2016 Balandžio 10

#Veidoarchyvas

Turkus maitina šimtametės tradicijos

veidas.lt

Scanpix

 

Kelionės. Kažkas Turkijos kurortą Alaniją yra pavadinęs narkotiku. Kartą paragavęs šios vietos, apsvaigsti ir nori sugrįžti čia vėl. Gal todėl daugelis lietuvių Alanijoje yra įsigiję butus.

Alanija iš pirmo žvilgsnio – paprasčiausias pajūrio miestas. Čia per dienas galima tingiai gulinėti paplūdimiuose, sočiai ir skaniai valgyti, o vakarais zulinti gatves. Gatves… Betgi tie prekybininkai! Taip, prekybininkai tarsi įkyrios musės zyzia į ausis, bet tik tada, jei į juos žvelgi iš aukšto, o kai įsižiūri atidžiau, kiekviename pamatai įdomų žmogų.

Dyrinu pagrindine senamiesčio ~Damlata?~ gatve, kuri nuo Kleopatros paplūdimio veda į uostą, ir iš kiekvienos parduotuvėlės skamba pardavėjų  balsai: „Lady, lady, look at me!“ Kur ten žiūrėsi, kai jų tiek daug, o aš neketinu nieko pirkti. Užtat mano dėmesį patraukia du dideliausi ant šaligatvio drybsantys šunys. Sustoju prie jų, atrodo draugiškai nusiteikę. Vienas prikiša nosį – imu kasyti jam paausį ir jis suakmenėja. „Tai Sivos kangalas, – girdžiu balsą, – piemenų šuo. Tokie padeda suginti į aptvarus avis.“

Šalia stovi moteris. Netrukus paaiškėja, kad Siva – tai Rytų Anatolijos miestas, esantis netoli mums geriau žinomos Kapadokijos. Iš ten ir kilo šie šunys. O kangalas – tai aviganių rūšis. Šie šunys labai sargūs, bet geraširdiški. Suaugę patinai gali sverti net 70 kilogramų! Toks meitėlis dabar ir trina nosį į mano delną.

Pokalbį tęsiame mažulytėje parduotuvėlėje, kuri nuo grindų iki lubų prikrauta prieskonių, pasieniuose riogso didžiuliai maišai vyšnių, arbūzų, mangų, citrinų, apelsinų ir kitokių arbatų miltelių. Parduotuvės šeimininkai – mane užkalbinusi Ayten Ertekin ir jos vyras Hamdis Ertekinas. Ayten man į rankas įbruka stiklinaitę su gėrimu. Gurkšteliu ir kūną užlieja maloni šiluma.

Kas nors kartą buvo Turkijoje, neabejotinai ragavo nepakartojamo skonio obuolių arbatos. Ertekinų šeima jau keturiasdešimt metų gamina ne tik obuolių, bet ir dar 15 rūšių vaisių arbatas. Tiesa, pastaruoju metu gamyba jau užsiima Ertekinų vaikai, o vyresnieji dienas leidžia parduotuvėje.

Šių arbatų gamybos procesas gana sudėtingas. Iš pradžių tris mėnesius vaisiai džiovinami, tada smulkiai malami. Gauta pudra maišoma su cukrumi. Man ponia Ayten paruošė obuolių arbatos su cinamonu, imbieru, ženšeniu, pipirais bei kinrožių žiedlapiais. Tikrai gardu. O šeimininkė aiškina, kad jei gerčiau šią arbatą šešias dienas iš eilės, visos ligos praeitų. Žiemai Ertekinai arbatas pastiprina eukaliptų ištraukomis – jos padeda nuo peršalimo ir slogos.

Iš tolo priešingoje gatvės pusėje matau mojantį Turgay‘ių Öl Güveną. Jis kartu su bičiuliu Mehmetu Sahu Özgenu Alanijoje prekiauja odiniais drabužiais. Vyrai pasitinka mane ant „Dideri“ parduotuvės slenksčio ir kaip tėvai paeiliui bučiuoja į abu skruostus.

Bičiuliai prie Izmiro turi odos drabužių fabriką, kuriame dirba apie 40 žmonių. Šiame fabrike atliekami visi odos apdirbimo darbai – nuo rauginimo iki dažymo. Du mėnesiai praeina, kol oda tampa minkšta, švelni ir tinkama drabužiams siūti.

