2015 Vasario 21

Asmik Grigorian: „Iš savo praeities išmesčiau laiko švaistymą, stengiantis būti mylimai visų“

veidas.lt

Opera. Dvi Asmik: viena – nedrąsi scenos debiutantė, kita – tarptautinė operos žvaigždė. Kuo jos panašios ir kas jas skiria, be prabėgusių dešimties metų?

Šiandien ji – užsienio scenose laukiama dainininkė, pati pasirenkanti sau mielus vaidmenis. Ir pasirengusi dar aukščiau kelti savo reikalavimų kartelę – dainuoti paties aukščiausio rango pasaulio teatruose. Asmik Grigorian neseniai Tamaros vaidmeniu triumfavo Maskvoje atliktoje Antono Rubinšteino operoje „Demonas“, nurungdama savo garsųjį partnerį – lietuvių publikai neblogai pažįstamą Dmitrijų Chvorostovskį. Impozantiškasis rusas šioje operoje atliko pagrindinę Demono partiją, tačiau rusų kritikai liaupsėmis apipylė ne jį, o lietuvių sopraną.

Triumfališku kritikai vadino ir pernai A.Grigorian sukurtą Čio Čio San vaidmenį Švedijos karališkojoje operoje Stokholme. Kiek anksčiau jai pakluso Nastasijos partija Piotro Čaikovskio operoje „Burtininkė“ – tai įvyko Austrijos sostinės „Theatre an der Wien“.

Tačiau grįžkime kone dešimtmečiu atgalios – į 2005-ųjų gruodį. Tuomet dvidešimt ketverių metų solistė A.Grigorian ruošėsi savo debiutui Nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje. Tai buvo Violeta sero Jonathano Millerio itin natūralistiškai perskaitytoje Giuseppe’s Verdi „Traviatoje“: visą ketvirtąjį operos veiksmą mirštanti Violeta dainuodavo nebepakildama iš lovos… Asmik, reklaminiame plakate įamžintos su kamelijomis plaukuose, debiutas tuomet įvertintas palankiai, tačiau, nepaisant garsios britų režisieriaus pavardės, rūsti „Traviatos“ interpretacija repertuare ilgai neužsibuvo: netrukus ją pakeitė ligi šiol Vilniuje rodomas gerokai spalvingesnis režisieriaus Chen Shi-Zhengo spektaklis.

„Traviatos“ premjerai besiruošianti dainininkė į susitikimą kavinėje anuomet, prieš dešimtmetį, atbėgo gerokai vėluodama: mat staiga pradėjo karščiuoti sūnelis Nojus, teko laukti gydytojo… Prisėdusi prie staliuko, tamsiaplaukė užsisakė karšto vyno su medumi, prisidegė cigaretę (tada tai dar nebuvo laikoma nusikaltimu) ir pradėjo pasakoti savo vingiuotos kelionės į operos sceną istoriją. Kaip nuo mažens norėjusi tapti balerina, tačiau, vieningu pedagogų nuosprendžiu, mergaitės duomenys baletui netiko. Kaip mokydamasi fortepijono klasėje susilaužė ranką, o ją gydydamasi smarkiai atsiliko nuo bendramokslių. Beliko griebtis chorvedybos ir galiausiai – pradėti dainuoti… Tarsi kokia nematoma ranka būtų laiku pristabdžiusi ir apsaugojusi nuo kitų, dainininkės karjerai nebūtinų, užsiėmimų.

Prisiminė Asmik ir tai, kad įstojusi į Muzikos ir teatro akademiją nenoromis turėjo pradėti specialybės studijas pas savo mamą – pedagogę Ireną Milkevičiūtę, mat kiti vokalo dėstytojai nepanoro savo klasėje regėti „žvaigždžių dukters“. Kaip kurį laiką Nicoje gyveno pas tėvą, Gehamą Grigorianą, tačiau jis tuo metu pats įtemptai dirbo ir laiko dukters vokalui tobulinti rasdavo nedaug…

Kodėl visa tai pasakoju? Todėl, kad rengdama klausimus šiam interviu, pagalvojau: o būtų įdomu palyginti, kaip per dešimtį metų pasikeitė pati Asmik, ne tik jos vokalas. Taigi klausimais pasitarnavo anos, 2005-ųjų naujametinės premjeros debiutantės Asmik interviu kavinėje citatos, o komentuoja jas jau šiandieninė – tarptautine operos žvaigžde tapusi Asmik.

