Labiausiai verslo ryšiais su Rusija susijusių asociacijų vadovai visi kaip vienas kartoja, kad Lietuvos politikai bei pareigūnai, kalbėdami apie Ukrainos krizę, turėtų atsakingiau rinktis žodžius ir stengtis nesiutinti Maskvos, nes tai gali suduoti smūgį verslo interesams. Tačiau sutinka: visai nereaguoti neįmanoma.

Šią savaitę Europos Sąjunga ketina griežtinti sankcijas Rusijai – planuojama drausti patekti į ES bei įšaldyti sąskaitas bankuose už invaziją į Krymą atsakingiems Rusijos pareigūnams, tačiau, kaip atkreipia dėmesį naujienų agentūra „Reuters“, šios sankcijos nepalies prezidento Vladimiro Putino ir užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo. Europarlamentaras Vytautas Landsbergis tokią ES poziciją vadina „viščiukų sankcijomis smaugliui“.
Ekspertai įsitikinę, kad Vakarų galimybės taikyti Rusijai realias ekonomines sankcijas itin ribotos: vis dėlto kone 80 proc. Rusijos eksporto yra žaliavos, tad Europa gyvybiškai nuo jo priklausoma.
Nepaisant to, dabartinė situacija ir be realių ekonominių sankcijų pakeis iki šiol susiklosčiusį verslo santykių žemėlapį: niekas negali garantuoti, kad Maskva neparodys kumščio Lietuvos eksportuotojams jau vien už tai, kad Lietuvoje, rusų propagandos teigimu, neva buvo rengiami Maidano kovotojai. Antra vertus, galbūt dabartinė situacija kaip tik ir yra tas lūžio momentas, kada verslui reikėtų padaryti rimtas išvadas ir nebesivadovauti principu „pelnas iš prekybos su Rusija – mūsų, o problemos – jūsų“.

Eksportuotojų priklausomybė

Iš visų ES šalių nuo eksporto į Rusiją labiausiai priklausomos yra Baltijos šalys, o ypač Lietuva. Todėl jei politinė įtampa peraugtų į realius prekybos apribojimus ir Rusijos rinka užsidarytų, skaudžiausią smūgį patirtų būtent mūsų šalis.
Per 11 praėjusių metų mėnesių Lietuvos eksportas į kitas ES šalis siekė 13,1 mlrd. eurų, eksportas į trečiąsias šalis – 9,4 mlrd. eurų, iš kurių beveik pusė teko Rusijai. Šiai rinkai tenka 19,7 proc. viso mūsų šalies eksporto, trečdalį jo sudaro maisto prekės, apie ketvirtadalį – metalai, elektros mašinos ir įrenginiai. Kitaip tariant, Lietuvos eksportas į Rusiją – 4,4 mlrd. eurų – lygus maždaug 13 proc. mūsų nominalaus BVP.
2014 m. sausio mėnesį Lietuva daugiausiai eksportavo į Rusiją (17,6 proc.), Latviją (10,4 proc.), Vokietiją (8,8 proc.), Lenkiją (7,9 proc.), o importavo – iš Rusijos (21,8 proc.), Vokietijos (9,7 proc.), Lenkijos (9,6 proc.) ir Latvijos (6,8 proc.). Lietuviškos kilmės prekių daugiausiai eksportuota į Vokietiją (11,9 proc.), Jungtinę Karalystę (11,3 proc.), Latviją (9,2 proc.) ir Nyderlandus (7,5 proc.).
Maisto eksportuotojų asociacijos vadovas Giedrius Bagušinskas pasakoja, kad kai kurios lietuviškos įmonės yra nemenkai įlindusios į Rusijos kišenę – į šią šalį eksportuoja didžiąją dalį produkcijos, todėl joms bet kokie prekybos apribojimai atsilieptų pastebimai. „Maisto pramonės sektorius yra platus – tai ne tik mėsa ir pienas, apie kuriuos dažniausiai kalbama. Tad jeigu įmonė Rusijos rinkoje parduoda iki 10 proc. savo eksportui skirtos produkcijos, tai gana saugi diversifikacija. O jeigu daugiau nei 50 proc., visko staiga perorientuoti neįmanoma. Žinoma, tokia priklausomybė nuo Rusijos rinkos atsirado ne dėl žioplumo ar neatsargumo: Rusijoje dirba tie, kuriems ten dirbti sekasi, šioje rinkoje galima uždirbti kur kas daugiau nei kitose“, – aiškina G.Bagušinskas.
Vis dėlto jis atkreipia dėmesį, kad Rusijos rinka – nuolatinės rizikos zona, todėl ten dirbantys maistininkai yra su tuo apsipratę. „Jeigu bus taikomos sankcijos, teks keisti eksporto kryptį ir šiuo klausimu maisto pramonės įmonės aktyviai dirba. Patyrus problemų dėl pieno produktų eksporto į Rusiją buvo rimtai imtasi performuoti produktų asortimentą ir labiau orientuotis į kitas rinkas, kurios gal ir ne tokios pelningos, bet saugesnės. Lietuvos įmonės tikrai nėra užmigusios ir nelaukia, kad prekybos krizė užkluptų netikėtai“, – tikina G.Bagušinskas.
Kiek konkrečių nuostolių patirtų šalies verslininkai, jeigu užsidarytų Rusijos rinka, niekas pasakyti kol kas negali. Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis, paklaustas, kaip Ukrainos ir Rusijos konfliktas gali atsiliepti Lietuvos pramonininkams, sakė: „Mes kol kas neturime didelių pastebėjimų, nėra dabar jokių paskelbtų blokadų nei kažkokių sankcijų. Kol kas negalėtume kalbėti apie konkrečius dalykus, kad sustabdytas Lietuvos produktų priėmimas ar sustabdyti pervažiavimai per sieną. Kad Lietuva skamba tame kontekste, mes tą girdėjome ir iš prezidento Vladimiro Putino pasisakymų, bet reikėtų laukti ir žiūrėti, kas čia vyks.“

Užkliūva retorika

Algimantas Kondrusevičius, Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ prezidentas, pasisako prieš bet kokias sankcijas Rusijai ir tikina, kad toks žingsnis gal net labiau pakenktų ES šalims nei Rusijai. Jam taip pat užkliūva Lietuvos politikų kalbėjimo apie Rusiją ir įvykius Ukrainoje tonas. „Tą patį galima pasakyti ir kitokiais žodžiais, nei kalbama dabar. Žinoma, svarbu, kad Lietuva pareikštų savo politinę poziciją, bet dabar kalba kas nori, kaip nori ir ką nori – tai nedaro garbės esant tokiam jautriam klausimui, kaip santykiai su Rusija dėl konflikto Ukrainoje. Kartais susidaro įspūdis, kad vyksta varžybos, kas pasirodys didesniu Ukrainos patriotu. Tai nėra gerai“, – mano A.Kondrusevičius.
Maisto eksportuotojų asociacijos vadovas G.Bagušinskas pritaria A.Kondrusevičiui: „Lietuvos politinė pozicija drąsi, už tai mus gal kažkas ir pagiria, bet, palyginti net su latviais ir estais, ką jau kalbėti apie vokiečius ar prancūzus, ji yra „aukštesnės gaidos“. Šiuo atveju verslo interesams tai nepadeda. Mes nesame įtakos turinti šalis, esame maži, todėl žodžių parinkimas verslui padėtų. Mažau tektų gludinti kampus ir aiškintis dėl išdėstomų požiūrių.“
Lietuvos turizmo departamento duomenimis, pagal atvykstančių turistų apimtis Rusija rinkoje užimą antrą vietą po Baltarusijos. Bendras turistų kelionių į Lietuvą skaičius 2013-aisiais sudarė apie 360 tūkst. – 10 proc. daugiau nei 2012 m. Pasak Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentės Evaldos Šiškauskienės, turbūt jokia kita šalis nėra taip stipriai susijusi su iš Rusijos atvykstančiais turistais, todėl esą būtų labai negerai, jei turistų srautas sumažėtų. „Aš bijau, kad dėl tų visų kalbų neužsirūstintų rusai – dėl per drąsių pareiškimų. Turime kažkaip išlaviruoti“, – sako asociacijos vadovė.
O jeigu tai būtų ne Ukraina, o Lietuva? Ar mums būtų malonu, jeigu niekas mūsų drąsiai nepalaikytų? „Be abejo, svarbu būtų, kad palaikytų, – sutinka G.Bagušinskas. – Kai prisimename nepriklausmybės atkūrimo laikus – kokia mums buvo svarbi Islandijos pozicija ir veiksmai. Todėl nesakau, kad turėtume tylėti ir stebėti, – tik išraiškos forma gal galėtų būti diplomatiškesnė. Juk net bendraujant asmeniškai tuos pačius dalykus galima pasakyti skirtingai ir arba puolimą išprovokuoti, arba ramiai paaiškinti parinkus žodžius.“

Nors ir sunku patikėti, tačiau kūrybos pramonė Lietuvoje pagal sukuriamą pridėtinę vertę ir produktyvumą lenkia kitas ūkio šakas: atliktų tyrimų duomenimis, įvairių sričių kūrėjai, sudarantys apie 4,92 proc. visų dirbančiųjų, sukuria apie 5,4 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).

Tačiau ne viskas taip gražu, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio: nepaisant sukurtų ir kuriamų studijų, strategijų, koncepcijų ir kitokių palaikymą garantuojančių dokumentų gausos ir net politikų pripažinimo, kūrėjų duona Lietuvoje ne visuomet kepama iš geriausių miltų.

Pasaulio ateitis priklauso kūrybos ekonomikai

Kūrybinių industrijų, ar kūrybos ekonomikos, sąvoka yra labai plati. Be to, skirtingose valstybėse skirtingai vertinama ir skaičiuojama kūrėjų ar autorių teisėmis ginamų produktų autorių sukuriama ekonominė vertė, indėlis į BVP.
2010–2011 m. duomenimis, bene geriausiai šioje srityje atrodė JAV (kūrybinių industrijų indėlis sudarė apie 11 proc. BVP), Australija (apie 10,2 proc.), Pietų Korėja (apie 9 proc.). Tačiau siekdami aiškiau suvokti visos sistemos veikimo mechanizmą, šįkart pasiremkime Jungtinės Karalystės pavyzdžiu.
1998 m. Didžiojoje Britanijoje iškėlus tikslą identifikuoti ir sukurti tinkamas sąlygas kūrybos ekonomikos plėtotei, buvo sudarytas specialus kūrybinių kompanijų veikimo žemėlapis (“Creative Industries Mapping Document”). Jo paskirtis – apibrėžti rinkinį kūrybinių disciplinų, kurios plėtojamos konkrečioje teritorijoje – regione ar mieste. Specialiai įsteigtos agentūros „Creative England“ vadovas Johnas Newbiginas teigė: „Mes tada sau iškėlėme klausimą: kokios veiklos rūšys, paremtos profesiniais įgūdžiais, kūrybiniu potencialu ir meniniu talentu, galėtų tapti ekonominės naudos šaltiniu?“
Taip 1998 m. buvo išskirtos tokios Didžiosios Britanijos kūrybinės industrijos: reklama, architektūra, menas ir antikvariatas, dailieji amatai, dizainas, mada, kino ir vaizdo pramonė, pramoginės interaktyvios programos, muzika, atliekamasis menas, leidyba, programinės ir kompiuterinės paslaugos. Pasak J.Newbigino, naujoji ekonomikos koncepcija veikia labai paprastai: „Ko mums šiandien reikia verslui daryti? Šuns, kuris pažadintų rytais, kėdės, ant kurios sėdi, ir nešiojamojo kompiuterio, kad turėtum galimybę bendrauti su pasauliu.“.
Po dešimties metų britai pasididžiuodami konstatavo (Britų tarybos duomenys): 2008 m. kūrybinėse industrijoje buvo užsiėmę gerokai per milijoną žmonių, šis ekonomikos sektorius eksportavo prekių ir paslaugų, vertų 16,6 mlrd. svarų, sektoriaus pelno apimtys sudarė 6,2 proc. BVP. Jau šiais metais agentūra „Creative England“ pranešė, kad, remiantis Nacionalinio statistikos biuro duomenimis, Jungtinės Karalystės kūrybinės industrijos per metus šalies ekonomikai sukuria 71,4 mlrd. svarų pridėtinės vertės. Šis ūkio sektorius, įskaitant filmus, televizijas ir muziką, generuoja 8 mln. svarų per valandą. Praėjusiais metais šioje srityje buvo 1,68 mln. darbo vietų – 5,6 proc. visų darbo vietų Jungtinėje Karalystėje.
2009 m. Nyderlanduose buvo įkurta Kūrybinių industrijų federacija, kuri suvienijo 6 tūkst. individualių narių ir 2,5 tūkst. kūrybinių įmonių, kartu sukuriančių 11 mlrd. eurų nacionalinio produkto. Federacijos nariai – architektai, interjero dizaineriai, mados, žaidimų, reklamos kūrėjai, fotografai ir interneto paslaugų teikėjai.

