2010 Rugsėjo 10

Vytautas V.Landsbergis

Užsikapojimas negyvai

veidas.lt

Pabirutės apie televiziją, panieką, liaudies dainų dešimtukus ir malonės būseną.

I

Vieną rugpjūčio pabaigos vakarą atsitiktinai dirstelėjau televiziją. Per visas šokama, jau treti metai iš eilės. Kuo gilesnė krizė, tuo daugiau dance macabre. Nieko naujo nebesugalvojama… Nebent tai, kad nūnai TV prodiuseriai kaimo mergaičiukes jau nusiveža į šiltus, egzotiškus kraštus, kur moko itin aistringų šokių… Ir tyčiojasi iš visos širdies, idant neišvažiavusiems, Lietuvoje likusiems tautiečiams būtų gražu. Tos stengiasi, vargšelės, ašarėlę nubraukia ir vėl stengiasi, kad tik dėdė baletmeisteris neiškeiktų dar labiau.

Gal ir nebloga TV misija: tuo būdu atgrasyt kaimo mergaites nuo noro važiuot į užsienio klubus dirbti šokėjomis.

II

Kažkada, mokantis VU Filologijos fakultete, sklandė atsiminimai apie vieną nūnai garsų humoristą, kuris atvykęs iš provincijos atsivežė gražių, nuoširdžių meilės eilėraščių. Paskaitė juos stodamas į literatų būrelį ir visi iškrito iš koto. Tada humoristas suprato, kad jo nuoširdumas sukelia juoką, ir ėmė tyčiotis – pirmiausia iš savęs, o paskui ir iš visų kitų.

Kiekvienas geras dalykas Lietuvoje turi pereiti paniekos patikrinimą. Principas patikrintas dar sovietinėje armijoje – iš pradžių niekina tave, o paskui tu imi niekinti kitus, silpnesnius.

III

Mažiau smagu, kuomet susiniekinimo dvasia ima skleistis ne kultūros, o dvasiniame pasaulyje. Kai sovietmečiu Vilius Orvidas ėmė kurti savo sodybą, prieš jį sukilo visi – nuo Salantų klebono iki partijos bei komjaunimo. Kad ir kaip keista, bet nuo visiško sunaikinimo sodybą tuomet apgynė Michailas Gorbačiovas. Dabar nebėr kam beapginti.

“Godumo dvasia” (buvo toks Viliaus Orvido terminas) apsigyveno ir sodyboje, ir visoje Lietuvoje.

Idee fixe! O jei prikeltume Orvidų sodybą dvasiniam gyvenimui, gal ir Lietuva pakiltų? O ką, jeigu tarp šių reiškinių esama magiško veidrodinio atspindžio?

Anuomet Vilius Orvydas kalbėjo: žmogus turėtų paprasčiausiai gyventi pastovioj malonės būsenoj. Nieko neturėtų nei teigti, nei neigti. Nes nieko nėra nei prasta, nei gera… Reikia tik nevaidinti kokios nors rolės ir neužimti Aukščiausiojo teisėjo vietos. Pirmiausia turi turėt Tikėjimą, o viskas kitkas bus Tau duota. Anksčiau žmonės stipresnį tikėjimą turėjo. Kada melsdavos, kiek aš jų pažįstu, regėjimus matydavo.

Reikia džiaugtis viskuo. Pasižiūrėkime aplinkui – kaip tobulai Aukščiausiasis sutvarkė pasaulį! O kodėl esame nelaimingi? Kaupiame, tempiame į namus po šapą, naktimis sunkiai vartomės, pavydėdami kaimynui, gal jis daugiau turi, drebame, kad nepavogtų. Koks tai gyvenimas, jei žmogus pavirsta savo turto prižiūrėtoju, sarginiu šunimi. (iš “Orvido knygos”)

IV

Vėliau regėtoja Aneliukė Matijošaitienė Keturnaujienoje – kiek metų niekinta, kol jos regėjimai galų gale buvo pripažinti, kol buvo pastatyta koplyčia ir pašventinta.

Dabar panašų paniekinimo egzaminą laiko ir Povilas Žėkas Merkinėj. O gal net ir visa Lietuva šiuo metu tūno susiniekinimo ir užsikapojimo skaistykloje. Mažu ir ištversim, nors sprunkančių iš skęstančio laivo, regis, gerokai daugiau, nei norėtųsi.

