2015 Gegužės 06

Venesuela šiandien: chaosas be prošvaisčių

veidas.lt

Kelionės. Egzotiškoji Venesuela niekada negarsėjo kaip turistams labai draugiška ir saugi šalis. Tačiau šiandien valstybė puikuojasi visuose pavojingų šalių dešimtukuose. Ar iš tiesų atvykėlių laukia tik kulka iš už kampo?

„Turistų Venesueloje labai mažai, per tris mėnesius tesutikome du. Ir nenuostabu, nes tai labai labai pavojinga šalis, o sostinė Karakasas tikriausiai yra vienas pavojingiausių pasaulio miestų, jei ne pats pavojingiausias. Per tris mėnesius, kuriuos praleidome Venesueloje, nušovė du mūsų draugus venesueliečius. Pusė mūsų draugų dėl saugumo važinėja neperšaunamais automobiliais“, – pradeda pasakojimą keliaujantis fotografas Danas Macijauskas.

Danas kartu su drauge Gintare Krūminaite į Pietų Ameriką paspruko nuo darganotos lietuviškos žiemos ir jau beveik pusmetį keliauja iš vienos šalies į kitą. Tiesa, į Venesuelą keliautojai, prisiskaitę pranešimų apie situaciją šioje šalyje, net neplanavo užsukti, tačiau Kolumbijoje sutiktas venesuelietis įkalbėjo persigalvoti ir pasižvalgyti bent porą savaičių. O atvykus į šalį dvi savaitės visai netikėtai išsitęsė iki trijų mėnesių.

„Tiksliau, praleidom ten 91 dieną. Viena diena ilgiau, nei leidžia viza, tačiau, kad ir kaip keista, pasienyje jokių problemų nekilo. Pasieniečių poste buvo daug žmonių, tad pareigūnai norėjo kuo greičiau mūsų atsikratyti. Tik paskubino keliauti lauk: „Gringos, gringos, čia jums nėra ko veikti. Eikite greičiau iš čia“, – šypteli prisimindamas Danas.

O kas iš tikrųjų vyksta Venesueloje? Pasak Dano, Venesuela šiandien kažkuo primena paskutinius sovietmečio metus, kai visur tvyrojo chaosas ir korupcija, prie būtiniausių prekių nusidriekdavo milžiniškos eilės, o rublis buvo visiškai nuvertėjęs.

„Ekonominė situacija labai prasta: žiauri infliacija ir visiškas chaosas su pinigais. Šalis uždara, vietinių pinigų negalima išvežti į kitas šalis. Doleris turi beprotiškai didelę vertę. Oficialus dolerio kursas (keičiant pinigus ir atsiskaitant kortele) yra šeši bolivarai, tačiau jei keiti grynaisiais, už dolerį gauni 240 bolivarų. Atitinkamai ir kainos šalyje atrodo nedidelės. Taigi, jei moki kortele, Venesuela atrodo brangi šalis, jei grynaisiais – tai vos ne pigiausia pasaulyje“, – pabrėžia keliautojas.

Danas pasakoja, kad keliaudamas nedažnai leidžia sau pirkti prabangius turus, samdytis gidus ir pan., nes kelionės biudžetas būna gana ribotas, tačiau Venesueloje galėjo sau leisti viską, ką tik užsigeidęs. Pavyzdžiui, vietinis lėktuvo skrydis kainuoja apie 5–10 JAV dolerių, ekskursijos ir turai – panašiai.

„Nueini į prabangiausią restoraną ir sumoki už patiekalą keturis dolerius. Mokant bolivarais gali atrodyti brangu, ir neturtingas Venesuelos gyventojas to negali sau leisti. Tačiau mes už keturis dolerius kitose šalyse galime tik gatvės valgyklose pavalgyti, ir tai geriausiu atveju“, – lygina Danas.

O automobilio benzinas, mūsų akimis žiūrint, apskritai nieko nekainuoja – dalijamas nemokamai: 60 litrų degalų kainuoja vos vieną dolerio centą (dar prieš penkerius metus bakas benzino kainavo dolerį). Taigi vietiniai nesikuklindami važinėja automobiliais, turinčiais ypač galingą variklį. Gatvės atrodo egzotiškai, mat nepasiturintys žmonės važinėja 1960–1980 m. JAV gamintais automobiliais.

