BFL

Nauji, bet profesionalai – su tokia stebuklinga formule triuškinamai laimėjusios rinkimus Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirma savaitė valdžioje atskleidė, kad  dauguma laimingos valstybės architektų – net be architekto diplomo.

Aušra LĖKA

Pirmadienis. Kur čia Seimo salė?

Vidudienis. Prasideda. Dar niekas nežino kas. Niekas – nei tie, kurie netrukus prisieks ištikimai val­­­dyti, nei tie, kuriuos valdys.

82 iš 141 Seimo nario – naujokai. Tarp 56 „valstiečių“ tokie visi, išskyrus Rimą Baškienę.

Viešojoje erdvėje daug pagiežingo kikenimo. Po­­litikos apžvalgininkai ir politologai negali susitaikyti, kad įvyko ne taip, kaip jie pranašavo. Bet taip ne tik Lietuvoje – ir JAV, ir Didžiojoje Bri­tanijoje politologai, žiniasklaida ir feisbukas prognozavo ne tai, kas galėjo įvykti, o tai, kas norėjo, kad įvyktų.

Etiketo „guru“ šaiposi iš per puošnių gausiausios frakcijos damų apdarų ar vyrų nežinojimo, kad užsisegti reikia tik viršutinę švarko sagą, be to, pastebi, jog viena „valstietė“ atėjo į pirmą Seimo po­sėdį… be makiažo. Teisybės dėlei, „aklinai“ už­seg­ti ir nemažai senbuvių švarkų. O pirmame Sei­mo posėdyje geriau be makiažo, nei su kūdikiu, kuriam pamaitinti čia pat išsitraukė krūtį viena par­lamentarė iš 2008–2012 m. kadencijos Seimo.

Kvatojimas – Seimo pirmininkas žurnalistų pa­klausė, kur čia Seimo salė. Na, tikrai sunku susilaikyti nesusijuokus.

Bet kai kur juokas kelia juoką. „To dar nebuvo“, – baisimasi, kad Seimo pirmininku tapo „niekam nežinomas asmuo“ Viktoras Pranckietis. Net kaip niekas kitas tiek patyčių patyrusi (ir kaip nė vienas Sei­mo pirmininkas tiek jų nusipelniusi) Loreta Grau­­žinienė staiga imama vadinti tinkamesne, nes bu­vo žinoma opozicijos veikėja (geriau jau būtų bu­vu­si mažiau žinoma). Vydas Gedvilas, anot kai ku­rių komentatorių, nors irgi buvo debiutantas, bet „ge­­resnis“ profesorius, mat jis – krepšinio, o V.Pranc­­kie­tis – agronomijos profesorius. O Seimo pir­mi­ninku tik iš antro karto išrinktas šoumenas Arū­nas Va­lins­kas negi labiau buvo tinkamas į tokį postą?

Tad „to“ buvo. V.Pranckietis kur kas mažiau nau­jokas politikoje nei kai kurie jo pirmtakai: jis – LVŽS vicepirmininkas, jau šešeri metai dirbo įvairiose darbo grupėse, rengusiose teisės aktus, buvo Kauno rajono savivaldybės tarybos narys. Tad jei kas jį pastebėjo tik dalijantį sodininkystės patarimus televizijos laidose, o ne rengiantį teisės aktų pro­jektus ar dirbantį vietos valdžioje, gal tai jų pačių problema.

Žinoma, V.Pranckietis toli gražu ne etaloninis par­lamento lyderis – ne Vytautas Landsbergis ir ne Česlovas Juršėnas. Net pats žodis „lyderis“ sunkiai prie jo dera. Bet pripažinimas, kad gal tik ka­da vėliau tapsiąs vertas šio posto (pagal šios dienos „vaizdelį“ – dar negreit), vertesnis už A.Va­lins­ko pasipūtimą, pareiškiant, kad jis – „vienas iš trijų“, tad su juo reikia elgtis pagarbiai.

Oratoriniais gebėjimais V.Pranckietis tikrai nepritrenkė. Bet po L.Graužinienės inauguracinės kalbos apie „Senį ir jūrą“ blogiau būti juk negali. Taip, kol kas jis jaučiasi kaip netyčia ne savo vietoje atsidūręs žmogus. Bet panašiai atrodo ne vienas pirmąkart atsidūręs Seimo tribūnoje ar TV studijoje.

