2014 Lapkričio 07

Literatūra po R.Granausko: ar lietuviškas žodis pasijus reikalingas

veidas.lt

BFL

Pernai prieš Vėlines mirtis nusišypsojo skulptoriams Vladui Vildžiūnui ir Vaclovui Krutiniui, šiemet vartai buvo atkelti prozininkui Romualdui Granauskui – žmogui, kuriam priklauso vienas blaiviausių mirties prisiartinimo aprašymų lietuvių literatūroje. Kaip mirga literatūrinio gyvenimo liepsnos šiapus vartų, kur rašytojai nerimastingai juda laike?

Renata Baltrušaitytė, Aušra Lėka, Vaiva Sapetkaitė

Visad atrodė, kad mirti prieš Vėlines – ypatinga malonė. Vartams atsivėrus, patenki į metinį vėlių pokylį, kuriame labini pasiilgtas sielas, ir jos, plevendamos kaip liepsnelės, tave sušildo. Arba, jei nesinori primygtinio dėmesio nesusivokusiai, iš žemiškų formų ką tik išjudintai savo sielai, gali droviai ištirpti bekraštėje liepsnų jūroje, kuriai nesvarbu, naujokas tu ar senbuvis. Nes jų yra tikroji begalybė, o mūsų čia – tiktai galybė, pilna nesuraišiotų galų.

„Nuo pirmos gimimo akimirkos apie mus vaikšto mirtis. Tačiau glaudus kitų žmonių ratas – senelių, tėvų, vyresniųjų brolių ir seserų – savo pačių mirtimis gina mus nuo jos. Jie tarytum sako: „Pirma mus, mirtie, pirma mus, o tik vėliau, kai ateis eilė – patį jauniausiąjį iš mūsų.“ Metams bėgant, artimųjų ratas mažėja, tirpsta jų gretos ir vis didesni tarpai tarp pačių gynėjų“, – rašoma chrestomatinėje Romualdo Granausko novelėje „Su peteliške ant lūpų“.

Kol galiausiai tarp tavęs ir mirties jau nebestovi niekas – štai ji, spitrija stačiai į akis, prislinkusi ištiestos rankos atstumu.

Ar pastebėjote, kad lietuvių prozininkų meistriškumo laiptelį galima identifikuoti pagal laidotuvių aprašymus, kurių retam kūryboje pavyksta išvengti? Grafomanai aprašinėja sustingusią velionio šypseną, vainikus, baltas kalijas ir chrizantemas, užu širdies stveriančias raudas, grumstų bildėjimą bei visą kitą oficialųjį ceremonijos anturažą. Vidutiniokai – platėjančius vaško ežerus, trupinius ant giedorių smakrų, užkulisiuose besitelkiančius vaidų debesis ir musę, sukančią ratus virš pašarvoto velionio veido.

O štai R.Granauskas mato peteliškę, tupinčią ant velionio rožančiaus ir nespėjančią pasitraukti karstą užvožiant: „Tai buvo balta peteliškė, nežinia iš kur čia, kapinėse, atsiradusi. /…/ Ir bus užkasta į žemę, o ten, po žeme, dar kurį laiką blaškysis karsto tamsoje, kol, netekusi jėgų, nukris tėvui ant lūpų tarytum koks paskutinis, tik nebeištartas, žodis.“

Ir tai vadiname aukštuoju prozos pilotažu.

Mylimas ir reikalingas

Gynybos ratų metaforą galėtume taikyti ne vien kraujo, bet ir plunksnos giminystei. Kol tavoji karta slepiasi užnugaryje, jautiesi galbūt per menkai įvertintas, bet saugus. Tik patys jautriausi ir nekantriausi retkarčiais prasiveržia pro vyresniųjų voras tam, kad patirtų kraują stingdantį žvilgsnį.

R.Granauskas kantriai laukė savo eilės, bet ir pernelyg nesislapstė, nebesiveržė bet kokia kaina stvertis neklusnaus kūno egzistenciją pratęsiančio šiaudo. Paskutinėje rašytojo knygoje išspausdinta autobiografinė apysaka „Trečias gyvenimas“, sugrąžinanti skaitytoją prozininko vaikystėn, geriausiai suvokiama kaip sąmoningas apeito gyvenimo rato užsklendimas, o šalia publikuojama esė „Žodžio paglostymas“ –  kaip kūrybinis testamentas, nuaustas iš prisiminimų bei artėjančios pabaigos nuojautų. Ji baigiama skausmingu atsidūsėjimu: „Dieve, kaip skauda širdį, kai naujasis lietuvis mindo kojomis gimtąjį žodį!.. Toks menkas pasijunti, toks pažemintas, tegalintis paimti tą žodį ant rankų, prispausti prie širdies ir glostyti. Glostyti, tikėdamasis, kad nuo šito jis dar kaip nors atsigaus, kad pasijus vėl mylimas ir reikalingas.“

Šiuolaikiniai jauni rašytojai nebegali tikėtis tokios dėkingos autentiškos kalbinės aplinkos, kokia R.Granauskui tapo jo vaikystės kaimai Žemaitijoje. Vaizdingos kalbos, kaip ir istorinių pervartų patirčių, jiems tenka semtis iš kultūrinės atminties bei perskaitytos geros literatūros.

„Daug nūdienos poetų yra užaugę Vilniuje ir neturi gimtosios tarmės, užtat jie puikiai įvaldę literatūrinę kalbą, kuri jiems teikia puikiausią prieglobstį. Jau prieš trisdešimt metų, kai Saulius Tomas Kondrotas viešai kalbėdavo, esą lietuvių literatūrinė kalba nepakankamai išlavinta, kad ja būtų galima aptarti rimtus šiuolaikinius dalykus, toks požiūris man atrodydavo nepagrįstas. Šiandien ginčui net nebebūtų argumentų: lietuvių literatūrinė kalba puikiai susiformavusi ir ja neabejotinai galima perteikti viską, taip pat ir dalykus, būdingus vadinamajai universitetinei literatūrai. Nors tokia, kaip vientisas kultūrinis darinys, iš tiesų neegzistuoja nei JAV, nei Vakarų Europoje: esama tik daug skirtingų literatūrų, kurių autoriai natūraliai koncentruojasi universitetuose. Tačiau neatmesčiau, kad lietuvių literatūros dar laukia tai, ką šiandien išgyvena vokiečių kalba, kuria savo literatūrinius kūrinius jau rašo turkai, graikai, vengrai, iraniečiai ir netgi japonai“, – sako Antanas A.Jonynas, Rašytojų sąjungos pirmininkas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...