Veidas.lt Veidas.lt
Tarp sovietmečio ir Vakarų įstrigęs Kijevas turistus pasitinka nedrąsiai

Kijevas, A.Šėmienės nuotr.

Iš naujumu blizgančio Borispolio oro uosto greitkeliu švilpiant į Kijevą, vaizduotė žada įspūdžių kupiną savaitgalį. Už automobilio lango iš pradžių mirguliuoja miškų žaluma, vėliau – miegamieji daugiabučių rajonai. Arčiau centro eismas tampa intensyvesnis. Galiausiai imi slinkti vėžlio greičiu, užtat gali pasigėrėti tolumoje vingiuojančia žydra Dniepro juosta, už kurios auksu žiba garsiųjų Kijevo cerkvių kupolai. Greitai paaiškėja, kad iki šiol važiavome vienu geriausių plentų šioje milžiniškos šalies dalyje.

 

Aušrinė Šėmienė, specialiai „Veidui“ iš Kijevo

 

Keliai, kuriais teks važiuoti artimiausias keturias dienas, nė iš tolo neprimena sostinės vizitinės kortelės.

Iš Vilniaus į Kijevą kasdien, išskyrus sekmadienį, skraidina „Ukrainos avialinijos“. Vos valanda ore ir tik 40 minučių kelio iš oro uosto iki miesto centro. Man miestas atrodo tarsi susivėlęs – apšiurę namai, duobėtos, purvinos gatvės… Ne, – meluoju – gatvės labai švarios, net gerai apsidairiusi nepamatau numestos nuorūkos, nes rytais šimtai močiučių, kad prisidurtų kelias grivnas prie pensijos, šluotomis šiūruoja šaligatvius, bet įspūdis toks, lyg irčiausi per šiukšles. Gal todėl, kad Kijevas įstrigęs tarp dviejų epochų – senosios sovietinės ir modernios vakarietiškos.

Vakarietiškąją, žinoma, galima surasti tarptautinėse organizacijose ir pasaulinių tinklų parduotuvėse bei viešbučiuose. Pastaruosiuose ir kainos, suprantama, vakarietiškos. Vakarietišką vietą surandu miesto centre įsikūrusiame „Intercontinental“ viešbutyje, nuo kurio stogo terasos atsiveria kvapą gniaužiantis vaizdas į senamiestį. Prie baro gurkšnojant vyną galima valandų valandas tyrinėti peizažą.

Pardavimų direktorė Saheb Sadaghiani teigia, jog šiame išblizgintais krištolo sietynais spindinčiame 5 žvaigždučių viešbutyje mėgsta apsistoti pasiturintys verslininkai. Jame be konferencijoms pritaikytų patalpų yra ir keli net 70 kvadratinių metrų kambariai, kuriuose galima rengti pasitarimus. Pilvo malonumai tenkinami prancūziškame ir itališkame restoranuose.

Pastarajame galima užsisakyti ir tradicinių ukrainietiškų barščių bei virtinių. Pusryčiauja svečiai žalioje vasaros terasoje, saugiai paslėptoje nuo gatvės triukšmo ir skubančių miestiečių minios.

Išėjus pro viešbučio duris, neišvengiamai užklumpa niūri kariaujančios valstybės kasdienybė. Štai namas šalia „Radisson blu“ viešbučio, kuriame gyvenu. Matyti, kad seniai apleistas, užkalti langai, reklaminiais rašteliais apklijuotos durys. Dešinėje kabanti lenta skelbia čia kažkada buvus socialinės rūpybos skyrių, o kairėje skaitau kitokio turinio iškabą: „Krokodilo odos laikrodžių apyrankės, rankinės, portfeliai“.

