2010 Liepos 07

2-3 metukai

Niekur neisiu!

veidas.lt

"Veido" archyvas

Neslėpkime – ne vienai mamai, auginančiai dvimetuką ar trimetuką, teko jį besispardantį ir žviegiantį iš kur nors išnešti. Bet įsivaizduokite – jūs žiūrite mėgstamiausią filmą, bet štai ateina sutuoktinis, pareiškia “Viskas!” ir išjungia. O jei imate piktintis, užsimeta jus ant peties ir išneša ten, kur jam reikia. Ar patiktų?

Jei mažam vaikui patinka svečiuose ar parke, visai nenuostabu, kad jis nenorės namo. Su vyresniu dar galima susitarti, o mažius garantuotai ims priešintis. Gal net kris ant žemės ir ims kandžioti žemę, o jums norėsis iš gėdos į žemę sulįsti…

Mažiems vaikams bet koks veiklos pakeitimas yra sunkus darbas, o laikas – itin abstrakti sąvoka, todėl jie nesupranta, kodėl būtent DABAR reikia kažką daryti.

Kas dar padės, be Dievulio švento?

  • Rutina. Jei vaikas žino, kas po ko laukia, paprastai būna lengviau. Tad jei mažyliui visada sunku išeiti iš parko, sustokite ir pasikalbėkite: “Prisimeni, kad tau sunku buvo anądien eiti namo? Dabar mes truputį pažaisime ir važiuosime namo. Kai aš pasakysiu, kad jau važiuojame, tu dar galėsi nueiti pasisupti, bet jau kai pasisupsi, tikrai eisime į mašiną”. Galima su mažuoju išmokti aptarinėti būsimą dieną – ypač tai, kas vyks naujo.
  • Įspėjimai. Leiskite mažyliui apsiprasti su mintimi, kad tai, kas jam patinka, tuoj turės baigtis. Jau kai artės laikas keisti veiklą, perspėkite vaiką: “Po 10 minučių eisime namo”. Ir visai nesvarbu, kad jis nežino, kiek trunka tos 10 minučių – svarbiausia pratinti prie minties, jog veikla artėja prie pabaigos. Geriausia, kai įspėjimai yra keli – ne vienas. Jei pirmąjį “po dešimties minučių” vaikas tarsi praleis pro ausis, įspėkite antrąkart: “Kai sudėsi šitą dėlionę, jau eisim”. Ar tuomet mažylis jau laimingas iššokuos? Ne visada… Gal susirauks, gal net apsiraudos. Vis dėlto ši fazė praeis lengviau, nei būtumėte su vaiku nepasitarę. Labiausiai pasiseks, jei jau iš vakaro būsite pradėję giesmelę: “Rytoj, kai grįšime iš svečių, kartu gaminsime vakarienę” (ar ką kitą, ką mėgsta jūsų turtas).

Kaip liūdna, bet…

Neįsivelkite su vaiku į diskusiją ir nepasiduokite jo emocijai, tačiau būkite empatiški ir supratingi.  Liūdna išsiskirti su draugu? Įvardykite jausmą – tau buvo labai smagu žaisti, ar ne? Liūdna, kad reikia eiti namo, tiesa? O dabar ar eisime į mašiną, ar dar nori pamojuoti / duoti bučkį Ūlai? Gal tai atitrauks dėmesį. O jei vaikas nusisuks, tuomet jūs patys už jį atsisveikinkite (taip demonstruodami socialiai priimtiną elgesį) ir… eikite: a) vaikas supras, kad yra taip, kaip yra; b) nesijaus, kad elgiatės nesąžiningai. Na, gal jam atrodys pati situacija nesąžininga, bet bent jau žinos, kad suprantate, ką jis jaučia. Ir c) didesnė tikimybė, kad kitą kartą su jumis bendradarbiaus!

Kai tenka išnešti

Jei jau, atrodo, viską išbandėte, o jūsų mažasis lobis vis tiek atsisako bendradarbiauti, paimkite jį ant rankų ir neškite ten, kur reikia. Tik nepraraskite (pasistenkite…) savitvardos: nei grasinimai, nei rėkimai, nei tuo labiau vaiko tąsymas (tai jau išties neatleistina) situacijos nepalengvins. Tik pablogins!

Be to, vaikai nerėkia amžinai. Ir nesispardo. Po kelių (keliolikos) minučių vaikas aprims. Tada pasikalbėkite, kas nutiko ir kaip jam derėtų kitą kartą elgtis. Ir dar. Nerealu tikėtis, kad po tokio pokalbio (ar kelių arba net keliolikos) jūsų vaikui taps lengvi veiklos pakeitimai ar perėjimai iš vienos veiklos į kitą. Iš esmės palengvėja, kai vaikas mąsto nebe konkrečiai, o abstrakčiai. Kada tai nutinka? Pasak kai kurių tyrimų, tik septintais aštuntais gyvenimo metais.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...