O kas naujo Lietuvoje?

Prieš ketverius metus Vilniaus Gedimino technikos universiteto ir Atvirojo kodo instituto parengtoje galimybių studijoje „Vilniaus kūrybinių industrijų žemėlapis“ remtasi Statistikos departamento duomenimis: 2007 m. Lietuvoje šiame sektoriuje veikė 6149 įmonės, kuriose dirbo 61 297 darbuotojai. Po dvejų metų įmonių skaičius susitraukė – jų teliko 3127. Naująja kūrybinių industrijų veikla užsiimančios įmonės 2009 m. gavo 3,797 mlrd. Lt pajamų, jose dirbo daugiau nei 28 tūkst. darbuotojų.
Tiesa, 2012 m. Kultūros ministerijoje pristatytame Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos užsakymu atliktame tyrime buvo teigiama, kad Lietuvos kūrybinės industrijos kasmet generuoja daugiau nei 5 mlrd. Lt. Tyrimo duomenimis, kūrybinės industrijos sukuria 5,4 proc. Lietuvos ekonomikos pridėtinės vertės, šioje srityje dirba 4,92 proc. visų dirbančiųjų.
Ir nors kai kurie ekspertai tikina, kad mažesnis užimtumas kūrybinių industrijų srityje reiškia didesnį produktyvumą, ne viskas yra taip, kaip galėtų atrodyti. Užupio kūrybinio klasterio vadovo Vytauto Ratkevičiaus teigimu, bet koks teorinis valstybės kūrėjų palaikymas pirmiausia atsiremia į mokesčių politiką.
„Jeigu kūrybos pramonės objektas yra individualaus talento sukurtas produktas, kurį galima apginti autoriaus teisėmis, neišvengiamai turime kelti klausimą, kiek palanki tam yra lietuviška mokesčių sistema. Nes nuo to viskas ir prasideda. Pirma, verslo liudijimo ar kitokio žemiausio lygio verslumo apibrėžimuose nėra nieko, kas būtų susiję su kūrybos pramone. Su verslo liudijimu Lietuvoje gali nuomoti būstą, daryti manikiūrą, kirpti, kloti plyteles, bet negali programuoti ar kurti interneto puslapio dizaino, jo turinio. Filmuoti gali tik renginiuose. Negali net būti nepriklausomas žurnalistas“, – dėsto V.Ratkevičius.
Pasak jo, visi tik ir kalba apie startuolius, tarptautinę jų sėkmę, tačiau valstybė ir jiems negali pasiūlyti jokių palengvintų verslo vykdymo variantų, maksimaliai supaprastintos buhalterijos, nes atsakymas vienas – kurkite mažąją bendriją.
„Mokesčių aplinka iškreipia kūrybos pramonės indėlį į ekonomiką skaičiais. Pasiteirauji Statistikos departamente ir įsitikini: kūrėjai nedeklaruoja savo veiklos“, – konstatuoja V.Ratkevičius. Ir čia verta prisiminti J.Newbigino mintį, ko reikia šių laikų kūrėjui: šuns, kuris pažadintų ryte, kėdės ir kompiuterio. Ir kas sakė, kad tas šuo, norintis rytais pasivaikščioti, ir ta kėdė yra Lietuvoje?..
Kultūros analitikas Vaidas Jauniškis siūlo nepaskęsti optimistiniuose skaičiavimuose ir atkreipia dėmesį, kad kūrybinės ekonomikos sąvoka vis dėlto yra gana plati ir itin sunku apskaičiuoti jos kuriamą pridėtinę vertę.
„Sakykime, kažkas apskaičiavo, kiek ekonominės naudos Paryžiui duoda Eiffelio bokštas, kaip kūrybinės industrijos objektas. Ir į tą skaičių buvo įtrauktos ne tik tiesioginės pajamos už parduotus bilietus. Toji sukuriama ekonominė nauda, pasak skaičiuotojų, apima ir lėktuvų bilietus, kuriuos skrisdami į Paryžių nusiperka turistai. Klausimas: jeigu nebūtų šito objekto, ar tas turistas neskristų į Paryžių? Kitas klausimas: jei vakare einu į teatrą, tai prie jo sukuriamos vertės reikia priskaičiuoti rytinį važiavimą autobusu ar ne? Vienos šalys, skaičiuojančios kūrybinių industrijų ekonominę naudą, tokius dalykus įtraukia, kitos – ne. Todėl neretai skelbiamos didžiulės sumos tėra spekuliacijos, o ypač tai aktualu pas mus Lietuvoje“, – tvirtina V.Jauniškis.

SEB banko atlikta mažų ir vidutinių įmonių apklausa „Verslo barometras“ rodo, kad inovacijas taikyti šiemet planuoja trečdalis (32 proc.) apklaustų Lietuvos įmonių. Pagrindinė jų dalis (26 proc.) ketina rinkai pasiūlyti naujų paslaugų ar produktų, tuo tarpu taikyti naujus verslo valdymo modelius, investuoti į personalo valdymo pokyčius – vos kelios.

SEB banko duomenimis, iš trijų Baltijos šalių daugiausia planų diegti naujoves versle turi Estijos mažos ir vidutinės įmonės (47 proc.). Šioje šalyje taip pat vyrauja kiek platesnis požiūris į inovacijas, pavyzdžiui, penktadalis (20 proc.) Estijos mažų ir vidutinių įmonių ketina diegti naujoves, susijusias su įmonės ir personalo valdymu. Latvijoje inovacijoms investicijų skirs šiek tiek daugiau įmonių negu Lietuvoje – 37 procentai.

Pasak Virginijaus Doveikos, SEB banko prezidento pavaduotojo ir Mažmeninės bankininkystės tarnybos direktoriaus, santūrūs Lietuvos įmonių planai dėl inovacijų taikymo atsispindi ir Europos Komisijos skelbiamame oficialiame inovacijų reitinge, kuriame Lietuva yra priskiriama prie nuosaikių šalių novatorių.

„Inovacijų srityje lenkiame keturias Europos Sąjungos šalis, tarp jų Latviją, tačiau turime daug neišnaudotų galimybių. Būtent mažos ir vidutinės įmonės, kurias galima vadinti Lietuvos ekonomikos varikliu, savo veikloje turėtų nuolat ieškoti naujų sprendimų. Inovacijos padeda didinti įmonės konkurencingumą, plėsti verslą vidaus ir užsienio rinkose“, – sako V. Doveika.

Jo teigimu, svarbu, kad įmonės inovacijas suvoktų ne tik kaip naujų produktų ir paslaugų siūlymą ar informacinių technologijų taikymą. „Žengti žingsnį į priekį versle gali padėti naujo verslo modelio taikymas, nauji būdai bendraujant su savo klientais ar kūrybiški rinkodaros sprendimai. Todėl pirmą kartą Baltijos šalyse mažų ir vidutinių įmonių atstovams organizuojame renginių ciklą „Inovacijų laboratorija“, kuriame bus galimybė dalytis patirtimi, gauti praktinių patarimų ir reikiamų žinių apie inovacijų diegimą ir taikymą savo versle“, – sako  V. Doveika.

Pirmasis SEB renginys „Inovacijų laboratorija“ (angl. „Innovation LAB“) šiandien vyksta Vilniuje. Jame iš viso susirinko beveik 200 mažų ir vidutinių įmonių atstovų iš visos Lietuvos. Renginio metu įmonių atstovai turės galimybę išgirsti tarptautinių ir Lietuvos verslo konsultantų ir lektorių pranešimus apie inovacijų įvairovę ir svarbą, jų atveriamas plėtros galimybes ir kuriamą konkurencinį pranašumą, sužinos ne vieną sėkmės istoriją. Renginio dalyviai išbandys ir specialią inovacijų taikymo versle metodiką atlikdami praktines užduotis – kurdami realius verslo valdymo modelius.

„Pastarieji penkeri metai pasaulio ekonomikai nebuvo lengvi, o tai atsispindėjo ir įmonių veikloje taikant naujoves. Vis tik inovacijų diegimas versle turi būti nenutrūkstamas procesas ir svarbiausia, kad už kiekvienos iniciatyvos stovėtų žmonės, kurie tiki tuo, ką daro. Tokie žmonės, pritaikydami savo žinias bei patirtį ir įsisavindami investicijas, būtinas naujovių iniciatyvoms, gali pakeisti įmonių ateitį“, – sako pagrindinis renginio pranešėjas, verslo konsultantas ir keturių knygų apie inovacijas autorius Stefanas Lindegaardas, dirbęs ne tik su Europos, bet ir JAV, Azijos šalių bendrovėmis.

Jo teigimu, tokio pobūdžio renginiai inovacijų tema pasaulyje vyksta vis dažniau ir įmonėms jie tampa puikia galimybe pasisemti įkvėpimo, pasitikrinti tam tikras idėjas ir drąsiau jas įgyvendinti savo veikloje.

SEB renginiai „Inovacijų laboratorija“ kovo 5 dieną vyks Rygoje, o kovo 6 dieną – Taline. Juose taip pat dalyvaus maždaug po 200 kaimyninių šalių mažų ir vidutinių įmonių.

Šiuo metu SEB bankas Lietuvoje paslaugas teikia daugiau kaip 40 tūkst. mažų ir vidutinių įmonių.

Šiuo metu šalies verslas gyvena optimistinėmis nuotaikomis. Tai rodo ne tik gerėjantys verslo lūkesčiai, bet ir prieškrizinį lygį viršiję statistiniai rodikliai.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, šį sausį bendras ekonominių vertinimų rodiklis, palyginti su gruodžio mėnesiu, išaugo 5 proc.: statybos pasitikėjimo rodiklis didėjo 9 proc., pramonės – 8 proc., o paslaugų ir prekybos sektorių – po 5 proc. Nors jis vis dar išlieka neigiamas (–2 proc.), palyginti su praėjusių metų sausiu, ekonominiai vertinimai pagerėjo 3 proc.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Ekonomikos ir finansų departamento analitiko Aleksandro Izgorodino teigimu, optimizmą daugiausia lemia džiuginantys statistiniai rodikliai. Per 2013 m. Lietuvos pramonės apimtys išaugo 5 proc., net 17 proc. viršydamos prieškrizinį lygį. Prie to prisidėjo ir šalies eksporto rezultatai (pernai eksportas 38 proc. viršijo prieškrizinį lygį) bei juntamas vidaus rinkos atsigavimas. Pavyzdžiui, mažmeninės prekybos augimas siekė maždaug 6 proc. ir yra sparčiausias per pastaruosius pusantrų metų. Galiausiai ir bendrasis vidaus produktas yra tik 1,8 proc. mažesnis nei prieškriziniu laikotarpiu.
Taigi, nors, lyginant 2013 m. III ir IV ketvirčių Lietuvos pramonės lūkesčių indeksus (PLI), buvo galima stebėti PLI kritimą, jis vis vien rodė laukiamą šalies pramonės plėtrą. Metų pabaigoje įtaką blogėjantiems lūkesčiams darė tiek natūralūs ekonominiai svyravimai, tiek padėtis Rusijoje (ypač makroekonominė). 2013 m. jos ekonominis augimas siekė tik 1,4 proc., kai 2012 m. – 3,4 proc. Kadangi Rusija Lietuvai yra itin svarbi rinka, neaiški padėtis joje pablogino dalies gamintojų nuotaikas. Neapibrėžtumas nedings ir artimiausiu metu: nors Rusijos vyriausybė žada 2,5 proc. ekonomikos augimą, tikroji padėtis gali pasirodyti kur kas kuklesnė, o tai neigiamai paveiktų ir mūsų ekonominę situaciją.
Vis dėlto kol kas, Lietuvos statistikos departamento sausio mėnesio duomenimis, gamybą padidėjus nurodė 25 proc. apklaustųjų, o sumažėjus – tik 18 proc. (gruodį – atitinkamai 25 ir 33 proc.). Taip pat pagerėjo gaminamos produkcijos paklausos vertinimas: nuo 40 iki 35 proc. sumažėjo įmonių vadovų, blogai vertinančių produkcijos paklausą, o 64 proc. jų nurodo ją kaip pakankamą.
LPI parodė, kad metų pabaigoje sparčiausiai mažėjo maisto ir gėrimų pramonės bei metalų, mašinų ir įrenginių pramonės šakų lūkesčiai (žadėjo augimą, bet mažesnį). Pirmiesiems įtaką darė ir prekybos sutrikimai Rusijoje, ir prastesnis praėjusių metų derlius. Šiuo metu šios šakos perspektyvos geros (juolab kad prekyba su kaimyninėmis šalimis grįžta į normalias vėžes), bet jas gali pakoreguoti Lietuvą pasiekęs afrikinis kiaulių maras. Nors A.Izgorodinas siūlo situacijos nedramatizuoti, kol ji neaiški, tačiau sutinka, kad bet kokia liga ar virusas gali stipriai pakenkti bendrai maisto pramonės būklei.
O štai metalų, mašinų ir įrenginių pramonę veikė pasaulinės tendencijos: silpna euro zonos padėtis, Rusijos ekonomikos augimo sulėtėjimas bei praėjusių metų pasaulinės metalų kainos. Visa tai ir kirto per gamybos tendencijas.

