2012 Vasario 04

Viena diena Senovės Romoje. Kasdienis gyvenimas, paslaptys ir įdomybės

veidas.lt


Šios savaitės pabaigoje šalies knygynuose pasirodys intriguojanti knyga „Viena diena Senovės Romoje“. Kuo ji intriguojanti, suprasite ir iš šios „Veide“ pateikiamos ištraukos.

Romėniški pusryčiai

Ką ankstų rytą valgo romėnas? Jo pusryčiai yra gausūs ir maistingi, šiandien pasakytume „amerikietiški“. Žinoma, ne į visus stalus buvo patiekiamas maistas, kurį aprašysime. Vargšas valgo tai, ką gali, o to ne visada pakanka. Aristokratas, priešingai, turi gerokai platesnį pasirinkimą. Romėnai pusryčius vadina ientaculum.
Ant stalo visuomet yra paplotėlių su žolelėmis, duonos, dubenėlių su medumi ir, žinoma, pienu. Pagaliau galime nustatyti raguolių ir skrudintos duonos, suteptos marmeladu ir mirkomos piene, protėvius. Tai ne viskas. Dar valgomi vaisiai, sūris, vyne mirkoma duona ir net mėsa. Iš tikrųjų dažnai per pusryčius sotinamasi vakar dienos likučiais. Taigi romėnams tai vienas iš „rimtesnių“ dienos maitinimųsi, priešpiečiai, priešingai, bus kuklūs.
Ankstų rytą padengtam stalui trūksta dviejų esminių mūsų pusryčių elementų: kavos ir šokolado… Jų romėnai nežino. Išties, laukinė kava dar auga Etiopijos platybėse ir bus atrasta tik po kokio amžiaus. Ją atrado, ko gero, „atsiskyrėliai“, įvertinę jos savybes palaikyti budrumą meldžiantis ir ilgai naktimis medituojant. Plačiausiai ji paplito viduramžiais ir Renesanso laikais, labiausiai – islamo pasaulyje…
Šokolado istorija visai kitokia. Romėnai jo nežino, nes kakavmedis auga Naujajame Pasaulyje, kuris Kristoforo Kolumbo bus atrastas po daugiau kaip tūkstančio trijų šimtų metų. Trajano laikais kakava žinoma Centrinės Amerikos gyventojams. Bet gėrimas, išgaunamas iš sėklų, toks kartus, kad sunkiai būtų patikęs romėnams (ir mums). Reikės palaukti daugelį amžių, kol kažkam ateis į galvą mintis sumaišyti kakavą su cukrumi, kad gautų tai, ką vadiname šokoladu.
Po pusryčių kiekvienas turtingas romėnas jau pradeda dieną. Tai bus kupina susitikimų ir pokalbių diena. Taip pat reikia pasirūpinti ir kitais svarbiais asmeniniais dalykais: dantimis ir kvapu iš burnos.
Burnos kvapui pagerinti jau buvo kvapiųjų pastilių, tikra palaima, jeigu iš vakaro buvo gerai pavalgyta. Su dantimis sudėtingiau.
Romėnai labai rūpinasi savo dantimis. Prie stalo naudoja dantų krapštukus. Patricijų pokyliuose dažnai matomi sidabriniai, šakutės dydžio. Vienas jų galas ilgas, plokščias ir iškreivintas, skirtas dantims valyti. Kitas dantų krapštuko galas yra šaukštelio pavidalo – ausims valyti (visiems matant)…
Jau romėnų epochoje naudojama „dantų pasta“, jos pagrindas – natrio bikarbonatas. Ja vergas ištepa šeimininkui dantis. Yra ir tokių, kurie renkasi kitokį, kiek trikdantį būdą išlaikyti dantis švarius: plauti juos šlapimu. Šis būdas, regis, buvo labai paplitęs Ispanijoje ir Šiaurės Afrikoje.

Atleiskite, ar žinote, kiek valandų?

