2015 Spalio 03

Operos solistės istorija, ir ne daugiau

veidas.lt

BFL

Stebėdamas Viktoriją Miškūnaitę, spindinčią operos „Manon“ premjeroje, retas žiūrovas nutuokia, kiek daug ši jauna moteris spėjo paaukoti vardan darbo scenoje. Šiandien, mokėdama buto kreditui prilygstančią brangių studijų paskolą ir viena augindama du vaikus, dainininkė vis dėlto nesigaili surizikavusi.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Po premjeros Viktorija kelioms dienoms išvyko iš Vilniaus: norėjosi atsitraukti nuo jos mintis užvaldžiusio viliokės Manon paveikslo. „Buvau ir esu įsimylėjusi šią operą! Dėl „Manon“ pastatymo neskaičiavau darbo valandų: teatre leisdavau šeštadienius ir sekmadienius, tarp repeticijų nespėdama pavalgyti, savaitėmis beveik nematydama savo vaikų. Dirbau kaip išprotėjusi, nes pačiai buvo labai įdomu“, – teigia 32-ejų operos solistė, Nacionalinio operos ir baleto teatro trupėje išsikovojanti vis tvirtesnes pozicijas.

Skrydžiai su balionų puokšte

Kritikai prancūzų režisieriaus Vincent’o Boussard‘o pastatymu nebuvo itin sužavėti: kliuvo ir dekoratyviam scenovaizdžiui su veidrodžiais bei didžiuliu karoliukų sietynu, ir skirtingus laikmečius reprezentuojantiems kostiumams. Ką jau kalbėti apie margaspalvius balionus, puotos scenoje nuo aukštos dekoracijos atbrailos žemyn nuleidžiančius turtuolių numylėtine tapusią Manon.

V.Miškūnaitė jiems atsakytų, kad veidrodžiai buvo naudojami kone visuose V.Boussard’o pastatymuose: tai šio režisieriaus vizitinė kortelė. Šiame spektaklyje jie pabrėžia trapią ribą tarp materialios realybės ir kartais ją bereikšme paverčiančių vidinių emocijų. O prisiminus, koks trumpas buvo gražuolės Manon Lesko žydėjimas, – tai drauge gyvenimo ir mirties riba. Netgi tuomet, kai Manon visiems atrodo puošni, ekscentriška ir trykštanti gyvybe, scenos veidrodžiuose ji regi save visai kitokią.

Solistė pabrėžia, kad spektaklio statytojai buvo itin dėmesingi vokalo skambesiui: būtent dėl akustinių dalykų galinė scenos siena pritraukiama kuo arčiau žiūrovų. Tai atlikėjams leidžia laisviau kaitalioti vokalo spalvas, neverčia visąlaik dainuoti „pučiniškai“.

Atskira istorija – kostiumai, kurie buvo siuvami itin kruopščiai, matuojant po tris kartus. Kiekviena detalė buvo apgalvota iki smulkmenų, iki konkrečios sagos formos. Todėl, pasak solistės, publika gali neabejoti, kad ten, kur margaspalvėmis suknelėmis sudaromas „bordelio“ įspūdis, tokio efekto ir buvo siekiama. O balionų puokštė tėra simbolis, trumpalaikės Manon gyvenimo šventės metafora.

„Nežinau, kaip šuolis su balionais atrodo žiūrovui, tačiau man šis epizodas nėra lengvas paskraidymas. Iš esmės tai – kaskadinis triukas, kurio operos solistas neprivalo atlikti. Turi labai pasitikėti scenos personalo kruopštumu ir tiesiog šokti žemyn stačia galva. Aišku, prieš kiekvieną spektaklį sceną su balionais papildomai repetuojame, išbandome jų „laikomąją galią“. Bet čia  prancūzų statytas spektaklis, o jie juk negali apsieiti be pokštų“, – teisina statytojus sopranas.

Drama be rankų laužymo

Jei prancūzų kompozitoriaus Jules’io Massenet operą „Manon“ lygintume su italo Giacomo Puccini opera „Manon Lesko“, pastebėtume, kad pirmasis daugiau dėmesio skyrė meilės akimirkų ir gyvenimo džiaugsmo išaukštinimui, o antrasis – tragizmui, veikėjos atgailai už praeities lengvabūdiškus poelgius. Taigi G.Puccini Manon gerokai ilgiau kankinasi dainuodama savo paskutines, ligos priepuolių gniaužiamas arijas.