Verslas laukia euro
LPK tyrimas parodė, kad 84 proc. didžiausių šalies gamintojų palaiko euro įvedimą. Išsiskiria tik nuomonės, kada jį reikėtų įsivesti: dauguma (51 proc.) jo tikisi jau 2015 m., 4 proc. – 2016 m., o 45 proc. – kai bus pažabota euro zonos skolų krizė. Vis dėlto, pasak A.Izgorodino, Estijai ir Latvijai įsivedus eurą Lietuva neturi kitos išeities, jei nori būti patraukli užsienio investuotojams. Negana to, verslas pajus akivaizdžią naudą dėl atpigsiančių finansinių operacijų.
Ekspertas pabrėžia, jog dėl euro įvedimo esama daug nepagrįstų baimių, tarkim, kad padidės infliacija, kad pakils visos kainos. Kaip rodo Europos centrinio banko studijos, įsivedus eurą trumpuoju laikotarpiu infliacija galėtų padidėti daugiausia 0,2–0,3 proc. Be to, LPK apklausos patvirtina, kad trys iš keturių Lietuvos pramonės įmonių niekaip neketina keisti kainų dėl įvesto euro, nors ir gali atsirasti įvairių vienkartinių sąnaudų, pavyzdžiui, dėl apskaitos sistemų perprogramavimo (dauguma įmonių, teigiančių, kad dėl euro pakiltų produkcijos kainos, priklauso medienos bei maisto ir gėrimų pramonės sektoriams).
„Valiutos pakeitimas beveik neturi jokios įtakos kainų lygiui – ji tiesiog konvertuojasi, juolab kad Lietuvoje jau yra fiksuotas lito ir euro santykis. Apskritai kainų lygį Lietuvoje iš esmės nustato du dalykai – pasaulinės maisto kainos ir pasaulinės naftos kainos. Būtent nuo to ir priklausys infliacijos tendencijos“, – aiškina analitikas.

Miesto stiliaus centras „Europa“ į 2014-uosius įžengė ne tik su 12 proc. išaugusia nuomininkų apyvarta, bet ir su naujienomis. Vos prieš porą savaičių šiame centre įsikūrė sveikesnio maisto restoranas „Takeway“, parduotuvėje „Premium“ pradėta prekiauti žymaus mados ženklo „EscadaSport“ drabužiais, o sausio pabaigoje naujose patalpose duris atvers didžiausias sostinėje grožio salonas „Figaro“.

„Mūsų centro lankytojai turi ypatingą skonį, tad, atsižvelgdami į jų poreikius, nuolat stengiamės pritraukti išskirtinės kokybės prekių ženklų, – sako miesto stiliaus centro „Europa“ vadovė Gintarė Žemaitė. – Pernai padidėjusios nuomininkų apyvartos rodo, jog tokie mūsų strateginiai sprendimai pasiteisino.“

2013 m. miesto stiliaus centro „Europa“ nuomininkų apyvartos vidutiniškai augo 12 proc., kai 2012 m. – 7 proc. Ryškiausias apyvartos augimas – 21 proc. – pastebimas drabužių sektoriuje, kuris „Europoje“ išsiskiria prabangiomis ir kokybiškomis prekėmis. Per metus centro išnuomotumas nepakito – liko beveik 100 proc. Pernai „Europoje“ apsilankė 4,1 mln. pirkėjų. Taip pat buvo pasirašytos kelios strategiškai svarbos sutartys, pagal kurias šiais metais planuojami kelių išskirtinių parduotuvių atidarymai.

Pasak G. Žemaitės, viena didžiausių šių metų naujienų mados mylėtojams – pradėta prekyba „EscadaSport“ drabužiais: „Tai yra vienas iš mados prekės ženklų, labai mėgstamų lietuvių moterų. Šie drabužiai yra labai universalūs: tą pačią palaidinę, pritaikius aksesuarus, galima dėvėti ir darbe, ir einant į teatrą. Be to, tai yra puikus kainos ir kokybės santykis.“

Kita džiuginanti naujiena – grožio salono „Figaro“ persikėlimas į naujas, daug erdvesnes patalpas. „Klientų poreikiai pasufleravo naują urbanistinį salono dizainą bei paslaugų asortimentą. Šalia klasikinių paslaugų skubantiems miestiečiams siūlysime pasidaryti greitą makiažą ar šukuoseną. Turintys daugiau laiko ir pageidaujantys atsipalaiduoti nuo kasdienio šurmulio, tai galės padaryti mūsų salono uždarose erdvėse, kur bus atliekami masažai, – sako būsimo salono vadovė Irena Polujanskienė. – Įgyvendinome ir naujos formos grožio koncepciją – BIO saloną, atspindintį inovatyvų požiūrį ne tik į kūno priežiūrą, bet ir rūpestį kliento bei meistro sveikata.“ Didžiausias grožio salonas netrukus atvers duris prekybos centro „Europa“ 3-iame aukšte.

Miesto stiliaus centras „Europa“, valdomas vienos didžiausių nekilnojamojo turto investicijų valdytojų Šiaurės ir Baltijos šalių regione „BPT AssetManagement A/S“, duris atvėrė 2004 m. Šiuo metu 21 tūkst. kv. m centre veikia daugiau nei 80 aprangos, avalynės, namų interjero ir stilingų aksesuarų parduotuvių. Taip pat – 8 kavinės ir restoranai.

Antrus metus iš eilės SEB banko atlikta mažų ir vidutinių  įmonių apklausa „Verslo barometras“ rodo, kad jų nuotaikos beveik nekinta. Didesnė dalis – 69 proc. įmonių – šiemet tikisi nuosaikaus, iki 10 proc., apyvartos augimo (2012 metais, kai įmonės teikė prognozes 2013-iesiems – 72 proc.).

Tiesa, šiek tiek išaugo optimistiškiausiai verslo perspektyvas vertinančių įmonių gretos: įmonių, kurios tikisi 15-30 proc. apyvartos augimo, per metus padaugėjo 2 proc. punktais iki 19 procentų.

Vis tik, pasak SEB banko prezidento pavaduotojo ir Mažmeninės bankininkystės tarnybos direktoriaus Virginijaus Doveikos, apklausa, kurią SEB bankas atliko 2013 metais vykstant mažų ir vidutinių įmonių konsultavimo kampanijai, rodo, kad nuosaikus požiūris į ateitį išlieka. „Planuojamas santūrus apyvartos didėjimas, vėstantis eksporto įkarštis, nuosaiki naujovių pasiūla ir investicijų prognozės rodo, kad šio segmento įmonės vis dar atsargiai vertina besikeičiančią ekonomikos aplinką ir renkasi saugesnį verslo plėtros modelį“, – sako V. Doveika.

Tikisi iki 10 proc. apyvartos augimo

Didesnė dalis mažų ir vidutinių įmonių (69 proc., 2012 metais – 72 proc.) tikisi, kad jų metinė apyvarta 2014 metais padidės iki 10 procentų. Didesnio negu 15 proc. apyvartos augimo tikisi 12 proc. (2012 metais – 11 proc.), didesnio negu 30 proc. – 7 proc. įmonių, 2012 metais – 6 proc.). Ta įmonių, kurios planuoja apyvartos mažėjimą, dalis per metus nepakito ir yra 11 procentų.

Didžiausią apyvartos padidėjimą šiais metais prognozuoja statybų sektoriaus įmonės, o prognozuojančiųjų apyvartos sumažėjimą daugiausia transporto ir logistikos įmonių gretose.

Pasak V. Doveikos, statybų sektoriaus teigiamos nuotaikos dėl augančios paslaugų paklausos turėtų išlikti ir šiemet, tačiau tik Vilniuje. „Tuo tarpu logistikos ir transporto įmonių nuotaikoms įtakos turi Rusijos veiksmai ir auganti pigesnės darbo jėgos šalių konkurencija“, – sako V. Doveika.

Planuoja kuklesnę eksporto plėtrą

Kaip ir būdinga mažoms ir vidutinėms įmonėms, vidaus rinka ir toliau yra pagrindinė veiklos rinka: šiemet septynios iš dešimties šio segmento įmonių veiklą koncentruos vietinėje rinkoje (69 proc., 2012 metais – 61 proc.). Eksporto plėtros galimybes šiemet įžvelgia 30 proc. bendrovių (2012 metais – 38 proc.).

„Lyginant su ankstesnių metų apklausos duomenimis, matyti, kad mažų ir vidutinių įmonių dėmesys eksportui mažėja. Tam įtakos iš dalies turi lūkesčiai dėl vidaus rinkos augimo ir labiau atsigaunanti šalies gyventojų perkamoji galia“, – pastebi V. Doveika.

Tyrimo duomenimis, tos įmonės, kurios planuoja eksporto plėtrą, dažniau renkasi saugesnį kelią, t. y. plėtrą dabartinėse užsienio rinkose (17 proc.). Tokių planų daugiausia turi transporto ir logistikos bendrovės. Kiek daugiau negu dešimtadalis (13 proc.) įmonių šiemet ketina žengti į naujas eksporto rinkas. Tokių plėtros galimybių daugiausia įžvelgia pramonės sektorius.

Investuoti neskuba, bet svarsto

2014 metais investicijas planuoja trečdalis (34 proc.) mažų ir vidutinių įmonių – tiek pat, kaip ir prognozuodamos 2013 metų veiklos rezultatus. Tačiau per metus sumažėjo tų įmonių, kurios teigia tikrai neinvestuosiančios – nuo 39 iki 35 procentų.

„Nors nežymiai, tačiau daugėja svarstančiųjų įgyvendinti investicinius projektus. Tai atsispindi ir paskolų statistikoje. Pavyzdžiui, ilgalaikių paskolų, įskaitant lizingo paslaugas, pernai metais suteikėme beveik dešimtadaliu daugiau negu 2012 metais”, – sako V. Doveika.

Apklausos duomenimis, penktadalis (22 proc.) tam skirs daugiau kaip 30 tūkst. eurų, kiek daugiau negu dešimtadalis (12 proc.) – iki 30 tūkst. eurų. Kaip ir ankstesniais metais, daugiausia investicinių planų turi pramonės ir žemės ūkio sektorių įmonės – atitinkamai 59 ir 55 proc. įmonių. Pasak V. Doveikos, tai yra tos veiklos sritys, kurioms nuolat būtinos investicijos, be to, jas planuoti skatina ir pokyčiai rinkoje – didėjanti konkurencija, įmonių plėtra. „Pavyzdžiui, žemės ūkio sektoriuje jau keletą metų stebime spartėjančią žemių konsolidaciją, o tai lemia ir didesnį šio sektoriaus investicijų poreikį“, – sako V. Doveika.

Naujų produktų ar paslaugų  pasiūlys ketvirtadalis įmonių

Pristatyti naujų produktų ar paslaugų šiemet planuoja kas ketvirta maža ir vidutinė įmonė (26 proc., 2012 metais – 33 proc.). Daugiau negu pusė bendrovių (58 proc., 2012 metais – 56 proc.) naujovių savo veikloje neplanuoja.

Remiantis apklausos duomenimis, daugiausia naujovių šiemet planuoja pramonės sektorius – 47 proc. šio segmento įmonių, o  mažiausiai – statybų ir transporto sektorius – atitinkamai 10 ir 11 proc. įmonių.

Išsamūs mažų ir vidutinių įmonių veiklos prognozių 2014 metams duomenys gauti vykstant SEB banko įmonių konsultavimo finansų klausimais kampanijai. Per 2013 metų rugsėjo-lapkričio mėnesius buvo surengta beveik 1 540 susitikimų su įmonėmis visoje Lietuvoje, iš aplankytų įmonių apklausos anketas užpildė 1 509 bendrovės.

Vyriausybė 2014 m. proveržio tikisi nedarbo mažinimo, energetinio efektyvumo, kovos su šešėliu ir investicijų skatinimo srityje, tačiau ekspertai prieštarauja, kad esminiams pokyčiams jokių prielaidų nėra.

