2012 Liepos 10

Tomas Davulis: “Nors teigiama, kad teisininkų Lietuvoje jau per daug, gerų teisininkų ir dabar trūksta”

veidas.lt


Naujasis Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanas dr. Tomas Davulis apgailestauja, kad pirmosios trys valdžios Lietuvoje nesupranta, jog, leisdamos mindyti teisėjus, jos griauna savo valstybę.

VEIDAS: Kokie iššūkiai laukia Vilniaus universiteto Teisės fakulteto? Ką reiškia būti prestižinės Lietuvos teisininkų kalvės fakulteto dekanu?
T.D.: Ši postą užimti tikrai yra didelė garbė ir atsakomybė. 370 metų teisininkų rengimo tradicijos juk turi būti išlaikytos. O iššūkiai čia tokie pat, kaip ir tenkantys visai visuomenei. Tos reformos, kurias pradėjo prof. Vytautas Nekrošius, turi būti tęsiamos.
VEIDAS: Į Lietuvos darbo rinką kasmet įsilieja beveik po tūkstantį teisininkų. Ar šiais laikais tikrai vis dar prasminga rinktis teisininko kelią?
T.D.: Geras teisininkas darbą visada susiras. Visi mūsų absolventai turi tokius darbus, kokių nori. Nors dažnai tvirtinama, kad Lietuvoje teisininkų yra per daug, turiu pasakyti, jog gerų teisininkų trūksta. Tarkime, mūsų studentai darbą susiranda jau antrame arba trečiame kurse – paprastai privačiame sektoriuje. Po penkerių metų mūsų absolventai jau žino, kad geriau dirbti privačiame sektoriuje. Finansiškai geriau. Todėl dauguma mūsų studentų ir eina dirbti į privatų sektorių.
Beje, mes neprisijungėme prie Bolonijos proceso, tad pas mus nėra rengiami teisės bakalaurai, tik teisės magistrai. Manome, kad mūsų mokykla geriausia ir studentai geriausi, tad mažiausia riba, kurią jie turi pasiekti, – tai teisės magistras. Bakalauro laipsniui suteikiamos žinios jiems yra per minimalios.
VEIDAS: Kodėl manote, kad esate geriausia Lietuvos teisininkų mokykla?
T.D.: Per daugelį metų mūsų dėstytojai yra užsitarnavę didelę visos visuomenės pagarbą. Čia jau daug metų dirba tikri profesionaliai. Juk ir visi kodeksai yra gimę čia. Mūsų dėstytojai keitė teismų praktiką, kūrė įstatymus, konsultavo. Galimybė dalyvauti teisinėje reformoje mūsų žmonėms buvo ir yra didelė dovana, tačiau ją reikia gerai išnaudoti.
Taigi tie žmonės, kuriems reikia tikrų žinių, profesionalios nuomonės, ateina pas mus, nes supranta, kad studijų kokybę lemia tik žmonės, o ne patalpos, ne valgyklos ir net ne bibliotekos. Tarkime, išlaikyti egzaminą šešiems balams pas prof. Valentiną Mikelėną ar prof. Vytautą Mizarą – tas pats, kaip gauti dešimt balų kitoje aukštojoje mokykloje.
Be to, pas mus dirba daug užsienio profesorių ir paskaitas jie skaito savo kalba. Egzaminas laikomas taip pat kaip ir tų šalių universitetuose. Tad nieko keista, kad nemažai mūsų studentų darbą susiranda ir Vakaruose.
VEIDAS: Bet Lietuvoje turime didelę problemą dėl teisės ir jos taikymo gyvenime. Viešojoje erdvėje mes negalime sutarti nė vienu teisiniu klausimu. Kaip visuomenei paaiškinti, kad vieną teismo sprendimą reikia vykdyti, o kitas gali palaukti? Juk taip ir gimė „Garliavos respublika“.
T.D.: Kaip manote, kurioje Europos valstybėje teisės mokslas labiausiai išplėtotas? Nepatikėsite, bet Rusijoje: čia išplėtota išties daug doktrinų. Bet mokslas yra mokslas, o praktika yra praktika. Mokslas eina savo keliu, o praktika – savo. Ir mokslas gali eiti atskirai nuo praktikos. Aišku, tada mokslas yra butaforinis, nes paaiškėja, kad praktikoje viskas vyksta kitaip nei teorijoje. O štai Vokietijoje teisės mokslas neatsiejamas nuo taikymo. Jei tu esi niekas moksle, tada ir praktikoje esi niekas. Todėl čia daug teisėjų, advokatų, prokurorų dirba ir mokslo srityje.
