2016 Vasario 17

Valstybinės įmonės

Vištos, kurios nededa kiaušinių

veidas.lt

"Shutterstock" nuotr.

Arūnas BRAZAUSKAS

Valstybės valdomos įmonės – maždaug pusšešto milijardo eurų kainuojantis visaliaudinio turto gabalas – yra tvarkomos itin neefektyviai. Pasiilgusiems socializmo Grūto parke būtų galima įbrukti lankstinuką su Lietuvos valstybinių įmonių rezultatais. Gal ir paminklų Grūte reikėtų ne vien senų, bet ir naujų – sustatant į eilę valstybinio sektoriaus likimą lėmusius politikus.

Stringančią girnapusę primenanti valstybės valdomų įmonių (VVĮ) visuma, nors ir nesukuria pusės bendrojo vidaus produkto (BVP), apima daugiausia komercinės pa­skirties turto šalyje. Jo rinkos vertė 2015 m. sie­kė apie 5,5 mlrd. eurų (apskaitinė vertė bu­vo didesnė, tačiau turtas vertas tiek, kiek gauni jį pardavęs). Lietuvos valstybė buvo 134 įmonių savininkė arba didžiausia akcininkė. Jose dirba apie 40 tūkst. žmonių. Ir šitas valstybinis, t.y. vi­sų mokesčių mokėtojų, turtas buvo tvarko­mas labai šiaip sau.

Pernai gruodį „Veido“ redakcijoje diskutuota, kodėl šalies politikai iš esmės vis dar nelaiko VVĮ realiu turtu, galinčiu ir turinčiu duoti pel­no valstybei. Diskusija, kurioje dalyvavo vals­tybės žinybų, privačių investuotojų, VVĮ  at­stovai, iš­spausdinta 2015 m. nr. 49. Greta ki­tų problemų akcentuota tai, kad VVĮ valdymas politizuotas, įmonių valdybos silpnos – jose mažai nepriklausomų narių, kurie nėra vals­tybės tarnautojai. VVĮ atlyginimai, ypač va­do­vų, vargiai gali konkuruoti su privataus sektoriaus algomis.

Ieškant pasaulyje valstybinio sektoriaus tvar­kymo gerųjų pavyzdžių tenka pripažinti, kad svar­bu ne vien schemos, algoritmai, sistemos. Be­­­ne svarbiausias veiksnys – politinė valia. Be jos bet kokia kompetencija skęsta pelkėje.

Valstybinės įmonės siaubo istorija

Apie socialistinės santvarkos neefektyvumą prirašyta galybė knygų ir straipsnių, pastatyta filmų. Vienas kitas istorinis pavyzdys grąžins mus į „rojų“, kuriame didesnę dalį ūkinės veiklos vykdo valstybė.

Įsivaizduokime šalį, kurioje veikia vienintelė telekomunikacijų bendrovė – be, abejo, valstybinė. Nors kraštas kažkiek kompiuterizuotas, visi telefono abonentų sąrašai kažkodėl saugomi popieriuje (valdžiai atrodo, kad popierines laikmenas lengviau apsaugoti nuo gaisro nei elektronines nuo išsimagnetinimo).

Telefonais toje šalyje sunku naudotis, nes tinklas perkrautas. Gal todėl valdžia neskuba – naujo stacionaraus telefono įvedimo reikia laukti iki trijų mėnesių. Tarpmiestinis telefono skambutis kartais suskamba tik po 20 min. nuo užsakymo. Skambučių tarifai vienodi visu pa­ros laiku. Telefonų aparatus pardavinėja viso la­­­bo viena valstybinė įstaiga – ta pati telefonų ben­drovė. Aparatai dviejų spalvų – juodi ir bal­ti, kitokių nėra. Telefono numerį galima su­rink­ti tiktai disku, nes mygtukinių aparatų reikia parsivežti iš užsienio. Bet ar jie veiks?

Prisimenantieji sovietinę Lietuvą nusišyp­sos dėl greitai slenkančios eilės – juk telefono įvedimo tereikia laukti tris mėnesius! Ir pridurs: jūsų aprašytoji Šiaurės Korėja be mo­biliųjų telefonų – ne tokia jau baisi šalis.

Tačiau vaizdelis pateiktas ne iš paskutinio komandinės ekonomikos bastiono. Tik juodais ir baltais telefonais kažkada prekiavo vienintelė Naujosios Zelandijos telekomunikacijos bendrovė.

Prieš tapdama valstybės valdymo pavyzdžiu likusiai žmonijai (įskaitant ne pačius blogiausius jos atstovus – Lietuvos valdininkus), Naujoji Zelandija įrėžė ir kitokį istorinį pėdsaką – neefektyvų valstybinį sektorių. Te­le­ko­munikacijos ten buvo apsaugotas protek­cio­nistiniais įstatymais – kad tiktai privatus verslas nekištų nosies į valstybės kontroliuo­jamą sritį. „Perestroika“ ten prasidėjo apie 1984-uo­sius, maždaug tuo pačiu laiku is­toriškai pir­mojoje komunistinėje valstybėje So­vietų Są­jungoje prabilta apie reformas, ga­liausiai at­vedusias prie blogio imperijos žlugimo.

Maždaug po 20 metų ėmė skaičiuoti

Nepriklausomos Lietuvos valstybinis sektorius netrukus po SSRS subyrėjimo panėšėjo į girnapusę, kadaise paskandinusią sovietinę santvarką. Premjeru būnant Bro­nislovui Lu­biui (vadinasi, ne vėliau kaip 1993 m. ko­vą), į spau­dos konferenciją susirinkę žurnalistai bu­vo nustebinti, kai prie mikrofono ėmė verž­tis keli valstybinių įmonių direktoriai.

Žurnalistų teisėmis jie norėjo pranešti prem­­jerui, kad negavusios valstybės paramos jų įmonės bankrutuos. Ir neišmaniam stebėtojui tapo aišku, kad B.Lubys, pats pramonininkas, kai kurių direktorių neskuba prisileisti dėl, matyt, vienintelės priežasties – gaus audienciją ir prašys pinigų. Valstybė jau ėjo tokios naštos lengvinimo keliu – vyko privatizacija.

Maždaug po tuzino metų nuo aprašyto epizodo vis dar neatrodė, kad sunkios valstybinio sektoriaus girnos sukasi lengviau. Iš 2009-aisiais paskelbtos Valstybės kontrolės ataskaitos aiškėjo, kad nemažai kontrolierių pastangų surijo bandymai susigaudyti ir suskaičiuoti. VĮ Registro centro pateikta informacija nesutapo su kitų institucijų pateiktais duomenimis, kon­kre­­čių įmonių duomenys ne visuomet buvo tiks­­­lūs. Kontrolieriai apibendrino: „Tai, kad ins­titucijos pateikia skirtingą valstybės įmonių skaičių, rodo, kad savininkas (valstybė) neturi pa­kankamos, tikslios informacijos apie valdomas valstybės įmones.“

Išties, Registrų centro duomenimis, 2008-12-01 buvo 125 VVĮ, o Valstybinės mokesčių ins­pek­­cijos duomenimis, 2008-12-31 tokių bu­vo 112. Kontrolieriai patys suskaičiavo 108 įmo­nes.

Ataskaitoje teigiama, kad 2006–2008 m. valstybė skyrė apie 350,0 mln. Lt (pagal dabartinę apskaitą – maždaug 100 mln. Eur) VVĮ turtui įsi­gyti. Kontrolieriai vardijo tokio „maitinimo“ pa­sekmes: valstybė negauna grąžos mokesčių pavidalu, nes tos lėšos apskaitytos kaip dotacijos, taip pat nedidėja įmonės savininko kapitalas, nuo kurio mokamas valstybės turto naudojimo mokestis. Kontrolieriai konstatavo, kad apie kai kurias įmones nėra patikimų duomenų, ko­kios vertės turtas valdomas patikėjimo teise.

