2016 Balandžio 04

Renatas Požėla

VSAT vadas: Lietuvos interesai šiuo metu efektyviau ginami Graikijoje

veidas.lt

BFL

Dovaidas PABIRŽIS

Europai nesėkmingai tvarkantis su pabėgėlių krize, susirūpinta ne tik išorinių, bet ir vidinių Bendrijos sienų apsauga. Atskiros šalys narės atsitveria savo teritoriją, mėgindamos išvengti ne tik migrantų ir pabėgėlių srautų, bet ir galimos terorizmo grėsmės. Tokia padėtis kelia pagrįstų abejonių dėl Šengeno erdvės ateities.

Lietuva šiuo metu saugo apie 10 proc. išorinės Europos Sąjungos sausumos sienos. „Šie 1070 kilometrų yra nuolatinis mūsų galvos skausmas. Suprantame, kad čia prasideda ir baigiasi ES. Mus, kaip nedidelę valstybę, kurios daugiau nei pusė sienų yra išorės, tai tikrai užgrūdina“, – sako Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) vadas gen. Renatas Požėla (42 m.).

Apie šių dienų Lietuvos ir ES sienų apsaugos iššūkius – „Veido“ pokalbis su juo.

– Europą sukrėtė dar vienas baisus teroro išpuolis – sprogdinimai Briuselio oro uoste ir metro stotyje. Iki šiol nesėkmingai bandoma tvarkytis su pabėgėlių ir migrantų krize. Kaip vertinate bendrą ES ir Lietuvos saugumo lygį šiandien?

– Vienas iš valstybingumo požymių yra labai griežtai apibrėžta valstybės teritorija ir sienos, kurias valstybė turi saugoti. Tai labai svarbu. Idealu, kai ši valstybės siena yra saugoma iš dviejų pusių: kaimynas saugo ir save, ir tave, ir tu saugai taip pat. Europoje tokia situacija susidarė todėl, kad šis principas iš esmės yra pažeistas. Žvelgiant į Graikiją ir Turkiją atrodo, kad nei turkai saugo sieną, nei graikai tai daro. Net ir iš vienos pusės siena nelabai saugoma. Bent jau taip buvo. Gerai, kad politikai jau sutarė ir gimsta realūs sprendimai, kaip turi būti pradėta saugoti išorinė mūsų didžiosios Bendrijos siena.

Lietuvoje tokių problemų neturime. Yra ryžto, noro, galų gale ir teisės aktai mus įpareigoja sienas saugoti. Reikia pasidžiaugti, kad, tarkime, siena su Baltarusija saugoma iš dviejų pusių. Tai rodo ir nelegaliai bandančių patekti asmenų, ir kontrabandinių cigarečių sulaikymo skaičiai abiejose pusėse.

Jei kalbame apie sieną su Baltarusija, ten, kur įdiegėme išmaniąsias sistemas, grėsmių sumažėja iki minimumo.

Tačiau, be abejo, gyvename globaliame pasaulyje ir jokiu būdu nesame garantuoti, kad būsime apsaugoti nuo procesų, vykstančių aplink. Pavyzdžiui, mes labai gerai saugome savo sieną su Baltarusija, bet jei mūsų artimiausi kaimynai to nedaro, per jų blogai saugomas sienas pas mus gali ateiti įvairių grėsmių.

Sprendimas būtų, jei sienas gerai saugome mes, tą patį daro Latvija, Estija ir Lenkija. Turėtume ne tik iš savo varpinės vertinti situaciją ir tik savo planus kurti, bet žiūrėti platesniu regioniniu mastu. Jei kalbame apie sieną su Baltarusija, ten, kur įdiegėme išmaniąsias sistemas, grėsmių sumažėja iki minimumo. Tačiau jų padaugėja ten, kur siena saugoma blogiau. Pačios problemos neišsprendžiame, tik ji pas mus ateina per kitur. Todėl svarbu bendros kompleksinės regioninės priemonės.

Jei kiltų ekstremali situacija, sakykime, prie išorinės mūsų sienos susikauptų didelė masė pabėgėlių, norinčių pereiti pas mus, natūralu, kad patys tokios problemos jau neišspręstume.

