"Veido" archyvas

Kažkada žymusis Karlas Gustavas Jungas pabrėžė, kad norėdami kažką pakeisti savo vaikuose, mes, suaugusieji, pirmiausia turime atidžiai įsižiūrėti į tas keistinas savybes ir įsitikinti, jog tai nėra tie dalykai, kuriuos mums būtų geriau pakeisti savyje.

Ironiškoji “superžvaigždžių” programa

“Na, ką jūs, aš neturiu ko keisti savyje, juk aš idealus”, – taip sako žmogus, kuris dar niekada nebuvo tėvas. Ir štai jam jau teko tėvo vaidmuo… “Aš idealus tėvas, aš idealus tėvas, man viskas pavyks”, – tokia jo rytinė savitaiga prieš naujos dienos pradžią.

O pavykti, pasak idealaus tėvo, turi štai kas: “Argi vaikas neturėtų man paklusti, klausyti manęs? Galų gale – kas čia svarbiausias? Aš geriau žinau, kada, ko ir kiek jam reikia. Jis dar mažas ir nieko nesupranta, o aš jau turiu patirties…”

Tokio tėvo “superžvaigždės” programa aiški – būk toks kaip aš, žiūrėk į mane, klausyk manęs.

“Kodėl gi ne”, – galvoja mažylis. Ir žiūri, ir stengiasi mėgdžioti. Tačiau kodėl tėvai nėra patenkinti savo vaikų elgesiu? Jie bijo, kad vaikai pradės jais manipuliuoti. Tad drausdami, nevykdydami jų norų pradeda konfliktuoti. Tėvai ir vaikai ima vieni kitų nesuprasti, tarp jų veriasi praraja. Ir vieniems, ir kitiems kaupiasi nuoskaudos.

Tai kodėl ši “superžvaigždžių” programa yra ironiška? Atidžiau pagalvokime: tėvai bijo tapti savo vaikų vergais, todėl kiek įmanydami priešinasi jų norams. O ką įsisąmonina mažylis? Nieko kito, tik tokią pat baimę tapti vergu. Ir taip pat visapusiškai tam priešinasi. Juk tėvai savo elgesiu leidžia suprasti, kad paklusti yra blogai, kad reikia būti nepriklausomam ir priešintis, jeigu kažkas kėsinasi į tavo laisvę. Vaikas, norime mes to ar ne, mokosi reaguoti į gyvenimiškas situacijas iš “savo suaugusiųjų” (mamos, tėčio, senelių, tetų, dėdžių ir pan.).

Dienos planas

Tėvų ketinimai aiškūs ir puikūs – meilė, noras vaikui duoti viską, kas geriausia pasaulyje. Tačiau atkreipkime dėmesį, kaip prasideda mūsų diena. Ogi nuo programos sudarymo: “Kas pusryčiams tam, tam ir anam? Kur suspėti iki pietų, po pietų ir vakare? O ką rodys televizorius, kelintą? Tada reikėtų iki to suspėti štai ką…”

Tačiau į šį planą įtraukiami ir kiti dalykai, apie kuriuos mes net nesusimąstome, bet vis dėlto jie egzistuoja ir yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Kas tai?

• Mūsų patirtis – tai, ko mes tikimės, remdamiesi savo gyvenimo patirtimi, žiniomis. “Jeigu aš pasielgsiu šitaip, užminsiu ant  to paties grėblio”.

• Tam tikros aplinkybės – tai, kas reikalauja dėmesio dabar, šią akimirką.

• Lūkesčiai – aš  turiu jam padaryti tą, kad paskui jis man padarytų aną. Arba priešingai.

• Gero tono” taisyklės – tai, kas riboja lūkesčių spektrą.

• Emocijos, susijusios su mūsų praeitimi, dabartimi ir ateitimi.

• Nuostatos – sąmoningos ar nesąmoningos. Pvz., “vaikas turi valgyti triskart per dieną, antraip susirgs…” ir pan.

• Baimės – sąmoningos arba ne. Taip pat ir suvokiamų baimių vengimas: “Aš kažko bijau ir vengiu to, kas gali išprovokuoti baimę”.

• Įtampa, streso lygis.

• Gyvenimiška pozicija: ” Aš nugalėtojas, aš išminčius, aš nevykėlis, aš laimingas žmogus, aš geras tėvas” ir pan.

Štai su visu šiuo bagažu mes pradedame ir užbaigiame kiekvieną savo dieną. Natūralu, kad net nesusimąstome, jog visa tai nešiojamės savyje. Nesusimąstome, bet nevalingai jaučiame. Tad jeigu kažkas vyksta ne pagal programą, neatitinka jos, mes jaučiamės blogai ir tai pasireiškia kokiomis nors reakcijomis – arba iškart prapliumpame negatyviomis emocijomis, arba jas ilgai kaupiame ir persipildę išliejame su dar didesne jėga.

Niekas taip nesujaudina žmogaus, kaip kliūtis, trukdanti jam įgyvendinti savo gyvybiškai svarbų poreikį vykdyti programą, susidedančią iš anksčiau išvardytų dalykų. Šia kliūtimi gali tapti kas tik nori – net mūsų vaikai.