Turgay‘ius vedžioja po parduotuvę ir moko, kaip atskirti ėriuko odą nuo karvės, natūralią – nuo dirbtinės. Turkai dažniausiai išdirba ėriukų ir karvių odą, ožkeną, pastaroji – pigiausia. Iš jų siuvami drabužiai, rankinės. Rečiau naudojama kupranugarių oda. Ji tinka tik diržams.

Bičiuliai turi ir kailinių drabužių – jiems siūti lapių ir triušių kailių vežasi net iš Argentinos. Tiesa, šiuos drabužius mėgsta tik rusai, o vakariečiai, pasak parduotuvės savininkų, perka „normalius“.

Turgay‘ius liūdnas. Pavasaris į Turkijos rivjerą vėluoja, todėl turistų mažai. Vyras dūsauja, kad dabar odininkams nepalankūs laikai – prieš penkiolika metų jų įmonė pagamindavo 10–15 tūkst. vienetų odinių drabužių. Prieš penkerius metus gamyba susitraukė iki 3–5 tūkst. vienetų, tačiau didžioji dalis produkcijos vis dar keliaudavo į Rusiją. O ir iš Alanijos apie 80 proc. pasiūlos išsiveždavo pirkėjai iš Rusijos bei Ukrainos. Dabar, papūtus šaltam vėjui iš Rytų, rusų turistų nebeliko, tad bičiuliai sėdi be darbo.

„Nulis“, – apie prekybą savo vyras. „Ką darysite?“ – klausiu. „Eisim gatvių šluoti“, – atšauna jis. Bet aš netikiu – vis tiek ką nors sugalvos. Tylėdami iš mažyčių stiklinaičių geriame kvapią turkišką arbatą.

Kitą dieną bičiulis Kemalis Özenas mane pažindina su Pinar Kiymaz. Ši moteris gyvenimo prasmę mato gaivindama senolių tradicijas. Jos mažulytėje dirbtuvėlėje „Art mine“, kuri rymo prie Archeologijos muziejaus, gaudžia senovinės audimo staklės. „Žmonės užmiršo, kas yra šilkas, kaip jis gimsta. Tradicija nyksta, nes rankomis austi – per didelis darbas“, – atsidūsta Pinar.

Dar visai neseniai Alanijoje kiekvienuose namuose stovėjo audimo staklės ir visos moterys mokėjo austi. Audė ir abi Pinar močiutės.

Pinar universitete baigė ekonomikos studijas ir devynerius metus dirbo prekybos rūmuose. Bet vieną dieną suprato, kad gali būti laiminga tik kažką darydama savo rankomis. Idėjos, kaip pakeisti gyvenimą, ilgai ieškoti nereikėjo – šilko audimas buvo įrašytas jos genuose.

Moteris užaugo name Alanijos tvirtovėje. Tai didžiulė teritorija su daugybe senovinių pastatų, kuriuos supa 6,5 kilometro sienos, jie stovi ant toli į jūrą įsiterpiančios kalvos. Tvirtovė buvo pradėta statyti XIII amžiuje ir miesto gynybai naudota iki pat XIX amžiaus. Dar visai neseniai čia namus turėjo 8 tūkst. įvairių tautybių ir tikėjimų žmonių. Dabar tvirtovėje belikę 2 tūkst. gyventojų.

„Anksčiau, kai eidavai gatve, pro visų namų atvertus langus sklisdavo staklių gausmas, – prisimena audėja. – Mano tėvas buvo siuvėjas. Vestuvėms mamai ir sau buvo pasiuvęs nuostabius šilkinius naktinius.“

Pinar išsaugojo močiutės stakles ir jomis audžia taip pat, kaip Alanijos moterys šimtus metų audė iki jos: be ornamentų, kartais audinius pagražindama spalvomis.

Moteris ne tik audžia šalikus, skaras, audinius suknelėms ir palaidinėms. Ji yra ir unikalios tradicijos sergėtoja – iš šilkverpių kokonų kuria gėles. Šio ypatingo meno ją išmokė devyniasdešimtmetė močiutė Bergüzar Afyoncu, kuri mirė vos prieš keturis mėnesius.

