2011 Gegužės 05

Vilnius-Klaipėda O:1 arba kas grečiau uždus nuo šiukšlių

Jonas Okmanas

BFL
Naujienų agentūra BNS prieš porą valandų pranešė, kad suomių “Fortum” oficialiai pradeda naujos elektrinės Klaipėdoje statybą. Šiandien bus padėtas kertinis akmuo pirmosios Baltijos šalyse biokuro ir atliekų termofikacinės jėgainės statybos vietoje.

Į jėgainę įmonė “Fortum Klaipėda” investuos apie 140 milijonų eurų (apie 480 mln. litų). Tikimasi, kad naujoji elektrinė bus pradėta naudoti 2013 metų pirmąjį ketvirtį.

Viena didžiausių Lietuvoje statybos įmonių Panevėžio statybos trestas (PST) jau pradėjo naujos elektrinės statybos pirmojo etapo darbus, kurių bendra vertė – 30 mln. litų. PST atliks žemės darbus, įrengs kelio pagrindus, pamatus, pastatys lauko inžinerinius tinklus, įrengs biomasės ir atliekų saugyklą.

Naujojoje elektrinėje bus deginamos buitinės ir pramoninės atliekos bei biokuras, jos pajėgumai bus apie 60 megavatų (MW) šilumos ir 20 MW elektros energijos. Jėgainėje bus naudojamos naujausios technologijos, jos pagaminta šiluma pakeis dalį gamtinėmis dujomis gaminamos šilumos Klaipėdos miestui.

“Fortum Klaipėda” 90 proc. akcijų valdo “Fortum Heat Lietuva”, o 10 proc. – “Klaipėdos energija”.

Prisiminkime, kaip pernai aplinkosaugininkų sprendimas neleido šalia Vilniaus statyti komunalinių atliekų deginimo gamyklos. Tai Vilnių dar ilgiems metams paliko gūdžios provincijos sostine.

Jei gamykla Vilniuje ir atsiras, tai iki to laiko valdininkams reikės ieškoti dar ne vienos aikštelės sąvartynams įrenginėti, nes dabar esantys bus pripildyti iki lubų. Šioje srityje Vilnių jau aplenkė ne tik Klaipėda, bet ir Kaunas, kuriame šiukšlių deginimo projektai jau pasistūmėję kur kas toliau. Visa tai vyko kai Vilnių dar valdė konservatoriai, kurių antrasis meras tebuvo paprasčiausias pėstininkas. Belieka tikėtis, kad sugrįžęs A.Zuokas, gal būt padedamas vicemero Romo Adomavičiaus, šį sostinei svarbų projektą nenukiš dulkėti į apatinį stalčių.

Atliekų deginimo gamyklos gali miestui pagaminti apie 15 proc. labai pigios šilumos, o rusiškų dujų reikėtų pirkti net už 40 mln. Lt. mažiau nei dabar. Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius Rolandas Masilevičius prasitarė, kad aplinkosaugininkai privalėjo paklusti minios spaudimui. Vadovaujantis tokia stručio politika, ateityje Lietuvoje nubus įmanoma įgyvendinti nė vieno rimtesnio projekto. Klaipėdoje irgi buvo suburta atliekų gamyklos priešininkų iniciatyvinė grupė, tačiau protas ir užienio pavyzdžiai (Viena, Poznanė ir kt., kur tokios gamyklos stovi miestų centruose) paėmė viršų.

