2015 Birželio 10

Socialistinis Venesuelos chaosas

veidas.lt

Scanpix

Geopolitika. Venesuelos prezidentas Nicolas Maduro veda šalį Hugo Chavezo nurodyta kryptimi – tiesiai į socialistinio rytojaus bedugnę.

Nėra tualetinio popieriaus, dantų pastos, dezodoranto, trūksta kavos, pieno, kruopų ir miltų. Tik pasklidus gandui, kad į parduotuvę atvežė kokių nors prekių, tuoj nusidriekia ilgiausios eilės, o dalis pirkėjų net ir nakvotų prie tos parduotuvės, tačiau valdžia draudžia. Sunku ar beveik neįmanoma rasti darbo. Klesti šešėlinė ekonomika, kontrabanda ir korupcija. Protestuotojus kariuomenė išvaiko su ginklu. Dėl nepriteklių ir neramumų kaltinama opozicija ir nuolatiniai idėjiniai priešai JAV. Tokia šiandien Venesuelos žmonių kasdienybė, primenanti paskutinius Sovietų Sąjungos agonijos metus. Baisiausia, kad kol kas prošvaisčių šioje Pietų Amerikos šalyje nematyti.

Prieš daugiau kaip dvejus metus mirus Hugo Chavezui venesueliečiai galėjo rinktis tarp dviejų kandidatų – Henrique Caprileso Radonski, kuris skelbėsi būsiąs priešingybė buvusiam prezidentui, ir Nicolas Maduro, H.Chavezo reinkarnacijos, kuris net į rinkimus ėjo su šūkiu „Aš esu Chavezas“.

Kad bus H.Chavezo įpėdinis, N.Maduro spėjo pademonstruoti ne tik skambiu šūkiu, bet ir darbais. Per tą trumpą laiką, kol laikinai ėjo prezidento pareigas, jis spėjo sugriebti į savo rankas vyriausybės bei kariuomenės kontrolę, netingėjo nuolat mirgėti televizijos laidose, pasirinkęs įvaizdį, artimą H.Chavezui.

Tai sužavėjo milijonus skurdžiai gyvenančių žmonių, kurie ir buvo pagrindiniai H.Chavezo rinkėjai bei garbintojai, mat labiausiai jiems ir patiko šalies vadovo vykdoma socialinė politika. Kur nepatiks, juk už pinigus, gautus pardavus namą, buvo statomi namai lūšnynuose, pavyzdžiui, Karakaso skurdžiausiame rajone Petare, nutiestas metro, vykdomos socialinės ir švietimo programos. Be to, valdžia ir produktų kainas ėmė reguliuoti, grasindama, kad nacionalizuos prekybos centrus, jei šie nepaklus.

Na, atrodytų, tik džiaukis tokiais sprendimais: Venesuelos gyvenimo lygis turėjo kilti kaip ant mielių, o šalis – puikuotis dešimtukuose ar dvidešimtukuose laimingiausių ar turtingiausių valstybių. Venesuela iš tiesų įtraukiama į įvairių leidinių bei interneto svetainių dešimtukus, tačiau į tuos, kuriuose vardijamos šalys, pavojingos keliautojams ir vietos gyventojams.

O sostinė Karakasas vis dažniau tituluojama „pasaulio žmogžudysčių sostine“ ir jau trejus ketverius metus, pasak meksikiečių „Excelsior“ ar „Happy Lifestyle Journal“, puikuojasi pačių pavojingiausių miestų trejetuke. 100 tūkst. gyventojų tenka apie 120–130 žmogžudysčių. Priminsime, kad sostinėje gyvena apie 2,3 mln. gyventojų, tad kriminogeninė situacija tikrai kraupi. Karakasą lenkia tik Meksikos Akapulkas ir Hondūro San Pedro Sulos miestai.

Karakase ypač pavojinga tiems, kurie dirba, užsidirba ar turi giminių užsienyje, taip pat keliautojams. Prieš metus nuskambėjęs pranešimas, kad per apiplėšimą buvo nužudyta garsi muilo operų žvaigždė ir „Mis Venesuela“ Monica Spear, nėra kuo nors išskirtinis įvykis, o tik įprastas kasdienis reiškinys. Todėl nieko nestebina gatvėse važinėjantys šarvuoti automobiliai ar privatūs namai, kurių sienos padabintos spygliuota viela.

Venesuelos ekonominė padėtis visiškai prasta, šalyje tvyro žiauri infliacija: 2012 m. ji buvo maždaug 20 proc., 2013 m. – iki 60 proc., o 2014 m. pasiekė daugiau nei 56 proc. Biudžeto deficitas viešajame sektoriuje 2012-aisiais pasiekė 17 proc. BVP, o 2014 m. liko daugiau nei 10 proc. BVP. Infliacijos priežastys matomos ir bankų statistikoje: paskolų portfelis per metus išaugo 89 proc. – labiausiai didėjo žemės ūkio ir pramonės kreditavimas.