Kai Bergüzar buvo jauna, uoste sutiko kiprietes, kurios iš šilko kokonų gamino gėles. Mergaitė buvo pakerėta jų grožio – ėmė maldauti tų moterų, kad šio amato išmokytų ir ją, tačiau moterys buvo nesukalbamos. Tada Bergüzar pasiskolino vieną gėlelę ir ėmė tyrinėti, kaip ji padaryta. Ji prisiekė sau, kad padarys panašią. Po daugybės bandymų Bergüzar ne tik pavyko pakartoti šilko gėlių grožį, bet mergaitė netgi pranoko savo įkvėpėjas: Kipre vestuvėms daromos vienspalvės gėlelės, o Bergüzar jas ėmė dažyti natūraliais dažais, išmoko įtaisyti kuokelius, lapelius.

Žiūriu, kaip Pinar rankose palengva skleidžiasi apelsino žiedas. „Šikinių gėlių galima pagaminti įvairiausių – tereikia fantazijos“, – sako menininkė ir priduria, kad šilko pakerėtoms turistėms ji kartais rengia gėlių gamybos pamokas.

Jei nusprendėte atostogas praleisti Alanijoje, jums neišvengiamai teks susidurti su kelionių visureigiais į kalnus organizatoriais. Tai viena populiariausių pramogų šiame kurorte. Į kelionę išsirengiu su kompanija „Intercity off road“. Tai viena didžiausių visureigių safarius rengiančių kompanijų Alanijoje. Ji bendradarbiauja su tokiais turizmo paslaugų milžinais, kaip „Tuj“, „Corendon“, „Mastour“ ir pan. Be to, jos vadybininko Nurhako Karakulako įsitikinimu, yra patikimiausia ir už prieinamą kainą siūlo geriausią pramogų paketą.

Į kalnus vienu metu pajuda net 13 visureigių. Perlėkę per miestą, visi sustoja prie Alanijos tvirtovės. Nuo jos kuorų miestas kaip ant delno: matyti siauros senamiesčio gatvelės su daugybe parduotuvėlių, mečečių minaretai, Raudonasis bokštas – gynybinis įtvirtinimas, po kojų į juodas uolas daužosi Viduržemio jūros bangos. Ten, žemai, yra keturios olos, prie kurių galima atplaukti laivu ir nardyti po akmeniniais skliautais. Šią tvirtovę mėgsta lankyti istorijos mėgėjai ir įsimylėjėlių porelės, ieškančios, kur pasislėpti nuo įkyrių žvilgsnių.

„Šiandien į Alaniją žvelgsime iš įvairių pusių“, – sako kompanijos savininkas Mehmetas Nedanli, pats vadovaujantis iškylai.

Alaniją nuo šiaurių vėjų saugo Tauro kalnai, jais ir lėksime. Dėl kalnų formuojamo švelnaus klimato turizmo sezonas šiame mieste trunka aštuonis mėnesius ir net žiemą vidutinė oro temperatūra nenukrinta žemiau nei 14 laipsnių, o jūros vanduo išlieka apie 18 laipsnių. Gegužės pradžioje termometro stulpelis čia jau rodo apie 27 laipsnius karščio, vandens temperatūra pakyla iki 22–25 laipsnių. O prie Egėjo jūros, kur yra Bodrumo, Izmiro turistinės teritorijos, vasara prasideda tik gegužės antroje pusėje.

Visureigiai vėl pajuda: perlėkę slėnyje esantį miestą, jie riaumodami ropščiasi į kalnus. Nurhakas, vokiečių iš Berlyno šeimynėlė ir aš sėdime pirmajame, kelią rodančiame visureigyje, kuriame meistriškai nesaugumo jausmą šokinėdamas iš važiuojančio automobilio ir bėgiodamas palei bedugnės kraštą kuria animatorius Leventas Ka?anas.

Muzikos grotuvo garso rankenėlė pasisuka iki galo, ir mes stovėdami atvirame automobilyje plėšiame kone visą pasaulinės šiuolaikinės muzikos repertuarą – nuo „Queen“ iki indiškų filmų ir, žinoma, turkų žvaigždės Tarkano. Bendrakeleivė iš Berlyno tarpais alpsta pažvelgusi nuo skardžių žemyn. Apsidairau ir suprantu, kad iš tiesų turistams kraują labiau kaitina jų vaizduotė nei realus pavojus. Užtat vairuotojų veiduose atsispindi nemaža įtampa. Aplink turistus kaip bitės zuja ir kompanijos darbuotojai, ir pats savininkas.

