2010 Rugsėjo 06

Auklėjimas

Pagyrimas – ne vežimas, pora žodžių, ir gana?

veidas.lt

"Veido" archyvas

Įsivaizduokite vaiką turint du indus: mėlyną ir raudoną. Skystis mėlynajame  – pareigos, tvarka, drausmė, moralė. Raudonasis indas skirtas meilei, rūpesčiui, švelnumui, globai. Skystis iš mėlynojo garuoja lėtai, o raudonas tuštėja labai greitai. Tėvų ir kitų vaiką globojančių suaugusiųjų užduotis – palaikyti raudonąjį indą pilnesnį už mėlynąjį.

“Tai vaikų auginimo, auklėjimo metafora. Jei šeimoje ar vaikų kolektyve atsiranda vaikas-problema, pakelkite akis į suaugusiuosius. Problema yra ne vaikas, bėda yra su suaugusiais. Jie, ir tik jie yra visu šimtu procentų atsakingi už gerą atmosferą ir šiltus tarpusavio santykius”, – sako garsus norvegų pedagogas Ivaras Haugas, kuris kažkada metė teisę ir ryžosi atsidėti savo pašaukimui.

Jis pabrėžia, kad garsus esąs ne jis, o jo metodas KELK (norv. k. lшft – kilstelėjimas, pakylėjimas). Išpopuliarėjo, nes yra paprastas, logiškas ir įgyvendinamas. O svarbiausia – jis veikia! Jau penkerius metus I.Haugas važinėja su KELK seminarais po Norvegijos darželius bei mokyklas, dešimt metų veikia jo su bendraminčiais sukurtas tinklalapis bei forumas pedagogams, o šiemet pasirodė jo knyga “KELK vaikams”.

Visą laiką Ivarą domino sunkios situacijos, sudėtingo charakterio ir elgesio vaikai. Neapleido jausmas, kad priežastis glūdi ne vaikuose. Lyg į vaiko ir suaugusiojo ryšį būtų įsimetusi giluminė klaida, ardanti harmoniją ir iš vidaus trikdanti  taikų, draugišką, pasitikėjimu grįstą sugyvenimą.

Po ne vienus metus trukusių tyrinėjimų Ivaras suprato, kad klaidingas yra pats suaugusiųjų požiūris, jų nuostatos. Iš jų kyla destruktyvus elgesys. Taip pat ir klaidingas vaikų, kaip asmenybių, suvokimas, vertinimas bei pernelyg svarūs lūkesčiai, slegiantys jų mažus pečius.

Spindulių medžioklė

Jūs esate spindulių medžiotojas. Tai turėtų tapti jūsų gyvenimo būdu. Jūs ieškote, kas šviesu, gera ir teisinga. Kiekviena jūsų diena yra skirta tam, kad rastumėte bei garsiai užfiksuotumėte šviesius ir šildančius vaikų bruožus, elgesį, intencijas.

“Puiku, Ingute. Šaunuolė, kad paskolinai savo lėlytę pažaisti. Raselė dabar labai džiaugiasi”. Tris savaites Ingutė nepaleido savo naujos lėlytės iš rankų. O štai dabar sugebėjo pasidalinti. Garsiai pagirkite savo mergaitę, nors ir rizikuojate, kad ji tuoj pat panorės susigrąžinti savo numylėtinę. Vis dėlto svarbu, kad progresas yra pastebėtas ir užfiksuotas. Tapęs nuolatiniu įpročiu, šis skatinamasis elgesys leis jums pastebėti daugiau vaiko vystymosi niuansų ir labiau jį motyvuoti.

Maža to, 3–6 metų vaikai kopijuoja suaugusiuosius. Greitai pastebėsite, kad jie taip pat pradėjo savo spindulių medžioklę, tad nenustebkite, jei ir pats dažniau sulauksite pagyrimo, padėkos, o seserų ir brolių santykiai gerokai sušils. Tai elegantiškas būdas neprikišamai auklėti.