Esam tokie, kokie esam. Truputį dalgininkai. Žilvinas turi būti sukapotas, ir nieko čia nepadarysi.

V

Prieš keletą dienų, vaikščiodamas Palangos pajūriu, bandžiau sukurti scenarijų filmui apie Žilviną. Scenarijus susieiliavo toks:

skubiai pažadino mus, aprengė: jūs turit pamatyt
kaip bus dorojamas pabaisa, išniekinęs mūs giminę! Jau švito
kai susirinkom pajūry. Paplūdimy nebekvėpuodamas tysojo Žilvinas
vos primerktom akim tarytumei užmigęs, tik šonas perdurtas. Į krantą
plakės kruvina puta
tai didelis, gyvatė! – dėdulės balsas (vyriausio Eglės brolio)
išties nemažas – pritarėm: net dešimt žingsnių suskaičiavom
žygiuodami šalia tos kirmėlės, kadais pagrobusios mieliausią mūsų
tetą. Glotnus ir žvilgantis, tarytum ruonis ar banginis. Tik šnervės
vos vos virpa… Kaži ar milžinui dar skauda? Apstojome ratu, žvarbu
čekšt čekšt – tai ko dar laukiam, kalendami dantim? Mes tuoj
dalgius galąsti baigė dėdės (tarp jų
ir mano tėvas)
kapojo dalimis: pirmiausia
atskirkime nuo kūno galvą, tada jau liemenį
į penkis gabalus suraikė, kojas pjūklu nupjovė ir buvo
bemetą į jūrą, bet mano tėvas – sustokit (rėkia), o jeigu atsigaus?
juk vandeny gyvatė gali susijungt. Minėsit mano žodį: tarsi banga
nušluos mus, jis kerštingas!

VI

Ar įmanoma sugalvoti ką nors nauja, magiška bei netikėta, idant dalgelės tautiečiams imtų ir iškristų iš rankų? Idant nesusikapotume galutinai, idant pajustume ką nors gera, kas mus pakelia, suvienija, sustiprina, priverčia didžiuotis (ne pasipūsti, bet pajusti elementarią savigarbą).

Gal prezidentei Daliai Grybauskaitei derėtų visus Lietuvos žurnalistus apdovanoti skęstančių lietuvių gelbėjimo kryžiais, kai tik šie parašo ką nors gražaus. Nes tai, kas bloga, jau ir taip žinome labai gerai. Atmintinai.

Dar dainos… Labai paprastas receptas: švietimo ministeris Gintaras Steponavičius tikrai ilgam liktų šviesaus atminimo tautos gelbėtojas, jeigu išleistų įsaką, kad stojamuosius egzaminus leidžiama laikyti tik tiems abiturientams, kurie išmoksta 50 lietuvių liaudies dainų ir paseka dešimt sakmių, legendų. Galim lažintis, kad po dešimties metų mikroklimatas Lietuvoje būtų visiškai kitoks.

Prisimena laikai, kai dainavom etnografiniam ansambly “Ratilio” pas Zitą Kelmickaitę. Kad ir kokie nusilėbavę studenčiokai kartais būdavom, liaudies daina neleido keiktis, mušis, elgtis bjauriai. Kažkas tose dainose užkoduota, kad neišeina būti bjaurybe, dainuojant liaudies dainas.

O jei dar koks Audrius Siaurusevičius staiga imtų ir pradėtų liaudies, partizaniškų dainų dešimtukus arba dainuojamąją poeziją per LTV transliuoti? O jeigu dar sukurtų nuotykių filmą apie partizanus… O jeigu…

VII

Kažkada turistaujant Indijoje įsiminė Putaparčio ašrame išgirsta svamio Sai Babos mintis. Žurnalisto paklaustas, kodėl jis neįsikūnijęs kur nors Europoje, svamis su humoru atsakė – ten kitos tradicijos. Ten nukryžiuoja ir paskui liūdi du tūkstančius metų. “O aš turėjau darbų”, – maždaug taip pasakė Sai Baba.

Indijoje nukryžiavimo tradicijos nerasta, tai labiau mūsiškas (krikščioniškas?) žanras.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Vytautas V.Landsbergis:
Skelbimas

Komentarai (5)

  1. Liucija Liucija rašo:

    Labai geras straipsnis ir pamąstymai.Ačiū.Norėčiau būti optimiste.

