2011 Lapkričio 13

Kada nuoširdžiai pasikalbėsime su kompiuteriu?

veidas.lt


Naujausiame „iPhone 4S“ išmaniajame telefone diegiama virtuali sekretorė „Siri“ tapo pirmu dirbtinio intelekto žingsniu į mūsų namus.

Šių metų spalio 24 d. mirė Stanfordo universiteto profesorius Johnas McCarthy, žymus matematikos ir informatikos sričių mokslininkas, sugalvojęs terminą „dirbtinis intelektas“ bei pradėjęs rimtus mokslinius tyrimus, kurių tikslas – sukurti mąstantį kompiuterį. Be to, šis mokslininkas taip pat sugalvojo dalijimosi kompiuteriu koncepciją, padėjusią pagrindus vadinamajai debesų kompiuterijai, kuri pastaruoju metu vis labiau populiarėja.
Pirmą kartą dirbtinio intelekto terminą J.McCarthy pavartojo dar 1956 m. vasarą Dartmuto koledže vykusioje konferencijoje, kurioje ir buvo pakloti šio mokslo pamatai. J.McCarthy teigimu, ateityje galėsime taip smulkiai aprašyti kiekvieną mokymosi ar bet kokios kitos protinės veiklos aspektą, kad šią veiklą sugebės imituoti kompiuteriai. Mintyse iškyla ironiškas sąvokų sugretinimas – nuo XVIII a. žodis kompiuteris (angl. compute – skaičiuoti, atlikti skaičiavimus) reiškė ne mašiną, bet žmogaus, dažniausiai moters, profesiją. Šiuos žmogiškuosius „kompiuterius“ samdydavo finansinės korporacijos, universitetai, inžinerinės kompanijos. Šių profesionalų paslaugomis naudotasi net ir XX a. viduryje, pavyzdžiui, Manhatano projekte, kuriant atominę bombą, fizikas Richardas Feynmanas vadovavo grupei žmonių-kompiuterių. Vėliau jų darbą perėmė skaičiavimo mašinos ir kompiuteriai, o šiandien jau bandome sukurti kompiuterius, kurie būtų kuo panašesni į žmones.
Nuo 1956 m. dirbtinio intelekto kūrimu užsiima daugybė mokslinių laboratorijų bei pavienių išradėjų. Ir nors iki tikrai mąstančio bei sąmoningo kompiuterio dar liko daug kelio, per pastaruosius penkiasdešimt metų pasiekta tikrai nemažai. 1956 m. kompiuteris, galintis atpažinti nuskenuotą tekstą, buvo laikomas dirbtiniu intelektu, tačiau šiandien tą sugeba prie kiekvieno skenerio pridedama programa. 1997 m. kompanijos IBM sukurtas kompiuteris „Deep Blue“ pirmą kartą įveikė pasaulio šachmatų čempioną Garį Kasparovą. Šiais metais populiariame televizijos žaidime „Jeopardy!“ kitas IBM sukurtas superkompiuteris „Watson“ nugalėjo du šios pramogos čempionus Bradą Rutterį ir Keną Jenningsą. Tai gan didelis šuolis į priekį, kuriant dirbtinį intelektą, mat „Watson“ supranta kalbą ir gali interpretuoti užduodamus klausimus.
Lozanos (Šveicarija) technologijų instituto mokslininkas Henry Markramas nuo 2005 m. vadovauja „Blue Brain“ projektui, kurio tikslas – neuronas po neurono sukurti tikslią žinduolio smegenų imitaciją, naudojant „Blue Gene“ superkompiuterį. H.Markramas tikisi po dešimties metų sukurti veikiančią virtualią žmogaus smegenų kopiją, kuri padės suprasti, kaip, kada ir kur atsiranda mąstymas. O iki tol kiti mokslininkai ir inžinieriai bando kurti primityvesnes dirbtinio intelekto „esybes“, kurios, bent jau bendraudamos su žmonėmis, darytų mąstančios būtybės įspūdį.