Priminsime, kad Venesuela išlieka labai priklausoma nuo naftos pajamų, kurios sudaro maždaug 96 proc. pajamų iš eksporto, apie 45 proc. biudžeto pajamų ir maždaug 12 proc. BVP. O mažėjanti naftos kaina lemia didėjančią užsienio valiutos spragą. Šiuo metu užsienio valiutos srautai iš šalies gerokai viršija įplaukas. „Barclays PLC“ suskaičiavo, kad šio mėnesio pabaigoje užsienio valiutos atsargos yra mažiausios per 12 metų – iki 17 mlrd. JAV dolerių.

Su pinigais susijusios situacijos nepavadinsi niekaip kitaip, kaip visišku chaosu. Venesuelos valiutos kurso reguliavimo sistema sukuria neregėtas galimybes korupcijai. Vieną dolerį perki palankiu kursu, skirtu maisto produktų importui, už septynis bolivarus, ir čia pat juodojoje rinkoje parduodi jį už  beveik tris šimtus bolivarų. Valiuta prekiauja ne tik bankai, bet ir viešbučių darbuotojai, taksistai ar prostitutės.

Verta paminėti, kad pastarąjį mėnesį bolivaro kaina juodojoje rinkoje drastiškai sumažėjo: dar mėnesio pradžioje už dolerį buvo siūloma 279, o mėnesio pabaigoje – jau 423 bolivarai.

Venesueliečiams išmonės netrūksta, jie greitai rado dar vieną paprastą būdą pasipelnyti iš oficialaus ir realaus bolivaro kurso skirtumo: tereikia lėktuvo bilieto bei paso, ir užsienio valiutos galima įsigyti kitoje šalyje. Pavyzdžiui, skrydžiai į užsienį išgraibstomi greitai, tačiau lėktuvai skrenda pustuščiai – ne visi žmonės varginasi lipti į lėktuvą. Kai kurie savo kreditines korteles tiesiog persiunčia į užsienį draugams, kurie ten palankiu kursu išgrynina dolerius ir siunčia juos atgal į Venesuelą.

Kadangi pagal oficialų kursą bolivaras yra šešiolika kartų stipresnis nei rinkoje, legaliai užsienio valiutos Venesueloje gauti beveik neįmanoma. Todėl Venesuelos gyventojai pradeda eksperimentuoti su bitkoinais, virtualiais pinigais. Nepaisant to, kad bitkoinų vertė praėjusį lapkritį nuo savo maksimalaus piko nukrito 70 proc., baiminamasi, kad bolivarai yra dar mažiau patikimi nei virtuali valiuta. Be to, Venesueloje pigi elektra, taigi venesueliečiams bitkoinus gamintis lengviau nei kitų šalių gyventojams.

Paminėkime keletą kainų. Vietinis lėktuvo skrydis kainuoja apie 5–10 dolerių, vakarienė restorane – apie keturis dolerius, o bakas benzino – dar pigiau. 60 litrų degalų kainuoja vos vieną dolerio centą (dar prieš penkerius metus bakas benzino kainavo dolerį, prieš porą metų – 50 dolerio centų). Na, o neturtingi žmonės važinėja 1960–1980 m. JAV gamintais, smarkiai aplūžusiais ir apgadintais automobiliais.

Apsukresnieji greitai suvokė, kad beveik veltui gaunamus degalus galima parduoti kaimynams ir taip užsidirbti dar vieną kitą dolerį. Valdžia griebiasi įvairiausių būdų bandydama pažaboti degalų kontrabandą, pavyzdžiui, regionuose, esančiuose palei Kolumbijos sieną, automobiliai pažymimi specialiais žymekliais. Mat čia degalinėse benzino gali nusipirkti tik to rajono gyventojai, ir tai ne daugiau nei 80 litrų per dieną. Vietinė valdžia tikina, kad kontrabandos keliu išteka 40 proc. degalų ir kitų prekių, nors ekonomistai tikina, jog šis skaičius gerokai išpūstas.

Venesuelos keliuose gausybė patikros postų, kuriuose policininkai ir kariai stabdo ir apžiūri automobilius, ieškodami ne tik nelegaliai išvežamų degalų, bet ir kitokios kontrabandos. Bet kokia nauda iš patikros punktų, jei pareigūnams davus vieną kitą dolerį šie net nesigilina, kas ir kur vežama. Gali vežti nors maišus narkotikų. O kvaišalai – rimta šalies problema.

