2016 Vasario 29

Rima Janužytė

Rusija alsuoja Turkijai į nugarą

veidas.lt

Sirijos miestas Alepas yra tapęs savotišku pasaulio geopolitikos epicentru. Aplink jį spiečiasi visi Sirijos konflikto dalyviai – vietinės kovotojų grupės, jų regioniniai rėmėjai ir juos palaikančios didžiosios valstybės. Labiausiai ugnimi vienas kitam į veidą iš priešingų stovyklų Alepo apylinkėse alsuoja Rusija ir Turkija.

Kai kurie analitikai sako, kad tas kvėpavimas tankėja ir klausti reikia ne „ar“, o „ka­da“ prasidės atviras karinis konfliktas.

Aplinkybės bent iš pažiūros tam atrodo subrendusios. Alepo apylinkėse kovoja Sirijos sukilėlių grupės, kurios čia lyg ir turi teisę būti, nes yra remiamos Vakarų, taip pat Saudo Ara­bijos ir Turkijos. Jų priešai vienu metu yra ir Sirijos režimo armija, ir Islamo valstybė. Tačiau sukilėlius atakuoja Rusijos bombonešiai, be to, Maskva ne tik remia Basharą al Assadą, bet ir palaiko kurdų pajėgas Sirijoje, kurios, kovodamos su Islamo valstybe, gauna vis didesnę paramą ginklais ir specialiosiomis pajėgomis iš JAV.

Rezultatai akivaizdūs: Assado režimas su Ru­­sijos pagalba šiaurinėje Alepo provincijoje lai­mi vieną pergalę po kitos, o Turkijos remiami su­kilėliai iš ten pamažu išstumiami. Vietoje jų po­zicijas vis labiau įtvirtina kurdai.

Turkija sukilėlių bombardavimą ir kurdų pa­laikymą vadina didžiausia Rusijos niekšybe. O juk šiaurės Alepe Ankara ilgą laiką turėjo didingų planų. Su NATO sąjungininkais ji tikėjosi čia sukurti „saugumo zoną“ – prieglobstį pabėgėliams ir demokratiškiems sukilėliams.

Sirijos priešlėktuvinės gynybos stiprinimas ir itin galingų Rusijos „žemė-oras“ raketų S-400 įrengimas šiuos planus sugriovė. Priešlėktuvinė rusų gynyba Turkijai tampo nervus dar ir todėl, kad Rusija dabar gali kada tinkama pažeisti Tur­kijos oro erdvę ir tikrinti Turkijos kantrybės ri­­bas. Tai kerštas už lapkričio 24-ąją, kai du tur­kų F-16 naikintuvai numušė rusų lėktuvą

Su-24, bombardavusį Assadui priešiškas pajėgas ir pažeidusį Turkijos oro erdvę.

Nuo to laiko konfliktas aštrėja: Turkijos prezidentui T.R.Erdoganui, kaip ir Rusijos prezidentui V.Putinui, dabar konflikto kurstymas ir priešininko provokavimas yra garbės reikalas. O šiame reikale ypač svarbus vaidmuo tenka būtent kurdams.

Turkijos prezidentas Erdoganas jau pradėjo kampaniją, reklamuojančią naują šalies konstituciją. Ja parlamentinis valdymas būtų pakeistas į prezidentinį, o parlamento pastangos ne­leisti prezidentui pradėti atvirų karo veiksmų su kurdais, o galbūt ir su Rusija, būtų nubrauktos.

„Rusija ir Turkija kariauja šaltąjį karą, kuris labai greitai gali peraugti į karštąjį, o tam yra rengiama netgi teisinė bazė“, – teigia Turkijos naujienų portalo „Al-monitor“ užsienio politikos apžvalgininkas Kadri Gürselis.

Erdoganas mojuoja špaga už „įžeidžiančius“ Rusijos prezidento kaltinimus, kad Turkija re­mia su „Al Qaeda“ susijusius islamistus. Ir tikina, kad jei kas ir užsiima teroristiniais veiksmais, tai tik Rusija. Turkijos lyderis aiškina, kad kurdų veiksmai Sirijoje koordinuojami iš Mask­vos. Va­dinasi, galėtume daryti prielaidą, kad Ankara ne­tiesiogiai kaltina Maskvą ir dėl vasario 17 d. grei­čiausiai kurdų surengto teroristinio iš­puolio.

Tą dieną degant raudonam šviesoforo signalui didžiulis keturratis sustojo greta kariuomenės autobusų eilės, o jo vairuotojas, Sirijos pa­bė­­gėlis Salihas Necaras, detonavo sprogmenis.