Taip pat ir Pietuose: jei tik Turkija ir Graikija susitvarko, kas gali paneigti, kad atsiras kitų koridorių per mažiau saugomas sienas – Italiją, Bulgariją ar kitur. Anoje barikadų pusėje veikia didžiuliai pinigai, todėl svarbi bendra sistema. Apie tai kalbame mes, kalba ir Briuselis: išmaniosios sistemos turi veikti ne kažkokiomis atkarpomis, bet iš esmės visoje išorinėje ES sienoje. Šiandien to nėra.

Dėl to kyla migracijos grėsmės, nuo jų nesame atitolę ir mes, nes atsiranda kitų kelių, privalome nuolat keistis informacija, ją vertinti. Lietuvoje valstybės institucijos veikia, VSAT įprastomis sąlygomis yra pajėgi vykdyti savo funkcijas, bet jei kiltų ekstremali situacija, sakykime, prie išorinės mūsų sienos susikauptų didelė masė pabėgėlių, norinčių pereiti pas mus, natūralu, kad patys tokios problemos jau neišspręstume.

– Galime įsivaizduoti tokią situaciją: ekonominė padėtis Rusijoje bloga ir ten šiuo metu gyvenantys piliečiai iš buvusių SSRS respublikų Vidurinėje Azijoje galėtų būti sukurstyti ar patys sumanytų patraukti į Baltijos šalis. Arba užsidarius Turkijos sienai pabėgėliai iš Sirijos per Rusiją mėgintų patekti į Lietuvą. Ar tokiems galimiems scenarijams ruošiamasi?

– Iš Rusijos galimos kai kurios grėsmės, su kuriomis susiduriama jau šiandien. Visų pirma tai nelegali vietnamiečių migracija. Yra kelios šio proceso priežastys: Vietnamo ekonominė padėtis labai bloga, 40 proc. gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos, todėl jie natūraliai ieško įvairių sprendimų. Su Rusija istoriškai tai artimos šalys, todėl daug vietnamiečių šiandien gyvena ir dirba ten. Pačioje Rusijoje situacija dabar irgi pasikeitusi: migracijos politika sugriežtinta, ekonominė padėtis suprastėjo, taip pat ir kiti dalykai, kurių taip aiškiai nežinome. Tai verčia Vietnamo piliečius migruoti per mūsų regioną į Vakarus.

Turime informacijos, kad šiandien didžiuosiuose Rusijos miestuose yra susidariusi tam tikra masė tadžikų, uzbekų, kurie neturi darbo. Jų pajudėjimas – neatmestinas.

Kita galima grėsmė susijusi su buvusiomis SSRS respublikomis. Vėlgi tie patys dalykai – rublio nuvertėjimas, silpna ekonomika, sugriežtėjusi migracijos politika. Kur tiems žmonėms dingti? Ne iš gero gyvenimo jie išvažiavo, todėl abejotina, ar grįš savo kilmės šalis. Ar kieno nors paskatinti, ar patys atradę koridorius, jie gali pajudėti į Vakarus. Turime informacijos, kad šiandien didžiuosiuose Rusijos miestuose yra susidariusi tam tikra masė tadžikų, uzbekų, kurie neturi darbo. Jų pajudėjimas – neatmestinas. Jiems esame pirmieji Vakaruose, taigi natūralu, kad mūsų valstybė šiems žmonėms gali tapti ir tikslo šalimi. 50 metų gyvenimo bendroje valstybėje mūsų regioną jiems darytų tarsi patrauklų tiek kultūriškai, tiek kalbiškai.

Trečia grėsmė – žmonės, kurie eina per Rusiją ar ten jau kurį laiką yra. Būtent Pietų valstybių pabėgėliai ar emigrantai. Kaip žinome, Rusijoje yra didelė sirų grupė – tos šalys buvo ir yra artimos, šiandien matome tam tikrus procesus. Tos pačios priežastys gali paskatinti šiuos žmonės ieškoti naujo lango į Vakarus.