 

Kaip atrodo geras žmogus

Neįgudusiai akiai Kijevas atrodo nurimęs. Tačiau artėjant prie Maidano, aikštė ir šalia esantis Kreščiatikas – pagrindinė sostinės gatvė, miesto širdis, rodos, kunkuliuoja. Vieni žmonės vis dar diskutuoja politinėmis temomis, kiti ilsisi po darbo dienos, mamos gano vos pradėjusius vaikščioti vaikus, jaunos panelės demonstruoja patrauklius kūnus. Čia sukinėjasi ir kamufliažiniais drabužiais vilkintys jaunuoliai. Pamatęs mano pakeltus antakius, bičiulis ukrainietis ima pasakoti populiarų anekdotą: „Įeina į kavinę vyriokas kamufliažiniais drabužiais, auliniai batai vos laikosi ant kojų, barzda siekia krūtinę, plaukai susivėlę, ant galvos užmaukšlinta nutrinta kepurė, rankoje vėzdas. Iš karto matyti – geras žmogus“. Kamufliažinė uniforma – Kijeve patriotizmo išraiška. Taip žmonės demonstruoja ir savo politines pažiūras.

 

Maidano memorialas, A.Šėmienės nuotr.

Šalia Maidano, šiek tiek aukščiau į kalną, žuvusiųjų už laisvę memorialas – paminklų miškas su iškaltais herojų vardais. Nulenkti galvos prieš aukas čia ateina šimtai žmonių. Šiandien tai – vis dar kraujuojanti žaizda. Deja, ilgainiui ji taps tik viena iš daugelio tragišką Ukrainos istoriją liudijančių vietų. O tokių mieste nemažai. Pavyzdžiui, Holodomoro memorialas. 1932 m. sovietų valdžia, norėdama į kolchozus suvaryti valstiečius, iš jų atėmė visą maistą. Vos per pusę metų oficialiais duomenimis iš bado mirė 3,5 mln. žmonių, tačiau ukrainiečiai mano, kad aukų galėjo būti iki 7 mln., mat daug liko nesuskaičiuotų, suguldytų į bendrus kapus. Suprantama, kad Rusija iki šiol šio fakto nepripažįsta genocidu, o prietaringi žmonės tvirtina, jog dabartinės nelaimės juos užgriūva dėl to, kad per holodomorą alkani žmonės valgė vieni kitus.

Memoriale įspūdingiausia – mažos mergaitės, rankoje spaudžiančios kviečio varpą, skulptūra. Ji primena vadinamąjį „5 varpų įstatymą“, – mirštantys iš bado tėvai siuntė vaikus į laukus parinkti ant žemės pabertų grūdų. Buvo galima paimti tik penkias varpas, jei vaikai surinkdavo daugiau, rusų kareiviai juos nušaudavo.

Netoliese mergaitės skulptūros, ant aukšto Dniepro kranto, stiebiasi grandiozinis „Motinos Tėvynės“ paminklas ir memorialas, matomas kone iš visų Kijevo kampų. Jis buvo pastatytas 1981-aisiais, minint 40-metį, kai fašistinė Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą. 7 mln. civilių ir 3 mln. kareivių ukrainiečių tada padėjo galvas.

Bet širdį stingdanti kančia iš šių žmonių širdžių neišmušė humoro jausmo – „Motina Tėvynė“ stovi veidu į Rusiją, o kijeviečiai juokauja, jog, ji rankoje laikydama kalaviją,  tvirtina, jog šį karą Ukraina tikrai laimės ir priduria, jog per pastaruosius 20 metų jie jau pergyveno 3 revoliucijas. Dar viena – atneš pergalę.

Žiūriu į prie postamento stovinčius tankus, o ant jų karstosi maži vaikai, tėveliai juos fotografuoja. Visi smaginasi.

Po įvykių Maidane ir Donbaso bei Krymo okupacijos į 2,8 milijonų gyventojų sostinę atsikraustė apie 2 mln. naujų žmonių.

Po įvykių Maidane ir Donbaso bei Krymo okupacijos į 2,8 milijonų gyventojų sostinę atsikraustė apie 2 mln. naujų žmonių.

Ne visi jie ukrainiečiai. „Rusų mes nebijome. Mokame juos greitai asimiliuoti. Dažnai jie tampa dar aršesniais ukrainiečiais nei mes. Bijome sovietų. Ir nesvarbu, kaip jie kalba – rusiškai ar ukrainietiškai“, – sako vienas gatvėje sutiktas vyras.

Iš tiesų šiame milijoniniame mieste neįtikėtinai saugu. Gatvėse galima leisti kiaurą naktį. Blogiausia, kas gali nutikti – ilgapirščiai nugvelbs piniginę. Tačiau naktį gatvėje trintis nesinori, mat pradėjus leistis sutemoms, gatves okupuoja jaunimas. Jie tokie jauni, kad pasijuntu tarsi būčiau dinozauro metų ir spėriai spūdinu į viešbutį.

