2012 Liepos 17

Raimundas Milašiūnas

Lietuva – didvyrių žemė…

veidas.lt


Štai ir prašvilpė didžiosios mūsų šaliai dienos: ir Mindaugo karūnavimo diena, ir Žalgirio mūšio sukaktuvės. Pralėkė iškilmingai paminėtos, sutiktos džiaugsmo šūkiais, o kai kam ir ašaromis aplaistytos.

Taip jau nutinka, kad vis raudam iškilmes minėdami, o be rimties ir susikaupimo, ypač kai kurių superpatriotiškai nusiteikusių tautiečių paskatinti, niekaip apsieiti negalime. Mat jei džiaugsimės, kad vieni pirmųjų mūsų kraštuose valstybę turėjome, greitai būsime apkaltinti, kad žuvusiųjų dėl Lietuvos laisvės pagerbti nenorime. Šiukštu, nevalia džiūgauti, kai kartų kartos už mus kraują liejo…
Na, pamažu, atrodo, imame su tuo susitvarkyti ir bent jau Vasario 16-ąją ar Kovo 11-ąją ne tik galvas nuleidę prie Signatarų namų ar kapų rymome, bet ir galime džiaugsmą įvairiais koncertais ar fejerverkais išreikšti. Gaila, kad brandos mums dar trūksta ir imame lyg tie paaugliai, kurie nuo vieno kraštutinumo prie kito tik ir šuoliuoja, elgtis. O vidurio linijos ir pusiausvyros neradimas kaip tik ir yra dar vienas nebrandumo požymis. Tai vietoj ašarų liejimo pradedame alų ir kitus „tauriuosius“ gėrimus į skrandį ir iš skrandžio kur pakliūva laistyti. Toks tas mūsų laisvės ir džiaugsmo supratimas: ribų nėra, tai jas ir laužome kaip tik netingime.
Tada ir vėl atsiranda susipratusių tautiečių būrys, kuris pabando nemažai daliai nesusipratusių ir ribų nejaučiančių brolių akis atverti. O tam neblogai istorinės vienybės ir didybės idealai pasitarnauja, ypač jei juos į dabartį atnešame. Vienas tokių – Tautinės giesmės giedojimas visame pasaulyje liepos 6-ąją. Idėja graži, įkvepianti, bet kažkoks įtarumo kirminas ir jos šaknis pagraužia. Ir užduodi sau klausimėlį: o ar tikrai pagal šią giesmę gyvename? Ar jos žodžiai tą patį mums visiems sako? Todėl ir nutariau tik paviršutiniškai užmesti akį į Tautiškos giesmės žodžius ir su ironija pažvelgti, kaip kartais mes juos interpretuojame.
Štai pirmasis stulpelis: „Lietuva, Tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme, iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia.“ Negeras žodis lietuvių kalboje įvestas – tėvynė, mat su tėvu asocijuojasi, o tėvą ne tik gerbti, bet ir save gerbiančiam paaugliui įveikti būtina. Tai ir imame su tėvyne kovoti, imame kur tik galime ją teršti. Neseniai dar sykį pasižiūrėjau M.Starkaus ir V.Radzevičiaus filmuką „Mylių Amerika“ ir giliai įstrigo viena frazė. Martynas pasakoja apie nakvynę kempinge ir pabrėžia, kad visi ten stengiasi po savęs nieko nepalikti, rūpinasi, kad gamta švari būtų. Na, o mes juk didvyrių tauta esame – tegul kiti po mūsų renka. Tai ir prirenkame „Darom“ akcijos dieną maišų maišus šiukšlių, ir bėda ta, kad dažniausiai ne savo… O juk lietuvis dar ir išradingas: savo buitines atliekas atveža ir greta sukrautų maišų tiesiog pakelėje išpila… Tad gal ne „tėvyne“, bet „mamyne“ reikėtų Lietuvą pavadinti – gal tada bent mylėti pradėtume?
Na, o kaip su didvyrių žeme? Čia tiktų prisiminti ne per seniausiai nuskambėjusį mūsų krašto reklaminį įprasminimą „Lietuva – drąsi šalis!“ Drąsi, kurgi ne – užtenka vien internautų komentarus po kokiu nors jiems nepatikusiu pasakojimu paskaityti… Drąsos – nors vežimu vežk, bet tik kai niekas nemato ir atspėti, kas rašė, negali. O koks didvyriškumas dviem paaugliams akmenimis kitą penkiolikmetį uždaužyti ir dar gyvą smėliu užversti! Ir kaip neužaugsi didvyriu šeimoje, kurioje „drąsus“ tėvas nuolat „didvyriškai“ daužo motiną, o vaikus apskritai į vaikų namus atiduoda?
