2012 Spalio 23

Raimundas Milašiūnas

Liūdnas mūsų tautos veidas…

veidas.lt


Ne veltui sakoma, kad veidas – sielos veidrodis. Sužeista ta siela ar triumfo akimirkas išgyvenanti, bet viskas sudedama į tą veidrodį, kuriame matome ne tik žmogų, bet ir save pačius.

Akys, lūpos, veido raukšlės – viskas byloja žmogaus istoriją. Ir kartais žodžiai nebereiškia nieko, nes jau pažvelgęs į akis pamatau ašarų suvilgytą žmogaus skausmą, išvydęs kietai suspaustas lūpas, imu nevalingai trauktis atatupstas, vengdamas tuoj tuoj pratrūksiančio pykčio, o giliose kaktos raukšlėse perskaitau rūpestį. Matyt, įpratau taip savo darbe, bet kuo toliau, tuo labiau bandau pažinti žmogaus savijautą dar jam netarus nė žodžio. Juk žodžiai neretai meluoja, o veide visuomet įrašyta tiesa.
Svarbus žmogui veidas. Vienas stengiasi visaip jį puoselėti, nes jo grožis sukuria ir didesnį pasitikėjimą savimi, kitas visais būdais bando sunaikinti kiekvieną jo raukšlelę, taip siekdamas paneigti į tolį nubėgančius metus, trečias mokosi valdyti bet kokias mimikos reakcijas, bijodamas išduoti kažin kokio jausmo pasirodymą… Nė viena mūsų kūno dalelė nėra tokia svarbi, kaip veidas, nes jame iš tiesų sudėta ir mūsų savijauta, ir nuotaika, ir net užgyventa patirtis. Kad ir kaip stengsimės slėpti išgyvenimus, neišvengiamai papasakosime savo skausmus, rūpesčius ar džiaugsmą, nes mūsų sielos veidrodis spindi nuolat – jokie kremai, jokios psichinės ar fizinės priemonės neištrins sielos virpesių.
Sielos veidrodis… Bet ar tik paties žmogaus sielos? Ar nepamąstome kartais, kad žvelgdami į kito žmogaus veidą tame veidrodyje pamatome ir savo pačių atspindį? Juk nutinka taip, kad išvydusio mus žmogaus veidas ima ir persimaino: kartais jis atskleidžia, kad mumis džiaugiamasi, kartais išduoda nelauktą susierzinimą, kartais – išgąstį. Ir vėl pasikartosiu, kad veidas – sielos veidrodis, tačiau dažniau jis yra kelių sielų atspindys. Ne veltui psichologai sako, kad kūdikis save šiame pasaulyje atranda tik tuomet, kai išvysta savo atvaizdą motinos akyse. Taip ir mes visi gimstame kito žmogaus veido atspindžiuose; juose ir toliau ieškome savęs, vis bandydami pasitvirtinti, kad dar esame svarbūs, laukiami, mylimi.
Bet tai vis žmogaus veidas, o kaipgi su tautos veidu? Juk ir vėl ne veltui kalbama apie tautos, valstybės ar žmonijos veidą. Tikra tiesa, kad ir tautos veidas yra tautos sielos atspindys. O tą veidą puošiame ir puoselėjame mes visi, daugybė pavienių mūsų veidų… Tačiau neretai pamirštame, kad esame vienis, nes tautos veide visi pavieniai veidai susijungia į vientisą mūsų tautos veidą. Ir kai mes šaipomės iš paliegusio, skriaudžiame silpnesnį už save ar tiesiog abejingai praeiname pro kenčiantį, lygiai taip pat pasišaipome, nuskriaudžiame ar abejingai praeiname pro save pačius. Ir kuriame savo tautos veidą – paliegusį, silpnumo ir kančios išvagotą ar pykčio iškreiptą.
Labai simboliška, kad veidas neseniai tapo didelės mūsų tautos nesantarvės priežastimi. Simboliška ir tai, kad jis apskritai tapo skandalo mene ir gyvenime priežastimi. Taip, kalbu apie tą patį garsųjį spektaklį, kuriame Išganytojo veidas atliko svarbiausią vaidmenį. Ir nesvarbu, ar rasime vienokią, ar kitokią šio kūrinio simboliką, įžvelgsime Kristaus išniekinimą ar suprasime, kad niekas negali įveikti jo ramybės ir jis priima mus net ir spjaudančius tiesiai į jį, svarbiausia, kad jis dar sykį atskleidė pykčio perkreiptą mūsų tautos veidą…