Pagyrimai be “uodegų”

Jei jau pastebime vaiko pasiekimus, garsiai juos užfiksuokime. Leiskime sau, vaikui ir aplinkiniams pasidžiaugti mažojo sėkmėmis. Pagyrimų nori ir laukia visi vaikai. Tai yra taip trokštamo dėmesio dalis. Geroji dalis. Išreikšti savo teigiamus pastebėjimus vaiko atžvilgiu, rodos, nesunku, tačiau ir pagirti reikia mokėti tinkamai.
Štai kelios paprastos nuorodos. Pagyrimas turi būti:

  • asmeniškas;
  • konkretus ir nukreiptas į veiksmą;
  • paprastas ir suprantamas vaikui;
  • patiektas dar “karštas”;
  • išsakytas entuziastingai ir energingai;
  • pateiktas viešai;
  • be jokios “uodegos”.

Visų pirma reikia kreiptis tiesiai į vaiką ir kreiptis vardu – tai labai asmeniška. Įvardyti konkrečiai, kas jus nudžiugino, ir nesileisti į filosofijas bei apibendrinimus. Tebūnie tai tik paprastos, aiškios frazės. Gali pakakti ir nykščio aukštyn ar linksmo akies pamerkimo, patartina susikurti savo ženklą, jis puikiai tarnaus per atstumą ar didesniame žmonių būryje.

“Jonai, kai tu statei bokštą, pro šalį bėgo Marius. Ir tada, Jonuk, tu jį pakvietei žaisti kartu. Jis labai apsidžiaugė, ir aš manau, kad tu pasielgei labai draugiškai. Ar pastebėjai, koks laimingas buvo Marius?”

Pasakykite tai iškart po to, kai viskas įvyko, neleiskite situacijai “ataušti”. Ir nugalėkite norą pridurti: “Tikiuosi, kad ir su broliuku šįvakar taip pat gražiai žaisi”. Tokia “uodegėlė” išties gadina visą iniciatyvą.

Kaip šauksi, taip atsilieps

Yra tokia dėmesio taisyklė: vaikai reikalauja dėmesio. Pozityvaus arba negatyvaus. Bet koks dėmesys jiems yra geriau negu jokio. Tai pastebės visi tėvai. Dėmesys vaikams yra būtinas ir gyvybiškai svarbus, todėl nebandykite nuo jo išsisukti. Visų pirma jums vis tiek nepavyks. Be to, atminkite mėlynąjį ir raudonąjį indus. Jei matote, kad vaikas piktas, ožiuojasi ar elgiasi agresyviai, susimąstykite, ar sklidinas jo raudonasis indas. Išgirskite jo dėmesio, meilės, rūpinimosi prašymą. Tik apgaubę jį savo šiluma imkitės vadinamojo auklėjimo. Gali būti, kad ir neprireiks.

Ivaro įsitikinimu, pagyrimas yra geriau nei elgesio korekcija: kritika, draudimai ar barimas. Pozityvus dėmesys vaikų ir tėvų santykiuose signalizuoja, kas jums yra svarbu. Jei jums svarbiau, ką vaikas sugeba, ko pasiekė, kas jam sekasi, aiškiai ir atvirai tai parodykite – tegul apie tai būna daugiau šnekos nei apie jo niekdarbius. Įsidėmėkite: daugiausiai iš vaikų gausite to, kam skiriate daugiausiai dėmesio. Kai vaikas laužo taisykles, neklauso, užsispiria, neeikvokite daug energijos, kad keistumėte jo elgesį ir požiūrį. Kai vaikas stengiasi, pasiekia progresą – skirkite daug savo dėmesio ir energijos, kad parodytumėte, kaip jus tai džiugina, koks jūs dėl to laimingas ir patenkintas. Vaikas suvoks, kas jame bei apskritai gyvenime yra svarbiausia, ir ims tikėti, kad jam pavyks.

Žodeliai “ne” – mažomis dozėmis

Patarimas paprastas, bet nėra paprastai įvykdomas, nes juk norisi “paauklėti”.