Asmeninė sekretorė telefone

Šių metų spalį pristatytame naujame „Apple“ išmaniajame telefone „iPhone 4S“ įdiegta virtuali asmeninė sekretorė „Siri“, galinti atpažinti, ką jai sako vartotojas. Nors ši pagalbininkė kol kas nesupranta lietuviškai – tik angliškai, prancūziškai ir vokiškai, ji moka pažymėti svarbias datas kalendoriuje ir apie jas priminti balsu, padiktavus bet kokį žodį, ši programa atlieka paiešką internete ir ekrane pateikia jos rezultatus, taip pat padeda orientuotis nepažįstamoje vietovėje. Tačiau tai ne viskas – „Apple“ inžinieriai „Siri“ suteikė tam tikrą asmenybę, kuri kartais būna nuolanki, o kartais tikra niurzga. O kadangi ši pagalbininkė veikia „debesyje“, ją kuriantys inžinieriai nuolatos tobulina „Siri“ žodyną, frazių asortimentą, taip kurdami šios virtualios sekretorės charakterį.
Šią papildomą „iPhone 4S“ funkciją būtų galima priskirti prie nereikšmingų patobulinimų, jei ne faktas, kad jai ateitį planavo neseniai miręs žymusis inovatorius Steve’as Jobsas. O juk šio žmogaus įžvalgos visada keliais žingsniais lenkė laikmetį – jis pirmas įdiegė grafinę kompiuterio valdymo aplinką ir ši vėliau tapo populiariaisiais „Windows“, be kurių sunkiai įsivaizduojame kompiuterius. Taip pat S.Jobsas ypač stipriai rėmė naujoviškus kompiuterio valdymo būdus – pelę bei liečiamąjį ekraną. Todėl „Siri“ įdiegimas išmaniajame telefone žymi naują erą, kai dirbtinis intelektas po truputį žengia ir į kiekvieno žmogaus kasdienybę.
Beje, kad ši sfera turi ateitį, rodo faktas, jog panašias virtualias asistentes kuria ir kitos inžinierių kompanijos, pavyzdžiui, „Guile 3D Studio“ ar „Creative Virtual“, – jų paslaugomis jau naudojasi tokios korporacijos, kaip „Virgin Media“, HSBC, „Verizon“ ar „Renault“. Tik laiko klausimas, kada „Google“ virtualią sekretorę įdiegs savo operacinėje sistemoje „Android“.
Vis dėlto, kad ir kokia iškalbi būtų „Siri“, to nepakanka, kad kompiuteris būtų pripažintas mąstančia būtybe. Tiesa, kol kas dirbtinio intelekto programos vis dar sunkiai peržengia ir šį žemiausią laiptelį – Turingo testą. Šį išbandymą sugalvojo žymus britų matematikas ir kompiuterių mokslo pradininkas Alanas Turingas (1912–1952), iškėlęs hipotezę, kad jei žmogus, kalbantis su mašina, patiki kad kalbasi su kitu žmogumi, vadinasi, mašina šį testą išlaikė.
Kiekvienais metais įvairios mokslininkų ir inžinierių grupės rengia Turingo testus, kuriuose rungiasi dirbtinio intelekto kūrėjai. Štai šiais metais Indijoje vykstant tokio pobūdžio bandymui Rollo Carpenterio sukurta programa „Cleverbot“ taip įtikinamai diskutavo, kad daugiau nei pusė renginio dalyvių nusprendė, jog tai žmogus. „Teoriškai „Cleverbot“ įveikė Turingo testą, tačiau tai nereiškia, kad mano sukurtas dirbtinis intelektas gali mąstyti“, – prisipažino jo kūrėjas R.Carpenteris. Pasišnekučiuoti su šiek tiek „kvailesne“ „Cleverbot“ versija gali kiekvienas internautas, apsilankęs kūrėjo svetainėje.
Vis dėlto „Cleverbot“ nėra pirma pokalbių programa, žmones apgavusi dėl savo gyvumo. Pati pirmoji tokia programa buvo 1964 m. Masačusetso technologijos institute profesoriaus Josepho Weizenbaumo sukurta „Eliza“, kuri veikė taip gerai, kad dauguma su ja kalbėjusių žmonių nenorėjo patikėti, jog tai viso labo kompiuteris. „Eliza“ buvo geniali tuo, kad naudojo pačių žmonių išsakytus teiginius, kuriuos ji pateikdavo paverstus klausimais. Žymus mokslininkas Carlas Saganas net buvo pradėjęs kurti planus, kaip panaudoti šią kalbančią programą psichoterapijos tikslams. Tačiau tašką padėjo „Elizos“ kūrėjas J.Weizenbaumas: pasibaisėjęs tokia įvykiu raida, jis nutraukė projektą ir tapo vienu griežčiausių dirbtinio intelekto kūrimo kritikų.