  2. Dainius Razauskas Dainius Razauskas rašo:

    Puikus rašinys ir taiklios mintys. Piktumas – viena aktyvių ir mano domesio bylų. Nežinau, ar kada išeis plačiau giliau parašyti, tai pasakysiu dabar pagrindinę man šiuo klausimu atėjusią mintį apie piktumą ir, skyrium, lietuviškąjį piktumą. Man atrodo, kad piktumas – tai ta pati gyvybinė energija, gyvastis, tik iškreipta ir užnuodyta, tas pats proto aštrumas ir kūrybinis polėkis, tik neįgyvendintas, užrauktas ir papuvęs. O užnuodija ir papūdo gyvastį ir proto aštrumą ne kas kitas – baimė. Baimė drąsiai ir tiesiai gyventi. Siūlau aukščiausią dvasinį kelią, iš esmės – tikrą “radža jogą”: tiesiog gyventi drąsiai ir tiesiai, su kitais ir su savimi, kasdien (-: Nes lietuviai savo užtaisu per stiprūs “taikiam” puvimui, ir nepanaudota pagal paskirtį gyvata ima gelti… Tarsi per aštrus kardas, tabaluojantis apie kojas bailiui. Tarsi per eiklus neapjodytas eržilas. Paprastai kalbant, lietuviai pikti todėl, kad elgiasi ir gyvena kaip bailiai. Ir kuo drąsesnė iš prigimties širdis šitaip gyvena, tuo labiau ji širsta – darosi pikta. Nutraukęs savo baimės pančius, išsimojavęs kalaviju tikrame gyvenimo mūšyje, grįžes namo nebepyks. O tikrasis gyvenimo mūšis – tai pirmiausia nebijoti savo širdies, savo nuoširdumo, savo tikrųjų norų, svajonių ir tikslų, neišduoti jų kasdienybėje iš baimės, kad gal “neišeis”, o ypač iš baimės “kaip aš atrodysiu”. Tai nelengvas mūšis, bet kas į jį nestojo, tas nė nepradėjo gyventi. O kas nepradėjo gyventi, tas, bailys, tegu pyksta – iš esmės visuomet ant savęs. (((((((((-:

  3. Vitalijus Vitalijus rašo:

    „Apie Dievo Tėvo ir Šventosios Dvasios nukryžiavimą, tai negali būti net jokios kalbos. Visa Dievo Švenčiausioji Trejybė nukryžiuota negali būti. Juk jie niekada nemirė. Širdies, paukščio, akies prikalimas ant pagoniškų kryžių kvepia SATANIZMU.“ Pažinimo kely Jurgisb.Ten pat: Saliamonas rašo: “Man atrodo su tais kryžiais yra taip: Povilas užsakė tris “belenkokius” medinius kryžius, o koks nors tų kryžių drožėjas pridrožė tai, kas jam šovė į galvą. Gal vienodų daryti nenorėjo tai ilgai nemąstęs “nukryžiavo” visą Trejybę. Kadangi anas labai giliai į simbolių prasmes nesigilino, o Povilas nebūdams kataliku – tuo labiau, tai ir gavosi toks lepsusas“

    “Joana,
    MAN NEAIŠKU,KODĖL PRIEŠ PIRAMIDĖS KUPOLĄ STOVINTYS TRYS DIDINGI MENIŠKI KRYŽIAI YRA BE KANČIOS.TIK KAŽKAS,MATYT IŠ LANKYTOJŲ,YRA ATNEŠĘS MAŽUS KRYŽELIUS,NORMALIUS SU KANČIA ,IR PASTATĘS ANT ŽEMĖS ATREMTUS Į KRYŽIŲ.”

    Antikristiniai kryžiai visad be mūkų,o su kokiais nors ženklais. Šiuo atveju, įsiveizėkit gerai, yr gugle padidinti. Juose- pirmam kryžius ant kryžiaus su nukryžiuota širdim arba meile, antras – masoniškas trikampis, trečias- nukryžiuotas taikos balandis.Įsiveizėkit, aš matau prie jų taip.

