- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

Užsikapojimas negyvai

Autorius: veidas.lt | 2010 09 10 @ 14:01 | Aktualūs komentarai | 5 Comments

Pabirutės apie televiziją, panieką, liaudies dainų dešimtukus ir malonės būseną.

I

Vieną rugpjūčio pabaigos vakarą atsitiktinai dirstelėjau televiziją. Per visas šokama, jau treti metai iš eilės. Kuo gilesnė krizė, tuo daugiau dance macabre. Nieko naujo nebesugalvojama… Nebent tai, kad nūnai TV prodiuseriai kaimo mergaičiukes jau nusiveža į šiltus, egzotiškus kraštus, kur moko itin aistringų šokių… Ir tyčiojasi iš visos širdies, idant neišvažiavusiems, Lietuvoje likusiems tautiečiams būtų gražu. Tos stengiasi, vargšelės, ašarėlę nubraukia ir vėl stengiasi, kad tik dėdė baletmeisteris neiškeiktų dar labiau.

Gal ir nebloga TV misija: tuo būdu atgrasyt kaimo mergaites nuo noro važiuot į užsienio klubus dirbti šokėjomis.

II

Kažkada, mokantis VU Filologijos fakultete, sklandė atsiminimai apie vieną nūnai garsų humoristą, kuris atvykęs iš provincijos atsivežė gražių, nuoširdžių meilės eilėraščių. Paskaitė juos stodamas į literatų būrelį ir visi iškrito iš koto. Tada humoristas suprato, kad jo nuoširdumas sukelia juoką, ir ėmė tyčiotis – pirmiausia iš savęs, o paskui ir iš visų kitų.

Kiekvienas geras dalykas Lietuvoje turi pereiti paniekos patikrinimą. Principas patikrintas dar sovietinėje armijoje – iš pradžių niekina tave, o paskui tu imi niekinti kitus, silpnesnius.

III

Mažiau smagu, kuomet susiniekinimo dvasia ima skleistis ne kultūros, o dvasiniame pasaulyje. Kai sovietmečiu Vilius Orvidas ėmė kurti savo sodybą, prieš jį sukilo visi – nuo Salantų klebono iki partijos bei komjaunimo. Kad ir kaip keista, bet nuo visiško sunaikinimo sodybą tuomet apgynė Michailas Gorbačiovas. Dabar nebėr kam beapginti.

“Godumo dvasia” (buvo toks Viliaus Orvido terminas) apsigyveno ir sodyboje, ir visoje Lietuvoje.

Idee fixe! O jei prikeltume Orvidų sodybą dvasiniam gyvenimui, gal ir Lietuva pakiltų? O ką, jeigu tarp šių reiškinių esama magiško veidrodinio atspindžio?

Anuomet Vilius Orvydas kalbėjo: žmogus turėtų paprasčiausiai gyventi pastovioj malonės būsenoj. Nieko neturėtų nei teigti, nei neigti. Nes nieko nėra nei prasta, nei gera… Reikia tik nevaidinti kokios nors rolės ir neužimti Aukščiausiojo teisėjo vietos. Pirmiausia turi turėt Tikėjimą, o viskas kitkas bus Tau duota. Anksčiau žmonės stipresnį tikėjimą turėjo. Kada melsdavos, kiek aš jų pažįstu, regėjimus matydavo.

Reikia džiaugtis viskuo. Pasižiūrėkime aplinkui – kaip tobulai Aukščiausiasis sutvarkė pasaulį! O kodėl esame nelaimingi? Kaupiame, tempiame į namus po šapą, naktimis sunkiai vartomės, pavydėdami kaimynui, gal jis daugiau turi, drebame, kad nepavogtų. Koks tai gyvenimas, jei žmogus pavirsta savo turto prižiūrėtoju, sarginiu šunimi. (iš “Orvido knygos”)

IV

Vėliau regėtoja Aneliukė Matijošaitienė Keturnaujienoje – kiek metų niekinta, kol jos regėjimai galų gale buvo pripažinti, kol buvo pastatyta koplyčia ir pašventinta.

Dabar panašų paniekinimo egzaminą laiko ir Povilas Žėkas Merkinėj. O gal net ir visa Lietuva šiuo metu tūno susiniekinimo ir užsikapojimo skaistykloje. Mažu ir ištversim, nors sprunkančių iš skęstančio laivo, regis, gerokai daugiau, nei norėtųsi.

