2011 Vasario 20

Literatūra

Oficialioji kritika peržengė lavonų baimę

veidas.lt

Prieš Vilniaus knygų mugę, skelbsiančią net kelis literatūrinių premijų laureatus, svarstome, ar beliks tėvynėje lietuvių romanistų.

Vilniaus knygų mugės išvakarėse Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkai jau devintą kartą rinko kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Tradicija tapę rinkimai – kartu ir proga aptarti lietuvių literatūros “sveikatą”, diagnozuoti jos raidos kryptis bei susirūpinimą keliančius reiškinius. Tad kokie, literatūrologų nuomone, buvo 2010-ieji?

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja, humanitarinių mokslų daktarė Solveiga Daugirdaitė teigia, kad būna metų, kai įvardyti dvylika geriausių knygų iš turtingo leidinių srauto atrodo neįveikiama užduotis, bet būna ir priešingai – kai tiek antraščių, į kurias vertėtų atkreipti skaitytojų dėmesį, sunku pasiūlyti. “Šįkart dvylika pozicijų mums pasirodė labai daug. Vieningai sutarėme tik dėl šešių autorių, kurių knygų meninė vertė nekėlė abejonių”, – teigia mokslininkė.

Taigi antroji sąrašo pusė sudėliota po atkaklių argumentų kautynių, nes panašaus lygio knygų pretendenčių būta gerokai daugiau. Tarkim, už dvyliktuko ribos šįkart atsidūrė Jono Kalinausko, Mindaugo Nastaravičiaus ir Antano Šimkaus poezijos rinkiniai, Undinės Radzevičiūtės ir Jolitos Skablauskaitės romanai, debiutantės Sandros Bernotaitės novelės ir Mariaus Ivaškevičiaus pjesė “Mistras”.

Dar toliau nustumti liko populiarių nūdienos autorių romanai – Sigito Parulskio “Vėjas mano akys” ir Renatos Šerelytės “Vėjo raitelis”. Ir tai – jau šioks toks perversmas ankštame lietuvių literatūros pasaulėlyje, įpratusiame besąlygiškai gerbti pripažintus autoritetus. Tad kas atsitiko?

Skuba rašytojai, taupo leidėjai

“Kai stiprūs literatūros meistrai imasi pramoginės literatūros žanrų, rezultatai dažniausiai būna nuviliantys, nes jie nesugeba sutalpinti savo vidinio pasaulio į šių žanrų rėmus. Neišsiteko detektyvo rėmuose ir S.Parulskio kūrinys”, – aiškina S.Daugirdaitė.

Galbūt leidyklos sugeba daryti tam tikrą komercinį spaudimą autoriams – netgi tiems, kurių rankraščiai (jei tik kompiuteriniame amžiuje dar galima juos taip pavadinti) kiekvieno leidėjo būtų mielai sutikti? Literatūrologė mano, kad priežastis, ko gero, dar proziškesnė: “Netgi populiariems rašytojams tenka užsidirbti pragyvenimui. Vadinasi, bent kas porą metų privalai kloti ant stalo naują romaną. Galima tai laikyti tam tikru moraliniu spaudimu: juk priimta manyti, kad geriausi literatūros kūriniai gimsta atpalaidavus kūrybines galias, bet dabartinėmis Lietuvos sąlygomis tėra įmanomas įsitempusių profesionalų rašymas.”

Naujausias R.Šerelytės kūrinys, kritikų nuomone, neprilygsta ankstesniems tos pačios rašytojos romanams “Ledynmečio žvaigždės” ir “Mėlynbarzdžio vaikai”, pasakojantiems apie sovietmečio realybę Lietuvos provincijoje: pernelyg šviečia konstrukcinės siūlės, pernelyg plonas ir padrikas prasmių pamušalas. Panašių priekaištų sulaukė ir M.Ivaškevičiaus “Mistras”, neprilygęs jo ankstesniam “Madagaskarui”: mokslininkų tvirtinimu, Adomo Mickevičiaus ir Andžejaus Tovianskio biografijų vingiai patys savaime įdomesni už dramaturgo pasiūlytą postmodernistinį žaidimą.