FB-SM60739

Vilniaus vicemero R. Adomavičiaus žodžiais tariant, atliekų deginimo gamykla Vilniuje vis vien bus – yra numatytos 7 vietos jai statyti, tačiau projektas bus gerokai brangesnis ir tai užtruks kur kas ilgesnį laiką. Kartu su deginimo gamykla turės atsirasti ir komunalinių atliekų rūšiavimo fabrikas ir kiti tokiam technologiškai sudėtingam procesui reikalingi objektai. Iš viso – 5 naujos įmonės. O iki tol jau ir Kazokiškių sąvartyną pripildysime „iki lubų“. Aplinkos ministerijos specialistė, Atliekų tvarkymo strateginio skyriaus vyr. specialistė Daiva Kazlauskienė jau zonduoja vietą naujam sostinės šiukšlių sąvartynui – tad ne už kalnų atsiras dar vienos Smirdališkės, ypač jei į sąvartynus ir toliau pateks devyni dešimtadaliai neišrūšiuotų Vilniaus buitinių atliekų. Kazokiškėms prie dabartinės situacijos gyvuoti beliko vos 12 metų, po to, jei reikalai su šiukšlių tvarkymu nepagerės, reikės ieškoti naujos vietos Vilniaus šiukšlėms.

Stengiamės daryti viską, kad daugiau naujų sąvartynų Lietuvoje neatsirastų, – pasakojo D. Kazlauskienė. – Pati pirmoji užduotis – mažinti į sąvartynus patenkančias biologiškai skaidžias medžiagas, kurios irdamos išskiria metano dujas, o iš čia iš smarvė. Su Europos Sąjunga esame sutarę, kad šiemet į sąvartynus pateks 75 proc. biologiškai skaidžių medžiagų lyginant su 2000 metų kiekiu, 2013 m. – 50 proc. dutūkstantųjų kiekio, o 2020 m. – 35 proc. Pašnekovė dar pridūrė, kad per artimiausius 20 metų šalyje neturėtų atsirasti nė vieno naujo regioninio sąvartyno, kurių dabar Lietuvoje yra vienuolika. Tiesa, vienu netrukus sumažės, nes Tauragės regioninis savartynas jau predamas uždarinėti. Europinių pinigų atliekoms tvarkyti yra apsčiai, juos tik tereikia pakelti nuo žemės.

Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas, nors ir šiandien „dėl sportinio intereso“ tarkuojamas bendrapartiečių, yra optimistas: „Jei per dešimtmetį susitvarkysime su biologiškai skaidžiomis medžiagomis, Lietuvai daugiau niekada nereikės naujų sąvartynų“. Sistema būtų paprasta kaimo žmonės ir miestuose gyvenantys nuosavuose namuose, biologines atliekas turėtų tvarkyti patys, o daugiabučiuose – pastatyti nauji specialūs konteineriai. Nepaklusniems mokesčiai už atliekų nerūšiavimą turėtų būti mažiausiai 30 proc. didesni nei rūšiuojantiems.

Pradėti, anot J. Šimėno, reikėtų nuo pirminio rūšiavimo, tai turėtų daryti gyventojai. Kitas žingsnis – antrinis rūšiavimas specialiose įmonėse, kai biologiškai skaidžios medžiagos jau atskiriamos. Tuomet procesas tampa palyginus paprastas. Nenorintys rūšiuoti turėtų sulaukti keleriopai didesnių sąskaitų už atliekų tvarkymą.

Anksčiau buvome atsakingesni

Ankščiau žmonės puikiai žinojo elgesio taisykles, bet jie visada mokėjo elgtis garbingai, todėl lengvai surasdavo išeitį iš bet kokios padėties. Kalbu apie tai todėl, kad šiandien tokių žmonių , atrodo, nebeliko. Kultūringas žmogus tas, kuris nemeta šiukšlės ant žemės ne tik tada, kai visi mato, bet ir tada, kai niekas nemato. Pavasariais daugiabučių gyventojai draugiškai išeidavo iškuopti savojo kiemo. Nors tuo metu parduotuvės buvo tuščios, tad ir šiukšlinti nelabai buvo iš ko – net ir viena limonado rūšis (berods, „Buratinu“ vadinosi), stikliniuose buteliuose burbuliavo. Studijų metais „baliukas“ rengdavome pridavę stiklinę tarą, nes tuščias butelis kainavo solidžias12 kapeikų… Sklandė anekdotas, kad girtuokliai tada atsiradusius spalvotus televizorius pirkdavosi pridavę tuščius butelius.