Klasikinė situacija – vaikas nuskriaudė kitą, o jūs prieinate ir… automatiškai norite nubausti kaltininką, ar ne? Ivaras čia sako “stop” – pirmiausia paguoskite ašarojantįjį, tuomet paguoskite dar truputį, o tada dar šiek tiek. Nuo skriaudiko galite gana demonstratyviai nusisukti. Štai nuskriaustasis jau nusiramino, o skriaudiko auklėjimas tik prasideda. Įdėmiai stebėkite jį, ir vos vaikas padarys ką nors draugiško ar gero – pagirkite. Jūs suteikiate vaikui pasirinkimo galimybę. Siunčiate jam aiškų signalą: “Aš matau, kad tu gali, mažyli, žinau, kad tu moki draugauti, ir parodysiu tau daug dėmesio ne tada, kai tu mane nuvili, o tuomet, kai tu mane nudžiuginsi savo elgesiu”.

Nesupraskite klaidingai, pagyrimas turi sekti tam tikrą pasiekimą, sėkmę, pastangas. Ir toliau galima, net reikia sakyti “ne”, “negalima”, “pakaks”. Tai neišvengiama, tačiau mažesnės dozės veikia efektyviau, todėl kaip vaistus vartokite atidžiai pasvėrę būtinybę. Lygiai taip ir pagyrimai neturi piltis kaip iš kiauro ąsočio. Vaikui galiausiai gali susidaryti “imunitetas” liaupsėms, atsiras rizika, kad jis apskritai ims neadekvačiai save vertinti ir vystysis egocentrizmas.

Vadinkite vardu

Atmenate, pasakoje drąsuolis raganą nugalėjo, kai ištarė jos vardą. Legendose dažnai herojui tenka užduotis atspėti priešininko ar kokio piktavalio vardą – šitaip jis nuginkluojamas. Vardas labai svarbus bendraujant. Tai asmeniškiausia, ką vaikas turi, ir vienas pirmųjų dalykų, kuriuos įsisavina. Jis lydi žmogų visą gyvenimą ir sudaro centrinę dalį identiteto – savęs suvokimo. I.Haugas pataria išnaudoti vaiko vardą, kaip malonų ir pozityvų jo identiteto elementą. Todėl kreipkitės į vaiką vardu, kai jį giriate, skatinate. Kažko iš jo norėdami, visų pirma atkreipkite jo dėmesį, geriausias būdas tai padaryti – pašaukti vardu. Kreipkitės į jį vardu, kai susitinkate, ką nors kartu veikiate.

Yra ir situacijų, kai pravartu vengti vardo, pvz., kai kritikuojate (nes koreguojate juk tam tikrą veiksmą, bet ne vaiką), sakote “ne” (nes jis skirtas veiksmui, o ne vaikui), esate piktas ar susinervinęs.

Logika tokia – “pririškite” vaiko vardą prie jam malonių, teigiamų situacijų, asociatyvinis mąstymas kels jo pasitikėjimą savimi. Ypač kai girdi kiti. Kaip tėvas ar motina, to juk ir norite, tiesa?

Ypatingi pokalbiai

Psichologai dažnai pataria skirti dėmesio vaikui individualiai – pabūti tik dviese, nuveikti ką nors malonaus kartu. Tai labai svarbu formuojant ateities santykį su vaiku, kuriant artumo, pasitikėjimo ryšį. Verta susikurti ir augant vaikui kuo ilgiau išlaikyti šią “tet-a-tet” tradiciją.

KELK metodas siūlo dar vieną atmainą – ypatingą pokalbį, jaukią gerumo valandėlę, kai jūs dviese susėdate ir pasikalbate ne šiaip, o tik apie gerus dalykus. Iš anksto sutariate ir vaikas žino, kad tai bus jūsų supervalandėlė. Tuo metu juo džiaugsitės, girsite ir būtinai  pasidalinsite, kaip jautėtės pastebėję, kad jis paguodė pargriuvusią sesutę, pasidalijo su draugu triratuku, paliko broliui šokolado, nuskynė jums gėlyčių. Ir jūs, ir vaikas žinote, kad šios valandėlės metu bus nutylėta, kad vakar jis broliui pakišo koją ar tempė sesei už kasos. Tai liks už jūsų pokalbio durų.