Kita bėda, badanti ekspertų akis, – kad skubėti šiandien priversti ne vien rašytojai, bet ir leidyklose dirbantys redaktoriai. “Kažkada gyvavusi vidinių recenzijų praktika nebuvo vien tik ideologinio susidorojimo įrankis, kaip gali pasirodyti skaitant vyresnių rašytojų prisiminimus: jose būdavo siūloma ir pozityvių kūrinio tobulinimo priemonių. O šiandien redaktorius geriausiu atveju spėja teisingai dėlioti kablelius. Nemažai autorių patys prisiima atsakomybę ir kategoriškai uždraudžia kišti nagus prie jų tekstų, nors skaitydamas kūrinį mintyse nuolat ilgiesi redaktoriaus pieštuko. Praktiškai leidyklos virtusios įstaigomis, kurios iš kompiuterinių failų gamina knygynuose parduodamą produktą.

Nebeliko leidyklų, kurios dirbtų su autoriumi, kad ir kaip tai banaliai skambėtų. O literatūros mokslininkų sąmonėje dar gyvas ilgesys literatūros, kuri būtų ne vien tik apčiuopiama prekė, bet kartu ir meno kūrinys, atitinkantis estetinius kriterijus”, – dėsto S.Daugirdaitė.

Vieninteliai romanai – emigrantų

Mokslininkė neslepia, kad vertinant grožinės literatūros knygas itin reikšmingi išlieka turtingos literatūrinės kalbos ir meistriško sakinio valdymo argumentai. “Dėl to mūsų institute verda amžini vidiniai ginčai. Jei būtų nuosekliai laikytasi tokio reikalavimo, šių metų kūrybiškiausių knygų dvyliktuke neišvystumėte nei Gabijos Grušaitės, nei Ernesto Parulskio knygų, nes šie autoriai negali pasigirti nepriekaištinga literatūrine kalba. Tačiau tuomet pradedi nejučiomis lyginti: kas iš to, kad J.Skablauskaitė ar R.Šerelytė puikiai valdo sakinį, jeigu jų kūriniai yra apie nieką? Ar tikrai tokie “tuščiaviduriai” romanai daugiau verti?” – klausia S.Daugirdaitė.

Pasak jos, anksčiau svarstant metinį lietuvių literatūros derlių galiodavo nerašyta veto teisė: jei nors vienas literatūrologas pareikšdavo: “tik per mano lavoną…”, kelias į dvyliktuką knygai kolegų santaikos vardan būdavo užvertas. “Tačiau po šiųmetinio svarstymo komisijoje turėsime net tris “lavonus”. Tikėkimės, jie sėkmingai išgyvens”, – neslepia docentė.

Kone daugiausiai protestų sulaukė jauniausios dvyliktuko sąrašo autorės G.Grušaitės romanas “Neišsipildymas”, klostantis bohemiškas išeivijos istorijas. Beje, tarp dvylikos atrinktų praėjusių metų knygų – vos du romanai, ir abu parašyti išeivijoje gyvenančių lietuvių. Pirmasis – ankstesniais savo kūriniais Lietuvoje puikiai žinomas Valdas Papievis, jau senokai apsistojęs Paryžiuje. O štai Londone gyvenanti ir po pasaulį daug keliaujanti dvidešimt trejų metų G.Grušaitė į lyderių gretą sugebėjo įsiveržti savo debiutiniu romanu.