Esam tokie, kokie esam. Truputį dalgininkai. Žilvinas turi būti sukapotas, ir nieko čia nepadarysi.

V

Prieš keletą dienų, vaikščiodamas Palangos pajūriu, bandžiau sukurti scenarijų filmui apie Žilviną. Scenarijus susieiliavo toks:

skubiai pažadino mus, aprengė: jūs turit pamatyt
kaip bus dorojamas pabaisa, išniekinęs mūs giminę! Jau švito
kai susirinkom pajūry. Paplūdimy nebekvėpuodamas tysojo Žilvinas
vos primerktom akim tarytumei užmigęs, tik šonas perdurtas. Į krantą
plakės kruvina puta
tai didelis, gyvatė! – dėdulės balsas (vyriausio Eglės brolio)
išties nemažas – pritarėm: net dešimt žingsnių suskaičiavom
žygiuodami šalia tos kirmėlės, kadais pagrobusios mieliausią mūsų
tetą. Glotnus ir žvilgantis, tarytum ruonis ar banginis. Tik šnervės
vos vos virpa… Kaži ar milžinui dar skauda? Apstojome ratu, žvarbu
čekšt čekšt – tai ko dar laukiam, kalendami dantim? Mes tuoj
dalgius galąsti baigė dėdės (tarp jų
ir mano tėvas)
kapojo dalimis: pirmiausia
atskirkime nuo kūno galvą, tada jau liemenį
į penkis gabalus suraikė, kojas pjūklu nupjovė ir buvo
bemetą į jūrą, bet mano tėvas – sustokit (rėkia), o jeigu atsigaus?
juk vandeny gyvatė gali susijungt. Minėsit mano žodį: tarsi banga
nušluos mus, jis kerštingas!

VI

Ar įmanoma sugalvoti ką nors nauja, magiška bei netikėta, idant dalgelės tautiečiams imtų ir iškristų iš rankų? Idant nesusikapotume galutinai, idant pajustume ką nors gera, kas mus pakelia, suvienija, sustiprina, priverčia didžiuotis (ne pasipūsti, bet pajusti elementarią savigarbą).

Gal prezidentei Daliai Grybauskaitei derėtų visus Lietuvos žurnalistus apdovanoti skęstančių lietuvių gelbėjimo kryžiais, kai tik šie parašo ką nors gražaus. Nes tai, kas bloga, jau ir taip žinome labai gerai. Atmintinai.

Dar dainos… Labai paprastas receptas: švietimo ministeris Gintaras Steponavičius tikrai ilgam liktų šviesaus atminimo tautos gelbėtojas, jeigu išleistų įsaką, kad stojamuosius egzaminus leidžiama laikyti tik tiems abiturientams, kurie išmoksta 50 lietuvių liaudies dainų ir paseka dešimt sakmių, legendų. Galim lažintis, kad po dešimties metų mikroklimatas Lietuvoje būtų visiškai kitoks.

Prisimena laikai, kai dainavom etnografiniam ansambly “Ratilio” pas Zitą Kelmickaitę. Kad ir kokie nusilėbavę studenčiokai kartais būdavom, liaudies daina neleido keiktis, mušis, elgtis bjauriai. Kažkas tose dainose užkoduota, kad neišeina būti bjaurybe, dainuojant liaudies dainas.

O jei dar koks Audrius Siaurusevičius staiga imtų ir pradėtų liaudies, partizaniškų dainų dešimtukus arba dainuojamąją poeziją per LTV transliuoti? O jeigu dar sukurtų nuotykių filmą apie partizanus… O jeigu…

VII

Kažkada turistaujant Indijoje įsiminė Putaparčio ašrame išgirsta svamio Sai Babos mintis. Žurnalisto paklaustas, kodėl jis neįsikūnijęs kur nors Europoje, svamis su humoru atsakė – ten kitos tradicijos. Ten nukryžiuoja ir paskui liūdi du tūkstančius metų. “O aš turėjau darbų”, – maždaug taip pasakė Sai Baba.

Indijoje nukryžiavimo tradicijos nerasta, tai labiau mūsiškas (krikščioniškas?) žanras.

Daugiau šia tema:

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/uzsikapojimas-negyvai

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.