    REIKĖTŲ PAKEISTI TUOS TRIS ŠVČ.TREJYBĖS KRYŽIUS Į TIKRUS SU MŪKELE AR BE JOS. DABAR TIK ŽMONIŲ TIKRI KRYŽELIAI,O PASTATYTI TIE TRYS ANTIKRISTO>

  4. Manu Manu rašo:

    Nuoširdžiai dėkoju už straipsnį. Lygiai metai praėjo, kaip emigravau su vaikais. Burnojau dėl visko ir ant visų, neapkenčiau “lietuviško gyvenimo”, tikėjau, kad tarp vakariečių atgims didinga mano asmenybė ir kursiu savo vaikams šviesią ateitį. Ech, kvailystė. Birželį važiuoju namolio. Mano šalis Lietuva, mano žmonės lietuviai. Ir tegul jie nesišypso kiekvienam praeinančiam, tegul paniurzga ar užsidirba vieną kitą pinigą be mokesčių, bet jie man savi. Tas žvilgsnis iš tolo į Lietuvą mane pakeitė. Nebenoriu pykti, mokysiuos atlaidumo. Žiūrėk, gal ir gyvenimas bus šviesesnis.

  5. Ten Ten rašo:

    MERKINĖS(ČESUKŲ) PIRAMIDĖJE ĮSITAISĖ TITANAI ARBA DEMONAI.

    Žmonės geriau renkasi velnių titanyčią nei Bažnyčią. Raganiai visus veda pragaran- filmą pažiūrėt verta Cesuku- zeku piramide, igyvendintas 3d metodas, kaip issikviest demona. Demonai isskvieciami apskritime nubrezus trikampi su atitinkamais zenklais- simboliais kampuose, ir kalbant atitinkamus zodzius. Kas tingi biblija ir knygas skaityt, paziurekit seriala ‘supernatural’ apie demonu, vampyru ir kt butybiu egzistavima ir ju naikinima, apie sielos pardavima, norint sekmes ar ka isgelbeti is artimuju. Vercia apie daug ka pamastyti, o kam idomu ir giliau pakapstyti, pasidometi ar tikra ar ne. Tai kaip minejau, ta piramide demonu issaukimo vieta, o ne kazkas tauraus, nors atrodo labai graziai.Kazkaip nebuvau nusistacius nei uz, nei pries, tiesiog mano pastebejimas formoje, kad zmones gali gauti kazka blogiau, kartu su pagerejimu ar trumpalaiku pagerejimu. p.s.Jei rusiskai suprantat, ta seriala ‘supernatural’ rasit http://www.friday.ru (gal ir kitur, bet ne ieskojau). Titanai yra demonai .

    Iš Povilo biblijos- kas yra devas(ištrauka) : Povilas Žėkas rašo:”Tėvo egzistencija jūsų žemišku supratimu apibrėžiama kaip liepsnojančioji. Dievas Tėvas jums atrodytų, jeigu jūs jį pamatytumėte, kaip liepsningasis ugnies kamuolys….” :” “Kurdami mūsų Aukščiausiąjį – Dievą Tėvą, jie įterpė į Jį ne tik kuriantįjį (gėrio), bet ir griaunantįjį (blogio) pradą. Griaunančiojo prado tikslas – užgniaužti kuriantįjį pradą bei sugražinti mūsų Kūrėją atgal į titanų priklausomybę.” „Apie titanus sužinojau dėl to, kad domėjausi paties mūsų Dievo Tėvo prigimtimi. Titanai sukūrė būsimąjį visatų sistemos kūrėją – mūsų visų Dievą Tėvą – ir suteikė jam laisvės kūrybai. Kaip jau minėta, mums nežinomos esybės – titanai, susiliedamos pagimdė asmenį, kuris tapo visatų sistemos kūrėju ir valdovu..“ TITANAI YRA KRIKŠČIONIŠKAI KALBANT DEMONAI ARBA ANTIKRISTAI. Titanai iš istorijos: Atsiradimas: iš infointerneto •Titanai yra gimę iš pirmosios vampyrės – Titanės, Lilith. •Titanų tėvai dažniausiai būna Demonai. •Titanai gali gimti tada, kai jų abudu tėvai yra Titanai, arba tada, kai motina yra Titanė, o tėvas labai senas vampyras. Stebėtojas Pažystami vežė sergantį tėvuką į tuos pragaro vartus. Lauke pasakojo išrikiuota juodosios keramikos vazos į kurias dedama didelės sumos už įėjimą, atsieit savanoriškos aukos. Tačiau vos grįžo namo, kadangi tėvukas buvo labai tikintis, jam nepadėjo piramidė ir vos tik pasiekė lovą, numirė.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...