– Jau kuris laikas kalbama apie Šengeno zonos griūties pavojų. Europoje iškilo sienos, kurių jau senokai nebuvo. Jūsų manymu, ar toks scenarijus yra galimas ir kokios būtų jo pasekmės Lietuvai?

– Jei nebus vykdomi sprendimai dėl išorės sienos apsaugos, nebus nuspręsta, kaip tai efektyvinti, vienareikšmiškai kyla reali grėsmė Šengeno erdvei. Jau šiandien matome, kad Europos viduryje atsiranda sienos: ir fizinės, ir psichologinės. Tačiau manau, kad dar yra tas laikas, kai nuo švaraus popieriaus lapo galime apsibrėžti – privalome daryti tai, kas privaloma. Dar yra tas laikas, kai galime išvengti tokio likimo ES viduje. Šengeno zonos griūtis pirmiausia jaukia pačios ES egzistencijos esmę ir filosofiją – laisvas asmenų ir prekių judėjimas daro mus stiprius ir unikalius visame pasaulyje. Dėl to visi laimime – tai patogumas, žmogaus teisės, ekonominiai aspektai. Turime daryti viską, kad to išvengtume.

– Iš esmės klausimas yra apie Graikiją, kuriai priklauso tūkstančiai salų. Ar jūs tikite, kad fiziškai jas įmanoma apsaugoti? Ar tai kada nors buvo iki galo įgyvendinta?

– Mūsų didelę sąjungą sudaro daug skirtingų valstybių su skirtingu žmonių mentalitetu, tam tikrais matymais, santykiais su artimiausiais kaimynais. Žinome, kad istoriškai Graikijos ir Turkijos nesutarimai yra labai gilūs, tarp jų vyko kariniai konfliktai. Būdamas Lesbo saloje ir kalbėdamasis su graikais klausiau: ar jūs nors aiškiai žinote, kur Egėjo jūroje yra siena? Iš esmės teisiškai siena iki galo nėra sutvarkyta, nors tai dvi NATO šalys narės. Yra ir skirtingo gyventojų mentaliteto problema. Juk Graikija – didelis ES galvos skausmas ir dėl kitų dalykų.

Šengeno zonos griūtis pirmiausia jaukia pačios ES egzistencijos esmę ir filosofiją – laisvas asmenų ir prekių judėjimas daro mus stiprius ir unikalius visame pasaulyje.

Tačiau dabar tikrai negalime Graikijos kalti prie kryžiaus, esą dėl visko kalta ji. Tokią situaciją lemia ypatinga geografinė padėtis, nesutvarkyti istoriniai aspektai, salos salelės, kurias visas fiziškai sunku sukontroliuoti. Todėl čia turėtų įsijungti visos ES pagalbos mechanizmas. Tai tik pradedama daryti. Mano nuomone, tai turėjo vykti gerokai anksčiau.

Gerai, kad šiandien esame susitvarkę savo sienas. Tačiau kas būtų, jeigu šalia mūsų vieną dieną atsirastų ta pati Sirija ir kiltų tokių pat problemų kaip dabar Graikijoje? Ar Lietuva pati su savo pajėgumais galėtų atsilaikyti ir apsaugoti visą ES? Tikriausiai ne. Prašytume pagalbos, papildomų pajėgumų. Lygiai taip pat ir ten. Atmetant tam tikrus pietietiškus dalykus, ES privalo padėti šiai valstybei, nes toks yra ES interesas. Ir tikrai nereikia ieškoti kaltų, nes mes patys laiku nesugebėjome priimti reikalingų sprendimų, o jei ir priėmėme, nesugebėjome jų vykdyti.

– Kaip praktiškai Lietuva gali prie to prisidėti?