Kiek dabar Romoje valandų? Jeigu paklausite praeivių, kiekvienas jums atsakys skirtingai… Kaip teigė Seneka, Romoje neįmanoma žinoti tikslios valandos, daug lengviau tarpusavyje sutaikyti filosofus, negu suderinti laikrodžius…
Išties romėnai neturi tikslių būdų valandoms skaičiuoti. Labiausiai paplitę saulės laikrodžiai. Jų esti įvairių rūšių ir įvairių dydžių. Didžiausią Romos saulės laikrodį Marso lauke pastatė Augustas. Jis yra didelės aikštės dydžio (60 metrų pločio ir 160 metrų ilgio), o jo gnomonas, tai yra stiebas, metantis šešėlį, – tiesiog iš Egipto, iš Heliopolio, atgabentas obeliskas. Šį obeliską jūs, nors ir niekada nebuvote Romoje, daugelį kartų matėte televizijos žiniose: dabar jis yra priešais Montecitorio – deputatų rūmus – ir nuolat patenka į kameras vykstant parlamento posėdžiams. Prieš du tūkstančius metų obeliskas metė savo šešėlį į didelę aikštę, padengtą balčiausio travertino plokštėmis. Sužymėtos bronzinės linijos leisdavo sužinoti valandą ir datą. Šio milžiniško saulės laikrodžio projektuotojas sugebėjo sukurti garsųjį Ara Pacis, taikos altorių, tiksliai ant rudens lygiadienio, rugsėjo 23-iosios, linijos – tuomet, kai diena ir naktis trunka vienodai. Rugsėjo 23-ioji yra ir imperatoriaus Augusto gimtadienis. Taigi tądien obelisko šešėlis nutįsdavo iki altoriaus, simboliškai sujungdamas imperatorių, saulės judėjimą ir Pax Romana…
Mūsų tyrinėjamoje Trajano laikų Romoje yra daug „normalių“ saulės laikrodžių: jie įrengti ant daugelio visuomeninių pastatų, turtuolių namų vidiniuose kiemuose, jų turi net kai kurie praeiviai. Tai maži, vos trijų centimetrų skersmens kvadrantai, vadinami solaria, maždaug atitinkantys mūsų „kišeninius laikrodžius“…
Pagrindinis romėnų atskaitos taškas yra vidurdienis, kai saulė pakyla aukščiausiai. Šią akimirką – dienos vidurys: praėjo šešios valandos nuo aušros ir liko šešios iki saulėlydžio. Tačiau vasarą dienos akivaizdžiai yra ilgesnės, o žiemą trumpesnės… Taigi vasarinės valandos „trunka ilgiau“ negu žieminės. Ir nemažai. Pavyzdžiui, nuo vidurdienio iki pirmos valandos popiet vasarą praeina 75 minutės, o žiemą vos 44, beveik perpus mažiau!..
Suprantama, kai valandos yra tokios „lanksčios“, o tokių tikslių laikrodžių kaip mūsiškiai nėra, kasdienis gyvenimas yra ne toks griežtas, jeigu kalbėsime apie sutartus susitikimus, o vėluojantieji yra šiek tiek toleruojami. Bet yra būdas būti punktualiam, pavyzdžiui, paskirti pasimatymą Forume, „kai jis yra pusiau pilnas“; jei patikrintume su laikrodžiu, pastebėtume, kad tai atsitinka kasdien daugiau ar mažiau tą pačią valandą…

Aštuonios didžiosios senovės Romos problemos (tokios pat kaip ir šiuolaikinės)