Gal tada tikrai reikia iš praeities stiprybės pasisemti? Bet baisiausia, kad imame ją semti ne iš tos praeities, ne iš karalių ir kunigaikščių, o iš partinių sekretorių ir kolchozų laikų. O ten mat ne tik stiprybės išmokome pasisemti. Sėmėme viską, kas ne taip padėta buvo. Tebesemiame, deja, iki šiol… Kas degalų iš kokio nesaugomo vamzdžio nusiurbia, o kas ir Gedimino prospekto trinkeles į savo kiemą susideda…
Įsiklausykime toliau: „Tegul Tavo vaikai eina vien keliais dorybės, tegul dirba Tavo naudai ir žmonių gėrybei.“ Na, matyt, tas pilietis, kuris trinkeles savo naudai panaudojo, manė, kad ir šalies naudai padirbėjo, – juk neišmesi jų į kokį šiukšlyną, neužterši dar labiau savo tėvynės. O kas gali paneigti, kad jis ne žmonių gėrybei stengėsi? Tai tada, matyt, apie dorybę ir kalbėti neverta – tautiečiui atrodo, kad dorai pasielgė! Čia tokia pat dorybė ir darbas valstybės naudai, kaip ir tada, kai senstelėjusiam Seimo nariui parūpo jauną panelę savo padėjėja padaryti: juk reikia „sunkiam darbui“ dėl valstybės ir padėjėjų turėti, ir jų gėrybės labui jiems darbo duoti. Ir kas pasakys, kad nedora? O jei abejonių kyla, tai tada dar didvyriška ir dora kova su pedofilais sublizgama…
Kas toliau? „Tegul saulė Lietuvoj tamsumas prašalina, ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi.“ Geri žodžiai. Na, su saule Lietuvoj kiek sunkiau – mat vis lyja ir mūsų žingsnius visai ne šviesa, bet purvini pėdsakai telydi. Su tiesa jau geriau. Ypač kai pažvelgi į būsimųjų parlamentarų pažadus, o po rinkimų praėjus porai metų juos vėl prisimeni… O kai jų visų klausaisi, tai apie jokią tiesą net pagalvoti netenka – tik galva susisuka.
Ir pagaliau: „Tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse, vardan tos Lietuvos vienybė težydi.“ Na, Seimas šioje srityje pasidarbavo geriausiai. Visi vieni kitus kritikuoja, pykstasi, etikos sargams ar net teismui įžeidėjus apskundžia. Žmogiška, ar ne? Bet kaip paaiškinti, kad net savos partijos draugai vieni kitus prie kryžiaus kala. Nuomonės nesutapo – išmetam. Nepatiko, kad manęs neišklausė. – pas kitus išeisiu, bet dar ir prieš penkias minutes buvusius bendražygius bjauriausiais žodžiais išvadinsiu. Tegul naujieji draugai žino, koks nuoširdus aš pas juos atbėgu. Tik naujieji draugai turėtų nepamiršti, kad „kartą paragavęs, negali sustoti…“ Taip vienas parlamentaras jau bene keturias frakcijas pakeitė; pakeis ir dar vieną, jei kas nepatiks. Ir koks skirtumas, kad jos Lietuvą skirtingai mato ir myli, – ar esate girdėję, kad nors vienas mūsų Seimo narys meilę Lietuvai, kaip savo darbo ir visa ko pagrindą, paminėjęs būtų?
Tai ir dega keista meilė Lietuvai mūsų širdyse. Giedame Tautišką giesmę apie vienybę, dorybę, darbą vardan tos tėvynės, kurioje gyvename, bet susikrovę lagaminus lekiame į kitus kraštus lyg paukščiai rudenį. Tik paukščiai pavasarį sugrįžta, o mes, deja, ne.

Raimundas Milašiūnas
Tarptautinės psichoanalitikų asociacijos narys

Įkarta
Toks tas mūsų laisvės ir džiaugsmo supratimas: ribų nėra, tai jas ir laužome kaip tik netingime.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Raimundas Milašiūnas:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...