2013 Lapkričio 07

Užaugo pirma vaikų iš mėgintuvėlio karta

veidas.lt


2014 m. sukaks dvidešimt metų, kai Lietuvoje po dirbtinio apvaisinimo gimė pirmieji vaikai – seserys dvynės, o iš viso pilnametystės jau sulaukė apie penkiasdešimt taip pradėtų vaikų. Dėl nevaisingumo kenčia daugiau nei dešimtadalis porų, tačiau dirbtinis apvaisinimas mūsų visuomenėje tebėra tabu.

Skaičiuojama, kad nuo tada, kai 1978 m. Didžiojoje Britanijoje pasaulį išvydo pirmoji mėgintuvėlyje užsimezgusi gyvybė – mergaitė Louise Brown, pasaulyje taip buvo pradėta jau apie 5 mln. kūdikių. Nors tikslių duomenų nėra, manoma, kad Lietuvoje auga apie 1,5–2 tūkst. po dirbtinio apvaisinimo gimusių vaikų. Maždaug pusšimtis jų jau sulaukė pilnametystės.
Porų nevaisingumas tampa vis didesne visuomenės problema visame pasaulyje, todėl neabejojama, kad ateityje pagalbinio apvaisinimo poreikis tik didės.
Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje yra daugiau nei 55 tūkst. bevaikių vaisingo amžiaus šeimų. Tai reiškia, kad su nevaisingumo problemomis šalyje susiduria 10–15 proc. šeimų.
Be abejo, tai taip pat daro neigiamą įtaką Lietuvos demografiniams rodikliams: praėjusiais metais suminis gimstamumo rodiklis (vidutinis gyvų gimusių vaikų, kuriuos moteris pagimdytų per vaisingą savo gyvenimo laikotarpį, skaičius) tesiekė 1,6. Tai kur kas mažiau, nei reikia, kad būtų užtikrinta kartų kaita, – tam šis rodiklis turėtų viršyti 2,1.
Nevaisingumas ardo ir šeimas: negalėjimas susilaukti vaikų neretai sukelia poroms rimtų psichologinių sunkumų ir tampa net darnių šeimų skyrybų priežastimi.
Ryškėjant tokioms pesimistinėms tendencijoms nenuostabu, kad dalis nevaisingumo problemų patiriančių šeimų ryžtasi išbandyti pagalbinį apvaisinimą – taikant medicinos technologijas, kada moters sutuoktinio spermos (sėklinės ląstelės) įjungiama į moters kiaušialąstę. Galimi du jo būdai – ~in vivo~ (kai procedūra atliekama moters kūne) ir ~in vitro~ (kai procedūra vyksta mėgintuvėlyje). Pirmosios procedūros yra paprastesnės, tad ir kur kas dažnesnės. Pasak pagalbinio apvaisinimo pradininkės Lietuvoje akušerės-ginekologės Gražinos Bogdanskienės, jų atliekama penkis šešis kartus daugiau nei antrųjų.
„Be to, nevaisingumas gydomas ir kitais būdais – ir chirurginiu, ir vaistais“, – paaiškina gydytoja akušerė-ginekologė Audronė Usonienė.
Vis dėlto daliai šeimų jie jau negali padėti, tad belieka arba rinktis pagalbinį apvaisinimą, arba susitaikyti su mintimi, kad susilaukti vaikų niekada nebepavyks.

