2012 Balandžio 29

Urvinio lokio gentis

veidas.lt


Žemės drebėjimas palieka mažąją Ailą vieną priešistorinėje girioje. Taip ją, klajojančią, išbadėjusią, urvinio liūto sužeistą, aptinka Urvinio lokio genties žmonės. Taip prasideda intriguojantis romanas „Urvinio lokio gentis“. Jis ką tik pasirodė Lietuvos knygynuose, o „Veide“ siūlome ištrauką iš šios knygos.

Kai besiartinant tamsai ilgėjantys šešėliai susiliejo su blausia pilka prieblanda, tingią popietės nuotaiką pakeitė nerimas, visi užsikrėtė laukimu. Brunui vos žvilgtelėjus, moterys skubiai nurinko puotos likučius ir įsitaisė prie neuždegto laužo urvo prieangyje. Regis, atsitiktinai išsimėtę žmonės buvo užėmę vietas pagal savo rangą. Moterys buvo sustojusios viena greta kitos pagal užimamą padėtį gentyje. Vyrai, kurie susirinko kitoje pusėje, taip pat išsirikiavo pagal hierarchiją, tik šamano nebuvo matyti.
Brunas, stovintis arčiausiai priekyje, davė ženklą Grodui, šis lėtai ir išdidžiai žengė pirmyn ir iš tauro rago išėmė žioruojančią anglį. Tai buvo svarbiausia anglis, sudegusi lauže, uždegtame senojo urvo griuvėsiuose. Laužo tęstinumas simbolizavo genties gyvenimo tęstinumą. Uždegdamas šį laužą prie įėjimo, tarsi paskelbė, kad tai genties urvas, jų gyvenamoji buveinė.
Kontroliuojama ugnis buvo žmogaus priemonė, būtina norint išgyventi šaltame klimate. Netgi dūmai turėjo pranašumų – vien tik jų kvapas sukeldavo saugumo ir namų jausmą. Dūmai nuo urvo ugnies, skverbdamiesi pro didelę angą iki aukštų skliautuotų lubų, ras kelią laukan per plyšelius ir angas. Jie išlėks kartu su nematomomis jėgomis, kurios gali būti priešiškos genčiai, išvalys urvą ir persmelks genties gaivalu, žmogiška gyvastimi.
Laužo uždegimo ritualo pakako, kad urvas būtų apvalytas ir taptų žmonių buveine, bet kartu tam tikri kiti ritualai buvo atliekami taip dažnai, kad juos taip pat imta laikyti urvo ceremonijos dalimi. Vienas tokių – globojančių totemų dvasių supažindinimas su naujaisiais namais, ritualas, kurį paprastai atlikdavo vienas šamanas, stebint tik vyrams. Moterims buvo leidžiama švęsti pačioms, o Izai teko gaminti specialų gėrimą vyrams.
Sėkminga medžioklė jau parodė, kad totemai laimina šią vietą, o puota patvirtino žmonių ketinimą padaryti šiuos namus nuolatinius, nors tam tikru metu gentis galėjo išvykti ir ilgesniam laikui. Totemų dvasios taip pat keliavo, bet kol genties nariai turėjo amuletus, jų totemai galėjo surasti juos ir prireikus atskubėti iš urvo.
Kadangi dvasios dalyvavo urvo ceremonijoje, galima buvo prijungti ir kitas ceremonijas – dažnai taip ir įvykdavo. Bet kuri ceremonija atrodydavo svarbesnė, jei sutapdavo su naujų namų įkūrimu, ir savo ruožtu sustiprindavo genties ryšį su teritorija. Nors kiekviena ceremonija turėjo savo tradicinį ritualą, kuris niekada nesikeisdavo, ceremonijų progos buvo skirtingos ir nulemdavo vis kitokią eigą pagal tai, kokie ritualai vykdavo.
Šamanas, paprastai pasitaręs su Brunu, nuspręsdavo, kaip įvairios dalys bus sujungtos ir kokia bus visa ceremonija, bet viskas vykdavo gana spontaniškai, viskas priklausė nuo to, kaip žmonės jausdavosi. Šioje ceremonijoje vyks Braudo įšventinimo į vyrus ritualas, be to, bus pasakyta, kokie totemai globos kelis mažylius, nes jau metas tai padaryti, o gentis nori įtikti totemų dvasioms. Laikas ne taip svarbu – viskas truks tiek, kiek reikės, bet jei kas sudrumstų jiems ramybę ar kiltų koks pavojus, uždegę laužą jau bus paskelbę urvą savu.
Išdidžiai, kaip ir tiko tokia proga, Grodas priklaupė, padėjo žioruojančią žariją ant sausos pinties ir pradėjo pūsti. Genties žmonės neramiai palinko į priekį, o paskui visi sykiu atsikvėpė, kai pirmieji mirtį nešantys liepsnos liežuviai ėmė laižyti sausas šakas. Liepsnos tarsi sustingo ir staiga lyg iš niekur siaubinga figūra stypsojo lauže, apimta riaumojančios ugnies. Pabaisos veidas buvo ryškiai raudonas, žėrintis ant klaikios baltos kaukolės, kuris tarsi kybojo laužo viduryje, ir plevenantys žėrinčios liepsnos liežuviai jai buvo nė motais.