„Ir mamos, ir tėčio intonacijos įstrigusios manyje nuo vaikystės. Visada galiu įsivaizduoti, kaip jie atliktų vieną ar kitą ariją, „išspręstų“ vokališkai sunkiausias kūrinių vietas. Kartais nejučiomis iš jų patirties kažką pasiskolinu.“

A.G.: Taip, profesinis šeimos paveldas iki šiol labai praverčia. Būtų kvaila nesinaudoti tokia patirtimi. Tėtis ir mama yra mano svarbiausi pedagogai, todėl įsiklausau į jų patarimus, nes jie žino daug vokalinių paslapčių, puikiai jaučia mano balso ypatumus. Visada džiaugiuosi galimybe padirbėti kartu su tėčiu, kai rengiu naujus vaidmenis. Jis buvo atvažiavęs į Vilnių pernai prieš  G.Verdi „Trubadūro“ premjerą, režisuotą Dalios Ibelhauptaitės. Kartu rengėme Leonoros vaidmenį. Mat darbas su vokalo pedagogu ir su pastatymo dirigentu operos solistui – skirtingi dalykai. Rezultato kokybė būna visai kitokia, kai šalia turi dar vieną „ausį“…

O jeigu tą patį vaidmenį atlieki jau kitame teatre, kitame pastatyme – jis keičiasi taip smarkiai, kad pačiam atlikėjui atrodo tarsi visiškai naujas pasaulis, naujas vaidmuo. Tik kartais sunku būna to senojo praeities bagažo atsikratyti… Net kai tame pačiame spektaklyje po ilgesnės pertraukos išeini į sceną – daug dalykų jau būna pasikeitę. Juk pasaulis keičiasi kiekvieną sekundę, tai kaipgi per tris mėnesius galėtų nepasikeisti, tarkim, kovo mėnesį „Trubadūre“ vėl pasirodysianti Leonora? Naujų niuansų ieškojimas turbūt ir vadinamas tobulėjimu…

Tačiau aš kol kas dažniau vis dar mokausi naujus vaidmenis. Vien praėjusiais metais sudainavau šešias naujas operos partijas. Iš viso mano bagaže jų jau per keturias dešimtis, ir šiandien negalėčiau savęs įvardyti kaip kurio nors vieno ryškaus vaidmens atlikėjos. Vis dar įdomu gilintis į naują medžiagą, įsikūnyti į naujus personažus.

Vis dėlto šiais metais, ačiū Dievui, jų numatyta nebe taip gausiai. Po minėtų „Trubadūro“ spektaklių dainuosiu jau išmėgintą Manon vaidmenį Giacomo Puccini „Manon Lesko“ pastatyme Rygoje, Latvijos nacionalinėje operoje. Tuomet didelis, man visai naujas Rachelės vaidmuo lauks Jacques’o Fromentalio Halevy operoje „Žydė“, kuri bus statoma Belgijoje, Vlaamso operoje Antverpene. Dabar labiausiai bijau šito spektaklio, nes partija sunki, laiko ją mokytis liko nedaug, o ir pati esu pavargusi.

Vasarą dainuosiu šešiuose G.Puccini „Madam Baterflai“ spektakliuose Romoje – tai bus pirmasis mano darbas Italijoje. Dar, regis, trys tos pačios operos spektakliai bus Stokholme, Švedijos karališkojoje operoje. Na, ir galiausiai laukia Juditos vaidmuo Belos Bartoko „Hercogo Mėlynbarzdžio pilyje“ Visbadeno operoje Vokietijoje. Toks netrumpas darbų sąrašiukas manęs laukia dar šį sezoną, iki rugsėjo.

„Kartais, būna, dainuoja žmogus – vokaliniu požiūriu viskas gerai, tvarkinga, tačiau niekaip nesupranti, ką jis savo balsu norėjo pasakyti. Nes jis pats – tiesiog tuščia vieta.“

A.G.: Negaliu patikėti, kad tada taip sakiau… Bet – taip, tokių dainininkų sutinku ir užsienyje, nes žmogaus turinys neturi nieko bendra su solistų sutarčių sistema.  Visokių jų yra, turbūt visokių žmonių ir reikia. Nors ryškiausi operos „grandai“ paprastai būna įdomios asmenybės. Stengiuosi ir pati tokia būti. Tačiau tai nereiškia, kad kovoju su režisieriais ar kitais spektaklio statytojais už savo įsivaizduojamą herojės interpretaciją. Atvirkščiai – iki repeticijų pradžios stengiuosi neturėti savos vaidmens interpretacijos, kad su niekuo nereikėtų kovoti. Nes spektaklis yra visos kūrybinės komandos bendras darbas. Jeigu kiekvienas solistas į repeticiją ateis su savo ryškiomis vizijomis (o žmogaus fantazijos, žinia, yra beribės…), tai kas beliks statytojams ir koks galiausiai bus spektaklis?