Pakelėse nesimatė ne tik nudėvėtų padangų, bet ir kartoninių pieno pakelių, kitų šiukšlių, nes pionierių organizacijos, laimėdavusios makulatūros rinkimo varžybas, gaudavo nemokamus kelialapius į vasaros stovyklas pajūryje.

Pabandyk Vokietijos greitkelyje pro langą išmesti net nuorūką – 100 eurų bauda garantuota. Šiandien užsienio spauda mirga, jog Jungtinėje Karalystėje įvedama 130 JAV dolerių bauda už šiukšlių išmetimą per automobilio langą. Bauda bus skiriama neatsižvelgiant į tai, kas nusižengė – vairuotojas ar keleivis. Tuo atveju, jeigu baudą bus atsisakoma mokėti, nusižengusiųjų byla bus perduodama į teismą, kuris turės teisę padidinti baudą iki 4 tūkst. JAV dolerių.

Sugrįžkime namo. Ką jau bekalbėti apie senus televizorius, kuriuose elektronikoje šiek tiek susigaudantys meistrai laikė vos ne aukso vertės turtu dėl atsarginių detalių, dažniausiai iš spalvotųjų metalų. Šiandien senesnės kartos kompiuterių, šaldytuvų, mikrobangų krosnelių irgi pamatysi pamiškėse. Lietuvoje irgi veikia kelios elektronikos surinkimo įmonės, tačiau jų pajėgumai per menki susidoroti su tokio pobūdžio atliekomis.

Nors Europos Sąjungai deklaruojame, kad per metus vienam gyventojui surenkame ir perdirbame po 4 kilogramus elektroninių atliekų. Iš tiesų šis skaičius nesiekia nė kilogramo, nes profesionaliai elektronines atliekas tvarko vos kelios įmonės Lietuvoje. Įvesta įdinga tvarka: jei nenori tvarkyti atliekų, gali nusipirkti pažymą, kad savo šiukšles susitvarkei. Vien šioms pažymoms 2006 m. buvo išleista per 40 mln. Lt. Jas turi teisę išduodi atliekų tvarkymo įmonės, kurių absoliučiai niekas nekontroliuoja, ar sutvarkei tos įmonės atliekas, ar ne: štai kaip reikia daryti biznį lygioje vietoje – popierėlį brūkšt ir viskas.

Visa šiukšlinimo statistika Lietuvoje yra paimta „iš lubų“. Aišku tik, kad pakuotės mokestį moka gamintojai ir importuotojai, tokių įmonių šalyje daugiau nei 10 tūkstančių, dar 700 bendrovių moka elektroninių atliekų sutvarkymo mokestį. Šie skaičiai yra tikslūs. Kiti – mistiniai, gal būt išskyrus tai, kad jei 2007 m. į sąvartynus pateko 86 proc. o 2008 m. 90 proc. visų atliekų. Krizė pakišo koją atpigusioms antrinėms žaliavoms, sumenko iniciatyva šiukšles rūšiuoti. Antra vertus, lietuvio mentalitetas dar nepriaugęs iki to, kad šiukšles verčiame kur papuola, nesuprasdami, kad už tokį abuojumą patys ir sumokame. Šiukštu, kad Lietuva nesulauktų Prancūzijos ir Graikijos likimo, kurios už šiukšlių netvarkymą ES sumokėjo po 300 tūkst. eurų baudų.

Turime laisvę šiukšlinti

Ką turime šiandien. Laisvę? Laisvę šiukšlinti ir nesukti sau dėl to galvos. Apie komunalinių šiukšlių tvarkymą rajonuose neverta net ir kalbėti, nes ten iš tiesų jokios tvarkos nėra – apie pusė rajonų gyventojų atsisako įsigyti šiukšlių konteinerius, neva visas atliekas jie sudegina savo krosnyse. Dar daugiau – į konteinerius kaimiečiai verčia ir bioskaidžias medžiagas, iš kurių patys galėtų pasigaminti neblogos trąšos – komposto.