O kai kuriuos opozicijos bandymus pasišaipyti V.Pranckietis taikliai nugesina. Kritiką dėl politinio nepatyrimo pripažįsta, bet iš Andriaus Ku­bi­liaus išgavo pažadą padėti ir patarti debiutantui, ki­tiems atkirto, kad yra ir kitas kandidatas į pirmininkus Eu­genijus Gentvilas – patyręs profesionalas, tad galima rinktis.

Kur kas sunkiau suktis, kai į nemalonią situaciją patenki per savus. „Mes turbūt, kai skelbiame, net nespėjame gaudytis, kada kas ką pasakėme. (…) Matyt, nespėjau susipažinti, nes tikrai neturėjau šitos progos“, – blaškėsi naujasis Seimo pirmininkas, nesusigaudydamas, ką dėl Informacinės visuomenės plėtros komiteto sutarė, bet užmiršo jį informuoti tikrieji sprendimų priėmėjai LVŽS.

Matyt, taip ir bus, kad LVŽS pirmininkas Ra­mūnas Karbauskis, kaip Lenkijoje Jaroslawas Kaczynskis, vairuos valstybę nuo užpakalinės sėdynės. Tik ar mokomės iš tų pavyzdžių, iš kurių verta?

Antradienis, naktiniai pažadų tesėjimai

Laikrodžiui persiritus į antrą „valstiečių“ valdžios dieną (tiksliau, kol kas naktį) Seime tik pradėtas balsavimas dėl Seimo vicepirmininkų. Pir­masis posėdis baigėsi 1 val. 50 min. 42 sek., ir tai nė­ra rekordas.

Nors parlamento pavadinimas ir kilęs iš prancūziško žodžio „parla“, civiliokui taip juokinga, kai klausimais pretendentus į valdžią užpila ir šalia jų sėdintys savos frakcijos kaimynai. Toks jau politikos teatras. Svarbu kas – ką: ar bus daugiau su­menkinančių kandidatą opozicijos klausimų, ar savų, suderintų.

Renkant vicepirmininkus niekas neabejojo dėl ketvirtai kadencijai išrinktos „valstietės“ R.Baš­kie­nės (kuri ir buvo pirmasis LVŽS pasirinkimas į Seimo pirmininkus, bet atsisakė, nes nemoka ang­lų kalbos), valdančiosios koalicijos mažojo brolio – socialdemokratų atstovo Gedimino Kirkilo ir opozicijos atstovės, jau vadovavusios Seimui konservatorės Irenos Degutienės.

Tačiau už socialdemokratų pirmininką Algirdą Butkevičių, kuris nesusiprato prisiimti atsakomybę už pralaimėtus rinkimus, tokį sprendimą padarė patys valdantieji – ligšioliniam premjerui tapti Sei­mo vicepirmininku balsų pritrūko. Klausimas tik vienas – „valstiečių“ ar pačių socialdemokratų? Bet apie partijų vidines rietenas – vėliau.

Dar vienu Seimo vicepirmininku tapo „valstietis“ Arvydas Nekrošius. Jei jau V.Pranckietis turėjo aiškintis, kodėl jis savo partijos rinkimų sąraše buvo tik šeštas (tikino, jog partija neabejojo, kad jis laimės rinkimus vienmandatėje), tai visai sunku rasti logiką, kad, anot R.Karbauskio, svarbiausio po­litinio centro – Seimo vicepirmininku „valstiečiai“ pasirinko jų sąraše buvusį vertą vos 68 vietos. Ne­bent tai pateisina LVŽS koncepciją – politinė logika be politinės logikos.

Bet svarstant A.Nekrošiaus kandidatūrą di­džiau­sia nuostaba buvo jam pačiam, kai konservato­rius Kęstutis Masiulis jį apkaltino prorusiškumu. Netrukus teko atsiimti savo kaltinimus. Bet K.Ma­siulis aiškinosi taip: „Didžiulė bėda, kad jūs esate tokia tabula rasa, sunku jūsų nesumaišyti, sun­ku išmokti pavardes.“ O gal didžiulė bėda kita – kad į „valstiečius“ žiūrima su išankstine nuostata?

Renkant Seimo vicepirmininkus „valstiečiai“ gyrėsi, kad nuo pirmos dienos tesi pažadus rinkėjams: valdžia mažiau išlaidaus, nes sumažintas vi­ce­pirmininkų skaičius, jie neturės automobilių su vairuotojais, visi Seimo nariai negalės nuomotis automobilių iš parlamentinei veiklai skirtų lėšų, kam dabar ir išleidžia daugiausiai šių lėšų.