Vis dėlto degalai dar ne viskas – vien pigus benzinas didžiulių šalies problemų neišsprendžia. Jau valdant Hugo Chavezui padidėjo nusikalstamumas, korupcija, į svarbiausius politinius bei naftos gavybos ir perdirbimo gamyklų postus buvo susodinti prezidentui palankūs žmonės, kurie vaikėsi tik naudos, o ne rūpinosi vis mažėjančiu įmonių efektyvumu. O kur dar nuolat gresianti nacionalizacija, kuri išbaidė iš šalies užsienio įmones ir investuotojus.

Pasak Dano, H.Chavezas su savais politikieriais atpratino žmones dirbti ir prileido pačių keisčiausių įstatymų. Tarkim, padirbi mėnesį, ir paskui darbdavys tau ilgą laiką turi mokėti atlyginimą.

„Daug panašių nesąmonių pridaryta. Daug kas iš neturtingesniųjų tokia tvarka buvo labai patenkinti“, – pastebi D.Macijauskas ir priduria, kad staiga politinė ir ekonominė situacija šalyje pasikeitė, sumažėjo naftos kainos, o H.Chavezo politika apsisuko antru galu – žmonės iš pasiturinčių virto neturtingais, o  neturtingi – visiškais skurdžiais.

Žmonės, kurie dirba arba turi verslus JAV ar kažkur kitur, užsidirba pinigų ir gali normaliai gyventi. Pasak Dano, jei Venesueloje atlyginimas siekia tūkstantį dolerių  per mėnesį, tai žmogus jau yra turtingas, netgi labai. Nes daugelis uždirba vos dešimt dolerių per mėnesį arba yra bedarbiai, neturintys jokių pajamų.

„Tiems, kurie neturi jokių pajamų, kito gyvybė staiga pasidaro visiškai nesvarbi. Jie tavo seną telefoną ne tik gali atimti, bet ir dėl jo ar kitos menkavertės smulkmenos paleisti kulką į galvą. Vagystės ir apiplėšimai vidury dienos miesto gatvėje yra įprastas dalykas, nes policija visiškai korumpuota ir niekuo nesirūpina“, – tikina Danas ir priduria, kad dabar venesueliečiai srebia H.Chavezo privirtą trumparegės politikos košę.

Nenuostabu, kad Karakasas yra miestas, kuriame įvykdoma gausybė žmogžudysčių: šimtui tūkstančių gyventojų tenka apie 120 žmogžudysčių. Apskaičiuota, kad daugiau nužudoma tik Hondūro San Pedro ir Meksikos Akapulko miestuose.

Pasak Dano, tereikia užeiti į parduotuvę, ir pasijunti grįžęs į sovietmetį: parduotuvė tuščia arba milžiniškos lentynos nukrautos kokios nors vienos rūšies nelabai kam reikalingomis prekėmis, ir daugiau nieko nėra. Iš parduotuvių, kaip pas mus sovietiniais laikais, dingo daugybė visiems reikalingų prekių, pavyzdžiui, tualetinis popierius, dantų pasta, dezodorantai. „Jei kur nors Venesueloje gauni nusipirkti dezodoranto, tai gali girtis: žiūrėk, žmogau, koks aš kietas – turiu dezodorantą“, – sako mūsų pašnekovas.

Jis nesistebi, jog žmonės, su kuriais jam teko bendrauti, žodžių į vatą nevyniojo ir vaizdžiai sakė, kad šalies vadovas neprotaujantis ir kad šiuo metu politikoje apskritai tėra neišsilavinę kvailiai, kurie priima įstatymus net neįsigilinę į esmę.

„Taigi, kol politikai nepasikeis, tol šalyje tvyros chaosas. O vietiniai ne kažin ką ir tegali padaryti, mat vos tik susirenka į demonstraciją, pareigūnai juos tuoj gerai pavaišina kulkomis“, – pasakoja Danas.

Šalyje galioja įstatymas, kad jei vyksta protestas ir iš mitinguojančių pusės parodoma nors mažiausia agresija – kas nors meta plytą ar akmenį, tai pareigūnai turi teisę tuoj pat pradėti šaudyti.