Visureigiai vingiuotais kalnų keliukais lekia vis aukštyn, kol vienoje lomoje randa patvinusias balas. Mūsų vairuotojas spaudžia akceleratorių iki galo ir iš po ratų tyška okeanai purslų. Vargas važiuojantiems po mūsų! Netoliese esančiam restoranėlyje pusryčiaujame šlapi kaip antinai.

Netrukus vėl maudomės purvo voniose, ir vienam iš automobilių, ilgai tarnavusiam Turkijos kariuomenėje, nebeišlaiko „širdis“. Turistai spėriai pergrupuojami, ir vėl lekiame kalnais iki senovinio miestelio ~Mahmutseydi~.

Nors miestelis mažas, jame yra muziejus, restoranas ir turgelis, kuriame vietiniai gyventojai parduoda ką pagaminę. Vienas populiariausių suvenyrų – sudžiovinti ir ištapyti moliūgai.

Pasislėpusi tarp senovinių namelių ir pakibusi ant skardžio rymo XIII amžiaus mečetė. Sugužame vidun pasigėrėti per amžius išlikusiu interjeru. Žvelgiu į arabų kaligrafijos šedevrus – įrėmintus senovinius Korano puslapius. „Jei atidžiai pasižiūrėsi, pamatysi, kad kiekviena sura prasideda nuo sakinio: „Vardan Alacho, Gailestingojo, Maloningojo.“ Tai kvietimas taikai“, – sako prisigretinęs bendrakeleivis iš Pakistano. „Gaila, kad daug žmonių nebelanko mečetės, tai užmiršta“, – priduria Nurhakas.

Sužinau, kad iki šiol mečetėse Koranas cituojamas arabiškai ir daugelis Turkijos vyresnių žmonių moka jį perskaityti, bet visiškai nesupranta, ką skaito. Tai religinio mokymo palikimas. Jaunoji karta mažiau religinga. Ir nereikia apsigauti: skaromis apsidangsčiusios merginos nebūtinai yra tikinčios – daugelis jų tiesiog nenori pyktis su tėvais.

Dar pora valandų lėkimo kalnais, taškymosi po balas, ir jau sėdime restorane „?amlibel Piknik Restourant“. Jis įrengtas ant kalnų upės, kurios vanduo suka vandens malūno ratus, kranto. Stalai sustatyti taip, kad gali įmerkti kojas į ledinį vandenį, pėdas kutena praplaukiantys upėtakiai.

Kol dengiamas stalas, su Nurhaku einame pasivaikščioti palei upę – kalba sukasi apie mūsų patirtis ir apie politiką, pasaulyje kylančią įtampą.

Kai vėl susėdame į automobilius, kalnuose staiga apsiniaukia, ima griaudėti ir trankytis žaibai. Tačiau vietoj lietaus veidą pradeda čaižyti ledo gabalai, dydžio sulig pupele. Iššokę iš visureigio Nurhakas ir Leventas spėriai dengia stogą, o mes rieškučiomis nuo sėdynių semiame ledą. Per dešimtį minučių kalnai nusidažo baltai, o vairuotojų veidai tampa dar rūstesni. Mūsiškis spausdamas pedalus bando stabdžius ir padangas, ar neslysta.

Valandėlei iššokę iš automobilių turistai ima kaišioti ledą vieni kitiems į užantį. Bendrakeleivis iš Berlyno tik su trumparankoviais marškinėliais šypsosi iki ausų, o aš imu kalenti dantimis. Oi, praverstų ponios Ayten obuolių arbata su eukaliptais! Pakeleiviai iš Pakistano net staugia nuo emocijų pertekliaus.

Kitą dieną Nurhakas vėl veža į kalnus. Vos 12 kilometrų nuo Alanijos centro, prie Dim upės, yra antra pagal dydį Turkijos ola. Ją 1986 m. atrado gamtininkas dr. Nuri Güldali.