Bet oponentai kritikuoja, kad tai tik permainų imitacija, o ne sisteminės reformos. V.Pranckietis ne­ginčija tokios nuomonės, bet sako, jog žmonės tu­ri iš karto pajusti, kad požiūris keisis, tegu kol kas smulkiuose dalykuose. Kad tik parodomosiomis smulkmenomis neapsiribotų pažadų tesėjimas.

Trečiadienis, kai „valstiečiai“ norėjo, bet ne visi galėjo likti prie kaimo

Pasiskirstymas komitetais vėl sukelia kikenimą: kaip rasti „valstiečių“, nenorinčių į Kaimo reikalų komitetą? Tad net gavęs vieno svarbiausių ir įtakingiausių Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko postą Viktoras Rinkevičius neslepia, kad mieliau būtų dirbęs toje srityje, kurią geriausiai išmano, – kaimo reikalų.

Pagaliau „valstiečiai“, kaip vėliau paaiškėja, vi­sai ne jų pačių valia perskirstomi į visus komitetus, nors kai kuriuose valdančiųjų persvara simbolinė. „Valstiečiai“ tesėjo pažadą – Audito komitetas atiduotas opozicijai. Nuo Švietimo ir mokslo komiteto atskirtam Kul­tūros komitetui, kuris visą laiką buvo įvardijamas kaip prioritetinis „valstiečiams“, vadovauti ėmė­si pats R.Karbauskis.

Komitetų valdžios dalybos leido spėlioti, kas bus ministrais. Žadėta taip: jei ministru bus Seimo narys, jis nebus tos srities Seimo komitete. Bet per daug rimtai į tai neverta žiūrėti. Juk kalbėta, kad nebus Seimo narių ministrų. Dabar jau kalbama apie asmeninį pasirinkimą tų, kurie išrinkti daugiamandatėje, o tokia prievolė įsigalios tik pakeitus Konstituciją.

Seimo komitetų pirmininkų portfelių dalybos nė iš tolo nepriminė kalbų apie profesionalumą. Bet už Seimo kokybę atsakingi rinkėjai – ką išrinko, tą išrinko. O kiek iš tikrųjų vertos „valstiečių“ kalbos apie profesionalumą, paaiškės padalijus ministrų portfelius.

Ketvirtadienį – būsimas premjeras tarp norų ir galimybių

Pristatydama būsimą premjerą Saulių Skver­nelį Prezidentė Dalia Grybauskaitė, su kuria jam būnant vidaus reikalų ministru nuomonės ne kartą susikirto, Seimo tribūnoje ilgai neužtruko: keli sa­kiniai apie tautos pasitikėjimo kreditą, įspėjimas ieškoti balanso tarp visuomenės norų ir valstybės galimybių – ir konstitucinė pareiga atlikta.

Bet „valstiečiai“ kol kas stengiasi su Pre­zi­dente sutarti. Nors S.Skvernelis po devyniais už­raktais slėpė siūlomųjų į ministrus pavardes, bet neoficialiai patvirtino, kad jos suderintos su Prezidente.

Seimo tribūna S.Skverneliui, priešingai nei jo partijos kolegoms, ne nauja. Mažiau jaudulio – daugiau oratorinių pasažų. Pabaigoje paironizuojant, kad tarnaus visiems – ir elitui, ir neelitui, mat visą savaitę aptarinėtas būsimo premjero atostogaujant prie jūros vietos žiniasklaidai duotas interviu, kuriame jis žadėjo atstovauti tiems, iš kurių elitas tyčiojasi feisbuke. Jei taip tikrai pasakė, akivaizdžiai užmiršo, kad rinkimai baigėsi, – reikėtų nustoti dirbti tik reitingui.

Būsimas premjeras tikina esąs laimės ekonomikos išpažinėjas. Tačiau paklaustas, kaip konkrečiai to sieks, sukasi sakydamas, kad čia – tik jo prisistatymas, o ne Vyriausybės programos pateikimas.