Studentai kartkartėmis sukyla ir išeina į gatves – vyksta demonstracijos, kurios beveik niekada neapsieina be aukų: žūva nuo vieno iki 20 žmonių. Policija į amžių nežiūri, šaudo ir į jaunuolius, ir į vaikus. O jei opozicijoje tik iškyla koks lyderis, jis iš karto grūdamas į kalėjimą arba nušaunamas.

„Žmonės sako, kad situaciją galima pakeisti tik su ginklu rankose, tačiau niekas nenori karo ir kraujo“, – priduria mūsų pašnekovas.

O ar jie patys su bendrakeleive nenukentėjo? Pasak Dano, jie gana sėkmingai susidėliojo maršrutą, be to, nuo nemalonumų juos nuolat saugojo geranoriški žmonės.

Keliautojai, pačią pirmą dieną atvykę į Venesuelą, tikėjosi bet kur lengvai išsikeisti dolerius, tačiau pasienyje neišsikeitė, o autobuso vairuotojas atvykėlius paleido kažkur miesto viduryje, neaiškiame rajone. Kol keliautojai neryžtingai stoviniavo svarstydami, ką čia daryti, prie jų pripuolę praeiviai ėmė klausinėti: „Ką čia darote? Juk čia labai pavojinga!“ O išgirdę, kad svetimšaliams reikėtų kažkaip nuvažiuoti iki stoties, tačiau jie neturi išsikeitę bolivarų, venesueliečiai daug negalvodami iš kišenės išsitraukė du šimtus su trupučiu bolivarų, įbruko juos atvykėliams ir dar kartą griežtai paragino kuo skubiau čiupti taksi ir dumti iš šitos pavojingos vietos.

„Visi bent truputį išsilavinę žmonės, kurie turi galimybę keliauti arba turi vaikų, gyvenančių ar dirbančių užsienyje, mąsto gerokai plačiau, racionaliai vertina politinę ir ekonominę situaciją šalyje“, – pastebėjo Danas.

Lietuvių kelionės sėkmę lėmė ir visiškai netyčia susidėliotas pats geriausias ir sėkmingiausias maršrutas keliauti po Venesuelą. Iš grėsmingojo Karakaso pora spruko į pajūrį, į jėgos aitvarų  mokyklą. Jėgos aitvarų sportas – nepigus malonumas, todėl mokykloje keliautojai susipažino tik su turtingais žmonėmis. Pasak Dano, dar kartą reikėtų pabrėžti, kad turtingi Venesueloje yra dirbantys žmonės.

„Taip mes ne tik išmokome valdyti jėgos aitvarus, bet ir susiradome daug draugų, o kartu patekome į savotišką burbulą, kuris apgaubė ir lydėjo mus visus tuos tris mėnesius. Mus labai koordinuotai prižiūrėjo naujieji draugai, rūpindamiesi, kad mums nieko blogo nenutiktų“, – pasakoja fotografas.

Su naujaisiais bičiuliais lietuviai išmaišė pačius gražiausius Karibų jūros pakrantės paplūdimius, garsėjančius baltu smėliu ir visų mėlynų atspalvių jūros vandeniu, aplankė kelias salas.

Laukinėje Tortugos saloje keliautojai prabuvo keturias dienas. Beje, plaukiant į salą teko patirti ir jūros rūstybę – kilo audra ir stipri liūtis, sugedo laivelio motoras ir keturių valandų kelionė išsitęsė iki aštuonių valandų. Tačiau pasiekus įdomaus peizažo salą visas vargas greitai pasimiršo.

Viena įspūdingiausių Venesuelos salų ~La Tortuga~ atradėjų XV a. pavadinta dėl gausybės čia gyvenusių vėžlių. Sala garsėja civilizacijos nepaliestu kraštovaizdžiu, mat iki XVII a. olandai joje kasė druską, tačiau ispanai išgrūdo juos lauk, o  žmonės per šimtmečius čia taip ir neapsigyveno.

Masinio turizmo mėgėjams tikriausiai labiau girdėta Margaritos sala, į kurią prieš gerus penkerius metus svajojo nukeliauti dažnas gero oro, saulės vonių ir auksinio smėlio gerbėjas. Sala viliojo ne tik dėl paplūdimių: įdomus miestas Porlamaras, kuriame išlikę nemažai elegantiškų spalvingų kolonijinio stiliaus pastatų. Šalia kito miesto – Pampataro yra daug dar ispanų XVI a. pastatytų galingų įtvirtinimų ir fortų, kurie padėję gintis nuo žiaurių piratų antpuolių. Tačiau šiandien čia turistų nei prisikviesi į paplūdimius, nei suviliosi piratų kovomis. „Kažkada gausiai turistų lankoma sala šiuo metu visiškai apleista. Iš turizmo belikęs tik prisiminimas“, – atsidūsta Danas.