Vakarėja, turistai seniai išsilakstė, tad į olą leidžiamės dviese su Kemaliu. Pakeliu akis – iš juodos kiaurymės leidžiasi įvairiausių spalvų stalaktitai, vieni vilnija kaip draperijos, kiti sminga kone aštriais spygliais, treti primena ledų kūgius. Iš apačios kyla stalagmitai ir viskas susilieja į kone kosminių vaizdų simfoniją. Tylu. Vienintelis garsas drumsčia ramybę – kapt kapt. Paliečiu ranka akmenį – šlapia. Visur šlapia. Vanduo atsiranda tarsi iš niekur ir dingsta į niekur. Tolumon nuvilnija mūsų žingsnių aidas.

Dim ola susiformavo prieš milijoną metų. Jei nuo įėjimo suki dešinėn, ola palengva leidžiasi žemyn apie 50 metrų, jei suki kairėn, nutįsta apie 350 metų, o jos gale laukia staigmena – nedidelis požeminis ežeriukas. Bet norint iki ten nusigauti reikia būti neprastos fizinės formos, nes takelis vingiuoja tai aukštyn, tai žemyn.

Per metus vanduo ant stalaktitų suneša vos vieną milimetrą sąnašų. „Gerai pagalvojus, jei čia sugrįšime prieš savo gyvenimo pabaigą, niekas nebus pasikeitę“, – draugiškai sutariame su Kemaliu.

Bičiulis turi dar vieną idėją – važiuojame pažiūrėti, ką iš stalaktitų galima padaryti. Netrukus visi trys labinamės su Ali R?za Akta?u. Jis – onikso meistras, Alanijos pakraštyje turintis akmenų dirbtuvę „Akta? onyx“.

Su akmeniu menininkas dirba jau beveik keturis dešimtmečius. Dažniausiai iš onikso gamina vazas, skulptūrėles, papuošalus. Pagal legendą, šis akmuo atsirado iš Veneros nagų, kuriuos jai miegant nukirpo meilės dievas Kupidonas. Tačiau Ali dirbtuvėje galima rasti dirbinių ir iš kitokių akmenų. Šios šalies žmonių pasididžiavimas – turkis. Tai vienintelis akmuo pasaulyje, kuriam vardą davė Turkija.

Turkai tiki, kad žydras mineralas neša laimę, suteikia harmoniją ir pilnatvę. Turkis traukia turtus, sėkmę, draugystę bei meilę, tačiau praradusiems moralę gali virsti nelaimių akmeniu. Turkis taip pat yra apsauginis akmuo, suteikiantis drąsos ir mažinantis įtampą, todėl tradiciškai iš turkio turi būti pagamintas mėlynas karoliukas „Nazar Boncugu“. Kai eisi šioje šalyje, į tave žiūri tūkstančiai akių. Tos akys ne visuomet draugiškos, tad „Nazar Boncugu“ gali apsaugoti. Tiesa, dabar šie karoliukai dažniau daromi iš plastmasės nei iš turkio.

Menininkas papuošalus kuria ne tik iš turkio. Jo dirbtuvėje galima rasti įvairiausių dirbinių ir iš hematito – juodo akmens, kuris, sakoma, padeda nuo įtampos, taip pat iš koralų, iš perlų.

Ali veda rodyti, kaip jis dirba. Pasirodo, akmentašio studijos prasideda nuo paprasčiausio kiaušinio: jei mokinys išmoksta jį padaryti, gauna teisę imtis sudėtingesnių darbų.

Vakarėja, netrukus sugužame į galeriją „Arti Painting Gallery“ pas tapytoją Nihatą Kele?ą. Ant stalo atsiranda arbatos, Kemalis kampe randa sazą. Tai tradicinis styginis instrumentas. Jam padaryti reikia išmanymo. Korpusui būtinas šilkmedis, jis turi turi veikti kaip rezonatorius, mat odinės membranos šiame instrumente nėra. Grifas gaminamas iš vyšnios, o atitvara – iš riešutmedžio. Stygų gali būti įvairiai: dideliuose sazuose – aštuonios–vienuolika, vidutiniuose – aštuonios devynios, mažuose – nuo keturių iki septynių.

Skamba senovinė daina, o aš apžiūrinėju Nihato paveikslus.

Aušrinė Šėmienė

Specialiai „Veidui“ iš Turkijos

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...