Bene taikliausia Seimo senbuvio liberalo Kęs­tučio Glavecko pastaba, kad kyla trys klausimai: ką premjeras darys, su kuo ir už ką. Intencijos gražios, bet atsakymų į kitus du klausimus – su kuo premjeras ketina tai įgyvendinti ir iš kur gaus tam pinigų – nėra. Tačiau atsakant ir į pirmą klausimą – ką įgiję tokią valdžią su ja darys „valstiečiai“, konkretumo juo toliau, tuo mažiau, o scenarijai skiriasi priklausomai nuo to, kas šneka.

Mįslė, ir kas iš tikrųjų gros pirmuoju smuiku – S.Skvernelis ar žadėjęs valdžios epicentrą į Seimą perkelti R.Karbauskis? Kad jųdviejų nuomonės ne visada sutampa – akivaizdu. Kad abu valdingi, am­bicingi – irgi. R.Karbauskis pats atidavė rinkimų sąrašo vedlio vietą S.Skverneliui, gerai skaičiuo­damas, kad taip išloš daugiau mandatų. Ta­čiau kai jis tą darė pirmą kartą – 2001 m. susijungė su tuomet ant bangos buvusios Kazimiros Pruns­­­kienės partija ir atidavė jai lyderystę, po to tai vadino didžiausia savo politine klaida.

R.Karbauskis pats atidavė rinkimų sąrašo vedlio vietą S.Skverneliui, gerai skaičiuo­damas, kad taip išloš daugiau mandatų. Ta­čiau kai jis tą darė pirmą kartą – 2001 m. susijungė su tuomet ant bangos buvusios Kazimiros Pruns­­­kienės partija ir atidavė jai lyderystę, po to tai vadino didžiausia savo politine klaida

Ar išliks tas tandemas visą kadenciją? Ar atlaikys išbandymus valdžia visa didžioji frakcija? Nors būtent tokia didelė valdžia šįsyk naujokams – kaip klijai. Iki rinkimų antrojo turo prognozuota, kad scenarijus kartosis: arba naujokus „išdurs“, kaip socialdemokratai 2004 m. padarė su rinkimus laimėjusiais „darbiečiais“, palikę juos net be premjero posto, arba naujokai patys išsivaikščios po senbuvių partijas, kaip buvo „valinskininkams“ ar „drąsiečiams“.

Žinoma, klausimas, ar „valstiečių“ ir dabar jau neprigavo socialdemokratai: turėdami proporciją 3:11 jie išsikaulijo „riebią“ Ūkio ministeriją. Bet jei, kaip žadama, bus panaikinta Energetikos mi­nisterija, tuomet proporcija taps 3:10, o skaičiuojant pagal „riebumą“ (valstybės ir ES valdomų pi­nig­ų kiekį) jų dalis būtų dar didesnė. „Valstiečiai“ tikina, kad viską daro iš idėjos, o ne pagal ES pinigų kapšą. Bet ar jie tikri, kad taip mąsto ir jų koalicijos partneriai?

Galų gale pažadas dėl superprofesionalų Vy­riau­sybės tampa pajuokos objektu. S.Skvernelis prisipažįsta, kad kviečiami asmenys perklausia, ar tikrai tokia yra ministro alga. Apie šešėlinėje Vy­riausybėje minėtus kai kuriuos asmenis, regis, jau nėra kalbos, nors ją „valstiečiai“ pristatė vos prieš porą mėnesių. Blaškymosi daug: vieną dieną neformaliame pokalbyje įtikinėjama, kad „valstiečiai“ turi puikų ūkio ministrą, kuris ateina su savo komanda, kitą dieną ministerija jau atiduodama socialdemokratams.

O dar politikos senbuviai šaiposi klausdami, iš kokių milijonų tiek skirtingų reformų pažadėję „valstiečiai“ jas įgyvendins ir kaip elgsis susidūrę su tuo, su kuo susidūrusios pasidavė visos ligšiolinės valdžios. Juk daug kas žadėjo liaudžiai daugiau naudos iš alkoholio prekybos ar tramdyti „Lie­­tuvos geležinkelius“… O ministerijose šaipomasi, kad jau paserviruoti peiliai ir šakutės politinės patirties ir politinės komandos neturintiems mi­nistrams profesionalams „suvalgyti“.

Penktadienis, savi prieš savus

Patys nesitikėję laimėti tiek daug valdžios, „vals­tiečiai“, atrodo, nebepajėgia ir užganėdinti vi­sų jos norinčių, ir rasti ne tik norinčių, bet ir ga­linčių. O kur dar kiti maištai.