Keliaujant Venesueloje verta užsukti ir Venesuelos Maldyvais vadinamą Rokeso salyną, kurį sudaro daugiau nei 350 didesnių ir visai mažų salų ar smėlėtų seklumų, išsidėsčiusių žiedu. Mat Rokesas yra atolas, kurio ilgis siekia bent 40 km. Žiedo centre tyvuliuoja lagūna, kurioje galima stebėti žaismingus delfinus ir grakščiai vandenyje plasnojančias rajas, o panėrus įdomu apžiūrėti prašmatnius koralų sodus ir po juos šmirinėjančias margaspalves žuveles. Na, o pačiose salose atvykėliams patartina ne tik drybsoti ant auksinio smėlio, bet ir užmesti akį į mangroves.

Beje, Rokeso salynas ima garsėti ir kaip dar vienas Bermudų trikampis. Sakoma, kad per pastaruosius dvidešimt metų virš šio salyno įvyko bent 10–15 incidentų, kai sugedo ar sudužo nedideli orlaiviai. Ypač šios kalbos pagarsėjo, kai prieš porą metų virš šios vietovės be pėdsakų dingo mados magnato Vittorio Missoni lėktuvas „BN-2 Islander“. Vis dėlto mistines teorijas šiek tiek pritildė magnato šeimos hipotezė, kad orlaivį galėję užgrobti narkotikų prekeiviai.

Venesuela turi ir kitokio pobūdžio gamtos objektų, kurie, jei šalis būtų draugiškesnė turistams, pritrauktų tūkstančius keliautojų. Tai pasakiško grožio didžiausias pasaulyje Angelo krioklys, kurio vanduo krinta beveik nuo kilometro aukščio stalkalnio Aujan Tepui, paties masyviausio ir aukščiausio stalkalnio, kylančio į daugiau kaip 2,5 km aukštį.

Krioklys pavadintas amerikiečių lakūno Jimmie Angelio vardu. Mat lakūnas blaškėsi po šias vietoves ieškodamas auksu žėrinčios upės, kuri, pasak kalbų, turėjusi tekėti kažkur tose vietovėse. Tačiau pamatė tik didžiulį krioklį, griaudėjantį nuo milžiniško kalno į slėnį. Grįžęs į Karakasą lakūnas savo kalbomis ir pažadais parodyti atrastą didžiausią pasaulio krioklį suviliojo du keliautojus ir savo žmoną. Deja, šį kartą skrydis nebuvo toks sėkmingas – lėktuvas, nusileidęs ant stalkalnio, įklimpo, o visa įgula per 11 dienų nusileido apačion.

Stalkalniai – dar vieni unikalūs dariniai Venesueloje. Masyvūs, plokščiomis viršūnėmis kalnai stūkso iškilę virš žalių džiunglių ir mena Gondvanos superžemyno laikus. Tuomet susidarė milžiniška smiltainio lyguma, kurią skildamas į dabartinius žemynus superkontinentas suplėšė ir suraukšlėjo, minkštesnes vietas, suformuodami slėnius, išgraužė krituliai ir erozija.

Milijonus metų šių stalkalnių viršūnės stūksojo neliestos žmonių ir atskirtos nuo aplinkinės ekosistemos. Dėl izoliacijos susiformavo saviti augalai, pavyzdžiui, grybas, medžiojantis vabzdžius ir augalus, kai kurie unikalūs smulkūs gyvūnai – vabzdžiai ar keistos rupūžės.

Beje, Arthuras Conanas Doyle’is, susižavėjęs pasakojimais apie kristalais žėrinčią Roraimos kalno viršūnę ir čia klestinčią unikalią florą bei fauną, parašė nuotykių romaną „Dingęs pasaulis“. Romano herojus profesorius su tyrinėtojų grupe užkopia į kalną ir jo plokštutėlėje viršūnėje atranda neregėtą pasaulį, kuriame vis dar gyvena dinozaurai, beždžionžmogiai ir indėnai.