– Siunčiame pagalbą, reaguojame į „Frontex“ prašymus. Nors VSAT kiekvienas žmogus labai svarbus, suprantame, kad Lietuvos interesai šiuo metu ginami ten, galbūt net dar labiau nei čia. Kaip mūsų kariai Afganistane kariavo, nors kai kas irgi sakė, kad turime tik savo teritoriją ginti. Visi supranta, kad šalį galima ginti ir kariaujant kitur. Taip ir dabar suprantame, kad Lietuvos interesai efektyviau ginami būtent šiame regione. Identifikuojame geriausius savo pareigūnus ir techniką, tą patį sraigtasparnį siunčiame, kad pagelbėtume kolegoms.

– Vidaus reikalų sistemos ES, palyginti su ekonominėmis sritimis, iki šiol integravosi lėtokai. Dėl kokių priežasčių?

– Galbūt dėl to, kad įpratome prie nerūpestingo, gero gyvenimo, kuriame nėra grėsmių. Integracija labiau buvo paremta ekonominiu vystymusi ar žiūrėjimo pro žmogaus teisių ir laisvių prizmę. Be abejo, tas irgi turi būti, tai yra mūsų didžiosios bendruomenės filosofinis pagrindas ir priežastis, kodėl esame tokie, – įsitikinimas, kad privalome užtikrinti žmogaus teises bei laisves ir pagelbėti toms šalims, kurios to neturi. Bet tuo pat metu pramiegojome tam tikras grėsmes, kurias stebime šiandien.

– Kas šiandien sudaro nelegalių migrantų srautą į Lietuvą?

– Visų pirma vietnamiečiai, atvykstantys per Rusiją, o pas mus patenkantys per Latviją arba Baltarusiją. Ši tendencija stebima ne pirmus metus, o maždaug nuo 2014-ųjų vidurio ji paaštrėjo – tikriausiai sutapo su vidiniais procesais Rusijoje. Antra problema, nors ir mažėjanti, yra Gruzijos piliečiai. Tikrai lauktume sprendimo dėl Gruzijos piliečių bevizio vykimo į ES, tuomet tas klausimas kaip ir atkristų.

Kai Graikijoje pristačiau mūsų dabartinę situaciją, kolegos graikai tik draugiškai nusišypsojo ir pasakė: gal jau ir nebepasakokite daugiau savų problemų.

Taip pat ir pačios Rusijos piliečiai, paprastai iš Pietų ar Kaukazo regionų. Dar šiek tiek turime afganistaniečių. Tai keturios pagrindinės grupės, šiandien keliančios didesnį galvos skausmą. Bet, žinoma, to nesulyginsi su tuo, kas vyksta Pietuose. Kai Graikijoje pristačiau mūsų dabartinę situaciją, kolegos graikai tik draugiškai nusišypsojo ir pasakė: gal jau ir nebepasakokite daugiau savų problemų.

– Jei kalbėtume apie bendrą Lietuvos sienos apsaugą, kur šiandien matote labiausiai pažeidžiamų vietų?

– Be abejo, oro erdvėje esame gana pažeidžiami, taip pat galimos bepiločių lėktuvų intervencijos ir stebėjimas. Jaučiame, kad problema yra ir tie valstybės sienos ruožai, kurie nėra uždengti išmaniosiomis sistemomis, kur yra tik daviklių sistema. Davikliai, kaip žinote, reaguoja ir į laukinius žvėris.

Žinoma, tai ir situacija, susijusi su vidinėmis sienomis. Įstojus į Šengeno erdvę buvo priimti sprendimai atsitraukti nuo vidaus sienų, ir šiandien, pasiruošę namų darbus, pasirengę tikslines priemones, čia vykdome tik operacinius veiksmus. Tam tikri neigiami procesai čia vyksta: rytų–vakarų kryptimi – vogtų transporto priemonių tranzitas, per Lietuvos ir Latvijos sieną – nelegali migracija ir cigarečių kontrabanda. Tokius dalykus stebime.

O ir jau įdiegtos sistemos yra kaip gyvas organizmas, nuolat reikalaujantis modernizavimo, investicijų. Kažkur pražiūrėjus kita barikadų pusė iš karto pajunta, kad sistemos šimtu procentų neatlieka savo misijos, ir prasideda negatyvūs procesai.