Dovilė Šakalienė pratrūko feisbuke: prisiminė minėta kaip ministrė (iš tiesų pačiuose pirmuose galimų ministrų sąrašuose ji minėta, bet netrukus R.Karbauskis ir neklausiamas pridurdavo, kad jos kandidatūra nebėra svarstoma), o dabar net negavo geidžiamo komiteto.

Vidinės kovos verda visose didžiosiose partijose. Špagos remiamos aiškinantis santykius ir už už­darų durų, ir per žiniasklaidą.

Socialdemokratų lyderis A.Butkevičius, užsitraukęs dalies saviškių nemalonę, nes nesuderinęs su savo partijos derybininkais iškeitė socialdemokratišką Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją į Ūkio, net negavo Seimo vicepirmininko posto.

Neokonservatorių arogancija ir staigus „ideologinės“ krypties pokytis, pamačius, kad premjero postas jiems negresia, sunervino ne tik „valstiečius“, bet ir vienintelius galimus partnerius liberalus, o partijoje takoskyra tarp senųjų ir naujųjų kon­servatorių tik gilėja.

Liberalai tarpusavio kovas sprendžia šokdindami arogantiškąjį konservatorių lyderį Gabrielių Landsbergį (tiesą sakant, taip vadinti bene visi šios partijos lyderiai – negi tai kažkokia išskirtinė šios partijos savybė?), nesutikdami jo paremti kovojant dėl opozicijos lyderio posto. Na, G.Lands­bergis pats prisiprašė: laikydamas liberalus mažesniaisiais broliais, nederinęs pradėjo juos savaime laikyti konservatorių priedu kalbantis dėl valdžios su „valstiečiais“.

Jei taip toliau, mažesniaisiais broliais gali likti patys konservatoriai.

 

Savaitgalis prieš didžiųjų portfelių dalybas

Per mažą atokvėpį (bent jau oficialiai) galima pa­sverti: jei, kaip sakoma, gera pradžia – pusė darbo, ar ši naujos valdžios pradžia gera?

Kad ir kaip kai kas gąsdino, jog į Seimą atėjo (tiksliau reikėtų sakyti – buvo išrinkti) niekam ne­žinomi žmonės, jie gal nežinomi sostinės Ge­di­mino prospekte, o savo regionuose daugelis yra ge­rai žinomi asmenys, apie 40 jų – savivaldybių ta­rybų nariai. Tad jie leis prisiminti, kad Lietuva – ne tik Vilnius.

Bet ar turi nauji valdantieji realų planą, kaip te­sėti pažadą Lietuvą padaryti laimingą, ir kas jį įgyvendins? Susidaro įspūdis, kad atsakymo į šį klausimą neturi ir patys „valstiečiai“.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

V. Pranckietis/BFL nuotr.

Kaip ir daugelis Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) atstovų naujasis Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis – naujokas ne tik Seime, bet iš dalies ir politikoje. Taigi, kas jis toks – naujasis Seimo pirmininkas?

Gytis KAPSEVIČIUS

Viktoras Pranckietis gimė 1958 m. liepos 26 d. Ruteliuose Kelmės rajone, netoli Tytuvėnų. Nors viešojoje politinėje erdvėje apie jį iki šiol kalbėta nedaug, V.Pranckietis gerai žinomas besisukantiems švietimo ir agronomijos mokslo sferose. Prieš patekdamas į Seimą jis buvo Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) Agronomijos fakulteto dekanas, profesorius. Turi biomedicinos daktaro laipsnį.

V.Pranckietis taip pat nevengia dalytis patarimais sodininkystės temomis. Jis yra dalyvavęs televizijos laidose apie sodininkystę, atsakinėjęs į skaitytojų klausimus panašios tematikos žurnaluose, yra parašęs knygų apie sodininkystę.

Viskas pagal eilutę, pagal įstatymo raidę

Pirmąkart patekti į Seimą V.Pranckietis bandė per 2012 m. rinkimus. Tuomet Kauno-Kėdainių vienmandatėje apygardoje surinkęs tik 8,5 proc. balsų jis liko penktas. Ketveriais metais vėliau aplankė kur kas didesnė sėkmė. Kandidatuodamas Raudondvario apygardoje pirmajame ture jis buvo pirmas su 29,83 proc. balsų, o antrajame ture surinkęs 57,25 proc. balsų įveikė ir tuometę Seimo narę socialdemokratę Ramintą Popovienę.