Prieš kelerius metus buvęs H.Chavezo asmens sargybinis pabėgo į JAV ir papasakojo apie tai, kad Venesuelos valdžia įsipainiojusi ir į narkotikų verslą. JAV prokurorai ėmėsi bylų, kuriose figūruoja ne tik generolai ir valdininkai, bet ir parlamento pirmininkas Diosdado Cabello. Tačiau Venesueloje tokia informacija laikoma JAV provokacija, tad dvidešimt dviem šalies žurnalistams, aprašiusiems tai, kuo kaltinamas parlamento vadovas, iškeltos šmeižto bylos ir uždrausta išvykti iš šalies.

Chaosas valiutų rinkoje – ne vienintelė problema: šalyje, kaip minėta, vyrauja didžiulė infliacija, kurios priežasčių toli ieškoti nereikia. Net ir turint pinigų čia neįmanoma ar sunku gauti būtiniausių prekių – elementarių higienos priemonių ir maisto produktų. Šią problemą dar labiau aštrina ir tai, daugelis gamyklų, parduotuvių ir fermų buvo nacionalizuota. Be to, kainos reguliuojamos, ir daugelio produktų gaminti tiesiog neapsimoka – žaliavos kainuoja brangiau nei valdžios leista galutinio produkto pardavimo kaina.

Ironiška, bet kažkodėl socialistinės santvarkos šalyse ima ir staiga pritrūksta būtent tualetinio popieriaus. Jis tiesiog dingsta iš parduotuvių. Tai aktualu ne tik gyventojams, bet ir viešbučių verslui. Pritrūkus tualetinio popieriaus mažesni viešbučiai prašo svečių atsinešti savo popieriaus bei muilo, o didieji viešbučiai perka jį juodojoje rinkoje, mokėdami šešis ar septynis kartus brangiau, nei kainuotų perkant oficialiai. Kadangi šalyje pasigaminti tualetinio popieriaus tampa per brangu, telieka importuoti iš kitų šalių.

Tačiau trūksta ne tik tualetinio popieriaus, bet ir kitų būtinų prekių, tokių kaip muilas, pienas ar sauskelnės. Žmonės, negaudami būtinų prekių, o ypač kai jų trūkumą pajaučia vaikai, ima pykti. Baimindamasi, kad visuomenės pyktis neperaugtų į rimtesnius neramumus, vyriausybė eilėms prie parduotuvių kontroliuoti paskyrė kariuomenės dalinius ir įvedė normavimo sistemą. Be to, sugalvojo įvairiausių būdų, kaip neleisti žmonėms būriuotis prie parduotuvių: tarkim, pagal paskutinius paso  numerius suskirstė, kurią savaitės dieną kam galima ateiti į parduotuvę. O nusipirkus vienų ar kitų prekių dar ir nuskenuojami pirštų atspaudai, kad žmogus nenusipirktų daugiau, nei leidžiama.

Ir tai dar ne visos problemos – trūksta šalyje ir būtiniausių medikamentų. Gydytojai negali operuoti ir suteikti kitokios pagalbos jos reikalingiems žmonėms.

Venesuelą dėl neaiškios ekonominės padėties bei kriminogeninės situacijos aplenkia ir minios turistų, kurių pagrindiniai srautai nusuko į kaimynystėje esančią Kolumbiją. Šiuo metu tylu kažkada turistų garbintos salos – Margaritos paplūdimiuose, netraukia poilsiautojai ir prie Angelo krioklio ar į Rokesą, vadinamą Venesuelos Havajais. Daugumą keliautojų atbaidė politinė, ekonominė bei kriminogeninė padėtis šioje šalyje bei nuolat įsižiebiantys neramumai.

Bet profsąjungoms vis dar maža. Gegužės pirmosios demonstracijos metu profsąjungų aktyvistai paprašė nacionalizuoti maisto ir kitų būtino vartojimo prekių platinimo verslą. Prezidentas N.Maduro žadėjo tai padaryti per artimiausias savaites. O juk valstybė jau dabar kontroliuoja apie pusę maisto prekybos taškų ir, pasak Adamo Smitho instituto bendradarbio Timo Worstallo, būtent toks žingsnis jau sukėlė neregėto masto produktų stygių parduotuvėse ir turguose, tad galima teigti, kad po šio žingsnio reikalai dar labiau pablogės.

