2015 Kovo 23

Užsienio politikos dešimtmetis: daug ambicijų ir mažai vietos manevrams

veidas.lt

Diplomatija. Per pastarąjį dešimtmetį Lietuva kėlė sau ambicingus užsienio politikos tikslus, tačiau iki šiol labiausiai vis dar džiaugiamės tuo, kur esame ir ką pavyko padaryti 2004-aisiais, – naryste Europos Sąjungoje ir NATO.

Praėjus mažiau nei mėnesiui po oficialaus Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą ir NATO, po Rolando Pakso apkaltos laikinai prezidento pareigas tuomet ėjęs Artūras Paulauskas Vilniaus universitete išdėstė naujosios Lietuvos užsienio politikos viziją. Jos esmė – narystė tarptautinėse organizacijose ir geri santykiai su kaimynais. Tai jau įgyvendinta, tad buvo siūloma nauja, platesnė doktrina, pagal kurią Lietuva per narystę ES bei NATO ir aktyviai plėtojamus kaimyninius santykius turėtų tapti regiono lydere, o Vilnius – regiono sostine. Čia tęsiamos ir gims naujos politinės iniciatyvos, ES bus siūlomi konkretūs sprendimai, kaip žengti toliau į Rytus, skatinamas Kaliningrado srities, o per jį ir visos Rusijos atsivėrimas Europai, Baltarusijos demokratizacijos procesai ir kt.

„Buvome tik įstoję į ES bei NATO ir mums tuomet kažkaip aiškiau reikėjo apibrėžti nacionalinius tikslus, nacionalines idėjas. Kalbantis su Užsienio reikalų ministerija gimė poreikis oficialioje aplinkoje, Vilniaus universitete, dalyvaujant įvairių šalių ambasadoriams, išdėstyti savo užsienio politikos gaires. Prie to dokumento daugiausiai dirbo Užsienio reikalų ministerija, bet mes ir prieš, ir po to turėjome nemažai diskusijų. Buvo iškelta daug idėjų: ir regiono lyderystės, ir Rytų kaimynystės, ir kitos. Vienos buvo palaikomos jau vėlesnių prezidentų, o kai kurios visai atmestos“, – prisimena tuomet laikinai prezidento pareigas ėjęs A.Paulauskas.

2015-aisiais, praėjus beveik 11 metų nuo naujosios Lietuvos užsienio politikos gairių suformulavimo, galima prisiminti daugelį šalies užsienio politikos vingių: regiono lyderystę ir aktyvią Rytų kaimynystę keitė atsigręžimas į Skandinaviją, mėginimai normalizuoti bendradarbiavimą su Rusija, pašliję santykiai su kaimynine Lenkija bei bandymai juos taisyti ir daugelis kitų. Tačiau, kaip pastebi kolektyvinės monografijos „Ambicingas dešimtmetis. Lietuvos užsienio politika 2004–2014“ sudarytoja Vilniaus universiteto docentė Dovilė Jakniūnaitė, šį dešimtmetį baigėme panašiai, kaip ir pradėjome: suvokdami integracinių procesų svarbą ir mąstydami apie savo rytines kaimynes.

„2004-aisiais mes džiaugėmės, kad jau pagaliau esame ES ir NATO. Ir kai žiūrime į dabartį, nors kontekstas žinoma yra ne tas pats, vėl džiaugiamės, kad esame ten, kur turime būti, ir nerimaujame dėl tos pačios valstybės, kaip buvo ir anksčiau. Įdomu tai, kad jeigu paimtume pradžią ir pabaigą, atrodo, kad niekas nepasikeitė. Nors per šį dešimtmetį pakilimų, nuosmukių, įvairių variacijų iš tiesų būta“, – teigia politologė.

Prieš dešimtmetį išsikelti Lietuvos užsienio politikos tikslai – aktyvi regioninė politika Europos Rytų kaimynystėje, aktyvus veikimas ES bei NATO ir Lietuvos tarptautinis aktyvumas arba matomumas buvo kartojami per visą šį laiką.

Kiek šiems tikslams buvo lemta išsipildyti?

Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Antano Kulakausko teigimu, ambicija tapti vienu regiono likimą rimtai sprendžiančių centrų neišsipildė, o ir vargu ar galėjo išsipildyti, tačiau per šį laiką pavyko tapti pasaulyje girdimu balsu, ypač dabar, tęsiantis krizei Ukrainoje. Tačiau, kaip pabrėžia politologas, girdėjimas dar tikrai nereiškia, kad yra ir kažkokia ypatinga įtaka. Įvairiose tarptautinėse studijose apie Rytų Europą Lietuva minima retai ir tikrai negali būti lyginama su Lenkija, o jos balsu ir nuomone dažniausiai naudojasi radikalesnė Vakarų žiniasklaidos dalis, siūlanti ryžtingesnius karo Ukrainoje sprendimo būdus. Tačiau ši linija tikrai nėra dominuojanti, juo labiau ja nesivadovauja nei Prancūzija, nei Vokietija, nei JAV.

Pasak A.Kulakausko, negalima kritikuoti, kad buvo pasirinkta neteisinga Lietuvos, kaip regiono lyderės, taktika, tačiau greičiau reikėtų sakyti, kad tai yra Lietuvos, kaip regiono lyderės partnerės, vizija, prisišliejant prie Lenkijos, kuri iš tiesų išlieka nekvestionuojama regiono lyderė.

Niekas negali prognozuoti, ar išliks dabar egzistuojanti pasaulio ir Europos tvarka, tačiau beveik akivaizdu, kad tam tikras transformacijas bei naujus pavidalus ji tikrai įgaus, ir Lenkijoje, priešingai nei Lietuvoje, apie tai intensyviai svarstoma: parašyta dešimtys, jei ne šimtai, knygų, šiuo klausimu dirba įvairūs institutai ir kitos mokslinės įstaigos. Kas bus, jeigu neliks ES? Koks yra Lenkijos vaidmuo tokiame pasikeitusiame pasaulyje? Kokie išliks santykiai su kaimyninėmis ir didžiosiomis valstybėmis? Tokius ir panašius klausimus šiandien kelia Lenkijos analitikai.

O štai Lietuvoje apie tai net nesvarstoma, tam nėra nė reikiamų resursų. „Baziniu lygmeniu daugumos Lietuvos visuomenės mentalitetas vis dėlto yra kaip mažos valstybės gyventojų. Kartais kuriamas regioninės valstybės vaizdinys, tačiau čia kaip reklamoje, kurioje teigiama, kad troškulys yra niekas, o įvaizdis yra viskas. Tad tai ir yra įvaizdis, kuriuo pradedi tikėti, bet klausimas, kiek iš tiesų jis egzistuoja. Akivaizdu, kad realios galios – ekonominės, politinės, intelektualinės ir kitokios – yra per mažai. Ar ji atitinka Lietuvos turimas ambicijas? Akivaizdu, kad neatitinka. Tokį įvaizdį Lietuvoje daug kas palaiko, o realiai tuo besirūpinančių intelektualinių, politinių ir ekonominių jėgų nėra. Čia tik pakalbėjimas“, – konstatuoja A.Kulakauskas.

Tačiau, politologo teigimu, būtina pabrėžti, kad mažos ar didelės valstybės mentalitetas šimtu procentu ir nepriklauso vien nuo valstybės turimos galios, gyventojų skaičiaus arba teritorijos. O Lietuva turi seną valstybingumo tradiciją, nors jos šiandieninė valstybė, priešingai nei Lenkijos, natūraliai jos ir nepaveldėjo. ~De facto~ nuo šios tradicijos buvo atsiribota 1918-aisiais, nes kilo neišvengiamas konfliktas su jos pagrindine nešėja ir tęsėja Lenkija.

Bet užsienio politikos, o ir kitų sričių įvaizdžio politika, kaip sako A.Kulakauskas, Lietuvoje aiškiai prasilenkia su realybe. „Noras pasirodyti ateina iš ilgalaikės kultūrinės tradicijos. Pavyzdžiui, Lietuva – drąsi šalis. Ar mes esame kuo nors drąsesni už Estiją? Juk turėdami didesnį potencialą nepriklausomybės pradžioje mes nuo jų atsilikome“, – aiškina Vytauto Didžiojo universiteto profesorius.