2015 m. politikas su LVŽS pateko į Kauno rajono savivaldybės tarybą ir dirbo opozicijoje.

Tarybos narys, mero pirmasis pavaduotojas, Lietuvos socialdemokratų partijos atstovas Kęstutis Povilaitis, paklaustas apie V.Pranckietį, nedaugžodžiavo: „Nuo jo, kaip Seimo pirmininko, vertinimų susilaikysiu, nes reikia, kad žmogus dirbtų, ir tik pats darbas pasakys, ar jis tą darbą gali atlikti. Aš jį per mažai pažįstu, kad vertinčiau kaip asmenį. Vertinu kaip savo srities žinovą, jis daug metų dirbo ASU. Jei kalbame apie darbą taryboje, jis buvo opozicijoje – natūralu, kad užduodavo klausimų, tačiau kitąkart užduodavo juos gal ir per daug neįsigilinęs į pačią esmę, kartais jie atrodydavo netgi provokaciniai. Taryboje dirbo trumpai ir didelių darbų nenuveikė. Tiesa, pykdavo ant rajono socialdemokratų.“

Kitas tarybos kolega, opozicijos atstovas konservatorius Justinas Urbanavičius apie V.Pranckietį atsiliepia kaip apie korektišką ir į problemas įsigilinantį politiką: „Jis greitai įsiliejo į komandinį darbą, greitai viską suprato. Dirba visavertiškai, neišsiskirdamas iš mūsų visų. Rytiniuose pasitarimuose būna visada pasiruošęs, įsigilinęs į klausimus. Varžėmės rinkimuose, bet netgi kaip konkurentai gerai sutardavome ir jausdavome ribas. Su juo bendravome žemesniu lygmeniu, būdami taryboje. Seimas yra jau aukštesnis lygmuo, tačiau, manau, – kodėl gi ne?“ Dar vienas tarybos narys, į rajono valdančiąją koaliciją įeinančios Darbo partijos atstovas Antanas Makarevičius teigia, kad V.Pranckietis – griežtas sau ir kitiems.

„Jis yra priėmęs griežtą poziciją: viskas pagal eilutę, pagal įstatymo raidę, o politikoje kartais reikia ir lankstumo į vieną ar kitą pusę. Jis elgėsi kaip tikras opozicionierius. Aišku, kai dabar reikės priimti pasiūlymus būnant daugumoje, galbūt jo pozicija bus kitokia. Bendraujame, šnekamės, malonus, bet per posėdžius gali prisikabinti prie kiekvieno žodžio. Galbūt dėl to, kad yra dėstytojas“, – svarsto A.Makarevičius.

Seimo pirmininkas kol kas aiškiausiai išreiškė savo požiūrį į dabartinę švietimo sistemą. Jis tiki, kad mokiniai turėtų mokytis visų dalykų: „Vidurinis išsilavinimas turi tapti „vidurinis“, o ne „dalinis vidurinis“ su atskirų dalykų nesimokymo galimybe.“ Visi mokinio rezultatai turi būti vertinami stojant į universitetus.

V.Pranckietis taip pat pasisako už valstybinį darbo rinkos ir aukštųjų mokyklų reguliavimą. Pasak jo, valstybė turėtų valdyti specialistų rengimą ir „neskatinti potencialių bedarbių rengimo“.

Ir dirbo, ir studijavo

V.Pranckietis užaugo penkių vaikų šeimoje, mokėsi Tytuvėnų mokykloje.

„Jis mokėsi gerai, visada buvo labai kultūringas. Paskui atsitiko taip: mamai, kuri viena augino penkis vaikus, buvo sunku, todėl ji po aštuntos klasės išsiuntė jį į Tytuvėnų technikumą. Ten eidavo silpniau besimokantieji, todėl visiems buvo šokas, kaip ten gali eiti geriau besimokantis mokinys. Klasės vaikai organizavosi eiti prašyti, kad leistų jam baigti vidurinę. Mums, vaikams, tuomet atrodė, kad jį skriaudžia, bet tuo metu buvo tokia situacija. Kadangi jis ir ten gerai mokėsi, baigė raudonu diplomu“, – prisimena Danguolė Vaičaitė, buvusi dabartinio Seimo pirmininko bendraklasė.