Juokas ima pagalvojus kaip šie žmonės krosnyse degina senas padangas ar pakeistos stogo dangos seną šiferį… Išties iš po kampo norėčiau pažiūrėti, kelintas šiferio lakštas išsprogdins tokio eksperimentatoriaus trobą. O kur dedama plastmasė, kitos netradicinės atliekos. Sako, kad į pamiškes šiukšles suveža miestiečiai. Tačiau ne ką mažesni teršėjai yra ir rajonų kaimų gyventojai. Kita vertus, kam apskritai kaimo žmonėms galvoti apie švaresnę aplinką, jei neįmanoma lauke ilgiau pabūti: daugelį vietų apstatė danų kiaulidėms, nuo kurių ne mažiau smirda nei nuo sąvartynų. Buitinės šiukšlės prioritetu taip pat nėra žmonėms, gyvenantiems tokių įmonių kaip “Orlen Lietuva”, “Achema”, “Akmenės cementas” ar “Lifosa” įtakos zonose. Žmonių šiukšlės čia tarsi aguonos grūdeliai opiumo fabrike. Keista, bet kažkodėl Lietuvoje paprasti „kaip du kart du lygu keturi“ ekonomikos dėsniai neveikia. Iš esmės šiukšlės — turtas, todėl jį turėti apsimoka. Po deginimo proceso lieka kaloringa degioji medžiaga, biologiškai skaidžios atliekos, techninis kompostas, kitos naudingos medžiagos.

Pasaulyje – labai pelningas verslas

Visame pasaulyje šiukšlių verslas pagal pelningumą yra ketvirtoje vietoje po prostitucijos, narkotikų bei prekybos ginklais. Tvarkyti šiukšles ten turi teisę arba su politikais susiję asmenys arba mafijos bosai. Pas mus gi šiukšlės niekam nerūpi. Suprasčiau, kad turėtume tokią teritoriją, pavyzdžiui, kaip Sibiras, tuomet galvos dėl sąvartynų sukti nereikėtų. Dabar gi 65 tūkst. kv. kilometrų erdvėje nelabai ilgam išsiteksi.

Plaukai piestu stojasi išgirdus, kad net 90 proc. atliekų keliauja į sąvartynus. Sostinės biurokratija kažkodėl pasirinko šiukšlėmis bei smarve užversti senąją sostinę – Trakus. Prieš 20 metų kažkada ramų kaimelį Kariotiškes pavertėme keiksmažodžiu, dabar ėmėmės kito Trakų rajono kaimo – Kazokiškių. Gerai dar, kad į Akmenos ar Galvės ežerus šiukšliavežės nevažiuoja, gal privengia užsienių turistų. Aplinkosaugininkai dievagojosi, kad naujas sąvartynas bus modernus, nuo jo nekvepės… Tačiau kvepia dar baisiau nei Kariotiškėse, o papūtus rytų vėjui, smarvę nuneša ne tik iki Vievio, bet ir iki Elektrėnų. Skirtumas tarp seno ir naujo sąvartyno tik tas, kad Kariotiškėse savo tvarką „įvedinėjo“ bomžai (vertingesnes atliekas išrinkdavo), o Kazokiškes saugo privati saugos tarnyba ir sanitarų-bomžų ten neįleidžia. Šie bent metalo atliekas išrinktų. Dar reikia nepapiršti ir kitoje Trakų pusėje slypėjusią ekologinę bombą – garsiąją įmonę „Egapris“, kuri buvusio kolūkio žemėje saugojo vos ne milijoną senų padangų. Kurias kažkas vieną dieną padegė… Kilo tikra ekologinė katastrofa populiaraus kurorto pašonėje. „Egaprio“ vadovo Kęstučio Chormanskio tikslai buvo kilnūs: senas padangas malti, o gumos granules parduoti kelininkams maišyti su asfaltu. Tokia kelio danga yra nemažoje dalyje Europos, nes ji yra elastingesnė ir sunkusis transportas ne taip greitai įspaudžia provėžas.