“Tikrai nedrįstume skelbti, kad lietuvių literatūroje užgimė nauja žvaigždė, juolab tokie jauni genijai dažnai švysteli ir vėl ilgam pranyksta. Greičiau nutarėme, kad smarkiai besiplečiančios jaunų išeivijos rašytojų gretos jau vertos būti pastebėtos. Juk paradoksalu, kad tuo metu, kai literatūros vaidmuo tėvynėje menksta, mažėja ne vien skaitytojų, bet ir rašytojų, emigracijoje noras rašyti lietuviškai ir dalyvauti lietuvių literatūroje pastebimai stiprėja. Iš vienos pusės, stebime ryškią tendenciją spjauti į viską ir išvažiuoti kur geriau, o iš kitos – tų pačių išvykėlių pastangas dalyvauti lietuvių kultūriniame gyvenime. Esame pratę išeivius vertinti pirmiausia kaip žmones, besivaikančius didesnių atlyginimų, tačiau daugybė persikėlėlių, tokių kaip Zita Čepaitė, Paulina Pukytė, Kristina Sabaliauskaitė, Andrius Užkalnis, yra išties rimti mūsų literatūrinės arenos žaidėjai”, – tvirtina S.Daugirdaitė.

Be to, tokių rašytojų dažniausiai neslegia anksčiau minėta prievolė kas porą metų įteikti leidyklai po romaną. Ir jų vidinė motyvacija rašyti paprastai būna stipresnė negu autorių, gyvenančių čia. Juk nuo savosios kultūros nėra taip paprasta pabėgti. Tik, priešingai nei pokarinių “dipukų” literatūra, kuri daugiausia buvo nostalgiškos giesmės apie pavergtą tėvynę, į kurią neįmanoma sugrįžti, nūdienos emigrantų literatūra į Lietuvą žvelgia blaiviai.

“Prisimenu Nelės Mazalaitės noveles: jose visi lietuviai be išimties geri, o jei kuris veikėjas, neduok Dieve, paima žmoną ar vyrą iš kitataučių, tai viskas baigiasi tragedija. Aišku, kad dabartiniams emigrantams Lietuva nebėra ta geroji motina, visiems dosni ir teisinga. Todėl jie ir savo tautiečius vertina gerokai kritiškiau”, – pripažįsta mokslininkė.

Pavyzdžiu galėtų tapti ta pati diskusijas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute savo kūriniu sukėlusi G.Grušaitė, romane “Neišsipildymas” tvirtinanti: “Retai kalbėdavome apie Lietuvą, nepirkdavome lietuviškos duonos, nesiilgėdavome mamos kotletukų. Nešiojomės savo kilmę kaip paslaptį, mums tai nebuvo nacionalinė tapatybė ar geografija, greičiau liūdesio ženklas ant kaktos lyg nematomas totemas. Kartais atrodė, kad priklausome slaptai masonų ložei, kurios kiekvienas narys turi įtaisytą slaptą savinaikos mechanizmą.”

Ar beliks Lietuvoje rašytojų

Leidėja Lolita Varanavičienė, regėdama literatūrinių pajėgų persiskirstymą tarp Lietuvos ir išeivijos, logiškai klausia: kas gali garantuoti, kad po keleto metų tebeturėsime autorių, rašančių lietuviškai? Juk imigrantams persiorientuoti į pasirinktos valstybės kalbą ilgai netrunka. O ir atlygis, išleidus knygą stambesnėje užsienio leidykloje, lauktų visai kitoks.

Gytis Vaškelis, LLTI leidybos centro vadovas, ramina: “Kol Lietuvoje bus lietuvių – bus ir lietuviškai rašančių autorių. Tiesa, kai kurie iš jų teužsuks čia retkarčiais. Mūsų leidykla, pavyzdžiui, neseniai gavo dvi lietuvių mokslininkų studijas apie Europos literatūrą, jau išleistas svetur anglų kalba. Nors tarptautinei tyrinėtojų karjerai to užtenka, jie pageidauja, kad studijos pasirodytų ir lietuviškai, netgi iš anksto rezervuoja sau tokią teisę sudarinėdami sutartis su užsienio leidėjais. Vadinasi, žmonės nori būti išgirsti savo tėvynėje.”

Kiekvienas emigrantas, netgi tas, kuris gėdijasi savo šalies, pasak G.Vaškelio, vieną dieną sulaukia klausimo: “Tu iš kur? Kur tavo šaknys?” Ir jeigu toks žmogus bent kiek mąsto – sugrįžta prie savo šaknų. Bet kuriame pasaulio kampelyje vietiniai lengviau į savo draugiją priima “identifikuotus personažus”, o mankurtai niekam nereikalingi.

