2015 Gruodžio 04

Du kaktomis ore susitrenkę imperialistai

veidas.lt

Scanpix

Rusijos ir Turkijos charakteriai kažkuo panašūs. Priešingai nei nuobodūs Vakarai, šios valstybės mėgsta skambius pareiškimus, kurių nė nesiruošia įgyvendinti. O jeigu vis dėlto imasi veiksmų, tai būtinai kitokių, nei žadėjo. Užtat jų tarpusavio santykiai ir yra tokie nenuspėjami, o keičiasi jie greičiau negu mėnulio fazės.

Rima JANUŽYTĖ

Prieš porą mėnesių Stambulo ir Maskvos santykiai išgyveno pakilimą, o Turkijos ir Rusijos prezidentai neslėpė vienas kitam simpatijų.

Rugsėjo pabaigoje Vladimiras Putinas į didžiausios mečetės Rusijoje, kuriai neprilygsta nė viena Europoje, atidarymą Maskvoje pasikvietė garbės svečią – Recepą Tayippą Erdoganą, neslepiantį paramos „broliams musulmonams“. Turkui turėjo atvipti žandikaulis: naujojoje mečetėje su žalsvai melsvos spalvos kupolu gali tilpti daugiau nei 10 tūkst. maldininkų. Jos statyba kainavo 170 mln. JAV dolerių ir truko visą dešimtmetį.

Rusijos ir Turkijos lyderiai pasidžiaugė, kad Rusijoje atsirado naujas musulmonų centras, ir sėdo tartis, kaip kovos su „Islamo valstybe“ – ISIS, arabiškai vadinama DAECH.

Jei tiksliau, V.Putinas kaip įmanydamas ramino R.Erdoganą, kad jo pageidaujamos neskraidymo zonos virš Sirijos teritorijos nelies – čia jau Erdogano teritorija. O šis patikino, kad Turkija, kaip NATO narė, laikysis susitarimo derinti su Rusija bet kokius veiksmus ore.

Nuo šio susitikimo nepraėjo nė savaitė, o Rusijos lėktuvai pradėjo oro atakas Sirijoje. R.Erdoganas tiesiog pašėlo: juk ką tik buvau Maskvoje, sėdėjau su Putinu prie vaišių stalo, o jis nė neprasitarė, kad ruošiasi antskrydžiams ten, kur turėtų būti neskraidymo zona!

V.Putino aplinkos žmonės atkirto, kad R.Erdogano sūnus po sėkmingų naftos sandorių fotografuojasi su DAECH kovotojais, o „Islamo valstybės“ ekonomika laikosi ant Turkijos pečių, tad verčiau R.Erdoganas apie kovą su ISIS iš viso patylėtų – jam rūpi tik išnaikinti Sirijos kurdus, o ne įveikti vadinamąjį Islamo kalifatą.

Praėjo dar mėnuo, o Turkija numušė Rusijos bombonešį, kuris pažeidė Turkijos oro erdvę. Aišku viena: jis skrido jei ne virš Turkijos, tai virš R.Erdogano teritorijos. O kadangi įsivaizdavo, kad gali jaustis visiškai saugus, skrido be naikintuvų palydos. Ir buvo numuštas.

Nuo tos akimirkos, galima sakyti, prasidėjo naujas Rusijos ir Turkijos santykių etapas, šį kartą kiek įdomesnis nei kiti prieš tai buvę.

Amžinos varžovės

Šios dvi imperijos savitais būdais varžosi dėl įtakos Balkanuose, Kaukaze, Azijoje, Arti­muosiuose Rytuose. Turkija, kontroliuodama Dardanelų ir Bosforo sąsiaurius, skiria Viduržemio jūrą nuo Juodosios jūros. Tai reiškia, kad jeigu Rusija nori plukdyti krovinius, naftą ar ginklus į Vakarus, jai reikia Turkijos žalios šviesos. O jeigu NATO norėtų pagrasinti Rusijai per Juodąją jūrą, tam turėtų nekliudyti Turkija.

Tad vien dėl to abi valstybės ilgą laiką stengėsi nekibti viena kitai į gerklę ir palaikyti bent jau mandagius santykius, nors praeityje abi šalis nuolat lydėjo interesų susikirtimai, kartais paversdami jas neatskiriamomis partnerėmis ir bičiulėmis, o kitąkart suvesdami mūšio lauke.

Vis dėlto iki šių metų pradžios Rusiją ir Turkiją daugelis laikė jei ne draugėmis, tai bent kolegėmis, turinčiomis daugiau bendro negu skirtingo. O jei ir kildavo menkų nesutarimų, abi stengdavosi juos nuleisti negirdomis.

Turkijai, be jokios abejonės, labai nepatiko Rusijos invazija į Gruziją 2008 m. Dantis sukandusi Turkija tylėjo ir dėl Kalnų Karabacho, ir dėl Rusijos pastangų palaikyti Sirijos vyriausybę bei Basharą al Assadą.