Nėra rūšiavimo tradicijų

Tobulėjant technologijoms, beveik visi skysčiai „persikraustė“ į plastikinius PET butelius. Pastarieji yra labai lengvai perdirbami, tačiau nėra sukurtos jų surinkimo tvarkos. Daugelis šalies įmonių mielai pirktų senus PET butelius kaip žaliavą savo gaminamai produkcijai. Utenos verslininkas Napalys Kamarauskas gamina plastmasinius kibirus, tad mielu noru pirktų senus PET butelius, kurie yra kur kas pigesni nei plastiko granulės. PET butelius net ir vežant iš Skuodo, uteniškio kibirų savikaina būtų mažesnė nei naudojant granules.

Nors didmiesčiuose stovi spalvoti konteineriai atliekoms rūšiuoti, jais naudojasi gal vienas iš šimto, visos kitos šiukšlės keliauja į „bendrą vamzdį“. O piktavaliai į šiuos konteinerius dar ir akmenų primėto. O į popieriaus konteinerį paaugliai ir degtuką įmeta. Už tokius darbelius, pavyzdžiui, Olandijoje gresia baudžiamoji atsakomybė. Kita vertus, kam apskritai rūšiuoti, jei kai kuriuose miestuose išrūšiuotas šiukšles vėl sumaišo ir tais pačiais sunkvežimiais išveža į tuos pačius sąvartynus.

Neaišku, ar pasiteisintų tvarka, jei plastikinis butelis būtų apmokestintas. Kai kurios Vakarų Europos šalys tokios tvarkos jau atsisakė. Šiukšlių gausa atūžė kartu su laisva prekyba, komercija ir besaikiu vartojimu, gaminimu kuo daugiau. Kiemus ir kitas teritorijas tvarko samdomi darbuotojai, kuriems, pavyzdžiui, visiškai nusispjauti į vadinamąsias nestandartines atliekas Po to visi kraipo galvas, kas gi tas padangas pamiškėje numetė, juk padangas priima autoservisai, tik reikia 5 litus sumokėti. Kam mokėti, geriau nuvežti į artimiausią miškelį. O kur dar seni akumuliatoriai, panaudotos alyvos. Apsukresni autoservisai pasistatė specialiais krosnis, kurias kūrena atidirbtomis alyvomis šildydami patalpas– o tai dar viena ekologinė bomba atmosferai.

Pavyzdžiui, Vilniuje veikia nemokoma padangų surinkimo aikštelė, tačiau ji tedirba kelias valandas, o ir iš vieno žmogaus priima ne daugiau kaip 4 senas padangas. Stebimės, kodėl paežerėse buitinės atliekos metamos, juk konteineriai stovi prie namų? Nemažai savivaldybių nusprendė, kad gyventojai už mišrių atliekų išvežimą mokės priklausomai nuo gyvenamojo buto ploto. Tai papiktino daug piliečių. Juk iš tiesų – ne kvadratiniai metrai šiukšlina. Bet kaip sugaudyti vengiančius mokėti ir pilančius savo atliekas bet kur?