Kaip taikliai pabrėžė profesorius Romolo Augusto Staccioli, problemos, kamavusios romėnus imperatorių laikais, yra neįtikėtinai panašios į varginančias šiandieninės Romos (ir visų kitų didelių miestų) gyventojus. Per šiek tiek mažiau nei du tūkstančius metų padėtis nė kiek nepasikeitė. Peržiūrėję sąrašą neaptinkame jokių staigmenų:
• eismas;
• triukšmas ir chaosas gatvėse ir skersgatviuose;
• laikas, užtrunkamas kelionėje;
• miesto šiukšlės ir purvas;
• nekilnojamojo turto krizė ir beprotiškos kainos;
• griūvantys ir nesaugūs pastatai;
• laukinė imigracija;
• nesaugumas naktimis.
Taigi, kaip ir šiandien, keliauti po Romą buvo keblu. Ir tai nepaisant garsaus Cezario 45 m. prieš Kristų paskelbto įstatymo, kuris leido judėti tik transporto priemonėms, atliekančioms darbus visuomenės poreikiams patenkinti, ir draudė privačių transporto priemonių judėjimą nuo aušros iki saulėlydžio. Bet, kaip ir šiais laikais, romėnų epochoje kurie pareigūnai ir tam tikri „privilegijuotieji“ galėjo naudotis savo priemonėmis. Žodžiu, jau tuomet būta VIP limuzinų…
O triukšmas gatvėse ir skersgatviuose buvo kita problema. Paklausykite, ką Marcialis sako apie dienos chaosą: „Romoje nėra vietos, kur vargšas galėtų susikaupti ar pailsėti. Ryte tau neleidžia gyventi mokytojai mokykloje, naktį – kepėjai, visą dieną – variakalių kūjai. Štai pinigų keitėjas purto savo purviną stalą, ant kurio – Nerono monetų krūvelės… Ten auksakalys spindinčiu kūjeliu kala Ispanijos auksą… Neliauja šaukti Belonos (karo deivė) kulto fanatikai; laivo sudužėlis laikosi įsikibęs medžio gabalo, padedančio papasakoti savo istoriją; žydukas, motinos išmokytas prašyti išmaldos; bedantis šaukiantis degtukų perpardavėjas…“ Jam pritaria Juvenalis, klausdamas: „Kokiame nuomojamame name Romoje galima išsimiegoti? Išsimiegoti gali tik jei turi daug pinigų…“
Daugybės užsieniečių atvykimas (taip pat ir Romos piliečių, traukiamų didžiojo miesto) negalėjo niekaip kitaip paveikti nekilnojamojo turto kainų, kaip tik jas pakelti, jos buvo keturis kartus didesnės negu likusioje pusiasalio dalyje. To rezultatas – laukinis spekuliavimas nekilnojamuoju turtu, tarsi grybus auginantis aukštas „kareivines“, statomas greitai ir iš prastos kokybės medžiagų. Padarinys – ganėtinai dažnos griūtys. Juvenalis apie tai labai aiškiai kalba, aprašydamas miestą, kuris „daugiausia laikosi ant silpnų gegnių“, ir skundžiasi, kad „administratorius uždengia seną žiojinčią skylę ir mums liepia miegoti ramiai, bet irimas ir toliau kabo virš mūsų galvos“.
Purvu ir šiukšlėmis kai kurie Romos kampai ir skersgatviai primena Artimųjų Rytų miestų gatves, kur dažnai vaikščiojama ant visų rūšių šiukšlių – nuo butelių iki išmestų daržovių – sluoksnių. „Vienam kampe kalė nušašus sprunka, kitam voliojas kiaulė purvina“, – sakė Horacijus.
Ir pagaliau naktinis nesaugumas, kuris ir šiandien yra problema: gerai, kad jis nepasiekia imperinės Romos lygio, jeigu teisybė tai, ką teigia Juvenalis: „Tave gali palaikyti nerūpestingu [...], jei eini į pokylį neparašęs testamento!“

Iš italų kalbos vertė Aurelijus Katkevičius

Apie autorių ir knygą

Alberto Angela (g. 1962 m.) – italų paleontologas, gamtos tyrinėtojas ir rašytojas. Italijoje jis geriausiai žinomas kaip mokslo populiarinimo laidų vedėjas „Rai Tre“ televizijos kanale.
Knyga „Viena diena Senovės Romoje“ skirta visiems kelionių laiku mėgėjams. Ir visiems, kurie planuoja kelionę į Romą, taip pat tiems, kurie ten jau buvo. Nes po „Vienos dienos Senovės Romoje“ atsiras daugybė priežasčių dar kartą sugrįžti į Amžinąjį miestą.
Savo knygoje A.Angela vedžioja skaitytoją po romiečių pasaulį: nuo šeštos ryto, kai miestas pabunda, iki pat vidurnakčio. Nuo tada, kai dominus pasirąžo lovoje, iki nakties, kai paskutiniai girtuokliai uždaro tavernos duris ir dairosi nakvynės. Senovės Romą knygoje mes galime matyti, pajusti ir netgi užuosti, bastytis po turtingųjų namus, besižavint prabangiai įrengtais interjerais, užsukti į virtuvę ir pasmalsauti, kas šiandien gaminama pietums, aplankyti vergų turgų ir stebėti gladiatorių kovas Koliziejuje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...