Aila iš pradžių nematė tos siaubingos šmėklos, o paskui pastebėjusi net aiktelėjo. Pajuto, kaip ramindama Iza spusteli jai ranką. Mergytė juto, kaip virpa iečių galais daužoma žemė, ir net atšoko atgal, kai jauniausias medžiotojas stryktelėjo į vietą priešais laužą kaip tik tada, kai Dorvas ėmė aštriai mušti ritmą į didžiulį medinį dubens formos instrumentą, apverstą dugnu aukštyn ant kelmo.
Braudas pritūpė, pažvelgė tolyn, rankomis prisidengęs akis nuo nesančios saulės, o kiti medžiotojai pašokę prisidėjo prie jo ir vaidino bizono medžioklę. Jų pantomimos įgūdžiai buvo tokie įtikinami, nugludinti ištisoms kartoms bendraujant gestais ir ženklais, kad tarsi atgijo tikroji medžioklės dvasia. Net penkiametę priklydėlę užbūrė vaidinama drama. Genties moterys, pagavusios menkiausius pasakojimo niuansus, tarsi persikėlė į karštas dulkėtas prerijas. Jos juto, kaip kanopų dundėjimas virpina žemę, juto gerklę gniaužiančių dulkių skonį ir kartu džiūgavo nudėjusios grobį. Retai joms kliūdavo privilegija žvilgtelėti į šventą medžiotojų gyvenimą.
Iš pradžių šokiui vadovavo Braudas. Tai buvo jo grobis ir jo naktis. Jis juto visų emocijas, juto, kaip moterys virpa iš baimės, ir dar aistringiau įsijautęs vaidino. Braudas buvo meistriškas aktorius ir niekada nesijautė geriau, kaip atsidūręs dėmesio centre. Jis žaidė žiūrovų emocijomis, ir ekstazės pagautų moterų virpulys, kai vaikinas suvaidino paskutinį dūrį, buvo vos ne erotinis. Iš už laužo stebintis šamanas buvo taip pat sužavėtas – dažnai matė vyrus kalbant apie medžioklę, bet tik per šias retai vykstančias ceremonijas galėjo kartu pasidalyti patyrimu, išgyventi beveik visišką jaudulį. Vaikinas puikiai pasirodė, pagalvojo raganius, eidamas aplink laužą į priekį, jis nusipelnė totemo. Gal netgi nusipelnė truputėlį pasididžiuoti.
Paskutinis jaunuolio šuolis, ir jis atsirado tiesiai priešais galingąjį šamaną, o duslus dundantis ritmas ir jaudinantis pritarimas mušamuoju dar kelis sykius įmantriai suskambėję nutilo. Senasis burtininkas ir jaunasis medžiotojas stovėjo vienas priešais kitą. (…)
Nakties ramybę drumstė laužo spragsėjimas, tylus vėjo ošimas medžiuose ir tolumoje kvatojanti hiena. Braudas sunkiai šnopavo, jo akys žvilgėjo, nes buvo nuvargintas šokio ir dėl to, kad didžiavosi ir džiūgavo, tačiau labiausiai dėl vis augančios ir neraminančios baimės.
Vaikinas žinojo, kas vyks toliau, ir kuo ilgiau tęsėsi laukimas, tuo didesnių pastangų reikėjo suvaldyti apimančiam šiurpui, verčiančiam drebėti. Atėjo metas šamanui į jo kūną įrėžti totemo žymę. Anksčiau neleido sau daug galvoti apie tai, bet dabar, kai atėjo metas, Braudas suvokė, kad bijo kai ko daugiau nei skausmas. Raganius skleidė tokią aurą, nuo kurios jaunuolį apėmė daug didesnė baimė.
Jis jautėsi esąs ant dvasių pasaulio slenksčio, visai greta vietos, kurioje gyvavo būtybės, kur kas baisesnės nei didžiuliai bizonai. Net didžiuliai ir stiprūs bizonai buvo bent jau realūs šio pasaulio padarai, būtybės, kurias žmogus gali pačiupinėti. Bet nematomos ir daug galingesnės jėgos, galinčios sudrebinti net žemę, buvo visiškai kitas reikalas. (…)
Tarsi atsakydamas į nebylų vaikino maldavimą, raganius pakėlė ranką ir įsispoksojo į mėnulio pjautuvą. Paskui sklandžiais judesiais pradėjo aistringą kreipimąsi. Bet jo klausytojai buvo ne pakerėti stebintys genties žmonės. Prakalba liejosi nežemiškam, bet tokiam pat realiam dvasių pasauliui, ir jo judesiai buvo labai išraiškingi. Subtiliai keisdamas pozas, gestikuliuodamas vienarankis vyras, įveikęs luošumą, dėstė savo kalbą. Ir su viena ranka buvo išraiškingesnis nei dauguma vyrų su abiem. Kai šamanas baigė kreipimąsi, gentis suvokė esanti juos globojančių totemų apsuptyje ir tarp daugybės kitų nežinomų dvasių, o Braudas jau ne drebėjo – tirtėjo.
Paskui skubiai, taip staiga, kad vos keli žmonės spėjo aiktelėti, raganius iš drabužio klosčių išsitraukė aštrų akmeninį peilį ir iškėlė jį aukštai virš galvos. Greitu judesiu nuleido aštrų įnagį tiesiai Braudui prie krūtinės. Tik ypatingo susivaldymo reikalaujančiu judesiu šamanas spėjo sustabdyti peilį, nepadariusį mirtino smūgio. Užuot persmeigęs širdį, jis įrėžė jaunuolio krūtinėje dvi linijas, abi lenktas ta pačia kryptimi ir sujungtas viršuje – atrodė visai kaip didelis riestas raganosio ragas…