Šiukšlių deginimas – ne panacėja

Lietuvoje nėra sukurtos jokios atliekų rūšiavimo ir antrinio perdirbimo infrastruktūros ar strategijos. Vieta regioninei komunalinių atliekų deginimo gamyklai Vilniuje ( Jačionių g., šalia Gariūnų), buvo strategiškai patogi vienai gerai žinomai verslo grupei. Vieša paslaptis – „rubikonininkams“. Na ir kas, kad mokslininkai sako, jog 30 km spinduliu aplink tokias gamyklas labai padaugėja gyventojų sergamumas lėtinėmis nervų ligomis ir vėžiu? Tačiau mokslas įrodė, kad tokių gamyklų kaminuose įrengus specialius modernius filtrus, dūmai į aplinką patenka išvalyti net iki 95 proc. Nemažai panašių gamyklų stovi didelių miestų centruose ir žmonės dėl to problemų nekelia. Neleidus atliekų deginimo gamyklos šalia Gariūnų, projekto kaina išaugs keleriopai. Mat reikės nutiesti naujas šilumines trasas, o kuo jos ilgesnės, tuo daugiau prarandama vertingos šilumos. Tuo tarpu klaipėdiečiai iš naujos savo gamyklos pasigamins net 40 proc. miestui reikalingos šilumos.

Deginkim, nes visas pasaulis degina!“ – šaukia suinteresuotieji. Bet kažin ar jie, prisimenant lietuvių taupumą, į kaminus bus sudėti visi būtini filtrai, nes jie kainuoja milžiniškus pinigus tiems cheminiams junginiams neutralizuoti – o gal gi apseisime be vieno ar kito filtro. Tada nuodai tikrai pasklis virš miesto. Patikėkite, springsime ir sirgsime visi. Jei žaliava tokia gamyklai nebus rūšiuojama ir specialiai apdorojama, nuodų neišvengsime. Po deginimo liekančioms pavojingoms atliekoms – pelenams, suodžiams laidoti ruošiamas specialus poligonas. Smagu? Pasaulyje yra daug saugesnių atliekų utilizavimo technologijų, bet kam sukti galvas, statykime sugalvotą prieš 10 metų, greičiau gausime europinius pinigus ir juos „įsisavinsime“. Nors pasaulis panašias gamyklas, neturinčias modernių nuodų neutralizavimo įrenginių, jau uždarinėja.

Ne, kur kas geriau gyventi greitai, čia, dabar ir vien sau.

Netvarkydami šiukšlių ir net nežindomai, kiek jų iš tikrųjų turime, jau artimiausiu metu sulauksime Briuselio nemalonės: Europos Komisija numačiusi, kad šalyse, kuriose 2012 metais nebus perdirbama bent pusė atliekų, bus įvestas visuotinis atliekų mokestis. Tada vėl eisime su šakėmis prie Seimo, nes šis mokestis užgrius ant paprastų žmogelių. O didžiausias mūsų valdžios deficitas šiandien – politinės valios nebuvimas – kad tik neatsirastų norinčių Seimo langus padaužyti…

Komentarai

Vilniaus savivaldybė nedarė nieko

Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius Rolandas Masilevičius:

Mūsų sprendimą neleisti Gariūnuose statyti atliekų deginimo gamyklos iš esmės įtakojo visai ne techniniai, o socialiniai veiksniai. Nė viena aplinkosaugos ir gamtos mokslų ekspertų grupė nepasakė, kad tokia gamykla turėtų neigiamą poveikį aplinkai. Šuo pakastas visai kitur. Orkuso konvencija numato, kad viešasis interesas yra aukščiau visko. Grupelė aktyvių miestiečių, kurie tvirtina ęsą surinkę 8 tūkst. parašų prieš atliekų deginimo gamyklą, pasitelkusi žiniaskaidą, nusvėrė tiek mokslininkus, tiek ir aplinkosaugininkus, tiek ir sveikią logiką. Neoficialiais duomenimis, prieš atliekų deginimo gamyklą aktyviai protestavo vos kelios dešimtys iniciatorių, kurie ir nulėmė sprendimo baigtį.

Mano galva, kalčiausia čia yra Vilniaus savivaldybė, apskritai nepareiškusi jokios nuomonės dėl atliekų gamyklos.

