2013 Spalio 16

Visiškas perėjimas prie biokuro jau po metų atsisuks vėzdu

veidas.lt


Šilumos tiekėjai, tikindami, esą visose savivaldybėse pasistačius biokuro katilus atpigs šiluma, mulkina ir vartotojus, ir politikus. „Veido“ tyrimas rodo, kad daugybėje savivaldybių, kuriose biokuras jau dabar sudaro daugiau kaip pusę viso šilumai gaminti naudojamo kuro, šilumos kainos yra pačios didžiausios.

Biržietė Irena kasryt pasigarsina radijo imtuvą, kai kelios minutės po pusės septynių budintis sinoptikas informuoja apie artimiausių keleto dienų orus. „Pagrindinė visų šiandieninių mano aplinkos žmonių pokalbių tema – orai. Šnekamės, kas yra girdėję kokių liaudies spėjimų apie būsimus rudens, žiemos orus, svarstome, ar greit užklups šalčiai, nes nuo to priklauso, kiek dar ilgai bus galima gyventi be centrinio šildymo“, – vardija pašnekovė.
Daugiabutyje gyvenančiai Irenai centrinio šildymo sezono pradžia ypač aktuali, mat ji nepriklauso gausiam šioje savivaldybėje kompensacijų už šildymą gavėjų būriui. Tačiau labiausiai moterį stebina dalies šilumininkų ir politikų kalbos, esą, jei visos Lietuvos savivaldybės šilumą imtų gaminti naudodamos daugiausia biokurą, tai sąskaitos už šildymą sumažėtų nuo trečdalio iki pusės. „Niekaip nesuprantu: mano žiniomis, Biržai kaip tik ir šildomi biokuru, o sąskaitos per pastarąjį dešimtmetį, kai buvo pereita prie šito kuro, ne tik nesumažėjo, bet dargi išaugo, ir smarkiai. Bet kiekvieną šildymo sezoną per radiją ir televiziją girdžiu tą patį šilumininkų skleidžiamą mulkinimą. Kodėl taip yra?“ – skėsteli rankomis biržietė.
O tokių savivaldybių kaip Biržai, kuriose biokuras sudaro nuo 40 iki 90 proc. viso šilumai gaminti naudojamo kuro (ir kuriose vienos kilovatvalandės šilumos kaina didžiausia) yra ne viena. Greta Biržų (čia biokuras sudaro net 88 proc. viso šilumai gaminti reikiamo kuro) rikiuojasi dar bent aštuonetas rajonų: Kazlų Rūda (87 proc.), Skuodas (72 proc.), Šakiai (68 proc.), Pakruojis (50 proc.), Vilkaviškis (51 proc.), Marijampolė (45 proc.), Palanga (44 proc.), Telšiai (40 proc.). Bet šitose modernius biokuro katilus įsirengusiose ir gyventojams dar neseniai pigią šilumą žadėjusiose savivaldybėse šildymo kaina yra pati didžiausia iš visų šešiasdešimties savivaldybių: viena kilovatvalandė gyventojams atsieina nuo 27,06 iki 34,42 ct.
Pigiausiai Lietuvoje šildosi molėtiškiai: jiems vienos kilovatvalandės kaina tesiekia 18,27 ct. Arba, kitaip tariant, nuo trečdalio iki pusės mažiau. Tiesa, nykštukiniai Molėtai vieni pirmųjų perėjo prie biokuro. Šiame rajone šilumai gaminti naudojama net 99 proc. biokuro.
„Gal aš jau visiškai nieko nebeišmanau apie šiandieninę matematiką, – gūžčioja pečiais biržietė Irena, – tai paaiškinkite man, kodėl daugelyje savivaldybių šildytis biokuru yra taip brangu? Kodėl tik vienoje kitoje savivaldybėje biokuras ekonomiškai pasiteisino? Ir kodėl daugelyje rajonų, kurie iki šiol dar nėra įsirengę biokuro katilų ir toliau šildosi dujomis arba mazutu, šildymas atsieina trečdaliu pigiau?“ – nesupranta moteris.
Ir iš tikrųjų – kodėl? Štai visiškai nenaudojančiose biokuro arba tik minimaliai jį šildymui naudojančiose Plungės, Pagėgių, Elektrėnų, Alytaus rajono, Kėdainių, Klaipėdos, Kupiškio, Panevėžio, Pasvalio, Rokiškio, Šiaulių, Zarasų savivaldybėse vienos kilovatvalandės šilumos kaina yra maža ar net viena mažiausių – nuo 20,66 iki 25,39 ct/kWh.