Arvydas Andrijauskas, įmonių grupės “Alma littera” generalinis direktorius, džiaugiasi, kad pastaraisiais metais perkamiausių knygų penketukuose – tiek grožinės, tiek negrožinės literatūros – nuolat regime dvi tris lietuviškas pavardes. “Nesiimčiau spręsti apie tų knygų meninę vertę, tačiau skaitytojų dėmesiu tautiečių tekstams galime tik džiaugtis. O kad dalis tų autorių jau atvyksta Lietuvon iš užsienio – natūralu: juk už Lietuvos ribų šiuo metu gyvena kone trečdalis lietuvių”, – svarsto A.Andrijauskas.

Tiesa, Lietuvoje leidžiamų knygų vidutinių tiražų statistika, kuri 2010 m., palyginti su 2009-aisiais, reikšmingų pokyčių nepatyrė, vis dar liudija ką kita: lietuvių grožinės literatūros tiražai nuo visos grožinės literatūros tiražų atsilieka maždaug trečdaliu. Tačiau tai galima paaiškinti gerokai dažnesniais lietuvių poezijos leidimais (užsienio poetų knygos Lietuvoje jau virto retenybe) ir ypač – provincijos leidyklėlėse po senovei klestinčia mažatiraže mėgėjiška savilaida. Pastarosios mastai nustebino net LLTI atstovus, prieš dvyliktuko svarstymus sudarinėjusius knygų pretendenčių sąrašus.

Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos Bibliografijos ir knygotyros centro išankstiniais duomenimis, pernai pasirodė 540 lietuvių grožinės literatūros knygų, iš jų penkios – užsienio kalbomis.

Tolesnės tiražų didėjimo perspektyvos leidėjų įsivaizduojamos skirtingai. Štai A.Andrijauskas vertina, kad “dugnas” jau pasiektas ir žemiau ristis tiesiog nebėra kur. Be to, antrojo 2010-ųjų pusmečio bei šių metų sausio knygų pardavimo rezultatai jau nuteikia optimistiškai. “2011-aisiais planuojame tiek pardavimo, tiek knygų tiražų didėjimą. Aišku, visuomet atsiranda leidinių išsišokėlių, kurių sėkmė mus pačius nustebina, tačiau, įvertinant pirkėjų finansines galimybes ir mokestinę aplinką, bendri pokyčiai neturėtų būti ryškūs. Galiausiai viskas priklauso nuo skaitymo skatinimo ir bibliotekų fondų atnaujinimo programų, kurios yra ir prieš keletą metų netgi buvo pradėtos vykdyti, tačiau pastaruoju metu ši veikla tėra imituojama”, – įsitikinęs įmonių grupės “Alma littera” vadovas.

G.Vaškelis prognozuoja, kad rimtosios, akademinei publikai skirtos literatūros tiražai Lietuvoje ir toliau smuks. “Lygindami galime tiksliausiai įspėti ateities tendencijas, tad ir pažvelkime į 40 mln. gyventojų turinčius kaimynus lenkus. Paradoksas, bet jų leidžiamų akademinių knygų tiražai nuo mūsiškių ne itin daug skiriasi”, – konstatuoja LLTI leidybos centro vadovas.

Nuo Biblijos iki vampyrų

Prieš du dešimtmečius, kai leidykla “Alma littera” tik pradėjo savo veiklą, perkamiausiais jos leidiniais laikytos anuomet solidžiai kainavusios “Biblijos enciklopedija” ir britų menotyrininko Ernsto H.Gombricho “Meno istorija”. O dabar?..

A.Andrijausko nuomone, lyginimas nėra itin korektiškas. “Tuo metu buvo didžiulis tokių knygų alkis, daug kas panašių leidinių lietuvių kalba per visą savo gyvenimą nebuvo skaitę. O dabar literatūrinis “popsas” ima viršų visur, todėl nereikia savęs nuvertinti. Tarkim, daug kam nepatinka Joanne K.Rowling “Haris Poteris”, tačiau iš tikrųjų jis daug vaikų sugrąžino prie knygos. Vėliau šiuos jaunuosius skaitytojus galbūt perėmė Stephenie Meyer ir kiti romanų apie vaiduoklius bei vampyrus autoriai, tačiau svarbiausia, kad minėta skaitytojų karta jau neprarasta literatūrai”, – tvirtina leidėjas.

