2012 Gegužės 30

Froidistiškai marksistiniai ir konservatoriškai anarchistiniai skrydžiai ant kušetės virš gegutės lizdu virstančio pasaulio

veidas.lt


Lietuvos knygynuose ką tik pasirodė psichoanalitiko Raimundo Milašiūno ir žurnalisto bei rašytojo Vilio Normano knyga-dialogas „Froidistiškai marksistiniai ir konservatoriškai anarchistiniai skrydžiai ant kušetės virš gegutės lizdu virstančio pasaulio“. Patys autoriai teigia, kad tai analogų neturinti knyga. Ar jie teisūs, sužinosite perskaitę šią ištrauką.

Kas mes, arba kodėl bijome būti nuoširdūs?

VN: Nežinau, nuo ko reikėtų pradėti ir kaip turėtų atrodyti „teisinga“ mūsų pašnekesio pradžia. Ilgai apie tai galvojau: kas mane verčia veltis į tokią avantiūrą? Viena vertus, pats pokalbis su Jumis savaime intriguoja ir yra įdomus, kita vertus, viskas, ką pasakome, mus demaskuoja. O ypač, kai kalbi su psichoanalitiku. Tačiau baimė „būti demaskuotam“ nėra didesnė nei troškimas diskutuoti. (…)
Psichoanalizė mūsų visuomenėje vis dar yra tokia pat mistifikuota ir sulaukia tiek pat kritikos, kaip ir filosofija. Taigi mes savotiškai esame iš dviejų „nepripažintų teritorijų“, kurios labai retai bando viena su kita susisiekti.
RM: Man labai patinka tokia pradžia, tai yra tam tikras skaitytojo perspėjimas: ir su jumis, ir tarpusavyje kalbasi du žmonės, atstovaujantys ne tik „nepripažintom“ profesijom, bet ir tom, kurios kartais gąsdina paprastą pilietį. Žmogus juk yra būtybė, bijanti visko, kas nėra pažįstama ir kontroliuojama. Beje, tai ir yra šiuolaikinės psichoanalizės, kuriai labai norėčiau savo požiūriu čia ir atstovauti, esmė. Mes siekiame saugumo, o saugumo pagrindas – žinojimas ir numatymas. Jei nežinau, tai jau tampa grėsminga. O juk filosofija ir psichoanalizė daugeliui atrodo keistos, nepažįstamos ir svetimos sritys. Tad ir nuvertiname: „Visa tai nesąmonė…“ (…)
VN: Aš dar šiandien gavau komentarą, kad filosofija yra nereikalinga, nes nesiekia praktinių tikslų. Psichoanalizės atveju kritika turbūt kitokia. Bet nesu apsėstas minties, kad kiekvienas turi filosofuoti. Dar daugiau – manau, kad tikrai ne kiekvienas žmogus yra toks stiprus, kad ryžtųsi suabejoti daugeliu tarsi „savaime“ egzistuojančių tiesų. Esencializmas apsaugo nuo neapibrėžtumo, netikrumo, dvejonių. Kita vertus, universitete mane visada erzindavo tas prievarta kemšamas „reikia susimąstyti“ arba „reikia mąstyti kritiškai“ stereotipas. Tuomet visada klausdavau: o kodėl? Ką man tai duos? Žinoma, tai būdavo vaikiškos provokacijos, bet jos turėjo aiškių tikslų – suprasti, ar žmogus, raginantis kažką daryti, žino, ką tai duos. Problema ta, kad niekada nesulaukdavau nuoširdaus paaiškinimo. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl filosofija atrodo tokia atstumianti – paaiškinimo, kodėl reikėtų ja domėtis, tarsi nėra. Kita priežastis, kodėl ir filosofija, ir psichoanalizė yra „anapus domėjimosi horizonto“, mano galva, yra ta, kad pernelyg stipriai panyrama į sav(it)ą žodyną, norima ne pateikti žinias, bet jas pademonstruoti, parodyti, ką pavyko prievarta susikišti į galvą per studijas. O kai pradedama kalbėti paprastai – kaip romane “Sofijos pasaulis” tai daro Josteinas Gaarderis, ką pabandė padaryti Fernando Savateris knygoje “Gyvenimo klausimai” ar Lucas Ferry paaugliams skirtame traktate “Išmokti gyventi”, – filosofija dirbtinai supaprastinama. Tuomet ji atrodo juokinga, jei ne apgailėtina.
RM: Sutinku… Praktiniai tikslai ir yra tai, kas mums visuomet pakiša koją. Ir čia, matyt, šios epochos žymė, o kartu ir tragedija… Nieko nebestebina tai, kad žmonija šiandien eina savotišku savinaikos keliu, tačiau mažai kas susimąsto, jog tai yra ir praktinės naudos kelias. Turiu galvoje didžiuosius mūsų atradimus, neva palengvinančius žmogaus egzistenciją. Ar dar sugebėtume gyventi be vienokių ar kitokių technikos ir elektronikos priemonių? Siekiame pajungti sau gamtą, užvaldome kalnus ir vandenynus. Kitaip sakant, iš visko gauname naudos. O juk gamta nieko už dyką neduoda, o šiandien ir apskritai ima reikalauti atlygio, tirpdydama ozono sluoksnį, ledynus, šildydama atmosferą. Ir tai vis praktinės naudos paieškos… Bet tai jūsų sritis. Sutinku, kad žmogus nori žinoti kiekvieną situaciją ir ją valdyti, bet ne kiekvienas tai sugeba. O valdymas, visa ko numatymas yra saugumo pagrindas, todėl ir