Aplinkosaugininko, 18 Vilniaus tarybos narių pasirašė peticiją prieš tokią gamyklą. Deja, bet viskas šio klausimo svarstyme vyko „atbulai“: 18 tarybos narių skaičius turi pagal savivaldos įstatymus teisę į Tarybos posėdžių darbotvarkę įtraukti svarstyti bet kokį klausimą. Visa tai buvo galima padaryti civilizuotai. Tačiau to nebuvo padaryta, o ginčai vyko televizijoje ir spaudoje. Mat prieš rinkimus kiekvienas veržiasi „užlipti ant bačkos“, ir tautai pademonstruoti, koks jis patriotas, koks jis geras ir svarbus.

Mūsų sprendimas neleisti statyti atliekų gamyklos ir buvo priimtas dėl socialinių priežasčių, kadangi europinės konvencijos numato, kad priimant bet kokius opesnius sprendimus socialinės pasekmės yra vienos iš svarbiausių. Tai žmonių konstitucinė teisė. Kitaip būtume atsidūrę tarptautiniuose teismuose.

Gaila, kad gamyklos statybos klausimai buvo sprendžiami ne ten , kur jie ir turėtų būti svarstomi (Vilniaus Taryboje), bet sambūriais gatvėse ir aikštėse prie valdiškų institucijų.

Viską reikia spręsti nuosekliai ir civilizuotai

Vilniaus vicemeras Romas Adomavičius:

Nemanau, kad buvo galima leisti statyti atliekų deginimo gamyklą vienai su ICOR bendrove susijusiai įmonei vien tik dėl to, kad ji to užsimanė. Ar savivaldybė šiai įmonei pažadėjo, kad Vilniaus atliekas šiai bendrovei duos? Apie tai nebuvo jokios kalbos.

Savivaldybė, laikydamasi įstatymų, paskelbs tarptautinį konkursą ir nugalės tas, kad pasiūlys geriausias sąlygas. Sostinė yra numačiusi net 7 vietas atliekų gamyklai – Kirtimuose, Visoriose, Pagiruose, Metalo g. ir kt. Turi būti atlikti išsamūs tyrimai ir nustatyta, kaip šiukšles reikės išrūšiuoti, kokioje temperatūroje vienas ar kitas medžiagas deginti, o kokia dalis komunalinių atliekų turi būti išvežamos į sąvatynus. Manau, kad nuo bendro šiukšlių kiekio į sąvartynus turi patekti ne daugiau kaip trys dešimtadaliai dabartinio atliekų kiekio. Tokiu būdu dabartinio Kazokiškių sąvartyno eksploatacijos laiką dar būtų galima pratęsti apie 15-20 metų.

Viso suprantame, kad sąvartynai, kokie jie dabar yra, tikra bėda. Jau ir eksploatuodami Kazokiškes, niekaip negalime iki galo sutvarkyti jau neveikiančių Kariotiškių – į grundą sunkiasi filtratas, niekaip nepavyksta susidoroti su metano dujomis. Tikiuosi, kad jau po penkerių metų Vilnius turės modernią atliekų degimimo gamyklą.

Boksas

Daugiausia šiukšlių užkasama sąvartynuose

Anot Eurostato, 2007-aisiais Lietuvoje vienam gyventojui teko 400 kg šiukšlių. Pagal šį rodiklį šalis atsidūrė vienoje grupėje su Belgija, Portugalija, Bulgarija, Vengrija, Graikija ir Slovėnija, kuriose vienam gyventojui per metus teko tarp 400 kg ir 500 kg buitinių šiukšlių.

Latvija, kurios kiekvienam gyventojui 2007-aisiais teko 377 kg šiukšlių, pateko tarp mažiausiai – iki 400 kg vienam gyventojui – šiukšlių generuojančių šalių kartu su Rumunija, Lenkija, Slovakija ir Čekija. Pastarojoje vienam gyventojui tekusių šiukšlių kiekis buvo mažiausias visoje ES – 294 kg.