– Viešojoje erdvėje nemažai kalbėta apie sugedusius VSAT sraigtasparnius. Kokia padėtis šiandien, ar pavyko problemas išspręsti?

– Žinoma, sraigtasparnių paskirtis yra skristi, tačiau keletui savaičių susidarė tokia situacija. Tai labai specifinė technika, įranga ir reikalavimai jai. Technika turi besąlygiškai atitikti gamintojo nustatytas sąlygas ir dėl to yra daromas profilaktinis techninis patikrinimas. Kartais išlenda kokių nors gedimų, dėl kurių negalime sraigtasparnių eksploatuoti. Šiuo laikotarpiu planavome jų techninį aptarnavimą, dar išlindo tam tikrų gedimų. Taip išėjo, kad vienu metu kelioms savaitėms visai sustojome. Tačiau tas sustojimas nėra absoliutus: jei atsirastų didelė būtinybė mums ar mūsų artimiausiems socialiniams partneriams, tą funkciją iš esmės galėtume vykdyti.

Šios problemos susijusios ir su vidaus reikalų sistemos personalo reforma?

– Su personalu labiau susijusios vidinės problemos. Kai kurie žmonės, dirbę aptarnavimo srityje, nuo sausio 1 d. dėl reformos, išstatutinimo proceso, priėmė sprendimą pasitraukti kitur. Tačiau jei tie žmonės ir būtų likę, tokioje situacijoje būtume patekę į tą pačią kelių savaičių aklavietę. Bendradarbiaujame su kariškiais, ne kartą esame vieni kitus „uždengę“, taigi iš esmės aviacinė funkcija nenukenčia.

– Kaip vertinate bendrų pasieniečių budėjimų su šauliais rezultatus ir efektyvumą?

– Abiem pusėms ši patirtis vienareikšmiškai puiki. Jie (nors nereikėtų sakyti „jie“, nes ir pats esu šaulys) atranda gerą nišą pasitarnauti valstybei ir jos žmonės, įgyja tam tikros patirties. Mes gauname efektyvų pastiprinimą, fiziškai pajėgių žmonių. Ne paslaptis, kad neturime tiek žmonių, kiek norėtume turėti, ir jų pagalbą tikrai labai vertiname. Tai motyvuoti žmonės, jie ne varu varomi, o daro tai savanoriškai, taigi tikrai tuo didžiuojamės ir skatiname kuo daugiau šaulių prisidėti prie valstybės sienos apsaugos funkcijų vykdymo.

Ne paslaptis, kad kartais turime tam tikrą korupcinį elementą, o kai į sargybą stoja visai kitas žmogus iš išorės, tai jei mūsų žmogus turi tam tikrų korupcinių intencijų, jam tai yra papildomos kliūtys.

Jei kalbame apie efektyvumą, skaičių nepasakysiu, bet ne paslaptis, kad kartais turime tam tikrą korupcinį elementą, o kai į sargybą stoja visai kitas žmogus iš išorės, tai jei mūsų žmogus turi tam tikrų korupcinių intencijų, jam tai yra papildomos kliūtys.

– Ar sėkmingai vyksta vadovaujančių pareigūnų rotacija tarp skirtingų VSAT rinktinių?

– Įsigaliojus naujam statutui teisiškai tai yra numatyta ir prasidės tik dabar. Kaip tarnybos vadovybė, matome, kad jau dabar yra kitų įstatymų straipsnių, leidžiančių siūlyti, keisti darbuotojo darbo vietą, tad tikrai nelauksime viso 5 metų laikotarpio, kad būtų galima žmones rotuoti. Bet vyksta ir reforma, atsiranda galimybė vadovus paskirti kitur. Pavyzdžiui, dabar naikinama Lazdijų rinktinė, ir numatyta vadovaujantiems pareigūnams siūlyti kitas pozicijas ir kitus regionus. Negaliu sakyti, kad tai visiškai nevyksta, bet su įstatymu procesas paspartės, ir tai yra vienareikšmiškai teigiamas reiškinys. Šiandien turime vienetinių atvejų, kai pareigūnai, eidami tas pačias pareigas, vadovauja ir daugiau nei 10 metų, bet rinktinėse vidurkis – apie 4–5 metus.