1977–1982 m. Seimo pirmininkas studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijoje, įgijo mokslinio agronomo kvalifikaciją. Dabartinė Pakruojo J.Pakalnio muzikos mokyklos direktorė Nijolė Pupinienė šioje aukštojoje mokykloje mokėsi su V.Pranckiečiu viename kurse. „Jis nuo pirmos dienos buvo grupės seniūnas, ganėtinai savarankiškas, visada stengėsi save išlaikyti, nuo pradžių ir studijavo, ir dirbo“, – prisimena ji.

N.Pupinienė prisipažįsta, kad ją žeidžia pasakymai, jog agronomai negali būti protingi žmonės. „Tais laikais čia stodavo labai gabūs jaunuoliai, – tvirtina ji. – Jis atėjo baigęs technikumą. Vėlgi, kai kam kliūva, kad pirma nuėjo į technikumą. Bet jis augo daugiavaikėje šeimoje, motina viena augino kelis vaikus ir jis norėjo būti savarankiškas, o ne dėl to, kad būtų buvęs kvailas ar negebantis mokytis.“

Jis augo daugiavaikėje šeimoje, motina viena augino kelis vaikus ir jis norėjo būti savarankiškas, o ne dėl to, kad būtų buvęs kvailas ar negebantis mokytis.“

Baigęs studijas V.Pranckietis ėmė siekti akademinės karjeros. 1982 m. pradėjo dirbti akademijoje jaunesniuoju mokslo darbuotoju, tuomet nuo 1984 iki 1986 m. tarnavo sovietinėje armijoje, vėliau vėl grįžo į akademiją, kur 1986–1991 m. dirbo asistentu. Nuo 1988 iki 1991 m. buvo Agronomijos fakulteto prodekanas, 1991–1998 m. – vyriausiasis asistentas, 1998–2016 m. – docentas, o nuo 2016 m. – profesorius. 2006–2008 m. Sodininkystės ir daržininkystės katedros vedėjas, nuo 2008-ųjų – Agronomijos fakulteto dekanas. Per tą laiką stažavosi JAV, Švedijos, Lenkijos, Vokietijos, Olandijos universitetuose.

Dabar ūkininkaujantis buvęs V.Pranckiečio studentas Alfredas Bardauskas teigia, kad nereikėtų jo vertinti tik kaip dėstytojo. Nes gerai žinote, kad kiekvienoje partijoje yra gerų žmonių, ir sąžiningų, ir patriotų, bet dažniausiai vadai viską sugadina. Nenorėčiau, kad taip atsitiktų ir jam“, – teigia buvęs dabartinio Seimo pirmininko studentas.

V.Pranckietis taip pat yra Ringaudų (Kauno r.), kur ir gyvena, bendruomenės centro valdybos narys. Šio centro pirmininkė Orinta Dovydaitienė prognozuoja, kad V.Pranckietis turėtų pranokti pirmtakus Seimo pirmininko poste: „Nesidomėjau, jo kaip politiko gyvenimu, tačiau bendraudavome iš žmogiškosios pusės. Aš įsivaizduoju, kad jis turėtų pranokti pastaruosius Seimo pirmininkus, bent jau komunikabilumu ir išprusimu.“

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL

Pagal koalicijos sutartį, kurią praėjusią savaitę pasirašė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas Ramūnas Karbauskis ir Socialdemokratų partijos (LSDP) lyderis Algirdas Butkevičius, premjeru bus teikiamas LVŽS kandidatas Saulius Skvernelis, Seimo pirmininku – agronomas Viktoras Pranckietis.

LVŽS koalicijos partneriams Vyriausybėje leido turėti tris postus iš 14-os – socialdemokratai galės paskirti Užsienio reikalų, Teisingumo ir Ūkio ministe­rijų vadovus. Dalį partijos narių ir elektorato papiktino, kad socdemai, esą pirmiausia ginantys žmogų, Socialinės apsaugos ir darbo mi­nis­teriją iškeitė į Ūkio. Nors socialdemokratai ne­gavo Krašto apsaugos ministerijos, A.Butke­vičius kaip galimą kandidatę vadovauti šiai sričiai įvardijo Rasą Budbergytę, kurią LSDP matė finansų ministre. Pati R.Bud­ber­gy­tė tik padėkojo premjerui ir sakė mananti, kad jo nominacijos šioms pareigoms nepakanka.