Dauguma vaikų nesužinos, kad gimė po dirbtinio apvaisinimo

Vilniečių Voicechovičių pora yra viena tokių, kurios, sužinojusios medikų diagnozę, kad natūraliai susilaukti atžalų greičiausiai nepavyks, ryžosi dirbtiniam apvaisinimui.
Kaip pasakoja Indrė Čekanavičiūtė-Voicechovičienė, pirmoji procedūra nebuvo sėkminga, tad reikėjo bandyti antrąkart. Tąsyk viskas baigėsi sėkmingai ir po penkerių metų laukimo ponia Indrė sužinojo, kad jos troškimas išsipildys – ji taps mama.
Beje, šios šeimos atvejis yra išskirtinai sėkmingas. „Nutiko taip, kad pastojus po pagalbinio apvaisinimo nėštumas „užvedė“ organizmą ir mums pavyko natūraliai susilaukti antro vaikelio “, – savo istorija dalijasi I.Čekanavičiūtė-Voicechovičienė.
Sėkmė lydėjo ir 28-erių metų Miglę (pavardės jos prašymu neskelbiame), dabar auginančią mažą dukrytę ir svajojančią apie dar vieną, o gal net ir porą mažylių.
Skaičiuojama, kad nevaisingumą vienodai gali lemti tiek vyrų, tiek moterų sveikatos sutrikimai (atitinkamai po 40 proc.), 10 proc. atvejų dėl to būna kaltas imunologinis nesuderinamumas, o dar dešimtadalis nevaisingų porų negali susilaukti vaikų dėl kol kas neaiškių priežasčių. Miglė su sutuoktiniu atsidūrė būtent tarp pastarųjų.
„Dirbtinis apvaisinimas buvo vienintelis mūsų šansas susilaukti vaikelio. Nors kūdikį prieš tai planavome trejus ketverius metus, tačiau pastoti niekaip nepavyko, ir tai tapo paskutine išeitimi. Ryžtis visiškai nebuvo sunku, juolab kad ir finansinė padėtis tai leido“, – prisimena jauna mama.
Šios moterys nepabijojo pasidalyti savo istorijomis, tačiau dauguma porų, susilaukusių vaikų po dirbtinio apvaisinimo, stengiasi tai nuslėpti, nerimaudamos dėl aplinkinių reakcijos. Tai slepiama ir nuo pačių vaikų. Net ir praėjus dviem dešimtmečiams nuo pirmųjų tokių procedūrų Lietuvoje mūsų visuomenėje ši tema tebėra tabu. „Lietuvoje tai dar nelaikoma įprastine procedūra ir žmonės apie tai atvirai nekalba. Tėvai dažniausiai to nepasako savo vaikams ir patys stengiasi tai kuo greičiau užmiršti“, – pastebi G.Bogdanskienė.
„Žinoma, dauguma porų vis dar stengiasi slėpti, kad joms reikalingos tokios procedūros ir kad jos turi tokių problemų. Vis dėlto požiūris į tai po truputį laisvėja“, – antrina A.Usonienė. Pasak jos, prieš keletą metų atlikta apklausa irgi parodė, kad visuomenės požiūris keičiasi – vis daugiau žmonių į pagalbinį apvaisinimą žiūri palankiai.
Vis dėlto, pasak Vaisingumo asociacijos valdybos pirmininkės Rūtos Vyšniauskaitės, tamsumo ir netolerancijos Lietuvoje tebėra sočiai, tad neturėtume stebėtis, kad tokie dalykai slepiami.

Pinigų procedūroms surinkti nelengva

Dirbtinio apvaisinimo kaina svyruoja tarp 8–14 tūkst. Lt, o pastoti jau po pirmosios procedūros pavyksta tik maždaug trečdaliui moterų. Taigi trokštamo vaiko kaina didelė, todėl nemažai daliai nevaisingų porų dirbtinis apvaisinimas yra tiesiog neįperkamas.
„Ne kiekviena šeima sugeba surinkti tiek pinigų. Dažnai būna, kad poroms tenka skolintis iš bankų ar giminių, – teigia R.Vyšniauskaitė. – Taigi, jei procedūra nepavyksta, jau ir taip būna be galo skaudu (psichologai tai dažnai prilygina vaiko praradimui), o dar sunkiau keletą metų atidavinėti skolą neturint šanso pasidaryti kitos procedūros. O juk laikas – didžiausias priešas, nes jam bėgant tikimybė susilaukti kūdikio vis mažėja.“
Kad tai rimta problema, pripažįsta ir I.Čekanavičiūtė-Voicechovičienė. Pirmai procedūrai teko skolintis iš vyro darbdavių, o surinkti reikiamą sumą antrajai stipriai pagelbėjo draugai ir artimieji.
Kaip teigia G.Bogdanskienė, kiekvienai porai viskas klostosi skirtingai, tačiau vidutiniškai pagalbinio apvaisinimo sėkmės tikimybė siekia apie 30 proc. Atsižvelgiant į tai galima sakyti, kad poroms vidutiniškai prireikia maždaug trijų tokių procedūrų.
Kitaip tariant, tai reiškia, kad kai kurios moterys gali atlikti gana daug tokių procedūrų, išleisti dešimtis tūkstančių litų ir vis tiek nepastoti. Tai ne tik sukelia finansinių ar psichologinių sunkumų, bet ir gali palikti ryškų pėdsaką moterų sveikatai. „Nevaisingumo gydymas turi savo žalos ir savo pasekmių, na, bet kartais verta dėl to stengtis“, – mano R.Vyšniauskaitė.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Močiutė Močiutė rašo:

    Aš už tai,kad reikia jaunoms šeimoms padėti susilaukti vaikelio,ir kuo greičiau,tuo geriau.Belaukdamos pagalbos šeimos pasens,o kiek Lietuva praras savo mažųjų gyventojų.Net sunku įsivaizduoti,iš kur paimti tiek pinigų dirbtiniam apvaisinimui.Dauginkime savo gyventojų,juk tie vaikai bus niekuo neišsiskiriantys iš kitų,tik labiau mylimi,nes bus neatsitiktinukai.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...