Užsidegti ant stalo žvakutę ar susiplakti pienišką kokteilį – irgi gera idėja. Tai jūsų šviesiausias laikas. Ne per dažnai, bet geriau, jei galite atsiminti, kada kalbėjotės paskutinį kartą…

Kasdien vis geriau

Ivaras pataria ir labiau išnaudoti kasdienį kalbėjimąsi. Šįryt Agnytė pati apsirengė ir susidėjo žaisliukus į darželį. Laiku ir tvarkingai. Mama grupėje pagiria dukrytę auklėtojai. Ši nustemba ir nudžiunga. O jei ji ir tėčiui vakare papasakos! “Spėkite, – linksmai klausia Ivaras, – ar per kitą dieną nebus daugiau gerų naujienų. Greičiausiai bus”.

Tokį kalbėjimą Ivaras pavadino pagyrutėmis. Būtų puiku, jei toks naujadaras prigytų ir lietuvių kalboje, o fenomenas tvirtai apsigyventų mūsų santykiuose.

Viena svarbiausių Ivaro nuostatų – kiekvienas vaikas turi teisę vystyti geriausią savo paties versiją. Ne kurio kito vaiko, ne idealią, bet geriausią, koks jis gali būti. Ir galiausiai jis tokiu taps, jei tik jam bus talkinama.

Trys banginiai

Ar jūsų požiūryje į vaiką karaliauja meilė, pagarba ir pasitikėjimas? Tai trys banginiai, ant kurių tykiai supasi vaiko saugumas – pamatinis žmogaus poreikis, einantis iš karto po fiziologinių. Tik paskui eina draugystė, prisirišimas, meilė, dar paskiau – pasitikėjimas savimi, ambicijos, pagarba kitiems. Pedagogas pabrėžia, kad vaikams saugumas yra daug svarbesnė vertybė nei suaugusiems.

Tad koks šiuolaikinių tėvų vaidmuo? Jų pusėje yra patikimumas, jie tvirtai laiko vairą rankose ir suka kryžkelėse, apdairiai skaito žemėlapį ir seka kelio ženklus bei tuo pat metu mato vaikus, kurie gali ramiai žiūrėti filmuką ant galinės sėdynės, tačiau privalo žinoti, kaip elgtis automobilyje. Taigi sprendžiate jūs – tebūnie tai aišku, ir vienas jūsų sprendimų yra parodyti, savo veiksmais bei žodžiais pademonstruoti vaikams, kas yra svarbu. Modelį sustiprina tėvų vienybė, kai vieno žodis negali būti paneigtas antrojo žodžiu ar veiksmu. O visų svarbiausia vaikams, kad tėvai būtų nuspėjami – jų elgesys nuoseklus ir be netikėtų protrūkių. Jei imate nervintis, pasakykite apie tai vaikui, įspėkite, kad būsite priverstas imtis priemonių ir kad kartojate savo prašymą paskutinį kartą. Įspėjimas paverčia jūsų elgesį nuspėjamu, o žodžio laikymasis – nuosekliu.

Vaikai nėra suaugusieji, jie paprasčiau suvokia priežastingumą, todėl daug tiesmukiau suvokia savo elgesio pasekmes, dar nemodeliuoja situacijų ir dažnai neįžvelgia paralelių. Be to, mokytis iš savų klaidų vaikai ima tik būdami 12–13 metų, o, pvz., 8-erių progresuoja faktiškai tik giriami.

Nėra idealių šeimų, tėvų, gyvenimų. Todėl visiškai pakanka orientuotis į čia ir dabar. Labai gerai, jei šiandien nuspręsite, kad rytoj bent penkias minutes skirsite vaikui pagirti ir paskatinti, kilstelėti jo savivertei. Dar geriau, jei ryt taip ir padarysite. Nepamirškite už mažytį progresą pagirti ir savęs – pasakykite sau prieš miegą saldžių sapnų pagyrutę.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...