Ateinantys metai ypatingų pokyčių Lietuvai neatneš – gyvensime panašiai kaip ir pastaruosius kelerius metus. Ekonominė padėtis po truputį taisysis, tad ir optimistinių gaidų pasigirs vis dažniau, tačiau staigaus pagerėjimo nepajusime nei pagal ekonominius rodiklius, nei pagal piniginės turinį. Šiek tiek daugiau permainų matysime švietimo srityje, nes galiausiai bus apsispręsta, ar aukštasis mokslas Lietuvoje turi būti mokamas, ar nemokamas, ir sveikatos apsaugos srityje, mat žadamos trumpesnės eilės poliklinikose.
2014 m. geresnių naujienų suteiks ir įvairios palankiai susiklosčiusios aplinkybės pasaulinėje rinkoje, turėtų įsivažiuoti taip ilgai laukta daugiabučių renovacija. „Tikimės, kad pavasarį bus renovuojama 500–600 daugiabučių. Tai didins energetinį efektyvumą, mažins gyventojų išlaidas už šildymą ir skatins statybos sektorių“, – viliasi premjeras Algirdas Butkevičius.
Tiesa, pasiklausius Vyriausybės atrodytų, kad 2014-ieji turėtų būti lūžio metai, mat Vyriausybė pasiryžusi sau prisiskirti bet kokį pagerėjimą – nesvarbu, kas jį lemtų. Štai premjeras giriasi, kad 2013 m. Vyriausybei pavyko pasiekti energetikos kainų lūžį, ir po ilgo bei skausmingo energijos brangimo kreivė nuo 2014 m. pakryps žemyn. Tačiau ekspertai prieštarauja, kad Vyriausybė dėl šių rodiklių niekuo dėta, – naftos ir dujų kainos krito pasaulinėje rinkoje, o tai ir leis atpiginti energijos sąnaudas.
2014 m. sulaukti didelių pokyčių Vyriausybė nusiteikusi ir kitose srityse. „Galbūt ne tik dėl reformų, bet ir dėl tam tikrų teisės aktų pakeitimo ar programų vykdymo 2014 m. tikimės sulaukti proveržio įvairiose srityse: nedarbo mažinimo, energetinio efektyvumo, kovos su šešėliu, investicijų skatinimo“, – vardija A.Butkevičius.
O ką apie tai mano ekspertai?

Nedarbas mažės ne dėl programų, o dėl ekonomikos augimo

Priešingai, nei tikisi Vyriausybė, nedarbo srityje jokio proveržio kitais metais neturėtų būti – bedarbių gretos po truputį mažės dėl augančios ekonomikos, tačiau tokiais pat lėtais tempais, kaip ir pastaruosius keletą metų. Lietuvos bankas prognozuoja, kad 2014 m. nedarbo lygis sumažės apie pusantro procento – iki 10,5 proc.
Ekonomistai abejoja, ar nedarbo mažėjimui didesnės įtakos turės ir Vyriausybės pastangos mažinti struktūrinį bei regioninį nedarbą vadovaujantis parengta Užimtumo programa iki 2020 metų.
„Bus rūpinamasi jaunais bedarbiais, siekiant, kad per keturis mėnesius jie pradėtų dirbti, mokytis ar būtų nusiųsti į praktiką. 2013 m. į profesines mokyklas priimtas rekordinis skaičius mokinių – 21,3 tūkst., arba dešimtadaliu daugiau, nei planuota. Mūsų rūpestis ateinančiais metais – spartinti profesinio mokymo sistemos pertvarką, kad sistema būtų lankstesnė, geriau prisitaikytų prie rinkos pokyčių. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija su Ūkio ministerija įpareigotos teikti subsidijas naujam verslui pradėti pažeidžiamoms gyventojų grupėms, ypač jaunimui“, – kokių veiksmų bus imamasi mažinant nedarbą, pasakoja A.Butkevičius.
Lietuvos darbdavių konfederacijos direktorius Danas Arlauskas sutinka, kad prie jaunimo nedarbo mažinimo subsidijos gali prisidėti, tačiau nedarbo mažinimo srityje proveržis sunkiai įmanomas. „Matėme proveržį, kai buvo priimtas įstatymas dėl mažųjų bendrijų: visi džiaugėsi, kiek prikurta naujų bendrijų, bet jos kurtos siekiant išvengti sunkios UAB dalios ir naujų darbo vietų praktiškai nesukūrė, nes juk verslo aplinka nepasikeitė. Proveržio nematome, nes eksportas nedidėja, viešasis sektorius, kuris turi verslo plėtrą užtikrinti, pavyzdžiui, komercijos atašė, naujų rinkų paieškos srityje, didelių pasiekimų taip pat nerodo. Kadangi nematau, kad būtų kažkas numatyta verslo infrastruktūroje, tai proveržio ir nebus – bus lėtas stūmimasis, bet, ačiū Dievui, į priekį, o ne atgal“, – komentuoja D.Arlauskas.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas pritaria, kad nedarbas mažės labai iš lėto, tačiau 2014 m. Lietuvai greičiausiai pasijus Didžiosios Britanijos darbo rinkos atvėrimas rumunams ir bulgarams: šioje šalyje darbo jėga atpigs, todėl mūsų emigrantams, ypač dirbantiems nekvalifikuotą darbą, ši rinka darysis mažiau patraukli. Tai lems, kad atsiras daugiau norinčiųjų dirbti Lietuvoje.

Lankstinti darbo santykių ir vėl nesiryš

2014 m. Vyriausybė pasiryžusi pagerinti ir Lietuvos ūkio konkurencingumą, o šio tikslo sieks dviem būdais – siekdama didesnio darbo santykių lankstumo ir gerindama investicijų aplinką. Pasak premjero, 2013 m. priimtos Teritorijų planavimo, Viešųjų pirkimų įstatymų naujos redakcijos palengvina sąlygas verslo pradžiai, o smulkiajam ir vidutiniam verslui atveria kelius dalyvauti viešuosiuose pirkimuose. Kita kryptis 2014 m. – į regionus bus nukreipti ES paramos finansiniai srautai ir užsienio investicijų projektai.
Kita vertus, pirmiausia tų užsienio investuotojų reikia pritraukti, o S.Besagirskas tvirtina nematantis žingsnių, kurie pagerintų investicinę aplinką Lietuvoje, nes įsisenėjusios problemos išliko. „Vienintelis teigiamas dalykas – mokesčių stabilumas. Pritarčiau, kad šiek tiek pagerėjo situacija dėl teritorijų planavimo, bet tai svarbiau vidaus investuotojams, nes ateinantys nauji užsienio investuotojai dažniausiai renkasi laisvąsias ekonomines zonas, kuriose tų problemų nėra. O daugiau prielaidų gerėti investicinei aplinkai nematau: energijos išteklių kainos didelės, biurokratinė našta didelė, darbo jėgos apmokestinimas vienas didžiausių regione, darbo santykiai lieka visiškai nelankstūs“, – vardija S.Besagirskas.
Vyriausybė žada pokyčių ir darbo santykių srityje – sudaryta darbo grupė iki 2014 m. parengs naują Darbo kodekso projektą. Tačiau palengvinti darbuotojų atleidimą ir priėmimą į darbą reiškia užsitraukti rinkėjų rūstybę – tam iki šiol nesiryžo nė viena Vyriausybė, todėl ir šioje srityje nieko nesitikima. Ekonomistai prognozuoja, kad geriausiu atveju bus atlikti kosmetiniai papudravimai, bet ne įvykdyta reali reforma.
„Valdžia turi saugoti ne darbuotojo darbo vietą, o patį darbuotoją, kaip Danijoje, kur darbdavys gali lengvai priimti, lengvai atleisti darbuotoją, o jau valdžia nepalieka jo likimo valiai. Jei Lietuvoje bus sugalvotas mechanizmas, kaip saugoti darbuotoją, darbo santykių lankstumą galima būtų padidinti. Kalbame apie fondo sukūrimą, iš kurio galėtų būti mokamos išmokos atleistiems darbuotojams: tai kažkas panašaus kaip garantinis fondas, iš kurio mokamos kompensacijos darbuotojams, dirbusiems bankrotą patyrusiose įmonėse. Šiandien nematau, kad vyktų rimtos diskusijos, kaip apsaugoti darbuotoją ir užtikrinti atleidžiamam darbuotojui finansinę pagalvę. Vyksta diskusijos, kaip neapsaugoti jo darbo vietos, todėl profsąjungos elgsis labai ryžtingai ir valdžia vėl atsitrauks“, – prognozuoja D.Arlauskas.
Neturėtų ateinančiais metais būti ir mokesčių pertvarkų, nors finansų ministras Rimantas Šadžius yra užsiminęs, kad bus apsispręsta dėl mokesčių reformos, taip pat ir progresinių mokesčių. Mokesčių pertvarkos darbo grupėje dalyvavęs S.Besagirskas tvirtina, kad grupė pristatė tik tarpinius rezultatus, tarp kurių būta gerų pasiūlymų, pavyzdžiui, ekonomisto Raimundo Kuodžio pasiūlyta pensijų reforma ar darbo jėgos apmokestinimo reforma, tačiau įpusėjus darbui buvo nuspausti stabdžiai ir darbo grupė išvaikyta.
„Tai parodė Vyriausybės nenorą ką nors daryti: jei būtų ketinama imtis reformos, ji būtų daroma dabar, o ne kitais metais ar kai užslinks kita mėnulio fazė“, – kritikuoja S.Besagirskas.
D.Arlauskas priduria, jog didelių pokyčių mokesčių srityje negalima tikėtis dar ir dėl to, kad tuomet Vyriausybei neišvengiamai tektų imtis nepopuliarių sprendimų, kaip nekilnojamojo turto visuotinis apmokestinimas (o tai būtų labai „nesocdemiška“), ir radikalių reformų, iš kurių akivaizdžiausia – viešojo sektoriaus mažinimas. Juk visuotinai pripažįstama, kad darbo sąnaudos Lietuvoje labai didelės, bet jas mažinant nukentėtų biudžetas. Sprendžiant, ką daryti, ir tektų imtis valdininkų atleidimo, kuris mažai tikėtinas.
Tad S.Besagirskas prognozuoja, kad planuota mokesčių reforma pasibaigs tuo, jog paskutiniais metais prieš rinkimus Vyriausybė labai simboliškai padidins minimalų atlyginimą, o valdančioji dauguma pateiks progresinių mokesčių įstatymo projektą, kurio labai aršiai niekas nestums ir greičiausiai jis nebus priimtas.

Mažos prekybos tinklams nepriklausančios parduotuvės provincijoje miršta, o štai didmiesčiuose daugėja specializuotų, daugiausia išskirtiniais produktais prekiaujančių parduotuvėlių, puikiai gebančių konkuruoti su tinklais. Būtent jų plėtra Lietuvoje ir turi geriausias perspektyvas.

Kas galėjo pagalvoti, kad per pačią krizę delikatesų parduotuvę Užupyje atidariusiems Editai Skripkaitei ir Vitui Petrėčiui taip puikiai seksis. Prietaringieji pasakytų, kad dėl viso pikto reikėtų tris kartus nusispjauti per petį. Vis dėlto nepaneigsi, kad pastarieji keleri metai šio nedidelio šeimos verslo kūrėjams buvo iš tiesų sėkmingi: tuo metu, kai ekonomika didžiuliais šuoliais smuko žemyn, Edita ir Vitas atidarė savo pirmą gurmaniškų gėrybių parduotuvę – Užupio krautuvę, ir ne tik nebankrutavo (nors ne vienas prognozavo būtent tai), bet patys susikūrė sau stabilų pajamų šaltinį ir sėkmingai verčiasi jau penktus metus.

„Kadangi atsidarėme per krizę, nepatyrėme skaudaus kritimo kaip kiti. Galima sakyti, nežinome, ką reiškia dirbti ne krizės sąlygomis, todėl mums dabar sekasi vis geriau, – sako Užupio krautuvės bendraturtė, pagal išsilavinimą istorikė E.Skripkaitė. – Manau, kad labai svarbu rasti savo nišą – kitoniškumą versle, ir tada viskas bus gerai. O kad galimybių užsiimti verslu yra, tai faktas.“

Kokybiškam maistui neabejingi Edita ir Vitas nutarė prekiauti delikatesais iš Italijos, Ispanijos, Graikijos, Prancūzijos: parduotuvė turi didelį aliejaus, sūrio, sveriamų alyvuogių, saulėje džiovintų pomidorų, vytinto kumpio ir kitokių delikatesų asortimentą. Tai daugiausia ypatingos kokybės produktai, vežami į Lietuvą iš kokio nors tolimo Italijos ar Ispanijos kaimelio ūkininkų, kuriuos susirado patys verslininkai. Kaip sako E.Skripkaitė, daugumą produktų jie su vyru pirma patys išbando ir tik tada pasiūlo pirkėjams, o tiekėjų randa daug keliaudami po specializuotas parodas ir Pietų Europos ūkius. Be to, išgirdę apie įdomių delikatesų ieškančius lietuvius, juos vis dažniau susiranda ir patys tiekėjai. „Būna, kas nors iš užsienio tiekėjų pasiūlo: mano pusbrolis viename Italijos kaime makaronus gamina, gal jums įdomu?“ – apie savo verslo ypatumus pasakoja pašnekovė.