Privatininkams išnuomotuose ūkiuose šiluma brangesnė 15 proc.

„Kuro rūšies kaina menkai paveikia bendrą šilumos kilovatvalandės kainą“, – šypteli seniausias pagal stažą Lietuvoje meras ignalinietis Bronis Ropė.
Iš tikrųjų, kaip antrina Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) Bendrųjų reikalų skyriaus vedėja Loreta Kimutytė, šilumos kainoje slypi bent keletas dedamųjų.
Šilumos kainą pirmiausia lemia gamybos ypatumai (ar iš kamino karštas dūmas išmetamas lauk ar grąžinamas atgalios ir darkart panaudojamas – taip sutaupant 20 proc. šilumos energijos); vamzdynų nusidėvėjimo lygis (seni vamzdynai iššvaisto nuo 30 iki 35 proc. šilumos energijos); investicijos (ar šilumos tiekėjas naujus biokatilus pirko ir šilumos ūkį modernizavo tik iš bankų skolintais pinigais, ar dar gavo ir ES struktūrinių fondų pinigų). Investicines išlaidas tiekėjai paprastai perkelia vartotojams, nes investicijų grąža lėta: jei buvo gauta ES parama, tai sistemos atnaujinimas atsiperka per 5–6 metus, o be paramos – per 15–18 metų.
Be to, į šilumos kilovatvalandės kainą reikia įtraukti ir sistemos valdymo bei palaikymo sąnaudas. Šilumos tinklus valdantys privatūs operatoriai, kuriems kai kurios savivaldybės išnuomojo savo šilumos ūkius laikotarpiui nuo penkiolikos iki trisdešimties metų, siekia greitos investicijų grąžos ir pelno, todėl brangiau vertina savo paslaugas nei savivaldybės įmonės, valdančios šilumos tinklus. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, pasak B.Ropės, leidžia šilumos tinklų nuomininkams pasiimti iki 5 proc. pelno.
Aišku, šiaip jau penki nuošimčiai tėra „mizeris“, bet, procentus išvertę į absoliučiųjų skaičių kalbą, pamatysime milijonus litų.
„Savivaldybėse, kuriose šilumos ūkius valdo savivaldybės administracijai pavaldžios įmonės, šildoma pigiau, nes tarybos neleidžia kelti įkainių: merai ir tarybų nariai nori būti perrinkti kitai kadencijai, tad jiems svarbiausia, ką galvoja rinkėjai“, – neslepia tikrovės B.Ropė.
O savivaldybėse, kurių šilumos ūkius maždaug prieš dešimtmetį senos kadencijos merai ir tarybų nariai išnuomojo privatiems operatoriams, kainos, pasak Vilniaus miesto tarybos nario ir buvusio AB „Vilniaus šilumos tinklų“ vadovo Broniaus Cicėno, didesnės apie 15 proc. „Nuomininkas galvoja, kaip jam greičiau ir daugiau uždirbti pelno. Ir čia visiškai nesvarbu, kokiu kuru savivaldybė šildoma: biokuru ar dujomis. Pažvelkite atidžiau: visose savivaldybėse, kurių šilumos ūkiai išnuomoti monopolininkui, nepaisant to, kad šilumai gauti naudojamas biokuras, vienos kilovatvalandės kaina yra pati didžiausia“, – apibendrina B.Cicėnas.
Galiausiai dar viena dedamoji – prie centrinio šildymo sistemos prijungtų namų bei kompensacijų gavėjų skaičius. Kuo mažiau namų ir kuo daugiau įvairių kompensacijų gavėjų, tuo didesnė vienos šilumos kilovatvalandės kaina.
Ir viską apvainikuoja konkurencija: ar turi šilumos tiekėjas galimybę pirkti kurą, nesvarbu – dujas, biokurą, mazutą, konkurencingoje rinkoje, ar ne?

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Justinas Justinas rašo:

    Toks Janukonis ir į jį panašūs – tai lietuviškas Gazpromas.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...