrausti, arba gyventi taip, kad tai, kas tikrai vertinga, išliktų, o visa kita būtų pritaikyta šios dienos reikmėms.“
Dauguma išsivysčiusių Vakarų Europos valstybių renkasi antrąjį kelią, bandydamos atsiliepti į naujo laikmečio iššūkius, o Lietuvoje kažkodėl mielesnis pirmasis variantas. Taigi iki vadinamosios saugojimo vartojant koncepcijos įsigalėjimo mums dar toli. Mes net nekalbame apie paveldo pritaikymą verslo poreikiams – vien jau gyventi kultūros paveldo objekte ar, tarkime, urbanistikos kultūros vertybe pripažintoje teritorijoje gali būti tikrai sudėtinga.
Štai Plungės rajone esančio Alsėdžių miestelio senoji dalis pripažinta urbanistiniu paminklu, taigi gyvenimui čia įtaką daro gana griežti paveldosaugos reikalavimai. „Susiduriame su keistoka situacija: atrodo, tarsi alsėdiškiams gyventi čia nebereikėtų, o mūsų misija turėtų būti tik saugoti šią teritoriją“, – stebisi Alsėdžių seniūnė Danutė Repšienė.
Taigi dabartinis Lietuvoje įsivyravęs požiūris yra trumparegiškas ir griežti draudimai paprastai grįžta bumerangu, kaip jau ne kartą esame matę anksčiau. „Kai tik būdavo prikalama lentelė „Istorinis paminklas, saugomas valstybės“, toks pastatas pradėdavo ilgą savo griuvimo ir byrėjimo istoriją“, – karčiai šmaikštauja R.P.Strimaitis.

Sugebama derinti sena ir nauja

„Nors Lietuvoje ypač jautriai reaguojama į kultūros paveldo apsaugą, Europoje į tai žiūrima paprasčiau, lanksčiau. Pavyzdžiui, Vienos senamiestyje derinami tiek nauji, tiek seni pastatai. Tas pats pasakytina ir apie Londoną – čia už poros šimtų metrų nuo pasaulinės reikšmės architektūros paminklų statomi modernūs pastatai. Visa tai žmonės priima be didesnio sureikšminimo ar protestų“, – atkreipia dėmesį statybų bendrovės „Hanner“ vadovas Arvydas Avulis.
Tokių ryškių pavyzdžių Europos valstybėse apstu. Sakykime, ant XIX a. pastatyto Vokietijos parlamento pastato Reichstago įrengtas stiklinis kupolas (tai padaryta, kai susivienijus Rytų ir Vakarų Vokietijai buvo atliekama statinio rekonstrukcija). Ir šiandien tai ne tik nelaikoma kultūros paveldo gėda – šis pastatas yra tapęs vienu didžiausių visoje Europoje turistų traukos objektų.
Dar vienas pavyzdys – Luvro muziejus. Nuo XII a. savo istoriją skaičiuojanti buvusi karališkosios šeimos rezidencija taip pat nepabijojo prisitaikyti prie pasikeitusių laikų ir 1989 m. šalia buvo pastatyta stiklinė piramidė, funkcionuojanti kaip pagrindinis įėjimas į muziejų.
Pabandykime įsivaizduoti, kaip toks drąsus projektas būtų sutiktas Lietuvoje? Mes jau manome, kad vykdome revoliucijas, jei Medininkų pilies bokšte įrengiame liftą.
Barselonos, Hamburgo, Berlyno, Londono ir kitų Europos miestų senamiesčiuose galime pamatyti įvairaus dydžio klinikų ar kitokių įstaigų, įsikūrusių istoriniuose, bet moderniai įrengtuose pastatuose. O štai Lietuvoje tai neįmanoma. Tai iliustruoja Klaipėdos pavyzdys: noras atnaujinti Klaipėdos senamiestyje įsikūrusią Respublikinę Klaipėdos ligoninę iš šalies atrodė ir tebeatrodo kaip Sizifo darbas. „Modernizuojant ligoninę, statant naujus korpusus paveldosauginiai reikalavimai man sutrumpino daug gyvenimo“, – prisipažįsta vyriausiasis jos gydytojas Romaldas Sakalauskas.
Keturiose skirtingose senamiesčio vietose išsidėsčiusi ligoninė įkurta dar 1933 m. ir, kaip sako R.Sakalauskas, yra užsitarnavusi teisę likti senamiestyje. Pastangos ją pagražinti ir atnaujinti dažniausiai būdavo sutinkamos su nepasitenkinimu ir traktuojamos kaip akiplėšiškumas. „Klausimai, kodėl mes norime kažką rekonstruoti ar statyti, kam to reikia, mane visada erzindavo – negi geriau, kai viskas aplūžę?“, – stebisi ligoninės vadovas.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...