– Iki šiol nelabai aiškus Migracijos departamento likimas. Kaip manote, koks būtų tinkamiausias sprendimas – nauja įstaiga ar reforma?

– Tai politinis sprendimas ir jį rengia Vidaus reikalų ministerija. Jei šis sprendimas būtų įgyvendintas, tai dabartinio Migracijos departamento funkcijas pasidalytų trys institucijos. VSAT liktų prieglobsčio suteikimo klausimai ir vienas esamas šiais klausimais užsiimantis Migracijos departamento skyrius tiesiogiai pereitų į VSAT dispoziciją. VRM yra įvertinusi esamą situaciją ir siūlo tokius sprendimus. Turime ir savo patirties dirbdami su Migracijos departamentu, todėl manome, kad šie sprendimai būtų pakankamai logiški, įgalintų dirbti greičiau ir tos funkcijos labai aiškiai pasidalytų.

– Kaip vertinate siūlymus Lietuvoje kurti brangiai mokančių rezidentų sistemą? Pavyzdžiui, Latvijoje užtekdavo nusipirkti nekilnojamojo turto už tam tikrą sumą ir už tai būdavo suteikiamas leidimas gyventi visoje ES. Taip elgiasi ir iš to uždirba kai kurios kitos ES narės.

– Pirmiausia tai reikėtų pasverti per nacionalinio saugumo prizmę – kad tokiu būdu į mūsų šalį neatvyktų nepageidautinų asmenų, kurie galbūt keltų grėsmę nacionaliniam saugumui. Reikėtų kompleksiškai tai svarstyti. Iš esmės būti atvirai valstybei su lanksčia sistema būtų gražu, bet yra ir kita medalio pusė – užtikrinti, kad neatvyktų asmenų, kurie, švelniai tariant, geriau čia nereziduotų, neinvestuotų, galbūt net bandydami plauti pinigus. Grėsmių tikrai esama, todėl vienareikšmiškai atsakyti sunku – yra ir savų pliusų, ir minusų.

–  Latvija ir Baltarusija turi veikiančią sutartį dėl supaprastinto sienos kirtimo 50 kilometrų nuo sienos spinduliu gyvenantiems žmonėms, lygiai taip pat ir Lenkija su Kaliningrado sritimi. Lietuvoje tai nepradėjo veikti. Ar Lietuvai būtų naudingas toks susitarimas ir ar pavyktų išvengti galimų grėsmių, kai į šią pasienio teritoriją patenka ir Vilnius?

– Dar dirbant policijoje, kai buvau atsakingas už policijos migracijos funkciją, teko dirbti kartu su baltarusiais dėl šio projekto plėtros. Mano įsitikinimu, esame kaimyninės šalys, ir tikrai atsirastų galimybių mūsų žmonėms paprasčiau atvykti, lankyti vieniems kitus. Žinoma, visų pirma būtų ir ekonominės naudos. Vėlgi, sudėliojant tam tikrus saugiklius dėl nacionalinio saugumo, ta idėja iš esmės yra patraukli, gera ir ją neabejotinai reikia plėtoti. Šiandien tai, regis, įstrigę parlamentų lygiu, kiek žinau, kamuolys yra Baltarusijos pusėje. Ekspertai savo darbą yra padarę, dabar reikalingi tik politiniai susitarimai.

– Lietuva turi įvairių susitarimų su Rusija dėl tranzito geležinkeliu per jos teritoriją – tai ir supaprastinto tranzito sistema, ir karinis tranzitas. Kaip manote, ar pasikeitus geopolitinei situacijai, Rusijai vykdant agresiją Ukrainoje, šie susitarimai tebėra efektyvūs ir nekelia grėsmės Lietuvai?