Venesuelos prezidentas teigia, kad dėl produktų stygiaus kalta opozicija, vykdanti CŽV sugalvotą vyriausybės destabilizavimo planą. Atrodytų, toks teiginys jau beveik iš fantastikos srities, tačiau panaršęs Venesuelos naujienų agentūros AVN (~Agencia Venezolana de Noticias~) puslapiuose supranti, kad čia nieko naujo: socialistinė šalis be kaltųjų, atsakingų už infliaciją ir produktų stygių, paieškos gyventi negali, Ir per daug nesivargindama beda pirštu į šalį, kuriai parduoda savo naftą, – į JAV.

Pavyzdžiui, Nacionalinės asamblėjos Finansų ir ekonominės plėtros komisijos viceprezidentas Jesus Faria gegužės 25 dieną pareiškė, kad Venesuelos vyriausybė tęs socialinę politiką, nukreiptą visuomenės poreikiams patenkinti, nepaisant ekonominio karo padarinių ir pasaulinių naftos kainų kritimo. Pasak jo, nors naftos kaina siekia 50 dolerių už barelį, o vyriausybės išlaidos buvo koreguojamos, tačiau nepasikeitė išlaidos socialinei apsaugai. Pasigyręs ir ne kartą pabrėžęs, kokia gera yra vyriausybė ir kaip ji rūpinasi vargstančiais žmonėmis, oficialiosios valdžios atstovas nepamiršta nurodyti ir kaltųjų.

„Mes matome, kad yra vartojimo ir kitų produktų, turinčių 100, 200, 500 ar 1000 proc. antkainį, kurį užsideda nesąžiningi pardavėjai. Jie, generuojantys neigiamus lūkesčius, turi ir didelę žiniasklaidos bei ekonominę galią, – sako J.Faria ir klausia: – Nors infliacija praeitais metais šalyje paaugo 67 proc., kodėl nepasakoma, kad ir minimali alga ūgtelėjo 69 proc.?“ Reikėtų paminėti, kad tikrasis infliacijos lygis yra kur kas didesnis.

Ir metamas dar vienas argumentas, kad dešinioji valdžia neturėjo socialinės politikos ir tuo metu nebuvo jokio ekonominio augimo. J.Farios aiškinimu, visomis ekonominėmis problemomis, kurias sukėlė ekonominis karas šalyje, o šį palaiko politinės dešinės sektoriai, ieškoma būdų destabilizuoti šalį ir nuversti vyriausybę.

Jis pabrėžė, kad politiniai ir ekonominiai oponentai bando išlaikyti neigiamus lūkesčius apie šalį, o tam naudoja spekuliacijas ir sukuria trūkumą. Nacionalinės asamblėjos atstovas nepamiršo pridurti, kad destabilizacijos veiksmus, kuriuos atlieka opozicinės šalies jėgos, skatina JAV. Paradoksalu, kad tokie kaltinimai metami JAV, tačiau prekybos nafta su šia nedraugiškai nusiteikusia šalimi niekas nutraukti nė neketina.

O su politiniais oponentais Venesueloje susitvarkoma greitai. Vos tik iškyla koks lyderis, jis tuoj čiumpamas ir dėl kokio nors preteksto kišamas kalėjiman. Štai vasario 19 dieną buvo areštuotas demokratiškai išrinktas Karakaso meras Antonio Ledezma, kurį žmonės mėgo. Tiesa, H.Chavezas opozicijos politikams per rinkimus leisdavo balotiruotis, tačiau dabartinis prezidentas N.Maduro nėra toks pakantus.

Šiuo metu kali apie 70 politinių kalinių, įskaitant Karakaso merą bei opozicijos lyderį Leopoldo Lopezą. Žmonės tokiu elgesiu nesidžiaugia – prezidento ir vyriausybės reitingai krito iki 20 proc.

Kyla klausimas, ar žmonės vis dar tiki tokiais kliedesiais. Pasak keliautojo ir fotografo Dano Macijausko, šią žiemą Venesueloje praleidusio apie tris mėnesius, žmonės nėra tokie kvaili, ypač turintys neblogą išsilavinimą ir užsidirbantys pinigų. Jie netiki valdžia ir paklausti, kaip vertina savo prezidentą, atsako, kad autobuso vairuotojas yra kvailys. Priminsime, anksčiau N.Maduro dirbo vairuotoju ir buvo aktyvus darbininkų profsąjungos narys.

Tačiau vietiniai supranta, kad tokią vyriausybę galima nuversti tik su ginklu rankoje, o kraujo praliejimo niekas nenori. Juolab kad ir dabar kylančias demonstracijas, jei jose pasitaiko bent maža provokacija, kariuomenei leidžiama malšinti ginklu. Ir visai nesvarbu, kas dalyvauja demonstracijose – vaikai, jaunimas ar pagyvenę žmonės.

Daiva Urbienė

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Via Via rašo:

    O kam to, jau mirusio intriganto, nuotrauka?


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...