Užupio krautuvėje maistas brangesnis nei prekybos centruose, be to, tų pačių gamintojų produktų prekybos tinklų parduotuvėse net nėra. Būtent tai ir padėjo pelnyti sėkmę Editos ir Vito įkurtai delikatesų krautuvei – pirkėjai dabar čia atvažiuoja pirkti iš viso miesto. „Dar vienas mūsų išskirtinumas – mes labai kokybiškai pjaustome vytintą mėsą. Tai svarbu, nes net ir geriausias pasaulyje vytintas kumpis bus nevalgomas, jei bus supjaustytas storais griežinėliais“, – priduria Edita.

Jei ne visa tai, Užupio krautuvė būtų buvusi eilinė parduotuvė, tik mažesnio asortimento, nei gali pasiūlyti mažmeninės prekybos rinkoje dominuojantys prekybos tinklai. Būtent šią klaidą ir daro dauguma mūsų smulkiųjų verslininkų: bando konkuruoti su tinklais, siūlydami iš esmės tuos pačius niekuo neišsiskiriančius produktus, bet tokie bandymai beveik visuomet būna iš anksto pasmerkti.

Specializuotos parduotuvėlės turi didžiausią potencialą

Lietuvoje, kaip ir Vakaruose, gyventojai daugiausia perka tinklinės prekybos parduotuvėse: „Nielsen“ duomenimis, 2012 m. prekybos tinklų parduotuvių apyvarta sudarė 84 proc. visos greito vartojimo prekių apyvartos šalyje, o likę 16 proc. teko nespecializuotoms mažoms maisto prekių parduotuvėms.

Didiesiems tinklams nepriklausančių mažų parduotuvių, kurių plotas neviršija 100 kv. m, Lietuvoje šiuo metu yra maždaug trys tūkstančiai. Beje, analitikai pastebi, kad tokio tipo parduotuvių kasmet mažėja, bet jų apyvarta išlieka stabili. Pavyzdžiui, pernai, „Nielsen“ duomenimis, mažų maisto prekių parduotuvių mažėjo apie 4 proc., bet jų apyvartos dalis nemažėjo ir jau penktus metus iš eilės siekia apie 16 proc. visos greito vartojimo prekių apyvartos. Pasak „Nielsen“ prekybos analitikos vadovo Rytų Europai Artūro Urbonavičiaus, tai rodo, kad mažesnis rinkoje įsitvirtinusių nedidelių parduotuvių skaičius (bei ateinantys pavieniai nauji stiprūs žaidėjai) vis tiek geba generuoti tas pačias pardavimo pajamas.

„Euromonitor International“ vyresnioji rinkos analitikė Roberta Kniuipytė papildo, kad dėl demografinių pokyčių ir prekybos tinklų plėtros mažos parduotuvės provincijoje traukiasi jau daugiau nei dešimtmetį. „Euromonitor International“ duomenimis, 2012 m. mažų nepriklausomų parduotuvių šalyje buvo apie 2200, o 2013 m. yra jau tik 2175.

Ši bendrovė kito tipo – specializuotas mažas parduotuves skaičiuoja atskirai, ir šie duomenys rodo, kad tokių parduotuvių Lietuvoje pamažu daugėja. „Pernai specializuotų delikatesų, gėrimų, tabako gaminių parduotuvių, įvairių kepyklėlių buvo apie 531, o šiemet yra kiek daugiau – 540. Būtent specializuotos parduotuvėlės, siūlančios pirkėjams išskirtinius gaminius ar maisto produktus, turi didžiausią potencialą. Gyventojų perkamoji galia didėja, tad didėja ir tokių parduotuvių poreikis“, – mano R.Kniuipytė.

Kauno regiono smulkiųjų ir vidutinių verslininkų asociacijos pirmininkas ir bendrovės „Talismanas tau“, valdančios šešias mažas maisto parduotuves provincijoje, savininkas Arturas Mackevičius ir pats turėjo progą įsitikinti, kad konkuruoti su prekybos tinklais – itin sunku. „Po to, kai Raudondvaryje parduotuvę atidarė „Iki“, mano dviejų čia turimų parduotuvių apyvarta iš karto krito beveik 40 proc. Dėl to jau sumažinome darbuotojų, bet vis tiek nežinia, ar atsilaikysime, – teigia A.Mackevičius. – Atsigaunant perkamajai galiai Vilniaus senamiestyje veikiančios parduotuvės, siūlančios produktų paįvairinimo ieškančiam miestiečiui, gal ir sugeba atsilaikyti bei plėstis, užtat mažos parduotuvės kaimuose masiškai nyksta. Ateityje močiutėms kaime teks sėsti ant dviračio ir minti po dešimt kilometrų iki artimiausios parduotuvės.“

Esminė taisyklė – nekopijuoti prekybos tinklų

Kaip rodo „Euromonitor International“ tyrimo duomenys, pagal specializuotų parduotuvėlių dalį visoje apyvartoje mes keliskart atsiliekame ir nuo Vokietijos, ir tuo labiau nuo Italijos, kur mažos šeimos verslų parduotuvės ypač populiarios. „Euromonitor International“ duomenimis, specializuotos mažos parduotuvės Lietuvoje šiemet sudarė apie 2 proc. visos maisto parduotuvių apyvartos, Vokietijoje – 10, o Italijoje – 16 proc.

Vis dėlto žvelgdamas plačiau į Vakarus A.Urbonavičius teigia, kad visoje Vakarų Europoje tradicinių nedidelių parduotuvių yra likę labai mažai (išimtis tik ta pati Italija), tad ir Lietuvoje vyksta tie patys natūralūs prekybos plėtros ir transformacijos procesai.

Vienas prekybos technologijų bendrovės „New Vision Baltija” įkūrėjų Evaldas Budvilaitis jai vadovauja ilgiau nei dvidešimt metų. Vis dėlto stagnacija čia net nekvepia – inovatyvumo ir veržlumo šiai įmonei galima tik pavydėti.

“Įmonė „New Vision Baltija“ patenka tarp dvidešimties svarbiausių IT paslaugų įmonių Baltijos valstybėse, o Lietuvoje ji yra dešimtuke”, – teigia asociacijos „Infobalt“ vykdomasis direktorius Edmundas Žvirblis.
Ši bendrovė teikia verslo valdymo sprendimus, sistemų integravimo bei priežiūros paslaugas prekybininkams ir, kaip teigia patys, parduoda ne produktus, kaip atskirus vienetus, bet produktų rinkinį individualiai kliento problemai spręsti.
Kadangi įmonė dirba su daugybe skirtingų partnerių visame pasaulyje, ji gauna labai daug pačios naujausios informacijos, nuolat jaučia rinkos pulsą, dėl to gali nujausti, kokie nauji produktai galėtų būti įdomūs bei naudingi klientams, ir netrunka jų pateikti. “Gal bus keista ir paradoksalu išgirsti, bet savo srityje „New Vision Baltija“ visame regione lygiaverčių konkurentų neturi”, – tvirtina E.Budvilaitis.
Šiuo metu „New Vision Baltija“ biurus turi penkiose šalyse, tačiau aktyviai veikia net septyniose. Kaip juokauja pats vadovas, lengviau pasakyti, su kuo iš civilizuotų valstybių jų įmonė nedirba, nei išvardyti, su kuo dirba. Svarbiausi įmonės klientai yra didesnieji prekybos centrų tinklai, tad į Baltijos šalis žiūrima kaip į bendrą namų rinką.
„Nuo 2004-ųjų mūsų verslo modelis nusistovėjo ir mes teikiame vienodas paslaugas Baltijos šalyse, o nuo 2008-ųjų visiškai persitvarkėme į kompaniją, kuriai, tarkime, Ryga ir Klaipėda visais atžvilgiais yra tas pats. Skirtumas tik tas, kad turime vesti atskirą buhalterinę apskaitą“, – aiškina vadovas ir patikslina, jog vis dėlto pasirinktas toks verslo modelis, kad didžioji dalis mokesčių sumokama ir daugiausiai darbuotojų dirba Lietuvoje.
Šalia aktyvaus darbo Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, kur „New Vision Baltija“ užsirekomendavo kaip sistemų integravimo inovatorė, įmonė siekia dirbti ir platesniuose vandenyse: šiuo metu tikslinėmis rinkomis pasirinktos Rusija ir Suomija, kur bandoma plėstis per ten įkurtas antrines įmones.
Tačiau plėtra šiai bendrovei nėra savitikslė. “Plėtra ir inovacijos svarbu, bet patenkinti esami klientai – svarbiau, – tikina E.Budvilaitis. – Esami klientai yra pagrindinis mūsų prioritetas. Juk mes dirbame su verslo sistemomis, kurios, kad veiktų tinkamai, turi būti aptarnaujamos nuolat. Ir ne tik aptarnaujamos: sistemos turi būti nuolat tobulinamos. Mes jau seniai supratome, kad labiausiai verslui padeda klientų rekomendacijos.”
Įmonės vadovas pabrėžia, kad jų veikloje pasitikėjimas yra esminis dalykas. Tai galioja ir skverbiantis į naujas rinkas, nes didelės tarptautinės bendrovės nelinkusios pasitikėti naujais žaidėjais. Tuo buvo galima įsitikinti „New Vision Baltija“ stengiantis įeiti į Suomijos rinką: nors šioje šalyje aktyviai dirbama jau kelerius metus, tik dabar į šią įmonę imama žvelgti rimtai ir atsiranda pirmųjų užsakymų.
„Kadangi visi mūsų klientai dideli, „persilaužę“ ir užsitarnavę jų pasitikėjimą, pasistūmėsime daug. Pavyzdžiui, darome ir kitą didelį projektą su vienu Rusijos prekybos tinklų, turinčiu apie 7 tūkst. parduotuvių. Pavykus čia (o jau matyti, kad bus gerai), atsiras dar daugiau naujų galimybių“, – prognozuoja E.Budvilaitis.

Inovacijos tokio tipo įmonei – būtinybė

Nepaisant požiūrio, jog svarbiausia, kad būtų patenkinti jau esami klientai, inovacijoms bendrovėje „New Vision Baltija“ skiriamas didelis dėmesys. Tai įrodo ir faktas, kad 2008 m. ji tapo Žinių ekonomikos įmone.
Vienas pirmųjų „New Vision Baltija“ darbuotojų Saulius Kargaudas, dabar vadovaujantis įmonei „Kemek Engineering“, aiškina, kad tokio tipo įmonėms abu šiuos dalykus būtina suderinti: „Plečiantis, stengiantis įeiti į naujas rinkas, iš akių negalima pamesti jau esamų klientų ir kartu daug dėmesio būtina skirti vidaus rinkai, antraip tavęs rinkoje greitai gali nebelikti. O kadangi tai yra technologijų įmonė, ji nori nenori turi nuolat pasiūlyti ką nors naujo.”
Nors pažvelgus į bendrovės pajamų struktūrą matyti, kad maždaug pusę apyvartos sudaro svetimų produktų pardavimas, o kitą pusę – savo paslaugų, programinės įrangos kūrimas, diegimas ir aptarnavimas, jei kalbėtume apie grynąją sukuriamą vertę, apie 90 proc. sudarytų jų pačių produktai ir paslaugos.
Taigi bendrovėje „New Vision Baltija“ į inovacijas investuojama nuolatos: bendros išlaidos šioje srityje jau viršija 2 mln. Lt (iš jų daugiau nei pusė skirta visiškai naujiems produktams kurti). Ši tendencija nesikeičia jau ne vienus metus. Be to, kaip pabrėžia E.Žvirblis, ši įmonė atlieka taikomuosius mokslinius tyrimus, kuriais siekiama sukurti integruoto savitarnos sistemų sprendimo, skirto mažmeninei prekybai, prototipą.
Pats E.Budvilaitis išskiria dvi pagrindines inovacijų kūrimo ir diegimo kryptis: pirmiausia padėti prekybininkams sumažinti sąnaudas ir tinkamiau aptarnauti pirkėjus: „Daug dėmesio skiriame sąnaudų mažinimui atsiskaitymo taške. Į tai įeina viskas, kas susiję su kasų zonos optimizavimu ir pertvarka, pradedant nuo prekybos tinklo „Iki“ įdiegtų „Bitučių“ ir baigiant mobiliuoju apsipirkimu. Antra, kuriame inovacijas, padedančias parduoti daugiau: čia, pavyzdžiui, dirbame su lojalumo sistemomis, su duomenų apie pirkėjus analizavimu, leidžiančiu tinkamiau personalizuoti pasiūlymus.“
O kas, jo manymu, didžiausią potencialą turės ateityje? Ponas Evaldas neabejoja, kad išmanieji prietaisai. Be abejo, „New Vision Baltija” stengsis tai vienaip ar kitaip išnaudoti. Pavyzdžiui, jau šį mėnesį jie pristatys naują savo produktą – mobiliąją lojalumo kortelių piniginę „Lwallet“. Ji ne tik leis nebesinešioti daugybės susikaupusių kortelių (ir išvengti apmaudo, kai kokią nors iš jų pamiršti būtent tada, kada jos labiausiai reikia), bet ir padės prekybininkams geriau surinkti duomenis apie pirkėjus bei išvengti šiems neaktualių pasiūlymų siuntimo. „Tai nėra itin nauja, bet tikrai patogu“, – neabejoja vadovas.