Turkiją suerzino ir Krymo okupacija. Vis dėlto ji pasirinko nesikišimo taktiką – tegu su Rusija aiškinasi JAV, Lenkija, Rumunija. Ankara apsimetė, kad nieko neįvyko, ir iki šiol nepaisė Rusijai įvestų sankcijų režimo ir bent jau garsiai nepareiškė Maskvai jokios kritikos dėl šios karo veiksmų Ukrainoje. O kai V.Putinas, apsilankęs Jerevane, kur vyko armėnų genocido aukų šimtmečio pagerbimo ceremonija, paminėjo žodį „genocidas“, Turkija, nors ir pasipiktinusi, net neatšaukė savo ambasadoriaus Maskvoje, nors būtent taip ji reagavo į „genocido“ terminą, nuskambėjusį iš Austrijos, Vatikano ir Liuksemburgo vadovų lūpų.

Stambulo universiteto tarptautinių santykių ekspertas Kadiras Hasas Coli Ozelas įsitikinęs, kad toks elgesys liudija Turkijos ir Rusijos santykių nelygiavertiškumą. Mat Turkija kiek galėdama pataikavo Rusijai, o ši dėl gerų santykių su Turkija per daug nesuko sau galvos, žinodama, kad Turkijos draugų ratas po Arabų pavasario siaurėja – daugiausia dėl aštrios R.Erdogano retorikos ir jau minėtos jo žodinės paramos „broliams musulmonams“. O štai Rusija, bent V.Putino nuomone, Turkijai ir jos ekonomikai esąs tikras išsigelbėjimas.

Rusijos vadas nepagalvojo tik apie tai, kad mažėja ir Rusijos bičiulių ratelis, kuriame Turkija yra ne tik senbuvė, bet ir kaimynė, ypač jei lygintume su tokiomis „draugėmis“ kaip Kinija, Venesuela ar Brazilija.

Kuri kuriai grasina?

„Mes esame didžiausia Rusijos gamtinių dujų vartotoja. Turkijos praradimas bus rimtas nuostolis Rusijai. O štai Turkija, jei prireiks, dujų gaus iš kitur“, – aiškina Turkijos prezidentas.

Nors Rusijai dabar nemalonu tai pripažinti, Turkija yra antra didžiausia rusiškų dujų rinka po Vokietijos. Daugiau nei pusė iš 48 mlrd. kub. metrų per metus suvartojamų dujų Turkija perka iš koncerno „Gazprom“.

Tačiau apie Turkijos svarbą Rusija labai skambiai kalbėjo tik po „South Stream“ laidotuvių, kai buvo paskelbta apie Turkijos dujotiekio sutartį. Užtat Ankaros institucijos šio įvykio, regis, nesureikšmino: galbūt nuojauta, o gal santykių patirtis su Rusija joms sufleravo, kad per daug džiaugtis neverta, o V.Putino pompastika daugiausia skirta vidaus politikai ir artimiausiam elitui.

Turkijoje, priešingai, rinkėjus daug labiau žavi kalbos apie energijos išteklių diversifikavimą, tad R.Erdoganas vis aiškina, kad vieną dieną Turkija taps Europos dujų paskirstymo centru, o dujas pirks ir iš Šach Denizo Kaspijos regione ir iš Irano, o gal net Izraelio.

Tačiau tiek Rusijos, tiek Turkijos postringavimai yra niekai, nes Turkijai dujų reikia šiandien. Ypač turint omenyje tai, kad Turkija neturi jokios požeminės dujų saugyklos (pagal statybos projektą milijardo kubinių metrų saugykla bus pastatyta tik 2018 m.).

Rusija Turkijai dujas tiekia dviem dujotiekiais, kurių kiekvieno pajėgumai siekia po 16 mlrd. kub. metrų. „Mėlynasis srautas“ driekiasi per Juodąją jūrą, o „Gas-West“ dujotiekis, prieš pasiekdamas Turkiją, kerta Ukrainą, Rumuniją ir Bulgariją.

Visas kitas dujas Turkija gauna iš Azerbaidžano per Pietų Kaukazo dujotiekį, taip pat iš Irano per „Tabriz-Dogubayazit“ dujotiekį bei Alžyro ir kitų šalių, kurias gauna iš savo dviejų suskystintų dujų terminalų.

Problema ta, kad jeigu Rusija sugalvotų nutraukti Turkijai dujų tiekimą, ši neturėtų iš kur kompensuoti jų kiekio, nes visi kiti dujotiekiai, kuriais Turkija gauna dujas, veikia maksimaliu pajėgumu ir galėtų Turkijai perpumpuoti daugių daugiausia 7 mlrd. kub. metrų dujų vietoj 27 mlrd. kub. metrų, kurie dabar perkami iš Rusijos. Taigi Turkijos pramonę, taip pat ir gyventojus, ištiktų dujų badas.

Vadinasi, vien dujų korta yra neginčijama priežastis nesipykti. O juk dar yra ir kitos sritys. Pavyzdžiui, Rusija Turkijai tiekia didžiąją dalį jai reikalingų metalų: rusiška geležis ir plienas sudaro 15 proc. Turkijos metalų importo, rusiškas aliuminis – 31 proc.

Aišku, Turkija gali manyti, kad esant reikalui rastų šių metalų kitose rinkose, tačiau visos jos turi savo pirkėjų, o užtikrinti Turkijos poreikių per trumpą laiką nesugebėtų, taigi pramonė patirtų kitą smūgio bangą.

Toliau – grūdai, ypač kviečiai. 2014 m., „Stratfor“ duomenimis, Rusija Turkijai pardavė 70 proc. jai reikalingų kviečių, kitaip sakant, beveik viską, ko reikėjo Turkijai. R.Erdoganas aiškina, kad šiemet Turkijoje buvo ypač geras kviečių derlius, bet akivaizdu, jog šalis nesugebėtų pati savęs aprūpinti tuo, ką iki šiol visą laiką pirko iš Rusijos. Tad kebabų tektų valgyti mažiau. O kur dar Rusijos įvestos sankcijos nebeimportuoti turkiškų maisto produktų: Rusijos rinkoje suvartojama 40 proc. Turkijoje eksportui užauginamų vaisių ir daržovių.

Galiausiai – rusų turistai. Turkams ši tema yra viena nemaloniausių. Nors rusai ir garsėja tuo, kad per „viskas įskaičiuota“ keliones tiesiog nusiaubia Turkijos viešbučius, jie vis tiek yra pagrindiniai Turkijos lankytojai. Skaičiai tokie: turizmas sudaro 12 proc. Turkijos BVP, o rusai – 14 proc. Turkijos turistų.

Atominis argumentas

„Jei Rusija atominės jėgainės nepastatys, tada ateis kažkas kitas ir pastatys“, – vėl aiškina R.Erdoganas, teisingai primindamas, kad Rusija į šį 20 mlrd. dolerių vertės projektą jau investavo 3 mlrd. dolerių.

Bet ir čia yra kitas lazdos galas. R.Erdoganas pamiršta, kad savanorių statyti šią elektrinę jis ieškojo nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio ir kažkada dėl to nesėkmingai derėjosi net su Vokietija.

2008-aisiais iš nevilties Turkija paskelbė statybos konkursą, tačiau tarptautinės bendrovės, investavusios nemažai pinigų į dalyvavimą šiame konkurse, galiausiai visos iki vienos atsiėmė paraiškas įvertinusios galimą riziką ir projekto neatsiperkamumą.

Nieko nepešusi, 2010 m. Turkija pasiūlė atominės elektrinės statybos sutartį Rusijai. Jei ši sutartis būtų nutraukta, „Rosatom“ ir su ja bendradarbiaujančios institucijos patirtų nemažą finansinį smūgį.

Vis dėlto R.Erdoganas V.Putiną pažįsta ir perpranta kur kas geriau nei daugelis kitų – jis puikiai suvokia, kad Rusijai ne visada svarbiausia ekonominė nauda, o kartais ji gali pasielgti visiškai nepragmatiškai, jeigu tai padeda pasiekti kitų tikslų.

Turkijos ir Rusijos santykių emocionalumą išduoda ir jų lyderių retorika iš karto po lėktuvo Su-24 numušimo. Po šio incidento V.Putinas pirmiausia pareikalavo iš Turkijos oficialaus atsiprašymo. R.Erdoganas atsiprašyti atsisakė. Jei būtų tai padaręs, kas žino, gal nebūtų reikėję susitikinėti Paryžiuje ir sudarinėti draudžiamų įvežti prekių sąrašų. Tačiau R.Erdoganas – per daug ambicingas, kad lenktų galvą prieš jį sunervinusį arogantiškąjį V.Putiną.

Gerai, kad tiek vienas, tiek kitas incidentą su lėktuvu nutarė laikyti asmeniniu reikalu ir nepainioti čia NATO. V.Putinas – apsidrausdamas nuo galimos akistatos su Aljanso karinėmis pajėgomis, R.Erdoganas – tuo pareikšdamas, kad pats sprendžia, kur baigiasi jo įtaka ir prasideda NATO reikalai.

Ir kaip nesakysi, kad šitie tipai labai panašūs? Ir kad Vakarams tiek vieną, tiek kitą laikyti patikimu partneriu – mažų mažiausiai rizikinga finansiškai, ką jau kalbėti apie ėjimą drauge su jais „į karą“ – net jeigu prieš bendrą priešą.

 

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...