Nusigauti iki šių kalnų nėra paprasta. Pasak Dano, panorus pasigrožėti Angelo kriokliu tenka ir lėktuvu skristi, ir motorine valtimi prieš srovę labai gražia džiunglių upe visą dieną plaukti, ir per džiungles žygiuoti, ir dar nakvoti tarp medžių pakabintuose hamakuose.

O ar į ramų keliautojų miegą nesikėsino didžiulės anakondos ir kiti pavojingi džiunglių gyventojai? Pasak Dano, džiunglėse nebuvo matyti jokios laukinės gyvūnijos, poilsį trikdė tik armijos išbadėjusių uodų. „Jausmas visai toks pat, kaip lietuviškame miške palapinėje miegoti“, – šypteli pašnekovas ir priduria vis dėlto taip ir neužmigęs, o fotografavęs, nes tiesiai iš nakvynės vietos buvo matyti didysis krioklys, apšviestas sidabrinės pilnaties šviesos.

„Ir štai prieš akis atsiveria fantastiškas vaizdas. Matai, kaip iš kilometro aukščio kliokia vanduo. Buvo ne drėgnasis sezonas – tai reiškia, kad krioklyje vandens nebuvo tiek daug, todėl jis žemę pasiekia ne srove, o baigiasi smulkučiais purslais, beveik rūku“, – pasakoja Danas.

Pasigrožėję kvapą gniaužiančiu krioklio vaizdu ir pasimėgavę džiunglių ramybe keliautojai patraukė atgal į Karakasą, kurio gatvėse kur kas pavojingiau nei laukinėse džiunglėse „Mes sakėme, kad Karakase ilgai neužtruksime, nes čia mums tikrai nėra kas veikti. Tačiau visi mūsų draugai buvo iš Karakaso ir pasikvietė mus paviešėti. Karakase užsibuvome net dvi savaites, per kurias spėjome aplankyti ir naktinius klubus, ir restoranus, ir kitas įdomybes. Pasirodo, visai įdomus miestas“, – sako Danas.

Draugai keliautojus apnakvindino savo namuose: vieni namus turi kalnuose, kiti – gražiausiose miesto vietose. Šeimininkai kategoriškai atsisakė imti bent centą už gyvenamą vietą, dažnai ir maistą.

Vis dėlto, kad ir kaip viliotų prabangūs restoranai ir naktiniai klubai, vieniems turistams gatvėmis bastyti nepatariama, o ir dieną verta imtis tam tikrų atsargumo priemonių. Pavyzdžiui, kelionių gidai rekomenduoja išsiverti iš ausų auskarus, nusisegti grandinėles ir laikrodžius, nusimauti žiedus, kad jokie blizgučiai nepatrauktų užpuolikų dėmesio. Netinka čia demonstruoti ir naujausio modelio telefonų ar fotoaparatų. Turistams siūloma turėti kišenėse smulkių pinigų, kuriuos būtų galima atiduoti užpuolikams. O sutemus turistams gatvėse nėra kas veikti – jie turėtų būti viešbučiuose.

Apskritai šalies sostinė turistiniu požiūriu nėra laikoma labai įdomiu miestu. Karakasas įkurtas XVI a. viduryje ir, atrodytų, čia turėtų būti gausu įdomių statinių, tokių kaip XVI a. bažnyčių ar gerokai vėlesniais laikas statytų kolonijinio stiliaus pastatų. Tačiau tokių grožybių mieste nelikę daug, nes Karakasą ne kartą siaubė žemės drebėjimai.

Įdomesni pastatai – tai XVI a. katedra, Šv. Pranciškaus bažnyčia, kerinti barokiniu interjeru, vienas kitas muziejus ir Bolivaro aikštė, kurioje stūkso paminklas Simonui Bolivarui. Priminsime, kad S.Bolivaras – politikas ir karvedys, itin garbinamas Venesueloje, Kolumbijoje, Ekvadore, Peru ir Bolivijoje, mat XIX a. pradžioje padėjo atsikratyti kolonizatorių valdžios.

Vis dėlto Karakase nėra tiek įdomybių ir galimybių imtis įdomios veiklos, kaip kituose miestuose, pavyzdžiui, Meridoje, į kurią iš Karakaso ir patraukė mūsų pašnekovas.