2010 m. pirmą kartą paskelbta valstybės valdomo komercinio turto apžvalga atskleidė, kad daugumos VVĮ veiklos rezultatai buvo prasti, o įmonių finansinė kapitalo grąža 2009 m. siekė vos 0,1 proc. – tai gerokai mažiau už ES valstybinių įmonių vidurkį ir vidutinę kapitalo grąžą Lietuvos privačiame sektoriuje, kuri tada siekė apie 9 proc.

2013 m. duomenimis, VVĮ  nuosavo  kapitalo  grąža,  parodanti,  kaip  efektyviai  naudo­ja­mas  įmonės  turtas,  sudarė  2,7 proc. Šis  ro­­dik­­­lis  buvo  5  kartus  žemesnis nei geriausią  įm­o­­­­nių valdymo  praktiką įgyvendinančio­se vals­­­­ty­bė­se, pavyzdžiui,  Švedijoje, Nor­ve­gi­joje. Nuo Eko­nominio bendradarbia­vimo ir plėtros organizacijos (EBPO) vals­tybių vidurkio lietuviškas rodiklis atsiliko tris kartus.

Nykštukinis centras

2010 m. pradėta VVĮ pertvarka. Iki 2012 m. birželio Vyriausybė patvirtino du esminius dokumentus – vadinamąsias Skaidrumo ir Nuosavybės gaires. Buvo numatytas VVĮ valdymo koordinavimo centro (VKC) įkūrimas.

2012 m. rugsėjį įkurtas VVĮ valdymo ko­ordinavimo skyrius Valstybės turto fonde, atliekantis VKC funkcijas. Laikinai einantis pareigas VKC vadovas  Deividas Gabulas išvardijo „Veidui“ tos įstaigos atliekamus darbus:

– VVĮ finansinių rezultatų ir efektyvumo vertinimas;

–  įmonių strateginių planų vertinimas, jų įgy­vendinimo stebėsena;

–  kandidatų į VVĮ valdybų nepriklausomus narius kompetencijų vertinimas, pavardžių duomenų bazės sudarymas (turimi omeny potencialūs valdybų nariai, kurie nėra valstybės tarnautojai);

– metodinių rekomendacijų rengimas, naujų teisės aktų iniciatyvos, Vyriausybės ir Ūkio ministerijos konsultavimas dėl susijusios politikos formavimo;

– Vyriausybės ir ministerijų konsultavimas dėl VVĮ valdymo, VVĮ konsultavimas dėl veiklos ir gerosios valdymo praktikos įgyvendinimo, naujų verslo planų pagrįstumo vertinimas, Vyriausybės ir Finansų ministerijos konsultavimas dėl dividendų išmokėjimo.

Esant tokiam įspūdingam funkcijų sąrašui ga­lima tikėtis ir gausaus bei labai kvalifikuoto ko­­lektyvo. VKC darbuotojų vis dar nedaug, to­dėl galima spėti, kad jų darbštumas ir kvalifikacija pranoksta vaizduotę. Neskaitant VKC vadovo Dainiaus Velykio, kuris dabar JAV studijuoja pagal verslo administravimo magistro (MBA) programą, VKC šiuo metu dirba 6 (šeši!) žmonės. Pasak D.Gabulo, pernai liepą jų buvo trys.

Palyginimui: peržvelgus VšĮ „Versli Lietu­va“ darbuotojų sąrašą, jų galima iš akies su­skaičiuoti apie 50. Savo misiją „Versli Lietuva“ apibrėžia taip: „Padėti konkurencingiems verslams kurtis ir plėstis Lietuvoje, eksportuoti teikiant mokymų, konsultacijų ir verslo partnerių paieškos paslaugas…“ Ar visos Lietuvos VVĮ veiklos koordinavimo misija reikalauja mažiau žmogiškųjų išteklių? D.Gabulo teigimu, VKC analogas Izraelyje samdo apie 70 darbuotojų (neskaitant aptarnaujančio personalo).