D.Jakniūnaitė pabrėžia, jog vienas dešimtmečio siekių – įrodyti, kad mes išmanome Rytų Europos regioną, buvo pasiektas. Tiek iš ES, tiek iš NATO ateina suvokimas, kad šalies ekspertai, politikai ir tarnautojai, komentuodami šio regiono procesus, turi autoritetą, ir tai prideda Lietuvai matomumo tarptautinėje arenoje. Tą ypač įrodė sėkmingas pirmininkavimas ES Tarybai.

Kita vertus, mokslininkė kvestionuoja patį nuolatinį šalies matomumo didinimą, kuris paprastai vyksta per tarptautines organizacijas, kaip savaiminį tikslą. „Visuomet klausiu: ar suvokiama, kas iš to, kad mus žinos? Man atrodo, į šį klausimą nėra atsakyta. Norėtųsi, kad apie tai būtų susimąstoma, nes matomumas vien dėl matomumo gali virsti parodomuoju spektakliu. Pavyzdžiui, pirmininkavimas ESBO: lyg ir viskas buvo gerai, bet mes, kaip ir buvo galima spėti, iš esmės atlikome tik techninius darbus, nepaisant to, kad buvo įsivaizduojama, jog Lietuva kažkokią politiką pakeis. Galima įsitikinti, kad ją pakeisti nėra taip lengva“, – sako Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė.

Didžiausiu dešimtmečio nusivylimu ar neišnaudota galimybe galima laikyti santykių su Lenkija suprastėjimą. Prezidento Valdo Adamkaus kadencijos laikotarpiu jie buvo išskirtinai šilti, tačiau jau netrukus Lenkijos užsienio reikalų ministras pažadėjo į Lietuvą nekelti kojos, kol šalis nepradės spręsti tautinių mažumų klausimų. Kaip kolektyvinėje monografijoje „Ambicingas dešimtmetis. Lietuvos užsienio politika 2004–2014“ pastebi Galina Vaščenkaitė, Lietuvos ir Lenkijos santykiams galima pritaikyti didėjančių lūkesčių teoriją: bendradarbiavimui vis plečiantis ir intensyvėjant, mezgantis politiniams, kariniams, ekonominiams ir kultūriniams saitams buvo manoma, kad tai persikels ir į dvišalių santykių plotmę, tačiau taip neįvyko. Savo ruožtu tai nereiškia, kad intensyvus bendradarbiavimas šiose srityse nutrūko.

A.Kulakausko vertinimu, šio sąstingio priežasčių galima atrasti daug ir jokiu būdu negalima kaltinti vien Lietuvos ar vien Lenkijos, nes tam tikrą indėlį įneša abi pusės. O tai ateina iš nacionalizmo paveldo, tarpukario konfliktų, iki galo neišspręstų tautinių mažumų klausimų, nepasvertai žarstytų ir netesėtų pažadų.

„1994-aisiais, kai Algirdas Brazauskas ir Lechas Walęsa pasirašė draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis, vietoj atsiprašymo formuluotė buvo pakeista į „abipusį apgailestavimą“, bet, ko gero, nei viena, nei kita pusė paaiškinimo, ką gi iš tiesų reiškia „abipusiškai apgailestauti“, neturi“, – komentuoja politologas.

Užsienio politika, D.Jakniūnaitės žodžiais tariant, Lietuvoje išlieka visiškai elitarinė ir dažnai net nesvarstoma, ar į diskusijas apie jos procesus reikia įtraukti visuomenę. Kita vertus, tokia ji yra ir daugelyje kitų valstybių. Net sprendimai dėl stojimo į ES bei NATO buvo priimti beveik vien politinio elito – partijos pasirašė tokio pobūdžio susitarimą. O tik įstojus į šias organizacijas pamažu atėjo suvokimas, kad prisijungimas prie Bendrijos praktiškai reiškia įsitraukimą į Šengeno erdvę, ankstesnį ar vėlesnį euro įvedimą, ES direktyvų ir reglamentų vykdymą ir kt.