 

Korupcija – didelė ir maža

Kainos Kijeve, tris kartus nukritus grivnos kursui, mums dabar juokingos – vienoje iš miesto valgyklų už 2 eurus legendinių virtinių su mėsa, mėlynėmis, varške, sūriu ir dar kažin kuo prisitvoju tiek, kad vos atsiplėšiu nuo kėdės. Į šią sumą įskaičiuotos ir sultys bei kava.

Roshen parudotuvė, A.Šėmienės nuotr.

 

Metro bilietas kainuoja apie 10 mūsiškių centų, aukštos kokybės juodojo šokolado plytelė prezidento Petro Porošenkos fabriko „Roshen“ firminėje parduotuvėje – 70 centų, geras vynas – apie 3 Eur, alus – du kartus pigesnis už kavą – 60 centų. Kuo ne rojus turistui iš Vakarų? Užtat paprastiems Kijevo gyventojams tai neatrodo pigu, nes vidutinė alga siekia vos šimtą eurų. Gal todėl ir prisidurti visi bando kaip kas išmano.

Užeinu į banko pinigų keityklą išsikeisti baisios sumos – 20 eurų. Surašiusi į kompiuterį mano paso duomenis, darbuotoja pateikia sumą, kuri, mano galva, neatitinka nurodytos švieslentėje. Taip jai ir išrėžiu. O ji man: „Valiutos kursas keičiasi kelis kartus per dieną“. Ką gi, nusprendžiu paieškoti palankesnio kurso, bet greit apsigalvoju. Po penkių minučių vėl ta pati procedūra, tik kursas kitas – atitinkantis nurodytąjį. Hmmm. Vakare iš smalsumo skaičiuoju, kiek ji būtų mane apmovusi. Pasirodo, 40 centų!

 

V.Janukovyčiaus rezidencija, A.Šėmienės nuotr.

 

Kitokie užmojai buvusio prezidento Viktoro Janukovyčiaus rezidencijoje Mežigorijoje, kas reiškia „Tarp kalvų“, netoli Kijevo. 2014 m. vasario pabaigoje 2 mlrd. dolerių įkainotas turtas buvo perduotas valstybei ir dabar, daugiau kaip 40 hektarų teritorijoje, kasdien keli tūkstančiai žmonių leidžia laisvalaikį.

O veikti ten yrą ką – išpuoselėtas, įmantriomis skulptūromis apstatytas parkas, zoologijos sodas, futbolo aikštė, piknikų vieta paverstas golfo lauku, vienintelis šalyje šildomas plentas, tvenkiniai, prezidento 60-mečiui Donbaso oligarchų dovanotas piratų laivas su įspūdinga stipriųjų gėrimų kolekcija, garažas su sovietiniais automobiliais, stručių ferma. Iki šiol iš rezidencijos ūkio į Kijevą keliauja užaugintos daržovės ir mėsa. Vestuvininkai mėgsta fotografuotis visų įmanomų stilių parke, ir prisiglaudę prie antikinės žirgo galvos bei jonėninės kolonos liekanų, lyg netyčia pamestų šalia tradicinę ukrainietišką medinę „chatą“ primenančio namo, kuriame su dukra gyveno nuverstasis prezidentas.

Buvusio prezidento Viktoro Janukovyčiaus rezidencija Mežigorijoje buvo perduota valstybei, tačiau patekti vidun gali tik išrinktieji, o tartis dėl to reikia su paslaptingu dėde Paša.

Parke leisti laiką galima sumokėjus apie 1,6 Eur ir praėjus automatais ginkluotą apsaugą. Įėjimas vienas – teritoriją supa 3 m aukščio 70 km ilgio betoninė tvora su spygliuotomis vielomis viršuje, kuriomis teka elektros srovė – visai, kaip Lukiškių kalėjime.

Patekti vidun gali tik išrinktieji. Rezidencija neturi ne tik interneto puslapio, bet ir telefono numerio. Reikia tartis su paslaptingu dėde Paša. Viduje gyvena moteris ir vyras, kuriuos visi vadina tik vardais. Jie niekada neišeina į lauką, bet kartais bendrauja su tais, kam pavyksta praverti architektams galvosopį keliančio namo vidun. Į klausimą, kas jie tokie, atsakymo nėra. Nežinia ir ką ten veikia.

