2010 Balandžio 11

Vytautas V. Landsbergis

Progresas ir regresas

veidas.lt

Progresas ir regresas eina greta. Ir nežinai, kuris prie finišo linijos ateis pirmasis. Lenktynės gana baugios.

Važinėjant po Lietuvą tenka sutikti labai daug sąmoningų, strategiškai mąstančių vaikų – ypač provincijos miesteliuose. Tai teikia vilties ir įkvepia. Bet jeigu Lietuvą matyčiau tik iš televizoriaus ekranų ar iš pagrindinių dienraščių puslapių, turbūt manyčiau, kad reikia krautis lagaminus ir greitai važiuoti iš čia, nes baisesnio krašto nėra. Tačiau kai nuvažiuoji į Kuršėnus, Kretingą, Antazavę, Darbėnus ar dar kokį miesteliuką ir pamatai, kokie ten auga vaikai, supranti, kad viskas gerai. Yra dar vietų, kurių juodoji antikultūros ranka nepasiekė ir vaikų neužsmaugė.
Regis, iš provincijos (kaip ir XX a. pradžioje) dar gali ateiti dora, nuoširdumas, darbštumas – tos savybės, kurios motyvuodavo lietuvius dirbti savo kraštui, aukotis, eiti į partizanus ir išlikti nenusigėrus.

Antra vertus, akivaizdu ir tai, kad egzistuoja antikultūros industrija, skirta vaikams ir paaugliams. Ji kartais balansuoja vos ne ties pedofiliško meno riba. Vaikai yra įtraukiami į visokius suaugėliškus šou, žaidimus, koketavimus. Pavyzdžiui, apsirengia moksleiviukės lengvo elgesio merginų drabužiais ir pradeda per televiziją šokti tokius šokius, kokių jų metų mergaitėms šokti nederėtų… Tuomet imi galvoti – gal sąmoningai siekiama, kad Lietuvoje atsirastų kuo daugiau jaunų prostitučių ir prostitutų. Ne mamų ir tėvų…

Anądien su dukrelėm žiūrėjome “Žvaigždžių duetus”: trys gražios blondinukės su juodaodžiu dainininku scenoje, jos glaustosi apie jį ir dainuoja “jei tau reikia meilužės, aš pasirašau”. Mano dukrytės klausia, ką reiškia “aš pasirašau”. Nelengva paaiškinti vaikui. Nenorom pagalvoji: koks kodas liks jų pasąmonėje? Trijų princesių grupiniai santykiai su svetimtaučiu nepažįstamuoju? Lietuviai “svetinga tauta”, niekur nedingsi.

Kultūra – kas tai?

Kartą netyčia buvau pakviestas padirbėti kultūros viceministru. Stvėriausi už galvos – pala pala, o kas yra ta kultūra? Kultūros ministerija – kas tai? Su kuo ji valgoma?

Vieną kultūros apibūdinimą radau A.Šveicerio knygoje “Kultūra ir etika”. Ten teigiama, kad pagrindiniai kultūros požymiai yra optimizmas ir dora. Kultūra privalo palaikyti bent šiokį tokį idealizmą visuomenėje, teigdama, kad gyvenimas gali būti ir viltingas, ir geras. Tuomet supratau, kad Keistuolių teatras – akivaizdus kultūros reiškinys. TV laida “Gustavo enciklopedija” – menų menas. Gendručio Morkūno pasakų knygos… O daugelis meno, kuris nūnai yra valstybės finansuojamas (kitąsyk net milijonais), dažnokai šių kultūringų savybių neturi.

Apėmė labai nekultūringas nerimas: o gal Kultūros ministerija finansuoja kultūra apsimetinėjančią psichoneurologinę saviraišką, tiražuoja depresijas, patyčias? Gal kartais ir pramogų verslą paremia, saliutų šou, vamzdžius… O gal kartais net ir nacionalinę kino pornografiją pafinansuoja?

Kai biudžete turime tiek nedaug lėšų, skirtų kultūrai, ir spėriai išvažinėjančią iš Lietuvos visuomenę, kultūra turėtų būti stipriai orientuota į tuos dalykus, kurie mums padeda išlikti kaip tautai. Susitelkti… Vilius Orvydas sakė, kad “kūryba turi tarnauti išlaisvinimui, ne pavergimui”.