Kad ir kokie kvalifikuoti specialistai būtų su­­bur­ti į darnią komandą, jų balsas į dangų neis, jei­gu įstaiga nebus nepriklausoma, neturės įgalio­­jimų ir autoriteto. VKC, į kurio funkcijas įei­na patarti Vyriausybei dėl tokių gigantų kaip AB „Lietuvos geležinkeliai“, AB „Lie­tuvos energija“ mokamų dividendų valstybei, šiuo me­tu tėra nedidelis Valstybės turto fondo padalinys.

Svetimieji „išvaduotojai“

Kartu su sovietine okupacija užmarštin nu­keliavo tostas, pasibaigiantis fraze: „Tad išgerkime už sovietų valdžią, kuri panaikino visas šias nesąmones.“ Vargu ar šiais laikais atsiras panašus tostas, prasidedantis valstybinės vadybos blo­­­­gybių vardijimu ir pasibaigiantis pagarbinimu: „Tad išgerkime už EBPO, kuri verčia mus taisyti nesąmones.“ 2012 m. Lietuva atnaujino prašymą įstoti į šią organizaciją. Narystės siekis tapo stimulu gerinti VVĮ valdymą.

D.Gabulas glaustai priminė EBPO rekomen­dacijas dėl VVĮ:

– didinti nepriklausomų VVĮ valdybų narių skai­čių;

– stambinti įmones (pavyzdžiui, kelių, miš­kų);

– EBPO rekomenduotas valdymo gaires padaryti privalomas visoms VVĮ (pavyzdžiui, visur taikyti tarptautinius apskaitos standartus);

– stiprinti VKC, plėsti jo galias, didinti finansavimą.

Finansų viceministras Gediminas Onaitis „Veidui“ sakė: „EBPO rekomendacijos patvirtina ir sutvirtina tai, ką iki šiol žinojome ir ką Fi­nansų ministerija yra ne kartą išsakiusi Vy­riausybei. EBPO išvados tik įrodo, kad mes bu­vome teisūs.“

Kvalifikuotų ekspertų teisumas dar nereiškia, kad jų rekomendacijos bus įgyvendintos. Ga­tavų gerosios praktikos pavyzdžių pasaulyje pil­­na. Matyt, ne jų stoka yra neefektyvumo prie­­­žastis.

Politinės kultūros keistenybės

Kodėl Rusijos „Gazprom“, kurio finansiniai ro­dikliai nežiba, nors kontrolinis akcijų paketas priklauso valstybei, nesitvarko kaip valstybinė Norvegijos įmonė „Statoil“? Matyt, daug kas priklauso nuo pačios valstybės. Norvegija – de­mokratinė šalis, o Rusijos santvarka yra klep­­tokratija – vagių valdžia.

Besižvalgant gerosios praktikos pavyzdžių verta dar kartą prisiminti Naująją Zelandiją. Ša­lies sėkmės istorija tapo intelektinio eksporto dalyku.

Tolimųjų salų pasiekimų legenda prasideda jau papasakotu įvadu apie telekomunikacijos baisybes. Apie 1984-uosius stagnuojančią šalį ėmėsi reformuoti kairioji Leiboristų partija. Kai ji pralaimėjo rinkimus, estafetę perėmė de­ši­nioji Nacionalinė partija. Taip jungtinėmis pa­jėgomis buvo sukurtas dabar jau visame pa­saulyje išreklamuotas Naujosios Zelandijos ste­buklas.

Vadovėliuose apdainuoti Naujosios Zelan­di­jos makroekonominiai pasiekimai: telekomunikacijos sektoriaus privatizavimas; valstybinių miškų valdymo reforma; darbo rinkos li­be­ralizavimas. Makroekonominės reformos tolimose salose pavyko todėl, kad konkuruojančios politinės partijos iš esmės vykdė tą pačią programą, o ne griovė, ką prieš tai buvo sukūrę politiniai konkurentai.

Yra vienas „bet“, dėl kurio kyla abejonių, ar Naujoji Zelandija kam nors Lietuvoje reikalinga kaip sektinas pavyzdys, o ne vien kaip turizmo kryptis. Dar iki valdymo reformų Naujosios Ze­landijos valdininkija buvo minimaliai ko­rum­puota ir laisva nuo partijų patronažo – tiesio­ginio kišimosi per savo statytinius.

