2016 Liepos 22

Pučas Turkijoje

Turkija nustebino pati save

veidas.lt

"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Turkijos vidaus reikalų ministras Efkanas Ala penktadienį buvo iškviestas į aukšto ly­gio susitikimą saugumo klausimais kariuomenės būstinėje. Jis čia turėjo atvykti 17 valandą. O aukštas kovos su terorizmu pareigūnas, atsakingas už kampaniją prieš „Islamo valstybę“, buvo pakviestas į analogišką susitikimą prezidentūroje. Vidaus reikalų ministrui pasisekė kur kas labiau – į susitikimą jis neatvyko, nes „užgriuvo skubūs reikalai“. Jo paties teigimu, buvo pernelyg užsiėmęs, nes skubėjęs tvarkyti reikalus prieš laukiantį vėlyvą skrydį iš Ankaros.

Tai išgelbėjo jam gyvybę, nes aiškėja, kad būtent per susitikimą kariuomenės būstinėje jis turėjo būti suimtas perversmininkų. Bet kas leidžiama politikui, to nevalia pareigūnui: kovos su terorizmu vadovybės atstovas prisistatė į prezidentūrą, ir tai buvo paskutinė jo kelionė. Vėliau jis rastas už nugaros surištomis rankomis nušautas.

Operacija Marmaryje

Kad gyvas liko Recepas Tayipas Erdoganas, irgi tik laimingas atsitiktinumas. Praėjusį penktadienį jis kuo ramiausiai poilsiavo Marmario kurorte. Maždaug devintą vakaro prezidentas gavo slaptųjų tarnybų pranešimą, kad dėl saugumo viešbutį būtina skubiai palikti. Ir gavo pačiu laiku, nes apie 21 val. generolas Meh­me­ras Disli davė nurodymą šalyje pradėti perversmą. Jame dalyvaujantys kariai buvo pasiųsti su­lai­kyti kariuomenės vadovybės, Ankaros gatvėse pasirodė tankai, o Stambule buvo užblokuoti abu didžiausi tiltai.

Tuo metu, kai Turkijos prezidentas jau kilo privačiu prezidentiniu lėktuvu iš šalia Mar­ma­rio esančio oro uosto, viešbutį, iš kurio jis buvo išvykęs prieš 20 minučių, šturmavo perversmininkai. Iš trijų sraigtasparnių į viešbutį virvėmis nusileidę 25 kariai, kaip manoma, turėjo sučiupti arba nužudyti R.T.Erdoganą. Per operaciją žuvo du R.T.Erdogano sargybiniai.

Perversmininkai buvo pasirengę ir R.T.Er­do­gano gaudynėms ore. Prie prezidentinio orlaivio prisiartino du perversmininkų perimti naikintuvai F-16 ir nukreipė į jį savo taikiklius. Paskui naikintuvai atsitraukė – manoma, jog mygtukų jų pilotai nenuspaudė tik todėl, kad prezidentinio lėktuvo įgula radijo ryšiu jiems pamelavo, esą tai komercinis „Turkish Air­li­nes“ laineris.

Kol naikintuvai nesėkmingai vaikėsi prezidentą, perversmo vykdytojų veiksmai pagrindiniuose Turkijos miestuose įgavo vis didesnį pagreitį, nors dar nebuvo aišku, ar perversmui vadovauja kariuomenės vadovybė, ar tik atskira kariškių grupė.

Nors po žlugusio perversmo Turkijoje vyrauja nuomonė, esą jo rengėjai veikė nemokšiškai ir pučas nepavyko būtent dėl to, pačioje Turkijoje vis garsiau kalbama, kad iki didžiulių permainų šalyje trūko labai nedaug. „Trūko vos kelių minučių ir vienintelio sprendimo šauti. Pareigūnai atvirai prisipažįsta, kad lemtingomis valandomis jau buvo pasiruošę žūti“, – rašo „The Guardian“.

Maždaug vidurnaktį daug kam atrodė, kad perversmas tikrai įvyks. Antai devyni šalies ministrai tuo metu buvo vyriausybės rūmų konferencijų salėje ir, kaip vėliau prisipažino, visi buvo įsitikinę, kad netrukus atsisveikins su šiuo pasauliu. „Jiems tikriausiai pavyks ir mes šiąnakt mirsime, – esą garsiai pasakė vienas mi­nist­ras. – Pasiruoškime žūti. Visų mūsų šioje kovoje laukia kankinio mirtis.“

Tuo metu Ankaroje viešpatavo chaosas. Iš oro buvo apšaudomos nacionalinės žvalgybos ir policijos būstinės, subombarduotas parlamen­to pastatas, užimta valstybinė televizija TRT.