Merida įkurta slėnyje, iš visų pusių apsuptame aukštų kalnų, ir šiame slėnyje kiekvienas turistas, turintis ekstremalių poreikių, ras kaip gauti savo adrenalino dozę: nori – lipk į kalnus, nori – plauk kalnų upėmis gumine valtimi. „Čia spėjome nuveikti gausybę įdomių dalykų, – tikina Danas. – Keliavome miškais, kopėme kriokliais su virvėmis, skraidėme parasparniais. O ir pats miestas labai įdomus ir įkurtas labai gražioje vietoje.“

Meridoje keliautojai atsisveikino su draugais ir patraukė į Kolumbiją, daug dešimtmečių irgi garsėjusią kaip labai pavojingą keliautojams šalį. Tačiau pastaraisiais metais valdžia įvertino biudžeto pajamas, gaunamas iš turizmo, ir ėmėsi griežtų priemonių nusikalstamumui pažaboti.

Ar tikrai čia saugiau nei Venesueloje? Pasak Dano, Kolumbijoje labiau rūpinamasi turistų saugumu – kiekvienoje turistų pamėgtoje vietoje stovi po pareigūną. Įstatymai labai griežti: jei užpuolamas turistas, tai užpuolikas bus nubaustas triskart griežčiau, nei apiplėšęs vietinį gyventoją.

„Visko pasitaiko, jei, pavyzdžiui, nuklysti ne į tą rajoną, tačiau apie užpuolimus pasakojami beveik anekdotai. Kažkur nuklydusį turistą užpuolė kolumbietis, išsitraukė peilį ir apsiverkė. Užpuolikas verkšlena, kad labai labai nenorintis apvogti svetimšalio, tačiau jam taip reikalingi pinigai. Tokios situacijos Venesueloje sunkiai įsivaizduojamos – ten toks užpuolimas gali baigtis šūviu į galvą“, – sako keliautojas ir priduria, kad prie Ramiojo vandenyno Kolumbijoje turistams vis dėlto patariama nelįsti.

Keliautojai Kolumbijoje neužsibuvo: iš jos patraukė į Ekvadorą, tada į Peru, o iš ten – į Boliviją. Keliautojų dar laukia Urugvajus, Argentina ir Brazilija. Pasak Dano, Pietų Amerika – labai nepigus žemynas, kainos čia nemažos, todėl reikia arba užsibūti vienoje vietoje ir padirbti, arba bėgte perbėgti. „O taip norisi apsisukti, grįžti į Venesuelą ir pabūti ten dar tris mėnesius“, – pasakojimą baigia D.Macijauskas.

Daiva Urbienė

Įdomiausios Venesuelos vietos

Verta aplankyti Kanaimą – gamtos draustinį, plytintį Didžiosios Gvianos regione. Tai vienas įspūdingiausių gamtos rezervatų visoje šalyje – čia gali keliauti savanomis, klaidžioti tropiniuose miškuose ir grožėtis rūsčiomis stalkalnių sienomis ar Angelo kriokliu, jo tęsiniais.

La Restinga Margaritos saloje – dar vienas nacionalinis parkas, kurį verta apžiūrėti patogiai įsitaisius valtyje ar laive. Šis nacionalinis parkas garsėja savo tunelių ir kanalų raizgalyne.

Orinoko delta susiformavo Orinoko upės žemupyje, prie pat žiočių į Atlanto vandenyną. Deltą sudaro daugybė kanalų, kuriais galima pasiirstyti valtimi ar paplaukioti motoriniu laiveliu. Čia galima sumeškerioti vieną kitą piraniją, stebėti kaimanus, krūmynuose besisūpuojančias beždžiones ir klykaujančias papūgas. Apsistoti galima pakrantėje įrengtuose namukuose.

Labai įdomu apsilankyti Varao genties indėnų gyvenvietėse. Čia galima nusipirkti rankų darbų iš sėklų pagamintų papuošalų ar drožinėtų skulptūrų. Indėnai mielai parodo savo buitį.

Na, o gyvūnų stebėti geriausia keliauti į savaną ~Los Llanos~. Čia galima pamatyti kaimanų, krokodilų, skruzdėdų, anakondų, kapibarų, o upėje pasimaudyti tarp piranijų ir pasigrožėti gėlavandeniais delfinais.

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...