Ne visos saviraiškos formos yra kultūra. Tai supratęs likau prie pasakų…

Apie pasakas

Kiekvienas amžius susikuria savo pasakas. Tiek vaiko amžius, tiek civilizacijos… Jeigu aplink siaučia maras, jei vaikai lieka našlaičiais, jiems reikia tą situaciją kažkaip suprasti ir išgyventi. Tada atsiranda pasakos, kurios moko, kaip išgyventi esant net ir tokioms aplinkybėms. Jeigu esi skaitęs siaubo pasakų, gali atlaikyti, kai tave tremia, engia, tyčiojasi. Neišprotėt… Gali net sugalvoti būdą, kaip iš tos situacijos pabėgti, nes tavo pasąmonė puikiai visas pasakas atsimena.

Bet kažkodėl nebesinori matyti tokios visuomenės, kuri privalo gyventi tarsi užkoduota apokalipsei. Nešiodama nenuplaunamus, kruvinus savo brolių dalgius.

Dievas visuomet yra žudomas – toks dėsnis. Ir Žilvinas, ir Kristus. Tik antruoju atveju paliekama raidos, prisikėlimo galimybė, o Žilvino pasaka tarsi be vilties.

Akivaizdu, kad baigiasi vienas civilizacijos ciklas, jaučiama, kad pasaulis toliau toks būti nebegali. Ne tik sąmonė, bet ir ekologija rodo, kad pasiekta riba. Gyvename krintančios bangos fazėje. Ar ta banga viską ištaškys ir nieko neliks, ar ji natūraliai peraugs į kitą bangą, perimdama gerąsias buvusios savybes ir nepernešdama blogųjų, – tik laikas parodys. Tas laikas, ko gero, ateis labai greitai.

Bet pasaulis visada laukia mesijo ir jo atnešamos naujos šviesios eros. Tik kaip jos (jo) laukti? Buda yra pasakęs – jei nori perplaukti upę, neužtenka sėdėti ant kranto ir melstis, reikia išmokti plaukti.

Labai paprasta: jei nori matyti šviesią ateitį, reikia pačiam švisti, keistis. Nes tu ir esi Buda, Dievulis, Žilvinas, Milžinas.

Obelis ir obuoliai

Kartais reikia džiaugtis, kad obuolys nuo obels toli nurieda. Jei vaikai nuriedės tolėliau į natūralią pievą nuo nykstančio sodo – kas čia blogo?

Gražiausia tautos dalis buvo išnaikinta – partizanai, Sibiro tremtiniai ir egzilis, išnyko didžioji dalis mūsų dvasinio elito. Liko mutavęs, posovietinis, prisitaikėliškas mentalitetas. Nedaug ką galima iš jo išmokti, nebent – kaip nesielgti.

Neseniai rodė filmą apie japonų mokslininką ekologą, kuris kryžmino muses ir darė genetinius eksperimentus: švitino visaip radiacijomis ir tikrino, iki kiek gali išsigimti rūšis. Kai išsigimimai pasiekė aukščiausią tašką, staiga tik op, ir gimė sveikas palikuonis! Pasirodo, tam tikru momentu įsijungia dieviškasis veiksnys, ir viskas atsikuria!

Apie Lietuvą taip pat smagiau manyti, kad mumyse yra sveikas genas, tik jis dar miega. Trumpam atsigavo sausio 13-ąją, bet paskui vėl prisnūdo. Tačiau vieną dieną jis pabus – gal net atsigaus visam laikui ir mes tapsime labai gražiais žmonėmis.

Nemažai dvasingų žmonių, atvykusių iš užsienio, sako jaučią, kad Lietuvoje yra kažkas didinga, slėpininga. Nesuvokiama, bet jaučiama… Galbūt kokia nors pasaulio pramotė čia miega, galbūt ji jau bunda.

Poetas ir regėtojas Oskaras Milašius Lietuvai yra išpranašavęs didingą, šviesią ateitį. Tačiau jo pranašystėje yra vienas “bet”: nebent dora, kurią iš kartos į kartą perneša moterys, būsianti sunaikinta.

Iš vyrų O.Milašius kažkodėl per daug nesitikėjo…

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...