Svarstykles į kitą pusę pakreipė per kitus ka­nalus į gyventojus kreipęsi R.T.Erdoganas, prem­jeras Binalis Yildirimas, dvasiniai lyderiai, šimtai imamų. Pasipriešinti perversmui pa­ragino net opozicijos atstovai. Per televiziją prabilęs R.T.Erdoganas (su juo naudodamasi programėle „FaceTime“ išmaniojo telefono vaizdo ryšiu susisiekė CNN „Turk“ žurnalistė) paragino šalį ginti demokratiją, o žmones – eiti į gatves.

„Aš puikiai supratau, kad daugelis tų, kurie išėjo į gatves pasisakyti prieš perversmą, nemėgsta R.T.Erdogano vyriausybės. Bet parlamento apšaudymas buvo pernelyg didelė provokacija. To nebuvo buvę nuo trečiojo dešimtmečio. Galutinį tašką padėjo opozicijos lyderiai ir aukščiausi kariuomenės vadai – visi jie pasmerkė bandymą surengti perversmą“, – teigia vyriausiasis premjero patarėjas Ce­ma­let­tinas Hasimi, kurio nuomone, pučą įveikė pasiprie­šinti pasiryžusios minios.

Ar moraliniu požiūriu teisinga siųsti žmones į gatves, virš kurių pažeme skraido naikintuvai, – sunkus klausimas. Tačiau Turkijos ambasadorė Lietuvoje sako, kad tai vienas teisingiausių T.R.Erdogano sprendimų. „Ri­zi­ka­vimas gyvybėmis tuo pat metu buvo demokratijos išsaugojimas“, – įsitikinusi diplomatė. Am­basadorės nuomone, tai, kad žmonės plūdo į gatves, perversmo organizatoriams buvo ir ne­tikėta, ir labai neparanku.

Kas žino, kuo galėjo baigtis perversmas, jei zvimbiantys naikintuvai Ankaros ir Stambulo gyventojus būtų užklupę miegančius, paryčiais. Ar jie būtų kėlęsi iš lovų ir masiškai rinkęsi gintis nuo perversmo, nesusivokdami, kas iš tikrųjų vyksta? Labai abejotina.

Minios didvyrių

Iš esmės pučą sustabdė būtent minios. Fil­muotuose vaizduose matyti, kad gyventojai tik su vėliavomis rankose puola tankus, skanduoja žodžius „demokratija“ ir „laisvė“. Kariškių perversmą žmonės įvertino ne kaip išsilaisvinimą (taip neretai būdavo per ankstesnius perversmus Turkijoje), o kaip didžiulę grėsmę. Jau minėtas vidaus reikalų ministras, per stebuklą nenuvykęs į susitikimą kariuomenės būstinėje, antrą kartą tą naktį išsigelbėjo irgi minios dėka. Apie vykdomą perversmą jis sužinojo jau būdamas Ankaros oro uoste. Ten jis žaibiškai subūrė uždarytame oro uoste įstrigusius gyventojus ir ėmė nuotoliniu būdu vadovauti pastangoms atmušti sąmokslininkus. Kaip vėliau ministras teigė žiniasklaidai, jo gyvybė buvo žmonių rankose, ir tos rankos išgelbėjo ne tik jį, bet ir visą Turkiją.

Žinoma, tai nereiškia, kad tarp gyventojų ne­buvo ir perversmo šalininkų. Poliarizacija Tur­kijoje didžiulė, o T.R.Erdoganą palaiko šiek tiek daugiau nei pusė turkų. Be to, net ir tarp besipriešinusiųjų perversmui yra tokių, ku­rie vietoj R.T.Erdogano valdžioje norėtų ma­tyti ką nors kitą. Tik ne po karinio perversmo.

Vis dėlto net praėjus savaitei po mėginimo surengti perversmą Turkijoje išlieka gyventojų susirėmimų grėsmė.

Tiesa, analitikai linkę manyti, kad realios grėsmės Turkijos stabilumui nebėra, tačiau permainų, ir nebūtinai demokratinių, po nepavykusio pučo tikrai galima laukti.

Nors kai kurie analitikai pučo nesėkmės priežastimi vadina būtent demokratijos pažangą Turkijoje, kiti įžvelgia tik visuomenės mobilizaciją lemiamą akimirką. „Man R.T.Er­do­ga­no pergalė prieš maištą nėra jokia laisvės ir demokratijos pergalė. Pilietinės visuomenės – taip, bet ji anaiptol ne tas pats, kas demokratija ir laisvė. Tiesiog tai mobilizuota visuomenė. O ji anaiptol nebūtinai turi ilgėtis vien laisvės (…). Reikia nieko nesuprasti pasaulio politikoje, kad linkėtum demokratijos jos nepažįstantiems kraštams, kuriuose valdo stabilios autokratijos. Kemalizmas buvo išimtis. Sekuliarus ir provakarietiškas turkų nacionalizmas buvo jų kelias į modernybę. Atrodo, kad jo laikas eina į pabaigą. Deja. Turkija bus moderni, intelektuali, bet tikrai ne demokratinė šalis. Ir dar su rimtai skilusiu elitu“, – socialiniame tinkle rašo prof. Leonidas Donskis.

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...