Kiekvieną savaitę verslo pardavimo tarpininkavimo profesionalai sulaukia keleto prašymų parduoti vidutines ar apystambes įmones, o siūlymų įvairiausiuose interneto portaluose įsigyti smulkius versliukus – tiesiog debesis.

Bemaž dvejus metus už 2,4 mln. Lt pardavinėjamas kažkada buvęs garsus restoranų ir užeigų tinklo restoranas „Dvarkiemis“ šalia Trakų savininko vis dar neturi. Jau greit metai, kai buvo paskelbta ir apie didžiausią restoranų tinklą Baltijos šalyse turinčio „Čili Holdings“ pardavimą. Analitikų vertinimu, tinklas galįs būti vertas nuo 70 iki 100 mln. Lt. Tačiau šiuo metu iškabas keičiantis, restruktūrizuojamas restoranų tinklas kol kas valdomas tų pačių savininkų.
Kol kas negirdėti ir kad būtų įvykę pokyčių dar šįmet balandį apie savo plėtrą ir kartu 75 proc. akcijų dalies pardavimą investuotojui pasiskelbusios didžiausios šalies elektroninės parduotuvės „Pigu.lt“ akcininkų gretose.
Po pusmetį, metus ir ilgiau pardavinėjamos ir daugybė kitų, mažiau žinomų prekybos, aptarnavimo srities, logistikos, statybos ir gamybos įmonių. Iš tikrųjų parduodamų įmonių pasiūla tokia plati ir įvairi, kad kyla klausimas, ką ši tendencija reiškia: ar verslininkai nujaučia naują krizės bangą, ar, priešingai, sulaukė, kol po pasaulio ūkio ir finansų krizės jų įmonės vėl pasieks piką, ir todėl parduoda?

Rizikingiausios – be tarpininkų parduodamos smulkiausios įmonės

Didžiausias sujudimas – pačių smulkiausių įvairių segmentų įmonių sektoriuje: nuo kioskų tipo greitojo maitinimo užeigų, kirpyklų, grožio salonų, siuvyklų, dėvėtų ir naujų drabužių parduotuvių, jaunavedžių ir proginių drabužių nuomos salonų, jaunimo nakvynės namų, statybos ir logistikos įmonių, pavienių autoservisų, elektroninių parduotuvių iki interneto žiniasklaidos portalėlių. Jų parduodama nesuskaičiuojama daugybė.
Paprastai tokius ypač smulkius versliukus, parduodamus už sumas nuo kelių šimtų litų iki 300 tūkst. Lt, stengiasi parduoti patys jų savininkai, nesamdydami jokių pardavimo konsultantų. O jei pirkėjas nori patikrinti tokio verslo mokestinę, finansinę ar teisinę istoriją, turi arba pats labai gerai išmanyti visus galimus nuslėpti niuansus ir žinoti, kur reikėtų tikrinti galimus „sumerktus“ galus, arba samdytis teisininkus ar finansininkus. Tačiau derybos su tokiai verslininkais ypač sunkios – jie iš visų verslus parduodančių asmenų sunkiausiai linkę derėtis dėl kainos: bijodami, kad pirkėjas jų neapmautų, visiškai neadekvačiai vertina savo parduodamą prekę. Tuo įsitikino ir „Veido“ žurnalistė, atlikusi nedidelį eksperimentą ir paskambinusi apie trisdešimčiai parduodamų pačių smulkiausių įmonių savininkų.
Štai sostinėje, Kalvarijų gatvėje, antrą mėnesį veikiančios kiosko tipo greitojo maisto užkandinės, kurios vienos dienos apyvarta tesiekia 30–40 Lt, savininkas už savo verslą norėtų gauti 115 tūkst. Lt. Jis apie savo parduodamą esą puikų verslą kalba taip įtikinamai, kad, regis, pardavinėtų ne mažiau kaip nuo nepriklausomybės pradžios Gedimino prospekte veikiančią amerikietiškų sumuštinių oazę. Vaikinui nė motais, kad jo kioske nėra kanalizacijos, vanduo – šuliny, šildytis reikia elektriniu radiatoriumi ir kas mėnesį dar pakloti po 600 Lt už sklypo, ant kurio pastatytas kioskas, nuomą.
Pralinksmino ir jaunimo namų šalia stoties verslo savininkė. Ji už 90 tūkst. Lt parduoda iš esmės verslo iliuziją: yra interneto svetainė, klientų atsiliepimai, dar pažadėjo pamokyti, kaip elgtis su rezervavimo tinklalapiais, ir viskas. Patalpos, pasirodo, nuomojamos, bet jokios ilgalaikės sutarties nėra, tad įsigijus tokį “verslą” patalpų savininkas naujai iškeptą verslininką gali paprasčiausiai išmesti į gatvę, ir verslas baigtas. Bet pardavėja aiškino, kad verslas esąs puikus, ji pati iš jo per mėnesį gaunanti 3 tūkst. Lt atlyginimą ir dar galinti išlaikyti dvi pagalbininkes. Tiesa, joms mokamos nedidelės algos.
Puikų verslą už 30 tūkst. Lt teigia parduodanti ir nuo šio rugsėjo J.Basanavičiaus gatvėje veikiančio, bet jau kitiems siūlomo limfodrenažinio salono savininkė. Paklausta apie klientų srautus ir pajamas, moteris pradėjo painiotis ir vardyti nelogiškus skaičius.
O štai prieš dvejus metus įsteigtos transporto įmonės savininkas mano, kad tik vienus metus tarptautiniais pervežimais užsiėmusi jo įmonė verta ne mažiau kaip 35 tūkst. Lt. Į šią kainą įeina, pardavėjo žodžiais, geras firmos vardas ir dar beveik trejus metus galiosianti licencija. Ir nieko daugiau.
Nustebino ir jaunavedžių bei proginių drabužių salono Kaune savininkės, kurios apsigalvojo ir dabar nusprendė pardavinėti tik dalį verslo, tai yra šimtą proginių ir dvi dešimtis verstuvinių suknelių už 15 tūkst. Lt. O jas įsigijus dar teks ieškotis vietos salonui, nes verslo pardavėjos toje pačioje vietoje ir toliau užsiimsiančios ta pačia veikla.
Dar linksmiau nuteikė neveikiančios elektroninės vaikų drabužių parduotuvės, parduodamos už 600 Lt, savininkė. Girdi, verslas esąs perspektyvus, puikus, nesvarbu, kad ši svetainė nėra priėmusi nė vieno užsakymo, – esą klientų kasdien „nemunais plaukia“.
Tai tik keletas labiausiai įstrigusių keistų parduodamo smulkiojo verslo pavyzdžių. Iš tikrųjų miglotus smulkiuosius verslus pardavinėjančių keistuolių – daugybė. Ypač didelė gausa siūlančiųjų pirkti e. parduotuves, žiniasklaidos portalus, statybos, logistikos, prekybos įmones, kirpyklas ir grožio salonus. Bet nė vienas rimtas verslo pardavimo konsultantas nesigilina ir neanalizuoja tokių įmonėlių pardavimo tendencijų.
Paprastai skelbimai apie pačių smulkiausių įmonių pardavimą būna bendruose skelbimų portaluose, kuriuose greta rasi skelbimų ir apie parduodamą padangų komplektą, ir apie skalbyklę, ir apie nuomojamą butą, ir dar balažin ką.
„Rimti investuotojai tokių skelbimų svetainių neskaito ir tokių verslų neperka. O mums finansiškai neapsimoka konsultuoti tokių verslininkų, nes tai per smulku“, – tikina vidutinio dydžio įmonių pardavimo tarpininkavimu užsiimančios UAB „Intelligent capital“, valdančios portalą ~parduoduversla.lt~, direktorius Linas Kliukas.
Jo žodžiais, tokių verslų pardavėjo ir pirkėjo santykiai klostosi panašiai kaip derybos dėvėtų automobilių turguje, kai pirkėjas įrodinėja pardavėjui, kad šio siūlomas automobilis ne tik “daužtas”, bet ir skendęs per potvynį, o pardavėjas dievažijasi, jog tikrai ne: juo važinėjo vokietis pensininkas, ir tik savaitgaliais.
Taigi bendruose skelbimuose rasti dėmesio vertą smulkią įmonėlę yra tas pats, kas ieškoti vakarykštės dienos: daug niekalo ir labai didelė rizika.
„Tiesa, kartais nutinka, kad smulkiosios ar ir vidutinio dydžio įmonės savininkas po nesėkmingų bandymų savarankiškai parduoti verslą kreipiasi į mus dėl tarpininkavimo. Bet jei tik sužinome, kad jis prieš tai buvo pasiskelbęs kažkokiose skelbimų svetainėse, nurodome nedelsiant iš ten išimti duomenis apie parduodamą įmonę, nes tai gali pakenkti sandoriui“, – aiškina L.Kliukas.

Šiandien Lietuvos bankai vis dar linkę neprisiimti absoliučiai jokios rizikos, tad drąsiau skolina tik Vyriausybei arba itin sėkmingai veikiančioms įmonėms, o sumažėjusias pajamas iš skolinimo kompensuoja keldami paslaugų įkainius.

Jau penktus metus iš eilės Lietuvoje veikiantys bankai nerodo jokio noro sugrįžti prie savo ištakų ir pradėti gyventi iš skolinimo veiklos, o akcininkų nustatytą pelningumą bando pasiekti karpydami sąnaudas: uždarinėdami skyrius, mažindami darbuotojų skaičių, viliodami klientus į internetinę bankininkystę, taip pat didindami pajamas iš bankų įkainių. Tad šiais laikais bankai vis mažiau beprimena klasikinį banko suvokimą – kaip įmonės, kuri uždirba rizikuodama ir už palūkanas skolindama pinigus kitų verslų projektams. Būtent rizikos šiandien bankai kratosi it ugnies.
Tiesa, praėjus beveik penkeriems metams situacija galiausiai stabilizavosi ir nuo dugno pamažu lyg ir kylama: nors ir kukliai, naujų paskolų apimtys kas mėnesį didėja. Pavyzdžiui, šiemet per devynis mėnesius, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, naujų paskolų įmonėms ir namų ūkiams išduota 12 proc. daugiau. O naujos paskolos verslui ėmė didėti pirmą kartą po ketverių metų pertraukos – per devynis šių metų mėnesius naujų paskolų išduota 17 proc. daugiau.
Kita vertus, kaip pastebi ekonomistas prof. Antanas Buračas, nors naujų paskolų apimtys didėja, bendras paskolų portfelis iš vietos praktiškai nejuda: Lietuvos banko (LB) duomenimis, praėjusių metų antrąjį ketvirtį bankų klientams suteiktų paskolų suma siekė 53,3 mlrd. Lt, o šių metų antrąjį ketvirtį – 51,4 mlrd. Lt. Vadinasi, grąžintų paskolų bankai neperskolina, o veikiausiai vis dar išsiunčia motininiams bankams atgal į Skandinavijos šalis.
A.Buračas atkreipia dėmesį, kad šiandien ryškesnis paskolų portfelio augimas matyti tik viename segmente: palyginus pirmuosius du šių metų ketvirčius su praėjusių metų, beveik milijardu litų, arba 43 proc., padidėjo paskolos valdžios institucijoms. „Nes Vyriausybė – patikimas, stabilus klientas. Kita vertus, manau, kad paskolų valstybės institucijoms didėjimas susijęs ir su griežtesne Bazelio komiteto, o kartu ir Europos centrinio banko (ECB) bei LB finansinio stabilumo priežiūra, – griežčiau vertinamos paskolų gavėjų turtinės garantijos ir galimybės laiku grąžinti skolintas lėšas“, – komentuoja A.Buračas.
„Kadangi valstybė sugeba pasiskolinti užsienio rinkose, o blogiausiu atveju gali pakelti mokesčius ir taip padidinti įplaukas į biudžetą, tai yra mažiausiai rizikingas segmentas tarp visų. Dėl to bankai mielai dalyvauja Vyriausybės vertybinių popierių emisijose ar suteikia paskolas „Sodrai“. O paskolų didėjimo dinamika turėtų būti vertinama iš bendro portfelio atėmus paskolas valdžios institucijoms, nes jos tiesiogiai nesusijusios su ekonomikos plėtros galimybėmis. Eliminavus šį segmentą, dar labiau apčiuopiamas paskolų portfelio susitraukimas“, – aiškina ministro pirmininko patarėjas finansų klausimais Stasys Jakeliūnas.