Susimąstyti apie politinių tradicijų svarbą verčia Naujosios Zelandijos vieta verslo laisvės in­dekse, kurį skaičiuoja „Heritage Foun­da­­tion“.

Naujoji Zelandija jau daug metų yra viena laisviausių šalių. Šįmet ji užėmė trečią vietą po Honkongo ir Singapūro. Pagal demokratiškas anglosaksų tradicijas besitvarkančią Naująją Zelandiją lenkia autoritariški miestai, kuriuose dominuoja kinai. Honkongas priklauso ko­munistinei Kinijai, šios teritorijos atžvilgiu deklaravusiai šūkį „dvi santvarkos – viena valstybė“. Singapūras yra „demokratūra“ – valstybė, ku­rią keli dešimtmečiai iš eilės valdo ta pati partija.

Kodėl su minimalistine socialinės apsaugos sis­tema išsiverčianti Kinija regimai geriau tvarko savo valstybinį sektorių nei skolose ir iš­pūstose pensijose besimaudanti Graikija? Tai klausimai sociologams ir istorikams.

Itin žemą žiniasklaidos laisvės reitingą tu­rintis Singapūras tam tikrais istorijos tarpsniais vadintas diktatūra vardan plėtros. Grai­kijoje nėra diktatūros, bet nėra ir plėtros – šalis suka ratus apie neišmokėtas užsienio skolas.

Galima manyti, kad diktatūros vardan plėtros analogas Naujojoje Zelandijoje buvo partijų susitarimas dėl reformų tęstinumo. Ban­dant numatyti, kokie veiksniai nulems VVĮ valdymo reformos Lietuvoje sėkmę, ranka siekia taurės – norisi kartoti: „Tad išgerkime už EBPO ir kitas tarptautines institucijas.“

Žinant Lietuvos politinę tradiciją vidiniai veiksniai išsakomi aprašinėjant juos klaustukais. Politinių? Jėgų? Tvarus? Susitarimas? Lie­­­tuvoje?

Diskusija „Veido“ redakcijoje, 2015-ųjų gruodis

l Finansų viceministras Aloyzas Vitkauskas: „Dalies įmonių pardavimas būtų racionalus. Esame ap­skai­čiavę, kad būtų optimalu, jei sko­­lintos lėšos sudarytų 53 proc. ben­­drovės kapitalo. Palyginimui: šis rodiklis visose VVĮ 2013 m. siekė tik apie 15 proc., o 2014 m. – 22 proc.“

l Ūkio viceministras Gediminas Onaitis: „Didesnis privataus kapitalo naudojimas, aktyvesnis skolinima­s­is – patraukli galimybė, o dides­nių dividendų mokėjimas – naudingas.“

l „Lietuvos energijos“ vadovas Dalius Misiūnas: „Žodis „privatizacija“ baisus tik todėl, kad tai susiję su bloga patirtimi – pardavimu už grašius.“

„Turime prastų privataus valdymo pavyzdžių, kompromituojančių patį liberalizmą. Bet jei nėra gero reguliavimo (o valstybinis reguliatorius, palyginti su verslininku, dažniausiai būna silpnesnis), tai jau problema.“

l Prezidentės patarėja Lina Antanavičienė: „2014 m. valstybinių įmonių kapitalo grąža siekė 3 proc. ir buvo triskart mažesnė nei EBPO vidurkis.“

l Investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas Vytautas Plunksnis: „Jei valstybė, kaip savininkas, trenktų kumščiu į stalą ir pasakytų, kad turi būti tiek ir tiek dividendų, jų ir būtų.“

l „INVL Asset Management“ fondų valdytojas Vaidotas Rūkas: „Manau, kad beveik viskas galėtų priklausyti privačiam sektoriui. Reguliuoti ir prižiūrėti yra paprasčiau, nei turėti ir daryti.“

„Kada politikai valstybės valdomas įmones ims vertinti kaip realų turtą?“, „Veidas“, 2015 m. nr. 49

 

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...