veržiamės viską pažinti ir kontroliuoti, išgauti tą praktinę naudą. Bet tuomet prarandame intuicijos jėgą, nebeleidžiame sau klysti, pasijusti silpniems. Kartu, matyt, atimame iš savęs ir galimybę būti „čia ir dabar“, o tai, mano manymu, yra egzistencijos esmė. Net ir psichoanalizėje mes kartais per daug užsižaidžiame praeitimi ir joje tiesiog įklimpstame. Beje, šiandieninė psichoanalizė labiau verčia žmogų pajusti šios akimirkos, bendro buvimo su analitiku spalvingumą. Žodžiu, išmintis dažnai slypi jausme, pojūtyje, o ne mąstymo labirintuose. Ir vis dėlto nesutinku, kad mes, psichoanalitikai ir filosofai, kalbame pernelyg sudėtingai. (…)
VN: Tiesą pasakius, ir aš nežinau, ką reiškia būti „čia ir dabar“. Labai norėčiau platesnio paaiškinimo. Beje, Jūs kalbate labai panašiai kaip Martinas Heideggeris, kuriam norėjosi visus sugrąžinti į „čia ir dabar“ išgyvenamą būtį, norėjosi atgrasinti nuo nežabojamo technologinės pažangos troškimo. Jis nuėjo taip toli, kad savo noru atsisakė civilizacijos malonumų ir apsigyveno kažkokiame kaime. Visa tai puiku. Galime išmesti visą technologizuotą pasaulį ir grįžti „atgal į gamtą“. Bet čia norėtųsi prisiminti psichoanalitiką Jacques’ą Lacaną ir jo teoriją apie Tikrovę, kuri sukasi apie tuštumą. Jūs teigiate, kad mąstymas tarsi užgožia jausmus, išstumia juos ir panardina mus į labirintą, iš kurio nėra kitos išeities, kaip tik „pojūčiais“ atrandama būtis. Ar gerai supratau?
RM: O aš ir nesakau, kad turime atsisakyti technologijų ir grįžti „atgal į gamtą“. Mano požiūris susijęs su ribų suvokimu – juk galime jaustis viską valdantys ir beribiai ir taip sugriauti ir gamtos, ir žmonių santykių, ir savo pusiausvyrą. Lygiai taip pat manau, kad turėtume priimti mąstymo ir jausmų pusiausvyrą, o ne eskaluoti proto pranašumą prieš jausmus ir juos nuvertinti. Niekuomet nesutiksiu su požiūriu „pasikliauk protu, bet ne jausmais“. Kartais sakau, kad davęs žmogui protą Dievas kaip reikiant papokštavo. Mat protas – ne tik progreso variklis, bet ir priemonė viskam įvilkti į racionalizavimo rūbą ir taip sukurti pačius gudriausius gynybos prieš vidinius išgyvenimus ir savęs pažinimą mechanizmus. Tuomet, užuot pažinę savo liūdesį, kai susiduriame su netektimi, imame protingai aiškinti, kad liūdesys nieko neduoda, jis tik apsunkina patį žmogų ir aplinkinius ir t.t. O man atrodo, kad liūdesys ir ašaros yra būtinybė – kaip mechanizmui reikia tepalo sėkmingai veikti, taip ir mums reikia ašarų savo sielai suvilgyti… Štai ką vadinu drąsa būti „čia ir dabar“ ir pažinti save visą – nuo proto iki paties giliausio jausmo…
VN: Bet juk tos ribos – sąlyginis dalykas. Kas gali pasakyti, kur riba? Beje, čia susiduriame su visiška antinomija: vadovaujantis protu, neįmanoma pasakyti, kur yra to paties proto riba. Protą kritikuojate tuo pačiu protu. (…) Žmogus paprastai neatsisako nei proto, nei jausmų, bet kai reikia priimti konkretų sprendimą, dažniausiai akivaizdu, kuri pusė laimi. Nors mums norėtųsi teigti, kad tai bendras „proto ir jausmų“ sprendimas. Ar taip būna?
RM: Pradėsiu nuo antros klausimo dalies. Jūs visiškai teisus, kad kažkuri pusė – protas arba jausmai – priimant sprendimus laimi. Kartais mes ilgai mąstome ir gerokai save pakankinę nusprendžiame, o kartais sprendimus priimame impulsyviai ir jau kankinamės paskui. Juokauju, nors tikrai esame linkę į savigraužą ir bet kokį sprendimą laikome blogu, tai yra svarstome ir svarstome: „O gal reikėjo taip… O gal būtų geriau kitaip…“ Esmė ta, kad kažkuria savo savasties dalimi visuomet naudojamės daugiau, nors sąmoningai apie tai ir nesusimąstome. Bet esu matęs žmonių, kurie kurią nors savo pusę tam tikru metu tarsi tiesiog sunaikina: kartais priešais mane sėdi „robotas“, neleidžiantis jokiam jausmo spinduliui prasibrauti pro paviršių, o kartais imu manyti, kad matau žmogų, neturintį nė kruopelytės racionalaus proto – viskas tik jausmai… Žodžiu, taip būna. Bet turbūt sutiksite, kad nebandau paneigti nei vieno, nei kito komponento. Reikia abiejų, bet pagaliau nustokime aiškinti, kad jausmai tik trukdo, neva protas yra visa ko pagrindas. Taip ir prigyvename abejingumą, santykių šaltumą ir visa ko naikinimą dėl civilizacijos. O dėl ribų – manau, žinome jas patys. Nesąmoningas žinojimas – štai jėga, kuri mums atsako į daug klausimų. Tik ne visuomet tą žinome…

