2012 Gegužės 07

Vytauto Bubnio prisiminimai – tiesiai į širdį

veidas.lt


V. Bubnys gali būti pristatomas kaip politinis bei visuomenės veikėjas. Bet pirmiausia jis žinomas kaip rašytojas: dramaturgas, prozininkas, eseistas. Ne vienam vyresnės kartos atstovui pažįstamas kaip knygų „Arberonas.Maža išpažintis“ ar „Nesėtų rugių žydėjimas“ autorius. Šie kūriniai buvo ekranizuoti. O nostalgija seniems geriems filmams… Tai ne vieninteliai, bet įsimintiniausi rašytojo kūriniai. O štai naujausia jo knyga „Širdimi regėti. Portretiniai eskizai“ nė kiek nenusileidžia jau minėtiems kūriniams. Paskaičiusi šią knygą kurį laiką nenorėjau žiūrėti ar skaityti purvasklaidos, nes ten neaptinku nieko adekvataus šiai knygai.
„Širdimi regėti“… kaip gražiai pasakyta, juolab kad knyga iš tikrųjų glosto širdį. Paties autoriaus išgyventa ir meniškai pateikta dokumentika apie iškilias mūsų kultūros, literatūros asmenybes: Vincą Mykolaitį-Putiną, A. Miškinį, J. Baltušį, Tėvą Stanislovą, K. Vasiliauską, Just. Marcinkevičių ir daug kitų. Pasakojimo stilius kartais lėtokas, kartais nostalgiškas – rodos, kad „prisitaiko“ prie asmenybės, apie kurią rašo. Nei pernelyg giriami aprašomi asmenys, nei pernelyg didžiuojamasi  pažintimis su jais, tai tekstui suteikia įtaigumo, o nuoširdus, paprastas, išjaustas santykis su žmogumi, apie kurį rašoma, paperka: tikiu šia knyga. Skaitydama kartais jaučiaus lyg gražioje senoje kaimo sodyboje, aprašytoje kurio nors lietuvių klasiko. „Senuko Antano ranka sunki. Kai paleidžiu ją iš savosios, tiesiog šleptelia jam ant šlaunies. Prigesusias akis užverčia į mane, nusuka į priešais šešėliuotą „sodželką“, kiek pakelia galvą ir vėl į „sodželką“. (p. 10–11). Taip gražiai aprašomas V. Mykolaičio-Putino brolis Antanas, pasakojantis apie rašytoją. Tikroviškas tarybinių laikų atpasakojimas (jaučiaus pasėdėjus eilinio tarybinio piliečio butuke, kai skaičiau apie J. Baltušį). Net ir po Vilniaus Brodą pavaikščiojau, nors tekstas apie V. Kernagį ne taip stipriai išgyventas kaip kiti (atsiprašau, gal klystu). Už tokią plačią jausmų skalę dėkinga autoriui, tai jis mane nukėlė į skirtingus dešimtmečius, į skirtingas vietas, supažindino su iškiliais veikėjais.
Įstrigo autoriaus gebėjimas interpretuoti. Tiek istorija, tiek literatūra yra interpretacija, nėra tik juoda ir balta. Intrepretacija susijusi su gebėjimu neteisti ar aklai palaikyti tik kurią vieną versiją. Labiausiai V. Bubnio platus požiūris įstrigo skaitant apie J. Baltušį. Galime šio rašytojo nekęsti, galime mylėti, tačiau jo „Parduotų vasarų“ ar „Sakmės apie Juzą“ iš lietuvių literatūros neišbrauksime. Pirmiausia vertinkime J. Baltušį kaip rašytoją. „Laikas žmogų pakelia ir prilenkia, net parklupdo. Reikėtų suprasti. Tik viena paguoda, ir tai liudija literatūros, meno istorija: dalis kūrėjų, įsitvirtinę gyvi, išlieka amžiams, kiti kaipmat pamirštami, o dar nemažai jų atgimsta, sakykime, po šimto metų. Jokia politika, jokia partija nepagelbės, nenurodys.“ (p. 50)
Knygoje radau ir žinomų, ir nežinomų faktų. Kai kurie jų bjaurūs. „Pernai metų vasarą nusiperku solidų žurnalą, verčiu lapą po lapo ir staiga nepatikiu savo akimis. Didelėm juodom raidėm: „Tėvo Stanislovo celėje – tualetas.“ (p. 53) Pasakojama, kad buvusioje vienuolio celėje dabar įrengtas tualetas, nes po ja einanti nuotekų trasa. Nieko nepadarysi, toks gyvenimas… Bet kaip Tėvas Stanislovas ar Just. Marcinkevičius nesiskundė juos užklupusiais pažeminimais, taip ir V. Bubnys: tik vos vos užsimena apie nemalonius gyvenimo etapus, tačiau po juos nesiknaisioja ir nelieja knygoje neigiamų minčių. Apie gražius žmones tik gražūs tekstai.
V. Bubnio artimas santykis su aprašomais asmenimis, pasakojimas ramus, tačiau emocijos neslepiamos. Vieni tekstai asmeniškesni, kiti ne tokie intymūs, tačiau visi nuoširdūs ir šilti. Vienas klasikų savo romane rašė, kad turėtų būti labai sunku skaityti, nes buvo sunku rašyti (čia apie herojaus laišką motinai). Panašiai galima pasakyti ir apie šią knygą: skaityti malonu, matyt, ir autorius jautė malonumą rašydamas. Manau, kad studentas, mokytojas, literatas tikrai paims šią knygą į rankas. Tačiau ją skaityti gali visi: parašyta taip paprastai ir aiškiai, kad nereikia išmanyti kultūrinio ar literatūrinio konteksto, tereikia atverti širdį tekstui, kad pajustumėte knygos esmę. Mieli tekstai apie žinomus žmones: nuo tokių prisiminimų turėtume tapti geresni, laimingesni ir artimesni.
Loreta Valiūnaitė

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...