Ar mūsų laukia kiberpankiška ateitis?

Dirbtinis intelektas ir dėl jo atsiradimo žmonijai kilsiančios problemos arba galimybės seniai tapo neišsemiamu įkvėpimo šaltiniu mokslinės fantastikos kūrėjams bei futurologams. Britų matematikas ir A.Turingo kolega Irvingas Johnas Goodas dar 1965 m. yra pasakęs: „Jei bus išrasta mašina, savo mąstymo galiomis lenkianti visas bendrai sudėtas pasaulio žmonių protines galias, ji sugebės kurti vis tobulesnes savo versijas ir žmogaus intelektas akimirksniu liks nuošalyje. Tai paskutinis išradimas, kurį turėtų padaryti žmogus.“
1993 m. fantastas Vernoras Vinge’as šį gan grėsmingą įvykį pavadino singuliarumu – pasak jo, superprotingos mašinos nematytų naudos iš žmonių ir juos sunaikintų. Tačiau yra ir optimistiškesnių singuliarumo scenarijų – galbūt galėsime naudoti implantus, kurie sustiprins protines galimybes, arba perkelti savo sąmonę į virtualią erdvę, o gal mašinos už mus daug greičiau išspręs senėjimo bei mirties klausimus, taigi gyvensime kur kas ilgiau.
Tuo, kad singuliarumo laukti ilgai neteks, nė kiek neabejoja vienas dirbtinio intelekto „apaštalų“ – mokslininkas, išradėjas ir futuristas Raymondas Kurzweilas, kuriam priklauso 39 patentai ir 19 garbės mokslų daktaro titulų, nors šiandien dalis mokslo bendruomenės jį laiko pseudomokslininku. Remdamasis savo atliktais tyrimais jis teigia, kad technologinis progresas vyksta ne tiesiškai, bet eksponentiškai – iš pradžių kinta lėtai, o vėliau įvyksta šuolis. Todėl žmonija niekaip negali nuspėti tų atradimų, kuriuos ji atliks ateityje. R.Kurzweilas spėja, kad apie 2020 m. mes sugebėsime atkurti žmogaus smegenis, o dirbtinis intelektas mus pranoks apie 2045 m.
Ar visa tai įvyks – nežinia, be to, dauguma mokslininkų stipriai abejoja tuo, kad dirbtinis intelektas kada nors taps savarankiškai mąstančia esybe. „Nors elektrocheminiu požiūriu smegenys veikia panašiai kaip kompiuterio mikroschemos, tačiau jose vykstantys biologiniai ir cheminiai procesai savo būsenų įvairove stipriai viršija skaitmenines technologijas, apsiribojančias tik nuliais ir vienetais“, – dirbtinio intelekto idėją kritikuoja biologas Dennisas Bray’us.
Ilgą laiką manyta, kad iš gyvūnų žmones išskiria kalba bei įrankių naudojimas, tačiau šiuolaikiniai tyrimai rodo, jog abu šiuos gebėjimus galima atrasti ir gyvūnų pasaulyje. Kažkada manėme, jog žmogus išsiskiria tuo, kad gali spręsti matematikos uždavinius, tačiau šiandien mes sunkiai susidorotume su užduotimis, kurias išsprendžia paprasčiausi skaičiuotuvai.
Tad įspraustas tarp žvėries ir mašinos, žmogus vis bando surasti tą išskirtinį, tik jam būdingą bruožą. Galbūt kuo labiau į mąstančią būtybę panašaus dirbtinio intelekto kūrimas galiausiai padės mums suprasti, kas gi daro mus žmonėmis?

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...