Na, o mes savęs turime paklausti, kur esame. Matyt, kažkur viduryje tarp Rusijos ir Vokietijos. Bet niekada nepritarsiu tiems, kurie aiškina, kad teisė turi būti supaprastinta, – tai tik svajonės. Mes negalime padaryti taip, kad kiekvienas iš mūsų būtų teisininkas, kad žmogui nereikėtų advokato, pats galėtų gintis savo teises. Tai butaforija.
VEIDAS: O kaip paaiškintumėte dažnus teisinius skandalus, kai žmonės nepaiso teismų sprendimų ar jiems priešinasi?
T.D.: Skandalai? Kodėl jų nebuvo prieš trejus, ketverius metus? Mano nuomone, tiesiog prasiveržė tam tikras nepasitenkinimo gyvenimu pūlinys. Žmonės ieškojo priešų, nesėkmių kaltininkų ir surado. Pareigūnas, mantija yra matomi dalykai, jie negali apsiginti, tad nesunkiai tampa pykčio objektu dėl asmeninio nepasitenkinimo gyvenimu. Kalta ir politinė kultūra. Yra politikų, kurie sako: žiūrėkit, esu nubaustas ir koks esu geras. Tai didelė politinės kultūros problema, puoselėjanti teisinį nihilizmą.
VEIDAS: O gal žmonės tiesiog nesupranta teismų sprendimų, jų prasmės? Laiko juos teisėtais, bet neteisingais. Ar teisės kalba neturi būti žmonių kalba, jei norime, kad teisė būtų akceptuojama visuomenės?
T.D.: Kaltas ir viešos diskusijos teisinėmis temomis nebuvimas arba iškreiptumas. Rezonansą teisinis klausimas įgauna tada, kai jame dalyvauja tik politikai, kurie nori garsiai rėkti ir pasirodyti. Aš kalbu apie teisinį diskursą, kodėl buvo ar nebuvo priimtas vienas ar kitas sprendimas, kodėl jis toks, kai pateikti visi argumentai už ar prieš. Ir kodėl priimtas būtent toks sprendimas, o ne kitoks. Kodėl pas mus nėra tokio diskurso? Na, visi esame užsiėmę, vaikomės pinigo, bijome. Aš sutinku, kad tokio viešo diskurso nėra. Mes, teisininkai, galėtume šioje srityje padaryti daugiau, galėtume viešojoje erdvėje apginti teismo sprendimus.
Dar atkreipčiau dėmesį, kad Lietuvoje kitos valdžios nesupranta, jog, leisdamos mindyti teisėjus, jos griauna savo valstybę. Kai nepakylama aukščiau savo asmeninių, partinių, frakcinių interesų, tada ir prasideda valstybės griovimas.
VEIDAS: Kaip suprantate jūsų fakulteto profesoriaus V.Mikelėno pastabą, kad teisė pas mus dažnai fetišizuojama?
T.D.: Manau, kad prof. V.Mikelėnas – toks žmogus ir mokslininkas, kurio pozicija priverčia sustoti, pagalvoti, ar viskas yra gerai. Kartais, kai matai teismų sprendimus, norisi pasakyti, kad matykime žmogų, nepasislėpkime už teisės normų. Juk teisingumas gali būti suvokiamas labai skirtingai ir ilgainiui tas suvokimas kinta.
Štai bendraudamas su studentais neretai miniu tokį pavyzdį: turime užrašytą pliką taisyklę, bet ji vienaip suveiks paprastam žmogui, kitaip – aklai senutei, trečiaip – nėščiai moteriai. Kita vertus, nemanau, kad tarp teisės ir teisingumo yra tam tikras užkoduotas prieštaravimas. Teisingumo sąvoka labai dinamiška: kas buvo teisinga vakar, tas nebėra teisinga šiandien. Taigi svarbiausia – gebėti paaiškinti teisės normų prasmę. Ir šis aiškinimas turi atitikti vertybes, įtvirtintas tose normose.