„Turiu tokią savybę – koncertinė įtampa man padeda, dainuodama scenoje rodau tai, ko negaliu pasiekti repeticijose. Todėl pasitikiu savimi.“

A.G.: Iš kur tai ištraukėt, negi tai tikrai mano žodžiai?.. Na, laikui bėgant pasitikėjimas savimi didėja, tačiau reiklumas sau – taip pat. Neturiu mėgstamų ar nemėgstamų salių, tačiau geriausiai jaučiuosi dainuodama ten, kur gera akustika. Jeigu nebūtina dainuoti visu balsu, tuomet mieliau atidirbu rytinėje repeticijoje ir turiu laisvą vakarą, bet jei reikia plėšytis iš visų jėgų – tuomet tam palankesnis būna vakaras. Kažkaip ypatingai savo balso labiau tausoti nepradėjau: tiesiog metams bėgant suvoki, kad nebegali nubėgti tos pačios distancijos kaip prieš dešimtį metų, nepridėjęs papildomų pastangų. O ko ir kaip atsisakyti – tai jau kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas. Be to, pradedi jausti tą beribį laikinumą… Ir tuomet norisi save patausoti, kad ilgiau pasimėgautum buvimu su mylimais žmonėmis šioje žemėje.

Bet jeigu premjeros plakatai jau išklijuoti visame mieste, o gerklę netikėtai pradeda kutenti virusai, darau absoliučiai viską, ką ir reikia esant tokiai situacijai daryti: ryju vaistus, einu į pirtį, deduosi kompresus ir visaip kitaip panikuoju.

Apskritai renkantis laikiną būstą užsienyje man svarbiausia, kad jame būtų šilta. Apsistojusi nepažįstamuose miestuose dažniausiai iš pradžių aplankau pirtis, o jau po to muziejus ir tradicinės virtuvės restoranus. Bet neklauskite, į kurią siūlomo naujo kontrakto eilutę pirmiausia užmetu akį: vietoj manęs tai padaro mano agentas, gerai žinantis mano reikalavimus.

„Kartais suirztu vakare, išbaru Nojų dėl smulkmenų ir vėliau pati graužiuosi, prisiminusi savo vaikystę, kai pasaulis atrodė dvigubas – vaikų ir suaugusiųjų. Dabar esu „priešų stovykloje“, o mano vaikas dėl to kenčia.“

A.G.: Šiandien jau žinau, kad tik išmintis, ateinanti su amžiumi, bei kryptingas darbas padeda jaustis geresne mama. O atstumas, kuris tarsi turėtų motinos ir sūnaus santykius apsaugoti nuo irzlių smulkmenų, tam tikrai nepadeda. Tačiau to irzlumo savaime pradeda mažėti, kai imi suvokti minėto laikinumo didybę… Be to, kartais sūnus aplanko mane užsienyje, ir vis dažniau. Labai tuo džiaugiuosi. Ir šiuolaikinės elektroninės bendravimo priemonės yra nuostabus dalykas! Nors rašyti laiškus ranka man taip pat patiktų… Tik būnant toli kartais sunku iškart pagauti vaiko nuotaikas ir jo rūpesčius, sudėtinga išklausti esminių dalykų, nepasitenkinti vien rutininiu „man viskas gerai“. Bet mes stengiamės.

Apskritai Nojaus charakteris panašus į manąjį, kai dar pati buvau „anoje stovykloje“. Tačiau dėkoju Dievui, kad reikalai mokykloje jam klostosi daug palankiau nei man: sūnui netenka samdyti privačių mokytojų, kad galėtų nelankyti nuobodžių pamokų… Labai tuo džiaugiuosi ir didžiuojuosi.

Ką pati savo vaikystėje mielai pakeisčiau, vertindama iš dabartinės „suaugusiųjų stovyklos“? Baimę būti atstumtai ir laiko švaistymą, stengiantis būti mylimai visų.

Renata Baltrušaitytė

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...