O kuris per dešimtmetį įvykusių skirtingų užsienio politikos vingių sulaukė didžiausio visuomenės dėmesio? Nors specialių tyrimų ir nėra atlikta, D.Jakniūnaitės manymu, daug kam įstrigo Lietuvos, kaip Šiaurės šalies ir Skandinavijos regiono, išsiskiriančio savo turtingumu, idėja. Juk tokia mintis skambėjo dar Atgimimo laikais, kai svajota apie greitai susikursiantį „švedišką socializmą“.

Pritaria tam ar ne, daugelis taip pat paminėtų ir aktyvų įsitraukimą į ES Rytų politikos formavimą bei sėkmingą pirmininkavimą ES Tarybai. O štai mažiausiai ilgą laiką buvo suvokiama energetikos projektų svarba – jų reikšmė išaugo iš karto po 2004-ųjų, tačiau visuomeniniu lygmeniu ji išryškėjo daug vėliau.

Nedaug lietuvius jaudina ir Baltarusijos demokratizacijos bei ateities perspektyvų klausimai.

„Rinkimus su užsienio politika labai retai kada laimėsi – svarbiausia elektoratui visuomet yra ekonomika, socialiniai klausimai ir pan. Užsienio politika valstybės lygmeniu – labai svarbus dalykas, bet dažniausiai tai lieka arba paliekama elitui. O žmonėms užsienio politika pasidaro įdomesnė tik tada, kai jau kyla rimtų krizių“, – aiškina D.Jakniūnaitė.

Mokslininkė pastebi, kad šia politikos sritimi ne itin rūpinasi ir politinės partijos – jos neugdo ir „nekuria“ daug žmonių, gerai išmanančių užsienio politika. Pavyzdžiui, tarp didžiausių partijų pabandę ieškoti žmonių, kurie galėtų sėkmingai eiti užsienio reikalų ministro pareigas, kandidatų šiuo metu atrastume tikrai nedaug. Todėl galima daryti išvadą, kad partijoms tai nėra labai svarbi sritis, apie kurią būtų intensyviai galvojama, nes rinkimų kampanijoje užsienio politikos reikšmė būna maža.

Kita vertus, užsienio politika netampa ir lengvai „parduodamu“ politinių derybų objektu. Jei pažvelgsime į pastarojo dešimtmetį Lietuvą valdžiusias koalicines Vyriausybes, matysime, kad užsienio reikalų ministro postas visuomet atitekdavo svarbiausiai, koaliciją formuojančiai partijai ir dėl jo nebūdavo intensyviai deramasi. Be to, ministro kandidatūra itin daug priklausydavo ir nuo prezidento nuomonės.

Ko galime pasimokyti iš šio banguoto Lietuvos užsienio politikos dešimtmečio? D.Jakniūnaitės manymu, viena pagrindinių pamokų yra suvokimas, kad Lietuvos galimybės manevruoti – labai ribotos. „Dažnai politologai komentuodami kritiškai pasisako, kad esame vieno klausimo valstybė ir reikia daryti kažką kitaip. Tačiau alternatyvos nedidelės: esame labai apriboti geografiškai bei savo dydžiu, ir iš tikrųjų tų pasirinkimų, ypač kai buvo nuspręsta, kad mūsų partneriai labai aiškūs, kad mūsų civilizacinė erdvė labai aiški, nelabai kas ir lieka. Taigi pagrindinė pamoka yra ta, kad labai sunku manevruoti“, – pabrėžia mokslininkė.

Todėl, pasak jos, įvairios kalbos apie santykių su Rusija „perkrovimą“, „atšildymą“, normalizavimą ar gerinimą dažniausiai telieka kalbomis, nes net ir JAV suprato, kad to padaryti tiesiog neįmanoma. Taigi, kad ir kiek įvairūs politikai ar partijos pabrėžtų esančios „už dialogą“, jų vykdoma užsienio politika išliks labai ribota, kol Rusija netaps kitokia.