Lietuva vis dar nepasitikima?

Kaip rodo Skandinavijos bankų elgesys Lietuvoje tiek per spartų ekonomikos kilimo, tiek per dar spartesnį ekonomikos smigimo laikotarpį, jų politika keičiasi pagal tai, kaip jie vertina šalies perspektyvas. Lietuvos ekonomika kyla jau ne vienus metus iš eilės, tad kodėl motininiai bankai iš Skandinavijos dar neįjungė žalios šviesos aktyvesniam skolinimui?
Norint atsakyti į šitą klausimą, nepriklausomas finansų analitikas Valdemaras Katkus siūlo pažvelgti į paprastą rodiklį – paskolų santykį su lietuviškais indėliais. Šis rodiklis atskleidžia, ar bankai paskolas dengia iš susirinktų vietinių indėlių, ar vis dar yra priklausomi nuo motininių bankų.
„Jei paimsime penkis skandinavų bankus, kurie Lietuvoje sudaro visą bankininkystės esmę, tai 2008 m. penkių skandinavų bankų paskolų ir indėlių santykio vidurkis siekė apie 300 proc. Tai reiškia, kad bankai buvo išdavę tris kartus daugiau paskolų, nei turėjo lietuviškų indėlių. Šiemet po 9 mėn. šis rodiklis siekia maždaug 150 proc. Vadinasi, 2008 m. prie vieno sutaupyto lito skandinavai papildomai pridėdavo du litus, o šiuo metu – tik 50 centų. Taigi skandinavai didžiumą pinigų jau susigrąžino, o jei dar labiau išsigąs, gali mus apskritai palikti iš esmės tik su lietuviškais indėliais“, – „Veidui“ aiškino ekspertas. Jis suskaičiavo, kad nuo krizės pradžios skandinaviški bankai iš Lietuvos išpompavo net 17 mlrd. Lt.
Staigiai iš šalies ištraukus tokį kiekį pinigų, ekonomika buvo praktiškai paralyžiuota.
Iš penkių skandinavų bankų lietuviškais indėliais paskolas šiandien dengia tik vienintelis „Swedbank“. Pasak V.Katkaus, šio banko paskolų ir indėlių santykis sudaro 98 proc.,  tai yra jis išdavęs mažiau paskolų, nei turi indėlių.
„Kiti keturi skandinavų bankai priklauso nuo to, kaip situaciją vertina būstinės Švedijoje, Norvegijoje ar Danijoje. Kitaip tariant, šiuo metu paskolų didėjimas galimas tik tokiu atveju, jei patronuojantys bankai pradės leisti vietiniams bankams daugiau skolinti verslo įmonėms. O patronuojantys bankai į Baltijos šalis žiūri kaip į vis dar rizikingą zoną, nes įvertina visą riziką. Su Lietuva viskas gerai, bet baimę centrinės skandinavų bankų būstinės importuoja iš euro zonos“, – dėsto V.Katkus.
Jo nuomone, bankai įvertina faktą, kad ECB yra prispausdinęs labai daug pinigų, kurie valstybinių paskolų formomis suteikti komerciniams bankams, – šias paskolas ECB turėtų pradėti atsiiminėti nuo ateinančių metų antrosios pusės. O jei pinigų masė rinkoje pradės mažėti, palūkanos gali pradėti augti, ir kyla klausimas, kaip tai paveiks lietuvišką eksportą į euro zoną.
„Įmonės supranta šituos dalykus, nes tos, kurios eksportuoja į euro zoną, negauna ilgesnių kontraktų nei pusmečiui, o norint investuoti reikia turėti ilgalaikių kontraktų. Trumpalaikiai kontraktai reiškia, kad užsieniečiai irgi nežino, ar galės tiek pirkti, kiek pirko iki šiol“, – priduria V.Katkus.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Ekonomikos ir finansų departamento analitikas Aleksandras Izgorodinas sutinka, kad Lietuvos verslo įmonės neskuba imti naujų paskolų. Verslas mato neapibrėžtumą dėl Rusijos ir euro zonos ekonomikos perspektyvų, todėl įmonės arba linkusios palaukti, arba finansuoti investicijas iš nuosavų lėšų, sukauptų ekonomikai atsigaunant. LPK lūkesčių indeksas rodo, kad didžiausią paskolų paklausą artimiausiu metu jaus vos pora sektorių – medienos bei baldų ir chemijos pramonė.
Kita vertus, netrukus įmonės bus priverstos nori nenori belstis į bankų duris, nes kol kas pramonės srityje investicijos 50 proc. mažesnės nei prieš krizę, o gamybinių pajėgumų išnaudojimo lygis pasiekė beveik maksimalų lygį – 73 proc. Tad norėdamos išlikti konkurencingos ir patenkinti užsakymų poreikį, toliau atidėlioti investicijų įmonės nebegalės. „Tad jei pasitvirtins hipotezės dėl euro zonos ekonomikos atsigavimo, jei matysime normalią makroekonominę būklę Rusijoje, galima tikėtis, kad kitais metais kreditavimo paklausa didės“, – prognozuoja A.Izgorodinas.
Ekonomistas priduria, kad paskolų poreikį paskatins ir kitais metais prasidedantis naujas 2014–2020 m. ES finansavimo laikotarpis – dalį investicijų bendrovės finansuos ES parama, o dalį – skolintomis lėšomis.
Paskolų portfelio augimo artimiausiais metais tikisi ir S.Jakeliūnas, nors kaip galimą kliūtį jis mato sugriežtėjusią LB ir europinių institucijų priežiūrą, kuri gali lemti dar mažesnį bankų apetitą plėtoti savo veiklą.
„Tai gali lemti, kad paskolų portfelio plėtra gali ir nepasiekti to lygio ar tempo, kurio mūsų šaliai reikėtų. Beliks žiūrėti, ar ir tebebūsime priklausomi nuo skandinaviškų bankų politikos, ar turėsime kitų alternatyvų“, – svarsto S.Jakeliūnas.
O alternatyvų ekspertas mato: gali atsirasti bankų iš kitų šalių, kurie kitaip matys Lietuvos rinką ir galimybes joje, arba valstybinis komercinis bankas, nors jis ir turi savo rizikų, arba Lietuvos paštas gali plėsti finansinių paslaugų spektrą ir įžengti į kreditavimo rinką, nes atlieka dalį mokėjimo funkcijų, turi plačią infrastruktūrą. „Parengęs informacines sistemas ir gavęs licencijas, Lietuvos paštas teoriškai galėtų vykdyti kreditavimo veiklą“, – mano S.Jakeliūnas.

Į “Veido” klausimus atsako advokatų kontoros “Sorainen” vadovaujantysis partneris, Įmonių įsigijimų ir susijungimų bei privataus kapitalo praktikos grupės vadovas Laimonas Skibarka.

VEIDAS: Per krizę nemažai stambių įmonių būdavo parduodamos dėl to, kad pristigdavo apyvartinių lėšų, o bankai neskolindavo, be to, daugelis parduodamų verslų turėjo nemažų skolų “Sodrai”, Valstybinei mokesčių inspekcijai, darbuotojams, tiekėjams. O kaip šiandien atrodo savo verslą parduodančio asmens portretas?
L.S.: Iš tiesų per krizę daugiausia buvo parduodamos bankų kampe užspeistos įmonės. Šiandien padėtis iš esmės pasikeitusi. Parduodama vis daugiau įmonių, kurios dabar patiria patį pakilimą ir kurių pardavimui akcininkai ruošėsi jau seniai. Pagrindinė priežastis – kartų kaita. Daugėja atvejų, kai rimti verslininkai, savo veiklą pradėję iš karto po nepriklausomybės atkūrimo, nori trauktis iš verslo dėl solidaus savo amžiaus, nes neturi kam palikti įsukto verslo.
Kita pardavėjų grupė – verslininkai, besitraukiantys dėl stiprėjančios konkurencijos. Jie mato, kad ateityje bus vis sudėtingiau, todėl verslą parduoda, kol už jį galima gauti gerą kainą.
Trečioji stambių verslų pardavėjų grupė – verslininkai, sulaukę gero pasiūlymo. Paprastai tai būna tokie atvejai, kai į Lietuvos ar Baltijos šalių rinką ateinantys užsienio investuotojai stambių, perspektyvių įmonių savininkams pasiūlo gerą kainą.
VEIDAS: Kas šiandien aktyvesni – verslų pardavėjai ar pirkėjai?
L.S.: Krizės laikotarpiu aktyvesni buvo pardavėjai, o pirkėjų būta kur kas mažiau. Šiandien pirkėjų jau gerokai daugia nei prieš trejus metus, o pardavėjų aktyvumas išliko toks pat.
Tiesa, akivaizdus pokytis yra tas, kad sumažėjo atotrūkis tarp pardavėjo ir pirkėjo lūkesčių. Atvejai, kai taip ir nesuderama dėl kainos, vis retesni, užtat ir sandorių įvyksta gerokai daugiau. Beje, šiandien tikrai yra geras laikas parduoti verslą.
Dar viena akivaizdi tendencija, kad iki krizės bendroje visų įmonių įsigijimo sandorių statistikoje dominavo užsienio investuotojai, o dabar, pagerėjus vietos įmonių balansams, įmonėms turint laisvų lėšų, pastebima, kad aktyvesni tampa vietos investuotojai.
Be to, pastaruoju metu Lietuvoje vis aktyvesni tampa rizikos kapitalo fondai. Jie gerokai pagyvino pardavimo rinką.
VEIDAS: Jūsų žiniomis, kaip pasikeitė investuotojų lūkesčiai: kaip greitai, jų vertinimu, turi atsipirkti investicija?
L.S.: Svarbu, koks tai investuotojas – finansinis ar strateginis. Jei finansinis, dažniausiai tai bus rizikos (privataus) kapitalo fondas, tada įsigydamas įmonę jis kelia klausimą, ar ši auganti, kokie yra pinigų srautai, kokios eksporto apimtys, ar galima įmonės veiklą išplėsti į kitas šalis, kiek stipri įmonės strategija ir komanda ir ar įsigytą įmonę po trejų–penkerių metų bus galima pelningai parduoti.
Strateginiam investuotojui svarbesni kiti dalykai, o labiausiai – užimama rinkos dalis. Strateginiai investuotojai paprastai būna konkurentai, ir jų tikslas – veiklos sinergija, kad vieną sudėjus su vienu išeitų du arba trys. Kitaip tariant, kad įsigijus konkurentą būtų galima išauginti pajamas.
Užsienio investuotojai dažnai įsigyja dideles ir stiprias įmones, nes tai greitesnis ir lengvesnis būdas įeiti į rinką, nei, tarkime, steigti naują įmonę ir pradėti naują verslą.
Beje, rizikos kapitalo fondai dažniausiai linkę įsigyti ne visas įmonės akcijas, bet tik dalį paketo, o strateginiai investuotojai ir Lietuvoje investuojantys užsieniečiai dažniausiai įsigyja visą šimtą procentų įmonės akcijų, ir pardavėjas turi įsipareigoti visiškai pasitraukti iš parduoto verslo, tai yra nekurti konkuruojančios įmonės.
VEIDAS: Kokie parduodami verslai (sektoriai) patraukliausi pirkėjams?
L.S.: Pastaruosius dvejus metus ypač aktyviai domimasi finansų sektoriumi. Tai iš dalies lėmė faktas, kad nebeliko dviejų stambių bankų – AB „Snoro“ ir AB Ūkio banko. Vienas didžiausių sandorių buvo Ūkio banko gerosios dalies įsigijimas. Ją įsigijo AB Šiaulių bankas. O Lietuvos paštas įsigijo bankrutavusio banko „Snoras“ kioskus. Taip pat parduota ir išperkamosios nuomos bei vartojimo kreditų bendrovė „Snoro“ lizingas“, kurią įsigijo Estijos bankas LHV ir jo partnerė investicinė bendrovė RAZFin, kurią kontroliuoja „Žabolis ir partneriai“ bei Rakauskų šeima. Šiuo metu parduodama ir UAB „Finasta“. O pirkimo išsimokėtinai bei vartojimo kreditų bendrovę „General Financing“ įsigijo Švedijos finansų bendrovė AB „Marginalen“.
Be to, palyginti su ikikriziniais metais, šiandien akivaizdžiai matomas įvairių investuotojų, ypač rizikos kapitalo fondų, susidomėjimas Lietuvos gamybos įmonėmis, kurios daug produkcijos eksportuoja, taip pat IT, sveikatos paslaugų ir šiek tiek energetikos bendrovėmis.
VEIDAS: Ką jūs šiandien vadintumėte greitu, sėkmingu verslo pardavimo sandoriu?
L.S.: Greitas sandoris yra toks, kuris trunka vieną du mėnesius, bet ir jei įmonė parduodama per tris–šešis mėnesius, tai visai normalu. Bet dažniausiai pardavimui reikia ruoštis pusę metų ar net metus dvejus.
Iš tikrųjų kuo parduodamas verslas didesnis, tuo didesnė pardavimo rizika ir tuo atsakingiau reikia ruoštis pardavimui. Kad ir kaip gerai išmanai savo verslą, jo pardavimas yra atskiras verslas, ir tai turi daryti profesionalai. Vis daugiau Lietuvos verslininkų šitai supranta. Neseniai atlikome stambių įmonių akcininkų apklausą, kaip jie elgtųsi, jei sumanytų parduoti verslą. 70 proc. visų apklaustų įmonių savininkų nurodė, kad samdytų advokatų kontorą, 19 proc. – investicinį banką, o likusieji – audito kompaniją.
Tačiau kai kuo lietuviai verslininkai dar skiriasi nuo užsieniečių. Pirmiausia mūsų verslininkai turėtų įsisąmoninti taisyklę, kad anksčiau ar vėliau vis viena teks spręsti, ką daryti su išplėtotu verslu: parduoti ar perleisti vaikams. Iš tikrųjų verslo pardavimui reikėtų ruoštis vos pradėjus verslą, o ne tada, kai ištinka bėda. Prieš pradėdami pardavinėti įmonę, akcininkai turėtų patys atlikti visų sutarčių auditą, peržiūrėti visą mokestinę, finansinę, teisinę dokumentaciją. Galbūt yra kažkokių pamirštų įsipareigojimų, kurie, aptikti pirkėjo jau vykstant pardavimo procesui, smarkiai sumažins įmonės vertę.
Beje, kalbėdamas apie investuotojus atkreipčiau dėmesį, kad Lietuvoje investuojantys užsieniečiai, ypač amerikiečiai, priešingai nei vietos investuotojai, vertina ne tik įsigyjamų įmonių mokestinę, finansinę, teisinę praeitį, bet ir įmonės reputaciją, veiklos skaidrumą. Užsienio investuotojai aiškinasi, ar ketinama įsigyti įmonė nebuvo patekusi į viešųjų pirkimų skandalus, neturėjo kitokių korupcinių nusižengimų. Lietuviai investuotojai tokiam patikrinimui vis dar taupo.
Rizikos kapitalo fondams labai svarbu, kas paskutiniais prieš pardavimą metais vadovavo įmonei – akcininkas ar samdomas vadovas. Finansiniai investuotojai ypač atsargiai žiūri į įmones, kurioms vadovavo patys akcininkai, nes tai signalas, kad akcininkas neparengė rimtos, verslą galinčios perimti vadovų komandos ir kad pasitraukus pagrindiniam akcininkui įmonės veikla gali susvyruoti. Iš tikrųjų, kai įmonę valdo ne akcininkas, o samdomas vadovas, jos vertė būna gerokai didesnė.
Į “Veido” klausimus atsako advokatų kontoros “Sorainen” vadovaujantysis partneris, Įmonių įsigijimų ir susijungimų bei privataus kapitalo praktikos grupės vadovas Laimonas Skibarka.