“Apostrofos” leidyklos savininkė Giedrė Kadžiulytė primena, kad Azijos rinkas jau seniai užkariavo komiksai. Kinta žmogaus psichologija, joje vis daugiau vietos užima lakoniškesni nei įprasti rašmenys ženklai, vis mažiau laiko beturime tikram atidžiam skaitymui. “Tačiau pažvelkime į Skandinavijos valstybes, kurios per specialias valstybines programas sugeba išlaikyti lėto, neadaptuotų ir jokiais šiuolaikiniais signalais nepalengvintų kūrinių skaitymo tradiciją.

Pavydas ima, kai matai, kaip paskelbus kokios vietinės literatūrinės premijos laureatą iškart pertvarkomos knygynų lentynos, o vitrinose pagarbiai sužiba visi nominantai. Lietuvoje niekad nesu pastebėjusi, kad paskelbus Nacionalines premijas, išrinkus populiariausią ar kūrybiškiausią metų knygą vitrinos surengtų skaitytojams šventę. Atvirkščiai – čia knygynai, užuot diktavę madas, vis atviriau pataikauja masiniam skoniui. Vis dažniau vertingi leidiniai pirkėjui lentynose rodomi nugarėlėmis, o populiarioji lektūra šoka į akis turtingais “fasadais”. Kritiniam mąstymui, pagaliau žmoniškumui ugdyti skirtos knygos lieka rėksnių šėšėlyje. Džiaugiuosi, kad bent literatūros ekspertai atkreipia į jas dėmesį”, – teigia G.Kadžiulytė.

Nors pernai dėl bankrutavusių didmenininkų padarytų nuostolių “Apostrofa” išleido mažiau knygų nei įprastai, tačiau LLTI dvyliktuke puikuojasi net dvi šiai individualiai leidyklai atstovaujančios antraštės. O neseniai paskelbta, kad ir filosofas Arvydas Šliogeris, dvitomio “Niekis ir esmas” autorius, pelnė Lietuvos mokslo premiją.

Dramblio kaulo bokštas

Ir pagaliau – ar paliktos “už brūkšnio” pripažintų literatūros meistrų knygos ir “peržengti lavonai” LLTI dvyliktuko svarstymų komisijoje liudija apie esminius literatūros vertinimo kriterijų pokyčius? “Jei būtume pragmatikų visuomenė – manyčiau, kriterijai kistų dar sparčiau. Bet mes, katalikai, nesame labai racionalūs. Prisiminkime Sąjūdžio suvažiavimą, kuriame kas penkiolika minučių stojomės ir plojom; estai tą patį darė gerokai pragmatiškiau. Duok Dieve, kad atsirastų vertintojų, atpažįstančių naujas formas. Nes ten, kur vyresnioji karta temato kalbos mirtį, jaunimas įžvelgia galimybę”, – pabrėžia G.Vaškelis.

“Jei manome, kad privalome aprėpti realų grožinės literatūros procesą, tai 99 proc. išleidžiamų knygų nelaikyti literatūra vien todėl, kad formaliai jos netelpa į senąjį grožinės literatūros apibrėžimą, būtų neprotinga. Juo labiau kad ribos tarp dokumentinės ir grožinės literatūros vis sparčiau trinamos. Štai kritikai seniai ginčijasi, kaip tiksliau reikėtų vadinti Giedros Radvilavičiūtės rašomus tekstus – proza ar eseistika. Tačiau patys Giedros tekstai nuo to nei gerėja, nei blogėja, tik literatūriniai žanrai kinta. Ir nors instituto mokslininkų pozicija privalo išlikti šiek tiek konservatyvi, negalime sau leisti užsidaryti dramblio kaulo bokšte”, – apibendrina S.Daugirdaitė.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...