„Tuo man ir patinka J.Massenet opera, kad pasakojimo principu ji primena nebylų Charlie‘o Chaplino filmą: žodžių – mažai, dramos – daug, bet ta drama žiūrovui pateikiama su prancūziška šypsena. Kiekvieno iš mūsų gyvenimas reikšmingas, nėra reikšmingesnių gyvenimų už kitus. Jaunutės, nieko ypatinga nepasiekusios Manon gyvenimo istorija yra tiek pat reikšminga. Ji miršta ant mylimojo rankų konstatuodama, kad ši istorija baigiasi. Miršta laiminga, įsitikinusi, kad ją tikrai mylėjo. Toliau bus kitų gyvenimų istorijos, irgi reikšmingos, todėl liūdėti nėra dėl ko. Viskas labai paprasta, tačiau gerai pagalvojus – čia ir slypi pati didžiausia drama. Tiesiog jai išreikšti nereikia tiek rankų laužymo, kiek G.Puccini operoje. Kad ir kas nutiktų jūsų gyvenime – šypsokitės, nes tai yra jūsų gyvenimas, ir ne daugiau“, – įsitikinusi V.Miškūnaitė.

Repetuodama solistė Su V.Boussard’u daug diskutavo apie Manon atgailos sceną. Prancūzų režisierius ją tikino, kad akimirkų emocijomis besivadovaujanti Manon apskritai nesugeba atgailauti. Supranta, kad turėtų jaustis kalta, bet tokia nesijaučia. Tik žino, kad kažkas jos gyvenime įvyko ne taip, kaip turėjo būti. Kada viskas apsivertė, kodėl – tai jau pernelyg sudėtingi gražiai Manon galvelei klausimai.

„Bet daug kas priklauso nuo atlikėjo požiūrio į savo personažą. Man nepasirodė, kad Manon yra beviltiška naivuolė. Atvirkščiai: ji puikiai perpranta kitus žmones, tik labai vertina gyvenimo trapumą. Todėl suvokdama, kad progos nesikartoja, sąmoningai leidžia sau klysti. Manon išduoda De Grijė, nes, būdama vargšė, jaučiasi pasiturinčio jaunuolio meilės neverta. O kai žmogus jaučiasi nevertas kito meilės, jis nesugeba pats atsakyti meile. Juk mumyse dažnai glūdi užslėptas nevisavertiškumo kompleksas, kuris išlenda pačiu netinkamiausiu momentu“, – aiškina solistė.

Atsiplėšti, kad įvertintum

O pati Viktorija savo gyvenime daugiau meilės duodavo ar priimdavo? „Manau, kad daviau. Nes priimti dar gerai neišmokau“, – neslepia pašnekovė.

Ar jai teko įveikti savuosius nevisavertiškumo kompleksus? „Atvykus į Vilnių – žinoma. Įsivaizduokite: pirmąkart atsidūriau sostinėje, ir dar kur – Muzikos ir teatro akademijoje, nors mano šeimoje jokių menininkų nėra ir nebuvo. Maža to – niekas joje nevertino muzikos kaip rimto užsiėmimo, laikė mano pasirinkimą hedonistiniu potraukiu prie bohemos. Dainavimas jiems atrodė neturintis išliekamosios vertės, naudos visuomenei neteikiantis užsiėmimas. Tiesą sakant, tėvai būtų lengviau susitaikę su bet kokiu kitu mano pasirinkimu, jeigu jis nebūtų susijęs su menais. O aš nuo mažens jaučiau muzikos trauką ir žinojau, kad dainuosiu. Tik nežinojau, kur ir ką.

Kai man buvo penkiolika – beveik tiek, kiek savarankišką gyvenimą pradedančiai Manon – mes iš Šiaulių persikėlėme gyventi į vienkiemį prie Gruzdžių. Važinėti buvo toli, todėl mečiau muzikos mokyklą, nors joje buvo telikę paskutiniai mokslo metai. Iš pradžių džiaugiausi išvengusi įkyrėjusių solfedžio ir teorijos pamokų, tačiau labai greitai muzikos pradėjo stigti. Kartais būtina atsiplėšti nuo kažko, kad įvertintum, kaip tai yra brangu. Turbūt panašiai nutiko ir Manon“, – spėja solistė.