Turkų teisėsaugininkų teigimu, teroristas iš Sirijos buvo artimas Kurdų demokratinės sąjungos (PYD) ginkluotajam sparnui – Kurdų liaudies apsaugos vienetui (YPG), kuris savo ruožtu bendradarbiauja su Sirijos kurdų darbininkų partija (PKK). PKK – aršiausias Ankaros priešas, o konfliktas su šia organizacija nuo 1984-ųjų pareikalavo jau per 40 tūkst. gyvybių. Nors konfliktas buvo prigesęs, jis vėl atsinaujino pernai nutraukus taikos derybas su Turkija.

Erdogano teigimu, teroristinis išpuolis An­ka­roje yra Rusijos veiksmų Sirijoje padarinys – kurdų ambicijos auga, tad jas būtina užgesinti.

Dėl kurdų Erdoganas visiškai teisus: jie sparčiai plečia savo teritoriją, ir tai negali neerzinti Turkijos. Kurdai tapo savotiškais atsilaisvinusių teritorijų „medžiotojais“: jei tik kur nors pralaimi ir atsitraukia arba Assado, arba sukilėlių pa­jėgos, kurdai tame regione iš karto steigia savo administraciją. Vis dėlto daugiausia žemių kurdai atsikando iš Islamo valstybės. Stebėtojų teigimu, kurdų pajėgos kontroliuoja tris ketvirtadalius 800 km ilgio sienos su Turkija.

Užvirus kautynėms dėl Alepo, kurdai, remiami Rusijos aviacijos, sugebėjo pralaužti Islamo valstybės apgultį Afrino mieste. Jų žinioje jau seniai ir Kobanė, dėl kurios neseniai virė aršios kovos, o kad sukurtų solidų administracinį trikampį, jiems trūksta tik Alepo.

Turkija tam visomis išgalėmis kliudo. Jei reikės, Sirijoje pradės sausumos operaciją.

Tokiu atveju kurdams pagalbą žada Rusija. Ir tai ne viskas. V.Putinas yra užsiminęs, kad atei­tyje, pasibaigus Sirijos konfliktui, galbūt pa­rems kurdų pretenzijas į federalinį statusą. Tie­sa, patys kurdai mieliau priimtų Vakarų pa­ramą – jie visomis išgalėmis siekia parodyti, kad yra rimčiausia su ISIS Sirijoje kovojanti jėga. Tačiau Vakarai su pažadais atsargesni nei Maskva, o kurdams reikalinga bet kokia pagalba.

Rusams tai irgi geras įrankis – jei ne fiziškai, tai bent psichologiškai jie gali spausti Turkiją ir toliau ją provokuoti. Maskva puikiai supranta, kad nepriklausomas Kurdistanas, vienijantis kur­dų teritorijas Turkijoje, Sirijoje ir Irake, yra didžiausia visų kurdų svajonė ir didžiausias Tur­kijos siaubas.

Irako kurdai jau dabar kalba apie referendumą dėl savo ateities. Paskui gali ateiti eilė Sirijos kurdams, o jau tuomet apie atsiskyrimą nuo Tur­kijos neabejotinai prabils ir Turkijos kurdai.

Toks scenarijus būtų ne tik stulbinama kur­dų, bet ir Rusijos pergalė. Kaip toliau klosty­sis šis painus žaidimas, nežino net JAV politikai ir diplomatai, sėdantys prie derybų stalo su Ru­sija, žodžiais palaikantys kurdus, bet priklausantys tai pačiai NATO stovyklai, kaip ir Turkija.

Tiesa, dėl Turkijos elgesio kurdų atžvilgiu pa­­­mažu keičiasi ir JAV elgesys Turkijos atžvilgiu: jos viena nuo kitos tolsta.

Laimėtoja šioje situacijoje kol kas yra Rusija. Nors finansiniu požiūriu jos reikalai yra tragiški ne tik dėl Vakarų sankcijų, bet ir dėl apmirusių dešimčių milijardų vertės ekonominių santykių su Turkija, užtat ji pasiekė savo pagrindinį tikslą – prie derybų stalo susėdo tartis dėl Sirijos su JAV. Ir sėdi V.Putinas ten gana ramiai, nes Tur­kija jam neatrodo lygiavertė priešininkė. Matyt, V.Putinas mano, kad šiuo atveju ją nuo atvirų karinių veiksmų atgrasytų pareigos NATO.

Kiek kitaip reikalai gali imti klostytis, jeigu Er­doganas tikrai pakeis šalies konstituciją ir taps oficialiu diktatoriumi.

 

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Rima Janužytė:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...