– Bet kokiu atveju tai galiojantys susitarimai, kuriuos privalu vykdyti. Jei kalbėsime apie tai, kaip tą susitarimą efektyviau vykdyti ir minimalizuoti tam tikras menamas grėsmes, be abejo, tai yra tam tikras institucijų galvos skausmas. Kaip padaryti, kad šis procesas vyktų kaip vykęs, bet iš esmės nekeltų grėsmės nacionaliniam saugumui? Jei mes kalbame apie vadinamąjį Kaliningrado tranzitinį traukinį, tai institucijos turi tam tikrus planus, kas būtų, jei kažkas nutiktų. Kalbu apie stebėjimą, kontrolės sistemą. Todėl čia kažkokių didelių grėsmių šiandien neįžvelgiame.

Žinoma, situacija keistųsi, jei atsirastų bendras klausimas dėl Šengeno erdvės. Jei tarp ES narių atsirastų tikros sienos, iš esmės pasikeistų geopolitinė situacija, tuomet kiltų klausimų, kaip šis susitarimas turi būti vykdomas. Tačiau šiandien susitarimas galioja, o institucijų galvos skausmas – kaip padaryti, kad tai veiktų efektyviai ir nekeltų grėsmės nacionaliniam saugumui.

– O jei kalbėtume apie kontrabandą į Lietuvą, stipriai nuvertėjus Rusijos rubliui, galbūt jos keliai pastebimai keičiasi?

– Pernai prognozavome, kad dėl įvairių, pirmiausia ekonominių veiksnių vėl atsidarys kontrabandos keliai iš Kaliningrado srities. Tačiau šiandien cigarečių kontrabanda iš ten sudaro tik apie 4 proc., taigi mūsų prognozės nepasitvirtino. Savo darbą gerai padaro išmaniosios sistemos. Kažkada buvo priimti ryžtingi sprendimai ir dėl grupuočių, jos buvo išskaidytos, kai kurie asmenys „persikvalifikavo“. Žinoma, yra ir tokių, kurie iš Pagėgių pervažiavo prie Baltarusijos sienos ir užsiima tuo pačiu „verslu“. Bet iš esmės įdirbis yra, reikia tik to nepaleisti. Todėl labai svarbu palaikyti įdiegtas sistemas, nemažinti pajėgumų.

Svarbu, kad siena būtų saugoma iš abiejų pusių: baltarusiai pernai savo pusėje sulaikė dar daugiau cigarečių nei lietuviai.

Stebime kitus procesus, pavyzdžiui, gintaro kontrabandą. Pernai fiksavome ne vieną tokį atvejį. Taigi bandoma kažkas naujo. Tačiau šiandien mūsų didžiausias galvos skausmas yra kontrabandinės cigaretės, atkeliavusios per Baltarusiją arba Latviją.

Bendras įvykių skaičius yra sumažėjęs, bet konfiskuotų cigarečių skaičius pernai išaugo 15 proc. Kaip sakiau, svarbu, kad siena būtų saugoma iš abiejų pusių: baltarusiai pernai savo pusėje sulaikė dar daugiau cigarečių nei lietuviai. Tai rodo, kad šis „verslas“ niekur nesitraukia, jis duoda didžiulį pelną. Aišku, gaila, kad į tą veiklą įtraukiami ir žmonės, kaip atsimename, atsitinka ir tragiškų įvykių.

– Žinoma atvejų, kai kaimyninių šalių tarnybos bando verbuoti Lietuvos pasieniečius, važiuojančius įsipilti pigesnių degalų ar kitais reikalais, į savo pusę. Kaip su tuo kovojama?

– Grėsmių mūsų žmonėms, važiuojantiems į trečiąsias šalis, kyla. Esame sudėję tam tikrų saugiklių žinybiniais teisės aktais ir per tarnybinius mokymus. Aiškiname, kaip pareigūnai turėtų elgtis, patekę į tokias situacijas. Dar geresnis siūlymas yra pareigūnams vykti į šias šalis tik esant tarnybiniam būtinumui, kai tikrai reikia važiuoti. Dabar didžiausių problemų kyla dėl „verslo“ kelionių, kai važiuojama pigesnių degalų, cigarečių ir tada atsiranda papildomų grėsmių mūsų kolegoms. Pirmiausia dirbame, kad tokių kelionių išvengtume.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...