Bet visiškai aišku, kad italų režisierius Romeo Castelluci pateikė mums neįkainojamą pamoką: mes apmėtėme ir apspjaudėme ne Išganytojo, bet savo pačių tautos veidą. Ir ne spektaklyje, bet prieš jį, po jo ar aplink jį. Visi puolė visus, vadino įvairiausiais vardais, bet nė vienas nesusimąstė, kad iš tikrųjų atskleidė savo veidą ir sustojo į vieną gretą. Superkatalikai pareikalavo uždrausti spektaklį, o superliberalai pasiūlė „uždrausti“ juos pačius. Mane pastaruoju metu apskritai stebina vadinamųjų liberalų ar „pažangiečių“ bandymai ne kalbėti ar susikalbėti, bet primityvus noras paniekinti ir apspjaudyti kitaip mąstančius. Jei tu vis dar tiki Dievą – esi atkakęs iš viduramžių, jei manai, kad klasikinis menas yra gilesnis nei šiuolaikinis – tai esi visiškas atsilikėlis ir progreso stabdys.
O kodėl mes turime žavėtis fekalijomis spektakliuose? Kodėl ypatingu pažangumu laikomas kiaušinienės kepimas operoje, kuri rusų aristokratiją apgyvendina „chruščiovkės“ tipo daugiabutyje? Kodėl operos solistės nuogas kūnas ar garsaus dizainerio drabužis tampa svarbesnis nei muzika ir balsas? Kas nustatė, kad pažangu yra tai, ir kas suteikė teisę „labai išprususia“ save vadinančiai Seimo veikėjai švaistytis įžeidinėjimais kitaip galvojantiems?
Lygiai taip pat galėčiau klausti, kas suteikė teisę kitai pusei nuspręsti, kas yra gerai, o kas blogai, ką galima daryti, o ko ne. Beje, ir aš manau, kad nėra tinkamas simbolis granatomis apmėtytas Kristaus veidas, bet nemanau, jog yra protingesnių ar „labiau išprususių“ už kitus, kurie gali žmogui nurodyti, kas jam tinka, o kas ne… Kaip sakė Kristus? Kas be nuodėmės, tegul pirmas meta akmenį? Tai ir prisimėtėme, tik bėda, kad ir vėl į savo tautos veidą.
Vis dėlto ši istorija iš tiesų simboliška. Vienas veidas, sužeidęs tautos veidą. Mes pamirštame paprastą taisyklę, kad, žvelgdami į kito žmogaus veidą, spjaudydami į jį, niekindami, mes niekiname ir apspjaudome save. Veidas – sielos veidrodis, bet visų pirma veidrodis. Todėl kitam skirtas pyktis ir panieka atspindi mus pačius, suvienodina, sustato į vieną gretą, ir tampa tautos veidu. Veidu, kuris, deja, šiandien atrodo primityvus, perkreiptas pykčio, niekinantis kitaip manančius ir abejingas kito jausmams. Veidas, kuriame kūniškosios vertybės nusveria sielą, o primityvus simbolizmas nugali dvasines vertybes.
Tačiau jaučiu, jog mums nereikia labai daug, kad galėtume nuskaidrinti savo tautos veidą. O tą man atskleidė vienas pacientas, kuris prieš kiek laiko atėjo į terapiją nusiteikęs gana skeptiškai, bet vis dėlto norėdamas „pabandyti“. Po kelių mėnesių jis pasakė: „Žinote, daktare, aš netikėjau psichoterapija, ji man atrodė tik būdas gauti pinigų. Bet dabar aš tikiu, ir tikiu dėl vienos paprastos priežasties – jūs manęs klausotės… O tai yra taip daug, nes kai tave girdi, tu išmoksti girdėti kitus.“
Paprasta ir sunku – girdėti ir matyti kitą žmogų, matyti jo veidą, o jame išvysti ir savo atvaizdą. Tik du žmonės yra pajėgūs taip atrasti bendrumą ir įveikti neapykantą, tačiau, kaip sako Richardas Bachas, „žmoniškumas – ne fizinė sąvoka, o dvasinis tikslas; tai ne duotybė, tai dalykas, kurį turi įgyti…“ Tad mokykimės to žvelgdami į Veidą – žmogaus sielos veidrodį…

Nė viena mūsų kūno dalelė nėra tokia svarbi, kaip veidas, nes jame iš tiesų sudėta ir mūsų savijauta, ir nuotaika, ir net užgyventa patirtis.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Raimundas Milašiūnas:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Mykolas ir Antanas. Mykolas ir Antanas. rašo:

    Deja prauvdu,sakai.Ku,kalti vel tie?.Sako blogam sokejui ir p….i maiso.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...