Jean Marie Auel

Apie knygą ir autorę

Kromanjoniečių gentis laikoma tiesioginiais žmonių protėviais. Jų atsiradimas datuojamas 40–35 tūkst. metų prieš mūsų erą. Būtent šio laikotarpio moters gyvenimą aprašo amerikietė Jean Marie Auel visame pasaulyje populiarumo sulaukusioje istorinėje sagoje „Žemės vaikai“, kurios pirmoji dalis – romanas „Urvinio lokio gentis“ ką tik pasirodė ir lietuviškai.
Penkių vaikų mama J.M.Auel pradėjo rašyti būdama keturiasdešimties. Ji norėjo sukurti tokią knygą, iš kurios būtų galima pasisemti žinių, tad nagrinėjo istorines publikacijas, archeologinę medžiagą, mokėsi primityviųjų menų bei gydymo vaistažolėmis. Romanas „Urvinio lokio gentis“ dėl savo autentiškumo sulaukė ne tik skaitytojų, bet ir archeologų, antropologų bei paleontologų įvertinimo.
Per dešimt metų J.M.Auel parašė keturis romanus apie pirmykščius žmones, vėliau seriją papildė dar dvi knygos. Jas sujungė bendras serijos pavadinimas „Žemės vaikai“ ir pagrindinė herojė – kromanjoniečių genties moteris Aila.
Praėjus penkeriems metams nuo knygos „Urvinio lokio gentis“ pasirodymo, ji buvo ekranizuota.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...