A.Butkevičius, S.Skvernelis

Seimo rinkimus laimėjusios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis ir socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius trečiadienį pasirašė koalicijos susitarimą. Naujuoju premjeru bus teikiamas valstiečių žaliųjų kandidatas Saulius Skvernelis, Seimo pirmininku – taip pat šios partijos atstovas, agronomas Viktoras Pranckietis.

„Veidas“ jau rašė, kad prie rinkimų čempionų – Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) prisijungus keliems nepriklausomiems kandidatams gausiausia naujos kadencijos Seimo frakcija dabar skaičiuoja jau net 60 narių. Pastarąjį kartą tokios gausios frakcijos būta prieš 20 metų: 1996 m. Tėvynės sąjunga turėjo 63 mandatus. Tad žlugus originaliai valstiečių idėjai kartu suburti ir konservatorius, ir jų amžinus oponentus socialdemokratus (LSDP), valdančiajai daugumai jiems užteks ir pastarųjų su 17 mandatų. Nors 77 mandatų neužtenka Konstitucijai keisti, bet valstiečiai atskirais klausimais ketina burti neformalias koalicijas.

Jau buvo užmirštas atvejis, kai daugumai užtenka vos dviejų partnerių. O jų proporcija 60:17, akivaizdu, nesudaro valstiečiams didelių kliūčių Vyriausybės programą rengti daugiausia savo nuostatų pagrindu.

Jau buvo užmirštas atvejis, kai daugumai užtenka vos dviejų partnerių. O jų proporcija 60:17, akivaizdu, nesudaro valstiečiams didelių kliūčių Vyriausybės programą rengti daugiausia savo nuostatų pagrindu. Vyriausybės programoje, reikia tikėtis, atsiras ir skaičių. LVŽS rinkimų programoje jų nebuvo nė vieno, ir sąmoningai, mat laikytasi filosofijos, kad žmonėms svarbu vertybės, ne skaičiai. Iš tiesų kitos partijos lenktyniavo, kuri „duotų“ daugiau algos, bet rinkėjų tuo nesužavėjo. Tačiau Vyriausybės programa – jau šiek tiek kitas žanras.

Tiesa, kai kur LVŽS ir LSDP pozicijos skiriasi: su triukšmu iš šios kadencijos premjero patarėjų pasitraukęs būsimos Vyriausybės finansų ministru minimas Stasys Jakeliūnas neslepia, kad pirmas darbas koreguojant ligšiolinės Vyriausybės parengtą biudžeto projektą – peržiūrėti išlaidas, skirtas socialinio modelio įstatymams įgyvendinti, mat nauji valdantieji ketina revizuoti pirmtakų svarbiausiu kadencijos darbu vadintus teisės aktus.

Proporcija 60:17 valstiečiams leis palikti koalicijos partneriams tik tuos postus, kurių valstiečiai patys nenori. Partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis laikosi pozicijos neiti į elitinėmis laikomas Seimo pirmininko ir ministro pirmininko pareigas. Jo oponentai įtarinėjo, kad neva taip jis bando apeiti tokiems postams būtiną griežtesnę specialiųjų tarnybų patikrą, nei kad taikoma Seimo nariui, turinčiam teisę dirbti su slaptaisiais dokumentais. Bet R.Karbauskis ramina jokių patikrų nebijąs. O būti tokios didelės frakcijos pirmininku, R.Karbauskio teigimu, – kur kas svarbesnė atsakomybė, nei pirmininkauti parlamentui, mat kad Vyriausybė galėtų kokybiškai dirbti, bus atsakinga frakcija. Juk LVŽS pažadėjo: valdžios centras persikels į Seimą, šis nebebus Vyriausybę aptarnaujanti institucija.

Negali sakyti, kad tokie teiginiai – be pagrindo: tokio dydžio frakcija, be abejonės, diktuos Seimo darbotvarkę. O Seimo pirmininkas, kaip žinome, netgi negali priklausyti jokiai frakcijai, tad formaliai nebūnant frakcijos nariu būtų sudėtinga diriguoti tokiai margai ir daugeliui patiems netikėtai į Seimą patekusiai kompanijai, susibūrusiai tik prieš rinkimus.

Be kita ko, daug kas prisimena, kad ir Andriui Kubiliui teko Seime „ganyti“ palyginti gausią Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakciją po 2008 m. rinkimų: būdamas premjeru, jis vis tiek didelę laiko dalį leido Seime.

Pirmasis naujos kadencijos Seimo posėdis šaukiamas lapkričio 14 d.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA