Tag Archive | "solistė"

Primadonos koncertas

Tags: , , , , ,


BFL nuotr.

 

Šį sekmadienį Nacionalinėje filharmonijoje laukia neeilinis labdaros vakaras-koncertas, kuriame dainuos žymiausia visų laikų lietuvių operos primadona Violeta Urmana.

 

Primadonos pasirodymas bus skirtas Lietuvos įstojimo į UNESCO 25-mečiui, mat solistė buvo paskirta UNESCO menininke taikai. Kiti garsios primadonos titulai – Anglijos karališkosios filharmonijos draugijos prizininkė, Franco Abbiati tarptautinės kritikų draugijos premijos laureatė, Austrijos „Kammersängerin“ premijos ir daugelio kitų tarptautinių apdovanojimų laimėtoja. Operų arijas šiame koncerte grieš Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, vadovaujamas meno vadovo ir vyriausiojo dirigento Modesto Pitrėno. Pasak dirigento, koncerto programai pati V.Urmana šįkart rinkosi pačias gražiausias ir dramatiškiausias operos veikėjų priešmirtines arijas, kurios kartu būna ir pačios sudėtingiausios, reikalaujančios didžiausios solistų brandos. Scenoje V.Urmaną lydės jos gyvenimo draugas italų tenoras Alfredo Nigro.

 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

 

 

Operos solistės istorija, ir ne daugiau

Tags: , , , , ,


BFL

Stebėdamas Viktoriją Miškūnaitę, spindinčią operos „Manon“ premjeroje, retas žiūrovas nutuokia, kiek daug ši jauna moteris spėjo paaukoti vardan darbo scenoje. Šiandien, mokėdama buto kreditui prilygstančią brangių studijų paskolą ir viena augindama du vaikus, dainininkė vis dėlto nesigaili surizikavusi.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Po premjeros Viktorija kelioms dienoms išvyko iš Vilniaus: norėjosi atsitraukti nuo jos mintis užvaldžiusio viliokės Manon paveikslo. „Buvau ir esu įsimylėjusi šią operą! Dėl „Manon“ pastatymo neskaičiavau darbo valandų: teatre leisdavau šeštadienius ir sekmadienius, tarp repeticijų nespėdama pavalgyti, savaitėmis beveik nematydama savo vaikų. Dirbau kaip išprotėjusi, nes pačiai buvo labai įdomu“, – teigia 32-ejų operos solistė, Nacionalinio operos ir baleto teatro trupėje išsikovojanti vis tvirtesnes pozicijas.

Skrydžiai su balionų puokšte

Kritikai prancūzų režisieriaus Vincent’o Boussard‘o pastatymu nebuvo itin sužavėti: kliuvo ir dekoratyviam scenovaizdžiui su veidrodžiais bei didžiuliu karoliukų sietynu, ir skirtingus laikmečius reprezentuojantiems kostiumams. Ką jau kalbėti apie margaspalvius balionus, puotos scenoje nuo aukštos dekoracijos atbrailos žemyn nuleidžiančius turtuolių numylėtine tapusią Manon.

V.Miškūnaitė jiems atsakytų, kad veidrodžiai buvo naudojami kone visuose V.Boussard’o pastatymuose: tai šio režisieriaus vizitinė kortelė. Šiame spektaklyje jie pabrėžia trapią ribą tarp materialios realybės ir kartais ją bereikšme paverčiančių vidinių emocijų. O prisiminus, koks trumpas buvo gražuolės Manon Lesko žydėjimas, – tai drauge gyvenimo ir mirties riba. Netgi tuomet, kai Manon visiems atrodo puošni, ekscentriška ir trykštanti gyvybe, scenos veidrodžiuose ji regi save visai kitokią.

Solistė pabrėžia, kad spektaklio statytojai buvo itin dėmesingi vokalo skambesiui: būtent dėl akustinių dalykų galinė scenos siena pritraukiama kuo arčiau žiūrovų. Tai atlikėjams leidžia laisviau kaitalioti vokalo spalvas, neverčia visąlaik dainuoti „pučiniškai“.

Atskira istorija – kostiumai, kurie buvo siuvami itin kruopščiai, matuojant po tris kartus. Kiekviena detalė buvo apgalvota iki smulkmenų, iki konkrečios sagos formos. Todėl, pasak solistės, publika gali neabejoti, kad ten, kur margaspalvėmis suknelėmis sudaromas „bordelio“ įspūdis, tokio efekto ir buvo siekiama. O balionų puokštė tėra simbolis, trumpalaikės Manon gyvenimo šventės metafora.

„Nežinau, kaip šuolis su balionais atrodo žiūrovui, tačiau man šis epizodas nėra lengvas paskraidymas. Iš esmės tai – kaskadinis triukas, kurio operos solistas neprivalo atlikti. Turi labai pasitikėti scenos personalo kruopštumu ir tiesiog šokti žemyn stačia galva. Aišku, prieš kiekvieną spektaklį sceną su balionais papildomai repetuojame, išbandome jų „laikomąją galią“. Bet čia  prancūzų statytas spektaklis, o jie juk negali apsieiti be pokštų“, – teisina statytojus sopranas.

Drama be rankų laužymo

Jei prancūzų kompozitoriaus Jules’io Massenet operą „Manon“ lygintume su italo Giacomo Puccini opera „Manon Lesko“, pastebėtume, kad pirmasis daugiau dėmesio skyrė meilės akimirkų ir gyvenimo džiaugsmo išaukštinimui, o antrasis – tragizmui, veikėjos atgailai už praeities lengvabūdiškus poelgius. Taigi G.Puccini Manon gerokai ilgiau kankinasi dainuodama savo paskutines, ligos priepuolių gniaužiamas arijas.

„Tuo man ir patinka J.Massenet opera, kad pasakojimo principu ji primena nebylų Charlie‘o Chaplino filmą: žodžių – mažai, dramos – daug, bet ta drama žiūrovui pateikiama su prancūziška šypsena. Kiekvieno iš mūsų gyvenimas reikšmingas, nėra reikšmingesnių gyvenimų už kitus. Jaunutės, nieko ypatinga nepasiekusios Manon gyvenimo istorija yra tiek pat reikšminga. Ji miršta ant mylimojo rankų konstatuodama, kad ši istorija baigiasi. Miršta laiminga, įsitikinusi, kad ją tikrai mylėjo. Toliau bus kitų gyvenimų istorijos, irgi reikšmingos, todėl liūdėti nėra dėl ko. Viskas labai paprasta, tačiau gerai pagalvojus – čia ir slypi pati didžiausia drama. Tiesiog jai išreikšti nereikia tiek rankų laužymo, kiek G.Puccini operoje. Kad ir kas nutiktų jūsų gyvenime – šypsokitės, nes tai yra jūsų gyvenimas, ir ne daugiau“, – įsitikinusi V.Miškūnaitė.

Repetuodama solistė Su V.Boussard’u daug diskutavo apie Manon atgailos sceną. Prancūzų režisierius ją tikino, kad akimirkų emocijomis besivadovaujanti Manon apskritai nesugeba atgailauti. Supranta, kad turėtų jaustis kalta, bet tokia nesijaučia. Tik žino, kad kažkas jos gyvenime įvyko ne taip, kaip turėjo būti. Kada viskas apsivertė, kodėl – tai jau pernelyg sudėtingi gražiai Manon galvelei klausimai.

„Bet daug kas priklauso nuo atlikėjo požiūrio į savo personažą. Man nepasirodė, kad Manon yra beviltiška naivuolė. Atvirkščiai: ji puikiai perpranta kitus žmones, tik labai vertina gyvenimo trapumą. Todėl suvokdama, kad progos nesikartoja, sąmoningai leidžia sau klysti. Manon išduoda De Grijė, nes, būdama vargšė, jaučiasi pasiturinčio jaunuolio meilės neverta. O kai žmogus jaučiasi nevertas kito meilės, jis nesugeba pats atsakyti meile. Juk mumyse dažnai glūdi užslėptas nevisavertiškumo kompleksas, kuris išlenda pačiu netinkamiausiu momentu“, – aiškina solistė.

Atsiplėšti, kad įvertintum

O pati Viktorija savo gyvenime daugiau meilės duodavo ar priimdavo? „Manau, kad daviau. Nes priimti dar gerai neišmokau“, – neslepia pašnekovė.

Ar jai teko įveikti savuosius nevisavertiškumo kompleksus? „Atvykus į Vilnių – žinoma. Įsivaizduokite: pirmąkart atsidūriau sostinėje, ir dar kur – Muzikos ir teatro akademijoje, nors mano šeimoje jokių menininkų nėra ir nebuvo. Maža to – niekas joje nevertino muzikos kaip rimto užsiėmimo, laikė mano pasirinkimą hedonistiniu potraukiu prie bohemos. Dainavimas jiems atrodė neturintis išliekamosios vertės, naudos visuomenei neteikiantis užsiėmimas. Tiesą sakant, tėvai būtų lengviau susitaikę su bet kokiu kitu mano pasirinkimu, jeigu jis nebūtų susijęs su menais. O aš nuo mažens jaučiau muzikos trauką ir žinojau, kad dainuosiu. Tik nežinojau, kur ir ką.

Kai man buvo penkiolika – beveik tiek, kiek savarankišką gyvenimą pradedančiai Manon – mes iš Šiaulių persikėlėme gyventi į vienkiemį prie Gruzdžių. Važinėti buvo toli, todėl mečiau muzikos mokyklą, nors joje buvo telikę paskutiniai mokslo metai. Iš pradžių džiaugiausi išvengusi įkyrėjusių solfedžio ir teorijos pamokų, tačiau labai greitai muzikos pradėjo stigti. Kartais būtina atsiplėšti nuo kažko, kad įvertintum, kaip tai yra brangu. Turbūt panašiai nutiko ir Manon“, – spėja solistė.

O gal viskuo kaltas pianinas, prie kurio sėdėti valandų valandas Viktorijai smarkiai įgrisdavo? Mokykloje mergina buvo įpratusi jaustis lydere, o skambindama fortepijonu tokia nesijautė. Labiau patiko dainuoti.

„Esu liguistai priklausoma nuo sėkmės: jei nesiseka asmeninis gyvenimas – visa kita taip pat neegzistuoja. Greitai peržengiu tą veidrodinę ribą, apie kurią jau kalbėjome, ir nebesugebu išsaugoti racionalaus mąstymo. Bet artisto darbas neįsivaizduojamas be emocijų, kurias scenoje tenka atverti dažniau nei kasdienybėje. Tai išbalansuoja, ypač kai personažo emocijos fatališkai sutampa su tavo pačios gyvenimu. Tuomet atrodo, kad pati lemtis, o ne režisieriai ar teatras tau tikslingai parenka vaidmenis. Viskas baigiasi tuo, kad galiausiai pradedu netgi kalbėti kaip personažas, o ne kaip  Viktorija Miškūnaitė“, – juokiasi pašnekovė, anksčiau dainavusi Violetą „Traviatoje“, Rozalindą „Šikšno­sparnyje“ ir Despiną Bohemiečių trupės spektaklyje „Visos jos tokios“.

Studijos arba butas

Duodama interviu kaip operos solistė, Viktorija stengiasi atkreipti dėmesį į vieną jai skaudžią temą – ji niekaip nesugeba suprasti, kodėl kultūros darbuotojas Lietuvoje uždirba mažiau nei žmogus, neturintis jokio išsilavinimo.

„Labai gerbiu visas profesijas, man smagu atėjus į teatrą rasti švarias grindis ar puikiai veikiantį apšvietimą. Puikiai suprantu, kokia daugybė žmonių stengiasi, kad mes, artistai, turėtume komfortiškas darbo sąlygas. Tačiau mūsų darbas irgi turėtų būti deramai įvertintas, nes operinio dainavimo studijos, paremtos individualiomis pamokomis, yra vienos brangiausiai valstybės įkainotų studijų Lietuvoje. Ir trunka jos mažiausiai šešerius metus (čia be parengiamųjų kursų, reikalaujančių dar poros metų, ir papildomų meistriškumo kursų, kuriuos solistui tenka finansuoti savo sąskaita). Paėmusi paskolą studijoms, penkiolika metų privalėsiu mokėti įmokas, dydžiu prilygstančias įmokoms už padorų butą Vilniuje. Nepagalvokite, kad dėl savo sprendimo gailiuosi, tačiau pasiryžusi siekti solistės karjeros kartu su dviem vaikais dar ilgai turėsiu glaustis nuomojamame bute. Užtat gausiu daug gėlių po spektaklių“, – su ironijos gaidele dėsto V.Miškūnaitė.

Solistė prisimena, kaip prieš trejus metus gavusi taip brangiai atsiėjusį akademijos diplomą jau kitą dieną, nenorėdama prarasti socialinio draudimo, išskubėjo registruotis Darbo biržoje. O ten išgirdo, kad šios įstaigos duomenų bazėje apskritai nėra tokios specialybės, kaip operos solistas: yra tik muzikantas arba gatvės muzikantas. Konsultantė nuoširdžiai pasiteiravo, kuris iš šių apibūdinimų diplomantei labiau patinka, ir patarė savarankiškai ieškotis darbo, nes pasiūlymų operos solistams biržoje nebūna (o gatvės muzikantams – būna?). Dar geranoriškai pasiūlė lankyti manikiūrininkių kursus. Tokia realybė.

Dar įdomiau, kad vėliau, kai įveikus nemenką konkurenciją jaunai solistei pavyko prasiveržti į nacionalinį teatrą, apsidairiusi ji netruko pamatyti, jog pagrindiniai jo solistai išsivažinėję ir nebėra kam „vežti repertuaro“. Kai valstybė taip vertina savo talentus – nė kiek nenuostabu.

Viktorija neslepia abu savo vaikus jau dabar papildomai mokanti anglų kalbos, kad išvykimas iš Lietuvos jiems sukeltų kuo mažesnį stresą. Bent laikinai palikti tėvynę jiems tikriausiai teks, mat užsienyje operos solistas už tuos pačius vaidmenis panašaus lygio teatro spektakliuose uždirba mažiausiai dešimt kartų daugiau nei Lietuvoje.

„Esu savo valstybės patriotė, neabejoju, kad ji turi visas galimybes lyderiauti bent jau Baltijos šalių, jei ne visos Europos, operos pasaulyje. Turime daugybę stiprių dainininkų ir jaunų žmonių, kurie galvas padėtų dėl darbo scenoje. Vienintelė priežastis, dėl kurios jie išvažiuoja, – noras apmokėti būtiniausias sąskaitas. Jeigu čia pasikeistų požiūris ir atsirastų daugiau noro investuoti į mus, o ne į užsienio atlikėjus, kurie nebūtinai pranoksta savus, jei Lietuva jaunus dainininkus puoselėtų taip pat rūpestingai kaip jaunuosius krepšininkus – užaugtų dar ne viena Violeta Urmana ir ne vienas Virgilijus Noreika“, – liūdnai konstatuoja V.Miškūnaitė.

Į operą – tik po stojamųjų

Lietuvoje, anot pašnekovės, tėra vienintelis teatras, gebantis deramai reprezentuoti klasikinę operą. Ir pasiekti šį teatrą pavieniams entuziastams iš provincijos nėra taip paprasta: tenka rūpintis ne tik bilietais, bet ir kelione, nakvyne. Vietinio turizmo agentūros galėtų labiau pasistengti, siūlydamos panašius paslaugų paketus. Jeigu gali būti romantiškas savaitgalis Palangoje, kodėl negali būti romantiško vakaro Nacionaliniame operos ir baleto teatre?

„Aš pati, šiaulietė, pirmąją savo gyvenime operą „Aida“ išvydau jau atvažiavusi mokytis dainavimo į Vilnių. Paradoksalu, bet tik įstojusi ryžausi gyvai pamatyti, ko gi mus toje akademijoje mokys. O juk užaugau netgi ne visai provincijoje – ketvirtame pagal dydį Lietuvos mieste, garsėjančiame savo babilonais ir renginių arenomis. Pasaulis šiais telemedijų laikais panašias edukacijos problemas sprendžia rodydamas operų spektaklių transliacijas ant ekranų centrinėse miestų aikštėse – panašiai, kaip Lietuvos sirgaliams rodomos krepšinio varžybos. Daugelyje šalių regėjau tokias operų transliacijas“, – pasakoja V.Miškūnaitė.

Savo svajonių šalimi solistė vadina Šveicariją, konkrečiau – prancūziškai kalbančios Ženevos apylinkes, kurias jai jau teko pažinti. Maksimalistę Viktoriją sužavėjo tenykščio protestantų miesto gyvenimo kokybė ir kultūros žmonėms rodoma pagarba. Šveicarai supranta, kad menininku tapti nepakanka diplomo, – reikia dar ir Dievo dovanos, kurios netgi turtingoje šalyje už pinigus nenusipirksi.

Bet Manon partijos atlikėja prisipažįsta niekada nesilankiusi Paryžiuje, kurį taip veržliai užkariavo jos herojė. Prancūzų kalbos ji mokėsi tik dainuodama prancūziškai, taigi dabar, atlėgus premjeriniam įkarščiui, ketina sukti į kursus tobulinti šnekamosios kalbos. Vėliau norėtų gerai išmokti taip pat vien iš arijų pažįstamą italų kalbą, norėtų išvykti į meistriškumo kursus už­sienyje ir dar daug ko labai norėtų. Nes ant laurų prisnūdusias operos solistes kaipmat aplenkia guvesnės  konkurentės.

Tarp vyro ir scenos

Toje optimistinių norų virtinėje Viktorija nebenori prisiminti, kad jos praeityje būta ir itin juodų laikotarpių, kai nevilties protrūkiais nusvirdavo rankos. Sako, sunkiausia būna įsitikinti, kad tavo pastangų niekam nereikia, niekas jų nevertina: nesvarbu, ar dainuotum, ar prie puodų stovėtum. Ir jokios psichologinės tarnybos čia nepadės, nes žmogus, labiausiai reikalingas pagalbos, tyliai tūno kamputyje nuo visų pasislėpęs. Mirties riba tokiam žmogui visą gyvenimą išlieka labai arti. Bet juk sakoma: kad sugebėtum scenoje įtikinamai numirti, turi pažinoti mirties kvapą.

Solistė neneigia, kad dėl galimybės vaidinti operose jai teko paaukoti santuoką, iširusią prieš trejus metus: „Buvęs vyras mano siekio dainuoti visiškai nepalaikė, taigi teko rinktis – arba išsiskirti ir vienai auginant vaikus įgyvendinti savo svajonę, arba tapti įprasta namų šeimininke. Tai buvo skaudus ir psichologiškai sunkus sprendimas, bet pasirinkau operą. Netgi ne kažkokią įsivaizduojamą karjerą, o galimybę dirbti mėgstamą darbą. Nes tokį darbą dirbantys žmonės būna patys laimingiausi. Jie repeticijų pabaigoje niekada nežvilgčioja į laikrodžius ir pasilieka tiek, kiek būtina, – kaip ir aš, repetuodama Manon partiją.“

Sprendimą dėl skyrybų Viktorija priėmė kurį laiką pagyvenusi atskirai. Tai padėjo suprasti, ko tuo metu labiausiai pasiilgo: savo vaikų ir muzikos.

Ar lengva, vienai auginant vaikus, dirbti nežvilgčiojant į laikrodį? „Nelengva, bet kartais, kai pasidaro itin sunku, būtent vaikai tampa stipria atrama, skatinančia žengti į priekį. Augindama juos trejus metus buvau išėjusi akademinių atostogų. Per tą laiką buvę kurso draugai Ieva Prudnikovaitė ir Rafailas Karpis parengtų teatro vaidmenų skaičiumi gerokai mane aplenkė. Dabar mano vaikai jau dideli – dešimties ir dvylikos metų, ir sūnumi, ir dukra labai didžiuojuosi. Net jei mano karjeroje bus krytis, padarysiu viską, kas įmanoma, kad sudaryčiau palankiausias sąlygas jiems siekti savų svajonių“, – tikina V.Miškūnaitė.

Abu solistės vaikai teatro salėje stebi visus spektaklius, kuriuose dainuoja mama. Tačiau ji sako apkabinanti juos tik spektakliui pasibaigus: „Tai nuobodžiaujantiems žiūrovams atrodo, kad spektaklių pertraukos labai ilgos. Mums, solistams, jos per trumpos – grimas, persirengimas, perukų tvirtinimas užima tiek laiko, kad šokus į batelius vos suspėji išbėgti scenon.“

 

Asmik Grigorian: „Iš savo praeities išmesčiau laiko švaistymą, stengiantis būti mylimai visų“

Tags: , , , ,


Opera. Dvi Asmik: viena – nedrąsi scenos debiutantė, kita – tarptautinė operos žvaigždė. Kuo jos panašios ir kas jas skiria, be prabėgusių dešimties metų?

Šiandien ji – užsienio scenose laukiama dainininkė, pati pasirenkanti sau mielus vaidmenis. Ir pasirengusi dar aukščiau kelti savo reikalavimų kartelę – dainuoti paties aukščiausio rango pasaulio teatruose. Asmik Grigorian neseniai Tamaros vaidmeniu triumfavo Maskvoje atliktoje Antono Rubinšteino operoje „Demonas“, nurungdama savo garsųjį partnerį – lietuvių publikai neblogai pažįstamą Dmitrijų Chvorostovskį. Impozantiškasis rusas šioje operoje atliko pagrindinę Demono partiją, tačiau rusų kritikai liaupsėmis apipylė ne jį, o lietuvių sopraną.

Triumfališku kritikai vadino ir pernai A.Grigorian sukurtą Čio Čio San vaidmenį Švedijos karališkojoje operoje Stokholme. Kiek anksčiau jai pakluso Nastasijos partija Piotro Čaikovskio operoje „Burtininkė“ – tai įvyko Austrijos sostinės „Theatre an der Wien“.

Tačiau grįžkime kone dešimtmečiu atgalios – į 2005-ųjų gruodį. Tuomet dvidešimt ketverių metų solistė A.Grigorian ruošėsi savo debiutui Nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje. Tai buvo Violeta sero Jonathano Millerio itin natūralistiškai perskaitytoje Giuseppe’s Verdi „Traviatoje“: visą ketvirtąjį operos veiksmą mirštanti Violeta dainuodavo nebepakildama iš lovos… Asmik, reklaminiame plakate įamžintos su kamelijomis plaukuose, debiutas tuomet įvertintas palankiai, tačiau, nepaisant garsios britų režisieriaus pavardės, rūsti „Traviatos“ interpretacija repertuare ilgai neužsibuvo: netrukus ją pakeitė ligi šiol Vilniuje rodomas gerokai spalvingesnis režisieriaus Chen Shi-Zhengo spektaklis.

„Traviatos“ premjerai besiruošianti dainininkė į susitikimą kavinėje anuomet, prieš dešimtmetį, atbėgo gerokai vėluodama: mat staiga pradėjo karščiuoti sūnelis Nojus, teko laukti gydytojo… Prisėdusi prie staliuko, tamsiaplaukė užsisakė karšto vyno su medumi, prisidegė cigaretę (tada tai dar nebuvo laikoma nusikaltimu) ir pradėjo pasakoti savo vingiuotos kelionės į operos sceną istoriją. Kaip nuo mažens norėjusi tapti balerina, tačiau, vieningu pedagogų nuosprendžiu, mergaitės duomenys baletui netiko. Kaip mokydamasi fortepijono klasėje susilaužė ranką, o ją gydydamasi smarkiai atsiliko nuo bendramokslių. Beliko griebtis chorvedybos ir galiausiai – pradėti dainuoti… Tarsi kokia nematoma ranka būtų laiku pristabdžiusi ir apsaugojusi nuo kitų, dainininkės karjerai nebūtinų, užsiėmimų.

Prisiminė Asmik ir tai, kad įstojusi į Muzikos ir teatro akademiją nenoromis turėjo pradėti specialybės studijas pas savo mamą – pedagogę Ireną Milkevičiūtę, mat kiti vokalo dėstytojai nepanoro savo klasėje regėti „žvaigždžių dukters“. Kaip kurį laiką Nicoje gyveno pas tėvą, Gehamą Grigorianą, tačiau jis tuo metu pats įtemptai dirbo ir laiko dukters vokalui tobulinti rasdavo nedaug…

Kodėl visa tai pasakoju? Todėl, kad rengdama klausimus šiam interviu, pagalvojau: o būtų įdomu palyginti, kaip per dešimtį metų pasikeitė pati Asmik, ne tik jos vokalas. Taigi klausimais pasitarnavo anos, 2005-ųjų naujametinės premjeros debiutantės Asmik interviu kavinėje citatos, o komentuoja jas jau šiandieninė – tarptautine operos žvaigžde tapusi Asmik.

„Ir mamos, ir tėčio intonacijos įstrigusios manyje nuo vaikystės. Visada galiu įsivaizduoti, kaip jie atliktų vieną ar kitą ariją, „išspręstų“ vokališkai sunkiausias kūrinių vietas. Kartais nejučiomis iš jų patirties kažką pasiskolinu.“

A.G.: Taip, profesinis šeimos paveldas iki šiol labai praverčia. Būtų kvaila nesinaudoti tokia patirtimi. Tėtis ir mama yra mano svarbiausi pedagogai, todėl įsiklausau į jų patarimus, nes jie žino daug vokalinių paslapčių, puikiai jaučia mano balso ypatumus. Visada džiaugiuosi galimybe padirbėti kartu su tėčiu, kai rengiu naujus vaidmenis. Jis buvo atvažiavęs į Vilnių pernai prieš  G.Verdi „Trubadūro“ premjerą, režisuotą Dalios Ibelhauptaitės. Kartu rengėme Leonoros vaidmenį. Mat darbas su vokalo pedagogu ir su pastatymo dirigentu operos solistui – skirtingi dalykai. Rezultato kokybė būna visai kitokia, kai šalia turi dar vieną „ausį“…

O jeigu tą patį vaidmenį atlieki jau kitame teatre, kitame pastatyme – jis keičiasi taip smarkiai, kad pačiam atlikėjui atrodo tarsi visiškai naujas pasaulis, naujas vaidmuo. Tik kartais sunku būna to senojo praeities bagažo atsikratyti… Net kai tame pačiame spektaklyje po ilgesnės pertraukos išeini į sceną – daug dalykų jau būna pasikeitę. Juk pasaulis keičiasi kiekvieną sekundę, tai kaipgi per tris mėnesius galėtų nepasikeisti, tarkim, kovo mėnesį „Trubadūre“ vėl pasirodysianti Leonora? Naujų niuansų ieškojimas turbūt ir vadinamas tobulėjimu…

Tačiau aš kol kas dažniau vis dar mokausi naujus vaidmenis. Vien praėjusiais metais sudainavau šešias naujas operos partijas. Iš viso mano bagaže jų jau per keturias dešimtis, ir šiandien negalėčiau savęs įvardyti kaip kurio nors vieno ryškaus vaidmens atlikėjos. Vis dar įdomu gilintis į naują medžiagą, įsikūnyti į naujus personažus.

Vis dėlto šiais metais, ačiū Dievui, jų numatyta nebe taip gausiai. Po minėtų „Trubadūro“ spektaklių dainuosiu jau išmėgintą Manon vaidmenį Giacomo Puccini „Manon Lesko“ pastatyme Rygoje, Latvijos nacionalinėje operoje. Tuomet didelis, man visai naujas Rachelės vaidmuo lauks Jacques’o Fromentalio Halevy operoje „Žydė“, kuri bus statoma Belgijoje, Vlaamso operoje Antverpene. Dabar labiausiai bijau šito spektaklio, nes partija sunki, laiko ją mokytis liko nedaug, o ir pati esu pavargusi.

Vasarą dainuosiu šešiuose G.Puccini „Madam Baterflai“ spektakliuose Romoje – tai bus pirmasis mano darbas Italijoje. Dar, regis, trys tos pačios operos spektakliai bus Stokholme, Švedijos karališkojoje operoje. Na, ir galiausiai laukia Juditos vaidmuo Belos Bartoko „Hercogo Mėlynbarzdžio pilyje“ Visbadeno operoje Vokietijoje. Toks netrumpas darbų sąrašiukas manęs laukia dar šį sezoną, iki rugsėjo.

„Kartais, būna, dainuoja žmogus – vokaliniu požiūriu viskas gerai, tvarkinga, tačiau niekaip nesupranti, ką jis savo balsu norėjo pasakyti. Nes jis pats – tiesiog tuščia vieta.“

A.G.: Negaliu patikėti, kad tada taip sakiau… Bet – taip, tokių dainininkų sutinku ir užsienyje, nes žmogaus turinys neturi nieko bendra su solistų sutarčių sistema.  Visokių jų yra, turbūt visokių žmonių ir reikia. Nors ryškiausi operos „grandai“ paprastai būna įdomios asmenybės. Stengiuosi ir pati tokia būti. Tačiau tai nereiškia, kad kovoju su režisieriais ar kitais spektaklio statytojais už savo įsivaizduojamą herojės interpretaciją. Atvirkščiai – iki repeticijų pradžios stengiuosi neturėti savos vaidmens interpretacijos, kad su niekuo nereikėtų kovoti. Nes spektaklis yra visos kūrybinės komandos bendras darbas. Jeigu kiekvienas solistas į repeticiją ateis su savo ryškiomis vizijomis (o žmogaus fantazijos, žinia, yra beribės…), tai kas beliks statytojams ir koks galiausiai bus spektaklis?

„Turiu tokią savybę – koncertinė įtampa man padeda, dainuodama scenoje rodau tai, ko negaliu pasiekti repeticijose. Todėl pasitikiu savimi.“

A.G.: Iš kur tai ištraukėt, negi tai tikrai mano žodžiai?.. Na, laikui bėgant pasitikėjimas savimi didėja, tačiau reiklumas sau – taip pat. Neturiu mėgstamų ar nemėgstamų salių, tačiau geriausiai jaučiuosi dainuodama ten, kur gera akustika. Jeigu nebūtina dainuoti visu balsu, tuomet mieliau atidirbu rytinėje repeticijoje ir turiu laisvą vakarą, bet jei reikia plėšytis iš visų jėgų – tuomet tam palankesnis būna vakaras. Kažkaip ypatingai savo balso labiau tausoti nepradėjau: tiesiog metams bėgant suvoki, kad nebegali nubėgti tos pačios distancijos kaip prieš dešimtį metų, nepridėjęs papildomų pastangų. O ko ir kaip atsisakyti – tai jau kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas. Be to, pradedi jausti tą beribį laikinumą… Ir tuomet norisi save patausoti, kad ilgiau pasimėgautum buvimu su mylimais žmonėmis šioje žemėje.

Bet jeigu premjeros plakatai jau išklijuoti visame mieste, o gerklę netikėtai pradeda kutenti virusai, darau absoliučiai viską, ką ir reikia esant tokiai situacijai daryti: ryju vaistus, einu į pirtį, deduosi kompresus ir visaip kitaip panikuoju.

Apskritai renkantis laikiną būstą užsienyje man svarbiausia, kad jame būtų šilta. Apsistojusi nepažįstamuose miestuose dažniausiai iš pradžių aplankau pirtis, o jau po to muziejus ir tradicinės virtuvės restoranus. Bet neklauskite, į kurią siūlomo naujo kontrakto eilutę pirmiausia užmetu akį: vietoj manęs tai padaro mano agentas, gerai žinantis mano reikalavimus.

„Kartais suirztu vakare, išbaru Nojų dėl smulkmenų ir vėliau pati graužiuosi, prisiminusi savo vaikystę, kai pasaulis atrodė dvigubas – vaikų ir suaugusiųjų. Dabar esu „priešų stovykloje“, o mano vaikas dėl to kenčia.“

A.G.: Šiandien jau žinau, kad tik išmintis, ateinanti su amžiumi, bei kryptingas darbas padeda jaustis geresne mama. O atstumas, kuris tarsi turėtų motinos ir sūnaus santykius apsaugoti nuo irzlių smulkmenų, tam tikrai nepadeda. Tačiau to irzlumo savaime pradeda mažėti, kai imi suvokti minėto laikinumo didybę… Be to, kartais sūnus aplanko mane užsienyje, ir vis dažniau. Labai tuo džiaugiuosi. Ir šiuolaikinės elektroninės bendravimo priemonės yra nuostabus dalykas! Nors rašyti laiškus ranka man taip pat patiktų… Tik būnant toli kartais sunku iškart pagauti vaiko nuotaikas ir jo rūpesčius, sudėtinga išklausti esminių dalykų, nepasitenkinti vien rutininiu „man viskas gerai“. Bet mes stengiamės.