ES vidurkį, siekusį 522 kg šiukšlių vienam gyventojui, viršijo Estija, “pagaminusioje” 536 kg šiukšlių vienam gyventojui, o daugiausiai šiukšlių generavo danai – 801 kg vienam gyventojui.

Didžioji dalis Lietuvos gyventojų buitinių šiukšlių – net 96 proc. – 2007-aisiais buvo užkasta į žemę sąvartynuose. Šis šiukšlių šalinimo būdas buvo taip pat populiarus Bulgarijoje, kur taip atsikratoma 100 proc. šiukšlių, Rumunijoje – 99 proc., Maltoje – 93 proc. ir Lenkijoje – 90 proc. Mažiausiai šiukšlių į žemę užkasė Vokietija – 1 proc., Nyderlandai – 3 proc., Belgija ir Švedija – po 4 proc. ir Danija – 5 proc.

Šiose šalyse šiukšlės daugiausia perdirbamos ir kompostuojamos – Vokietijoje taip atsikratoma 64 proc. šiukšlių, Belgijoje – 62 proc., Nyderlanduose – 60 proc. – arba deginamos – Danijoje sudeginama 53 proc. šiukšlių, Švedijoje – 47 proc., Nyderlanduose – 38 proc., Vokietijoje – 35 proc. ir Belgijoje – 34 proc.

Lietuvoje 2007-aisiais perdirbta ir kompostuota vos po 2 proc. visų sugeneruotų šiukšlių. Latvijoje šie skaičiai siekė, atitinkamai, 13 proc. ir 1 proc., Estijoje – 34 proc. ir 2 proc. Pastaroji pagal perdirbtų šiukšlių kiekį kartu su Airija visoje ES atsiliko tik nuo Vokietijos, kur šis rodiklis siekė 46 proc., Belgijos – 39 proc. ir Švedijos – 37 proc.

Įkartai

Atliekų tvarkymas 2010 m.

Lietuvoje į sąvartynus išvežama net 90 proc. šiukšlių. Vienintelės šalys, atrodančios blogiau už mus – Bulgarija (100 proc.) ir Rumunija (99 proc.). O štai Latvijoje į sąvartynus patenka 84 proc. atliekų, Estijoje – 64 proc., Prancūzijoje – 34 proc., o Švedijoje ir Belgijoje – tik 4 proc. Ne mažiau nejauku tampa pasinagrinėjus ir kitus atliekų tvarkymo duomenis: skiltyje, kiek atliekų sudeginama, prie Lietuvos akis bado nulis, o, tarkim, Danijoje sudeginama 53 proc. Perdirbama Lietuvoje tik 8 proc. atliekų, o Vokietijoje – 46 proc., Estijoje ir Airijoje – 34 proc.

Eurostat“ duomenys

Kam rūpi aplinkosauga?

Tik 55 proc. lietuvių prisipažįsta, kad aplinkosaugos problemos jiems labai svarbios. Tuo tarpu Kipre ši problema aktuali net 94 proc. gyventojų , 89 proc. švedų ir 88 proc. graikų. Lietuvos gyventojas daug mažiau nei statistinis europietis skiria dėmesio gamtos apsaugai. Vidutiniškai atliekas rūšiuoja 59 proc. europiečių ir vos 30 proc. lietuvių. Tyrimas atskleidė, kad tik 14 proc. Lietuvos gyventojų mažina vienkartinių daiktų, tokių kaip plastikiniai maišeliai ar pakuotės, naudojimą ( ES vidurkis – 30 proc.), vos 8 proc. lietuvių, palyginti su 17 proc. europiečių, perka aplinkai draugiškus produktus.

Šaltinis: ekologas.lt

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Rasa Rasa rašo:

    Visas atliekas reikia rūšiuoti teisingai. Kas penktas Lietuvos gyventojas nežino kaip teisingai rūšiuoti atliekas, kur ką priduoti, dažnai dėl to verčia viską į artimiausią griovį. Jeigu esate tas penktas tai info jums – motomanai.lt/uz_gamta


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...