„Išvykdami į šią kelionę mes, Liaudies Seimo atstovai, galime pasakyti: išvažiuojame parnešti naujajai Lietuvai Stalino konstitucijos saulės“, – tai garsioji komunisto Justo Paleckio (1899–1980), tapusio vienu ryškiausių Lietuvos nepriklausomybės praradimo simbolių, frazė, ištarta 1940 m. liepos 30 d.

N.Venckienė žino, kad Garliava, kurioje Kedžių šeimyną pažįsta visi, už ją nebalsuos, tad pasislėpti nuo prokurorų Seime tikisi posovietinių ekonominių emigrantų balsais.

Praėjusį antradienį “Veidui” buvo šventė. Ir ne tik mums, bet ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriui dr. Jonui Miliui, kuris šiemet išrinktas Metų valstybės tarnautoju.

Pirmuoju demokratiškai išrinktu Egipto prezidentu tapo buvęs radikalas, uolus sunitas, žydų ir krikščionių priešas, dabar mėginantis įtikinti, kad sugebės Egiptą pasukti demokratijos ir tolerancijos keliu.

Valstybės valdymas per 760 metų neabejotinai pergyveno keliolika lūžio momentų. Nesigilindamas į santvarkų, epochų skirtumus, aš išskirčiau Mindaugo ir Vytauto epochą, kai formavosi pagrindiniai valdymo principai, leidę valstybei gyvuoti šimtmečius, ginti savo gyvybinius interesus ir vykdyti efektyvią užsienio politiką.

Vienos kurios nors visuomenės grupės ir jos interesų iškėlimas virš kitų anksčiau ar vėliau gimdo sudėtingus kataklizmus.

Galvoje vis sukasi mintis, kad praėjusią savaitę galutine Vyriausybės pergale pasibaigęs „branduolinis mūšis“ Seime gali būti vienas tų istorinių posūkio taškų, kurie šimtmečiams lemdavo Lietuvos gyvenimą. Viskas priklausys nuo to, ar sugebėsime pasinaudoti atsivėrusia galimybe.

Ekonominei padėčiai Ispanijoje ir Italijoje tik blogėjant, vis realesnis atrodo euro žlugimas. Tokiu atveju ne tik euro zonoje, bet ir visoje ES iki rekordinių aukštumų pakiltų nedarbo lygis, o akcijų pavidalu būtų prarasti trilijonai eurų.

Nusivylusi esama padėtimi visuomenė griežia dantimis – ne vienas yra pasvarstęs, kaip gerai būtų, jei valstybę valdytų ne Seimas, bet patys piliečiai.

Anksčiau Lietuvoje turėjome vieną politiką, prie kurio, kaip prie žąsies vanduo, nelipdavo joks juodulys, jokia neigiama etiketė, – tai Algirdas Brazauskas; dabar turime kitą – Viktorą Uspaskichą.

Šiandien esminis klausimas dėl svarstomų energetikos teisės aktų yra toks: kas mokės, jei investicijos ir rizika nepasiteisins?