Raimundas Milašiūnas, Vilis Normanas

Autoriai apie savo knygą

„Knyga – dialogas: dviejų, iš principo skirtingų, bet tuo pačiu metu labai panašių žmonių pokalbis. Jis skirtas tiems, kurie abejoja, ieško, nebijo rizikuoti ir atrasti. Tai viena originaliausių kada nors lietuviškai parašytų knygų. Manote, perdedu? Ne. Būsiu dar tiesesnis – šita knyga neturi analogų.“
Vilis Normanas

„Lengviau būtų pasakyti, kam ši knyga nėra skirta. O neskirta ji tiems, kurie „viską apie viską“ žino ir išmano, ir dėl to labai greitai nuvertina kitaip mąstančius ar jaučiančius. Tai konservatyvaus psichoanalitiko ir radikalaus žurnalisto-rašytojo pokalbis – apie gyvenimą pasaulyje, kuriame vis mažiau vietos lieka protui ir jausmams. Mes nepretenduojame pateikti mokslinių tiesų, bet kalbame labai asmeniškai, diskutuojame, kartais aštriai, kartais atlaidžiai. Vis dėlto matome, kad net ir labai skirtingų pažiūrų ir patirties žmonės gali atrasti „taškų“, kurie labiau suartina, nei skiria…“
Raimundas Milašiūnas

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. izabele izabele rašo:

    Manau, kad čia visai tiktų ir Maironis: Širdele mano suviliota ir apsiverkusi nesyk, išgirsk bent kartą sveiką protą, jo patarimų paklausyk…


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...