Sklinda visokių kalbų. Neva, kažkas iš Maidano kovotojų priglobė rezidenciją po savo sparneliu, neva dabar po truputį grobstomi vilos turtai. Nieko keisto – juk V. Janukovyčiaus pasakiškas medžioklės namas akimirksniu buvo išplėštas.

Jei vis dėlto mirtinai užsimanėte aplankyti šį Korupcijos muziejumi vadinamą objektą, neapsigaukite – užsienio turistus aptarnaujančios agentūros pasisiūlys nuvežti už 55–60 Eur, o vyrukai su mikroautobusais nuo Maidano nugabens vos už 7 eurus.

 

Lobis istorijos mėgėjams

Kijevas – lobis senosios istorijos mėgėjams. Tai vienas seniausių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvusių miestų, mus sieja kelių šimtų metų bendra istorija. Kijevą nuo 1320 m., kai jį prie Lietuvos didžiosios kunigaikštystės prijungė didysis kunigaikštis Algirdas, iki 1569-ųjų, Liublino unijos, kai Žygimantas Augustas Ukrainos žemes atskyrė nuo Lietuvos LDK ir prijungė prie Lenkijos karalystės, valdė lietuviai. Tačiau nesitikėkite, kad visa tai išgrisite iš Kijevo gidų. Savos istorijos geriau ieškoti su savu – lietuvišku – gidu. Bet ukrainiečiai mielai rodo ir pasakoja apie tris Kijevo perlus.

 

A.Šėmienės nuotr.

 

Pirmasis – Kijevo Pečiorų laura, – didžiulis, net 28 h ploto, į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įrašytas vienuolynas ir vienas iš septynių Ukrainos stebuklų. Jis buvo vienas žymiausių stačiatikybės centrų. XI a. vienuolyną įkūrė garsūs Atono kalno Graikijoje vienuoliai Antonijus ir Teodosijus.

Vienuoliai gyveno olose, tapė ikonas, rašė kronikas ir perrašinėjo knygas. Kai jie mirdavo, būdavo palaidojami olų įdubose. Dėl ypatingo oro, jų palaikai natūraliai mumifikuodavosi. Ir dabar tikintieji bei turistai gali išvysti 123 žmonių kūnus. Tarp jų ir garsųjį slavų herojų Ilją Muromietį, apie kurį vėliau buvo prikurta daug pasakų, kaip jis nugalėjo mongolus. Beje, Lauros teritorijoje palaidotas ir Piotras Stolypinas, caro Nikolajaus II laikų Rusijos ministras pirmininkas, kuris XX a. pradžioje gyveno Lietuvoje ir pagarsėjo savo agrarine reforma.

Dar vienas UESCO globojamas objektas šiame mieste yra Sofijos soboras, – vienas seniausių soborų pasaulyje. XI a. jis buvo pastatytas valdovo Jaroslavo Išmintingojo įsakymu, kad pažymėtų pergalę prieš klajoklius tiurkus pečenegus. Soborą verta aplankyti dėl įspūdingų, didžiausių pasaulyje, net 260 kv. m. mozaikų ir 3000 kv. m. freskų, išlikusių nuo soboro pastatymo laikų.

Ne mažiau vertas dėmesio ir netoliese auksiniais kupolais švytintis Šv. Arkangelo Mykolo soboras ir vienuolynas. Vienuolyną pastatė minėto Jaroslavo Išmintingojo sūnus, tačiau totoriai per antpuolį dvi iš trijų cerkvių sugriovė, likusius pastatus  susprogdino sovietų valdžia. XX a. pabaigoje ukrainiečių išeiviai surinko lėšų ir atstatė vienuolyną.

Kijevo cerkvėse ir vienuolynuose gausu tikinčiųjų, jei bandysite drumsti ramybę, jie ne tik jus nužvelgs smerkiančiu žvilgsniu, bet ir nepasigėdys pasakyti ką galvoja. Sveiki, atvykę!

 

Daugiau šia tema:

Komentuokite