Apskritai Nojaus charakteris panašus į manąjį, kai dar pati buvau „anoje stovykloje“. Tačiau dėkoju Dievui, kad reikalai mokykloje jam klostosi daug palankiau nei man: sūnui netenka samdyti privačių mokytojų, kad galėtų nelankyti nuobodžių pamokų… Labai tuo džiaugiuosi ir didžiuojuosi.

Ką pati savo vaikystėje mielai pakeisčiau, vertindama iš dabartinės „suaugusiųjų stovyklos“? Baimę būti atstumtai ir laiko švaistymą, stengiantis būti mylimai visų.

Renata Baltrušaitytė

 

 

Mergina, nuo kurios balso kilnodavosi lubos

Tags: ,


Čigonės Azučenos vaidmenį Giuseppe’s Verdi operoje „Trubadūras“ rengianti Jovita Vaškevičiūtė dėkinga savo profesijai, leidžiančiai pabūti baltųjų ir spalvotųjų, vyrų ir moterų kailyje.

Renata Baltrušaitytė

Dainininkė Jovita Vaškevičiūtė kilusi iš Kauno. Šiame mieste baigė Juozo Naujalio muzikos gimnaziją, kurioje iš pradžių rengėsi būti pianiste, vėliau – dirigente, o galiausiai apsisprendė dainuoti. Ir panūdo sostinėje mokytis operinio dainavimo.

„Kai rengiausi kelionei į Vilnių, kišenėje turėjau trijų dainavimo mokytojų telefonus. Pirmasis abonentas buvo užimtas, antrasis nekėlė ragelio, o trečioji buvo profesorė Sigutė Stonytė, su kuria iškart sutarėme dėl perklausos. Pas šią pedagogę dvejus metus mokiausi parengiamuosiuose kursuose, ketverius – bakalauro studijose ir dvejus metus – magistrantūroje. Net minties nekilo ieškoti kitos mokytojos… Buvau studentė su didžiuliu nevaldomu balsu, nuo kurio akademijos lubos kilnodavosi. Reikėjo nemažai pastangų man įteigti, kad solistas stiprus ne savo balso didumu: nuo decibelų sproginėjančios lempos vokalui neprideda nei subtilumo, nei grožio“, – šiandien jau neabejoja pašnekovė.

Nuo tada, kai Jovita užvėrė Muzikos ir teatro akademijos duris, prabėgo dešimtmetis. Koks jis buvo, ar pateisino merginos „dideliu žemu balsu“ viltis?

„Negalėčiau skųstis, nes svariausi mecosoprano repertuaro vaidmenys – Ulrika Giuseppe’s Verdi „Kaukių baliuje“, Amneris to paties kompozitoriaus „Aidoje“, Karmen Georges’o Bizet operoje „Karmen“ – aplankė ganėtinai greitai. Po akademijos labai padėjo prie Nacionalinio operos ir baleto teatro (NOBT) veikianti Operos studija, kurioje tuo metu dėstė maestro Virgilijus Noreika ir dirigentas Vytautas Viržonis. Be jų pagalbos tokių reikšmingų partijų gal nė nebūčiau parengusi“, – atvirai prisipažįsta J.Vaškevičiūtė, vienintelė iš savojo studijos kurso iškart pakviesta dirbti etatine didžiausio šalies teatro soliste.

Iš užsienio scenose dainuojančių lietuvių yra tekę girdėti, kad panašios studijos, veikiančios šalia didžiųjų Europos teatrų, savo skambiais pavadinimais papuošia solistų biografiją ir vėliau padeda konkuruojant dėl kontraktų, tačiau ne už dyką: jų auklėtiniai keletą metų priversti „arti“ mažuose repertuarinių spektaklių vaidmenukuose, tegaudami simbolinį (tų teatrų masteliais vertinant) užmokestį už darbą. Taigi prie teatrų veikiančios studijos – administraciškai įteisinta jaunų talentų išnaudojimo forma… Ar Vilniuje situacija panaši?

„Iš savo patirties čia įžvelgčiau daugiau pranašumų nei trūkumų. Nes jei mane be sceninės patirties tiesiai po akademijos būtų „įmetę“ į repertuarą, streso nebūčiau išvengusi. Solisto pasitikėjimas savimi priklauso nuo daugelio dedamųjų: gebėjimo jausti partnerius, dirigentą, girdėti orkestrą, kurti aktorinį vaidmenį ir kartu niekada nepamiršti vokalo. Retam pavyksta iškart su visomis užduotimis susidoroti. Solidūs pinigai mokami tik už solidų darbą, profesijos naujokams tenka tenkintis mažu. Tačiau stabilus darbas ir garantuotas atlyginimas pradedančiam artistui – jau neblogai“, – svarsto Jovita.

Ji džiaugiasi, kad NOBT administracija niekada nedraudė etatiniams teatro solistams dalyvauti kitų trupių pastatymuose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Priešingai – stengiamasi supratingai derinti įvairiapusės artistų veiklos tvarkaraščius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

 

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...