Dovaidas Pabiržis

Svarbiausi Lietuvos užsienio politikos įvykiai 2004–2015 m.

2004 m. gegužė. Laikinai Lietuvos prezidento pareigas einantis Artūras Paulauskas pateikia naujosios Lietuvos užsienio politikos gaires, tarp kurių – regiono lyderystės, aktyvios Rytų kaimynystės, Baltarusijos demokratizacijos ir kitos ambicingos idėjos.

2004 m. lapkritis. Lietuva pirmoji ratifikuoja taip ir neįsigaliojusią Europos Sąjungos Konstituciją.

2004 m. lapkritis. Ukrainoje prasideda Oranžinė revoliucija, kurios įvykiuose aktyviai dalyvauja ir tuometis Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus.

2005 m. pavasaris. Lietuvoje intensyviai diskutuojama, ar šalies vadovas turi vykti į Maskvoje rengiamas pergalės prieš nacistinę Vokietiją iškilmes. Nusprendžiama į Maskvą nevykti.

2006 m. gegužė. Europos Komisija ir Europos centrinis bankas paskelbia, kad Lietuva neatitinka Mastrichto kriterijų ir nuo 2007-ųjų euras šalyje nebus įvestas.

2006 m. liepa. Derantis dėl naujo „Mažeikių naftos“ akcininko, Rusija sustabdo naftos tiekimą naftotiekiu „Družba“.

2006 m. lapkritis. Lenkija ir Lietuva blokuoja derybas dėl naujos ES ir Rusijos partnerystės bei bendradarbiavimo sutarties.

2006 m. gruodis. Pagrindiniu „Mažeikių naftos“ akcininku tampa Lenkijos koncernas „PKN Orlen“.

2007 m. gruodis. Lietuva prisijungia prie bevizės Šengeno erdvės.

2008 m. Lietuva blokuoja mandato ES ir Rusijos deryboms dėl naujos partnerystės sutarties patvirtinimą.

2009 m. Prezidente tapusi Dalia Grybauskaitė ragina laikytis pragmatiškų ir konstruktyvių santykių su Rusija. Taip pat suformuluojama Lietuvos, kaip Šiaurės šalies, idėja.

2009 m. rugsėjis. Lietuvoje vieši Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka, 2010 m. spalis. Į Minską darbo vizito išvyksta D.Grybauskaitė.

2010 m. pradžioje įvyksta du oficialūs susitikimai su tuomečiu Rusijos premjeru Vladimiru Putinu: vasarį – prezidentės D.Grybauskaitės, kovą – tuomečio premjero Andriaus Kubiliaus.

2010 m. balandis. Lenkijos prezidentui Lechui Kaczynskiui viešint Lietuvoje, Seimas nepriima asmenvardžių rašybos įstatymo. Netrukus po Smolensko aviakatastrofos abiejų šalių santykiai pastebimai atšąla.

2011 m. sausis. Lietuva pradeda pirmininkauti ESBO.

2011 liepa. Nepaisant Lietuvos protestų, Austrija po trumpo sulaikymo paleidžia 1991 m. sausio 13-osios naktį Vilniaus televizijos bokštą šturmavusio būrio „Alfa“ vadą Michailą Golovatovą, kaltinamą karo nusikaltimais.

2013 m. vasaris. Viešėdamas Varšuvoje, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius atsiprašo lenkų tautos už tai, kad Lietuvos politikams pritrūko valios priimti asmenvardžių rašybos įstatymą.

2013 liepa–gruodis. Lietuva sėkmingai pirmininkauja Europos Sąjungos Tarybai. Per šį laikotarpį priimta rekordiškai daug – 147 teisės aktai.

2013 m. gruodis. Per Vilniuje vykstantį Rytų partnerystės viršūnių susitikimą tuometis Ukrainos vadovas Viktoras Janukovyčius atsisako pasirašyti Asociacijos sutartį su Europos Sąjunga. Netrukus po to prasideda Euromaidano protestai, nuvedę prie prezidento nuvertimo.

2014 m. kovas. Rusija aneksuoja Krymą.

2015 m. sausis. Lietuva prisijungia prie euro zonos.

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...