VEIDAS: Per krizę nemažai stambių įmonių būdavo parduodamos dėl to, kad pristigdavo apyvartinių lėšų, o bankai neskolindavo, be to, daugelis parduodamų verslų turėjo nemažų skolų “Sodrai”, Valstybinei mokesčių inspekcijai, darbuotojams, tiekėjams. O kaip šiandien atrodo savo verslą parduodančio asmens portretas?
L.S.: Iš tiesų per krizę daugiausia buvo parduodamos bankų kampe užspeistos įmonės. Šiandien padėtis iš esmės pasikeitusi. Parduodama vis daugiau įmonių, kurios dabar patiria patį pakilimą ir kurių pardavimui akcininkai ruošėsi jau seniai. Pagrindinė priežastis – kartų kaita. Daugėja atvejų, kai rimti verslininkai, savo veiklą pradėję iš karto po nepriklausomybės atkūrimo, nori trauktis iš verslo dėl solidaus savo amžiaus, nes neturi kam palikti įsukto verslo.
Kita pardavėjų grupė – verslininkai, besitraukiantys dėl stiprėjančios konkurencijos. Jie mato, kad ateityje bus vis sudėtingiau, todėl verslą parduoda, kol už jį galima gauti gerą kainą.
Trečioji stambių verslų pardavėjų grupė – verslininkai, sulaukę gero pasiūlymo. Paprastai tai būna tokie atvejai, kai į Lietuvos ar Baltijos šalių rinką ateinantys užsienio investuotojai stambių, perspektyvių įmonių savininkams pasiūlo gerą kainą.
VEIDAS: Kas šiandien aktyvesni – verslų pardavėjai ar pirkėjai?
L.S.: Krizės laikotarpiu aktyvesni buvo pardavėjai, o pirkėjų būta kur kas mažiau. Šiandien pirkėjų jau gerokai daugia nei prieš trejus metus, o pardavėjų aktyvumas išliko toks pat.
Tiesa, akivaizdus pokytis yra tas, kad sumažėjo atotrūkis tarp pardavėjo ir pirkėjo lūkesčių. Atvejai, kai taip ir nesuderama dėl kainos, vis retesni, užtat ir sandorių įvyksta gerokai daugiau. Beje, šiandien tikrai yra geras laikas parduoti verslą.
Dar viena akivaizdi tendencija, kad iki krizės bendroje visų įmonių įsigijimo sandorių statistikoje dominavo užsienio investuotojai, o dabar, pagerėjus vietos įmonių balansams, įmonėms turint laisvų lėšų, pastebima, kad aktyvesni tampa vietos investuotojai.
Be to, pastaruoju metu Lietuvoje vis aktyvesni tampa rizikos kapitalo fondai. Jie gerokai pagyvino pardavimo rinką.
VEIDAS: Jūsų žiniomis, kaip pasikeitė investuotojų lūkesčiai: kaip greitai, jų vertinimu, turi atsipirkti investicija?
L.S.: Svarbu, koks tai investuotojas – finansinis ar strateginis. Jei finansinis, dažniausiai tai bus rizikos (privataus) kapitalo fondas, tada įsigydamas įmonę jis kelia klausimą, ar ši auganti, kokie yra pinigų srautai, kokios eksporto apimtys, ar galima įmonės veiklą išplėsti į kitas šalis, kiek stipri įmonės strategija ir komanda ir ar įsigytą įmonę po trejų–penkerių metų bus galima pelningai parduoti.
Strateginiam investuotojui svarbesni kiti dalykai, o labiausiai – užimama rinkos dalis. Strateginiai investuotojai paprastai būna konkurentai, ir jų tikslas – veiklos sinergija, kad vieną sudėjus su vienu išeitų du arba trys. Kitaip tariant, kad įsigijus konkurentą būtų galima išauginti pajamas.
Užsienio investuotojai dažnai įsigyja dideles ir stiprias įmones, nes tai greitesnis ir lengvesnis būdas įeiti į rinką, nei, tarkime, steigti naują įmonę ir pradėti naują verslą.
Beje, rizikos kapitalo fondai dažniausiai linkę įsigyti ne visas įmonės akcijas, bet tik dalį paketo, o strateginiai investuotojai ir Lietuvoje investuojantys užsieniečiai dažniausiai įsigyja visą šimtą procentų įmonės akcijų, ir pardavėjas turi įsipareigoti visiškai pasitraukti iš parduoto verslo, tai yra nekurti konkuruojančios įmonės.
VEIDAS: Kokie parduodami verslai (sektoriai) patraukliausi pirkėjams?
L.S.: Pastaruosius dvejus metus ypač aktyviai domimasi finansų sektoriumi. Tai iš dalies lėmė faktas, kad nebeliko dviejų stambių bankų – AB „Snoro“ ir AB Ūkio banko. Vienas didžiausių sandorių buvo Ūkio banko gerosios dalies įsigijimas. Ją įsigijo AB Šiaulių bankas. O Lietuvos paštas įsigijo bankrutavusio banko „Snoras“ kioskus. Taip pat parduota ir išperkamosios nuomos bei vartojimo kreditų bendrovė „Snoro“ lizingas“, kurią įsigijo Estijos bankas LHV ir jo partnerė investicinė bendrovė RAZFin, kurią kontroliuoja „Žabolis ir partneriai“ bei Rakauskų šeima. Šiuo metu parduodama ir UAB „Finasta“. O pirkimo išsimokėtinai bei vartojimo kreditų bendrovę „General Financing“ įsigijo Švedijos finansų bendrovė AB „Marginalen“.
Be to, palyginti su ikikriziniais metais, šiandien akivaizdžiai matomas įvairių investuotojų, ypač rizikos kapitalo fondų, susidomėjimas Lietuvos gamybos įmonėmis, kurios daug produkcijos eksportuoja, taip pat IT, sveikatos paslaugų ir šiek tiek energetikos bendrovėmis.
VEIDAS: Ką jūs šiandien vadintumėte greitu, sėkmingu verslo pardavimo sandoriu?
L.S.: Greitas sandoris yra toks, kuris trunka vieną du mėnesius, bet ir jei įmonė parduodama per tris–šešis mėnesius, tai visai normalu. Bet dažniausiai pardavimui reikia ruoštis pusę metų ar net metus dvejus.
Iš tikrųjų kuo parduodamas verslas didesnis, tuo didesnė pardavimo rizika ir tuo atsakingiau reikia ruoštis pardavimui. Kad ir kaip gerai išmanai savo verslą, jo pardavimas yra atskiras verslas, ir tai turi daryti profesionalai. Vis daugiau Lietuvos verslininkų šitai supranta. Neseniai atlikome stambių įmonių akcininkų apklausą, kaip jie elgtųsi, jei sumanytų parduoti verslą. 70 proc. visų apklaustų įmonių savininkų nurodė, kad samdytų advokatų kontorą, 19 proc. – investicinį banką, o likusieji – audito kompaniją.
Tačiau kai kuo lietuviai verslininkai dar skiriasi nuo užsieniečių. Pirmiausia mūsų verslininkai turėtų įsisąmoninti taisyklę, kad anksčiau ar vėliau vis viena teks spręsti, ką daryti su išplėtotu verslu: parduoti ar perleisti vaikams. Iš tikrųjų verslo pardavimui reikėtų ruoštis vos pradėjus verslą, o ne tada, kai ištinka bėda. Prieš pradėdami pardavinėti įmonę, akcininkai turėtų patys atlikti visų sutarčių auditą, peržiūrėti visą mokestinę, finansinę, teisinę dokumentaciją. Galbūt yra kažkokių pamirštų įsipareigojimų, kurie, aptikti pirkėjo jau vykstant pardavimo procesui, smarkiai sumažins įmonės vertę.
Beje, kalbėdamas apie investuotojus atkreipčiau dėmesį, kad Lietuvoje investuojantys užsieniečiai, ypač amerikiečiai, priešingai nei vietos investuotojai, vertina ne tik įsigyjamų įmonių mokestinę, finansinę, teisinę praeitį, bet ir įmonės reputaciją, veiklos skaidrumą. Užsienio investuotojai aiškinasi, ar ketinama įsigyti įmonė nebuvo patekusi į viešųjų pirkimų skandalus, neturėjo kitokių korupcinių nusižengimų. Lietuviai investuotojai tokiam patikrinimui vis dar taupo.
Rizikos kapitalo fondams labai svarbu, kas paskutiniais prieš pardavimą metais vadovavo įmonei – akcininkas ar samdomas vadovas. Finansiniai investuotojai ypač atsargiai žiūri į įmones, kurioms vadovavo patys akcininkai, nes tai signalas, kad akcininkas neparengė rimtos, verslą galinčios perimti vadovų komandos ir kad pasitraukus pagrindiniam akcininkui įmonės veikla gali susvyruoti. Iš tikrųjų, kai įmonę valdo ne akcininkas, o samdomas vadovas, jos vertė būna gerokai didesnė.