Kartais mūsų teisėjai bijo tai daryti, kartais nesuvokia, kaip tai daryti. Bet blogiausia, kad nemažai mūsų teisėjų dėl skirtingų baimių užsidaro formalizme, tampa labai atsargūs. Man yra tekę matyti, kaip Vokietijos teisme teisėjas kalbasi su bylininkais ir jiems paaiškina, kas ir kodėl nuspręsta. Tai didelio profesionalumo išraiška. O Lietuvoje teisininkai vengia viešo diskurso su kitomis visuomenės grupėmis, jie nori turėti neutralumo aureolę, galimybę pasisakyti tik ginčo pabaigoje ir padėti tašką. Jie mano, kad turi likti nuošalyje, bet iš tiesų jie neturėtų likti nuošalyje.
VEIDAS: VU Teisės fakultetas yra akivaizdi teisinio pozityvizmo mokykla. Mokoma taikyti įstatymus, kodeksus. Ar jūsų absolventams nėra sunku suvokti už teisės normų pasislėpusias vertybes?
T.D.: Aš nemanau, kad teisinis pozityvizmas yra blogai. Tik kraštutinės sistemos pavojingos. Geras teisininkas žino metodologiją, kaip išspręsti teisinius konfliktus. O mes ieškome būdų, kaip mokyti studentus spręsti ne tik pagal normas, bet ir pagal principus, jų konfliktų sprendimus.
VEIDAS: Jau šešerius metus vyksta Viktoro Uspaskicho ir Darbo partijos byla. Teismo procesas beviltiškai vilkinamas. Taip tyčiojamasi iš teisės, bet Baudžiamojo proceso kodeksų pakeitimų, kurie užkirstų kelią tokiam vilkinimui, nėra. Ar čia nėra jūsų fakulteto garbių profesorių, Baudžiamojo proceso kodekso autorių, atsakomybės?
T.D.: Mes nesame įstatymo leidėjai. Kad sprendimas būtų teisėtas, jis turi atitikti teisės normas – teisėjai veikia pagal veikiančias normas. O jei yra spragų, per didelė teisėjo diskrecija, įstatymų leidėjas tas spragas turėtų užkišti. Čia yra tam tikros sistemos grimasos. Teismų procesų vilkinimas vyksta 20 metų, bet su tuo kovojama žingsnis po žingsnio. Aš nesu baudžiamojo proceso specialistas, tad atsakysiu kaip savo močiutei: kadangi nesuprantu, tai tyliu. Ir labai kritiškai vertinu tuos žmones, kurie viską žino. Tai gali atrodyti beviltiška, bet nežiūrėčiau taip pesimistiškai, kad nieko nėra daroma.
VEIDAS: Vilniaus universitetas nepakluso Švietimo įstatymo pataisai, įpareigojančiai sudaryti išorės valdymo tarybą. Kodėl priešinotės šioms naujovėms?
T.D.: Niekas nenorėjo jokio dialogo su universitetu, buvo aiškus konstitucinis nihilizmas, paneigiantis universiteto autonomiją, – tai ir buvo priežastis, kodėl akademinė bendruomenė mobilizavosi. Konstitucinis Teismas patvirtino, kad mes buvome teisūs. Juk akademinei bendruomenei turi būti rodoma tam tikro lygio pagarba.
VEIDAS: Bet universitetas daugiausia finansuojamas mokesčių mokėtojų pinigais, tad visuomenė turi turėti kontrolės ir valdymo galimybę.
T.D.: Valstybės kontrolė pas mus sėdi nuolat, tad kontrolė yra. Visuomenės atstovai turi turėti balsą, bet ne lemiamą, kuris lemtų vadovavimą universitetui. Pasaulyje esama visokių aukštojo mokslo modelių, bet yra tam tikri dalykai, su kuriais reikia elgtis atsargiai. Įtikėjimas, kad išorės taryba viską numatys geriausiai, geriau nei universiteto administracija, yra klaidingas. Čia nėra pilka masė dėstytojų ar darbuotojų, kuriems niekas nerūpi, – kartais priimant sprendimus pereiti universiteto kontrolę būna labai sunku.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...