O gal viskuo kaltas pianinas, prie kurio sėdėti valandų valandas Viktorijai smarkiai įgrisdavo? Mokykloje mergina buvo įpratusi jaustis lydere, o skambindama fortepijonu tokia nesijautė. Labiau patiko dainuoti.

„Esu liguistai priklausoma nuo sėkmės: jei nesiseka asmeninis gyvenimas – visa kita taip pat neegzistuoja. Greitai peržengiu tą veidrodinę ribą, apie kurią jau kalbėjome, ir nebesugebu išsaugoti racionalaus mąstymo. Bet artisto darbas neįsivaizduojamas be emocijų, kurias scenoje tenka atverti dažniau nei kasdienybėje. Tai išbalansuoja, ypač kai personažo emocijos fatališkai sutampa su tavo pačios gyvenimu. Tuomet atrodo, kad pati lemtis, o ne režisieriai ar teatras tau tikslingai parenka vaidmenis. Viskas baigiasi tuo, kad galiausiai pradedu netgi kalbėti kaip personažas, o ne kaip  Viktorija Miškūnaitė“, – juokiasi pašnekovė, anksčiau dainavusi Violetą „Traviatoje“, Rozalindą „Šikšno­sparnyje“ ir Despiną Bohemiečių trupės spektaklyje „Visos jos tokios“.

Studijos arba butas

Duodama interviu kaip operos solistė, Viktorija stengiasi atkreipti dėmesį į vieną jai skaudžią temą – ji niekaip nesugeba suprasti, kodėl kultūros darbuotojas Lietuvoje uždirba mažiau nei žmogus, neturintis jokio išsilavinimo.

„Labai gerbiu visas profesijas, man smagu atėjus į teatrą rasti švarias grindis ar puikiai veikiantį apšvietimą. Puikiai suprantu, kokia daugybė žmonių stengiasi, kad mes, artistai, turėtume komfortiškas darbo sąlygas. Tačiau mūsų darbas irgi turėtų būti deramai įvertintas, nes operinio dainavimo studijos, paremtos individualiomis pamokomis, yra vienos brangiausiai valstybės įkainotų studijų Lietuvoje. Ir trunka jos mažiausiai šešerius metus (čia be parengiamųjų kursų, reikalaujančių dar poros metų, ir papildomų meistriškumo kursų, kuriuos solistui tenka finansuoti savo sąskaita). Paėmusi paskolą studijoms, penkiolika metų privalėsiu mokėti įmokas, dydžiu prilygstančias įmokoms už padorų butą Vilniuje. Nepagalvokite, kad dėl savo sprendimo gailiuosi, tačiau pasiryžusi siekti solistės karjeros kartu su dviem vaikais dar ilgai turėsiu glaustis nuomojamame bute. Užtat gausiu daug gėlių po spektaklių“, – su ironijos gaidele dėsto V.Miškūnaitė.

Solistė prisimena, kaip prieš trejus metus gavusi taip brangiai atsiėjusį akademijos diplomą jau kitą dieną, nenorėdama prarasti socialinio draudimo, išskubėjo registruotis Darbo biržoje. O ten išgirdo, kad šios įstaigos duomenų bazėje apskritai nėra tokios specialybės, kaip operos solistas: yra tik muzikantas arba gatvės muzikantas. Konsultantė nuoširdžiai pasiteiravo, kuris iš šių apibūdinimų diplomantei labiau patinka, ir patarė savarankiškai ieškotis darbo, nes pasiūlymų operos solistams biržoje nebūna (o gatvės muzikantams – būna?). Dar geranoriškai pasiūlė lankyti manikiūrininkių kursus. Tokia realybė.

Dar įdomiau, kad vėliau, kai įveikus nemenką konkurenciją jaunai solistei pavyko prasiveržti į nacionalinį teatrą, apsidairiusi ji netruko pamatyti, jog pagrindiniai jo solistai išsivažinėję ir nebėra kam „vežti repertuaro“. Kai valstybė taip vertina savo talentus – nė kiek nenuostabu.

Viktorija neslepia abu savo vaikus jau dabar papildomai mokanti anglų kalbos, kad išvykimas iš Lietuvos jiems sukeltų kuo mažesnį stresą. Bent laikinai palikti tėvynę jiems tikriausiai teks, mat užsienyje operos solistas už tuos pačius vaidmenis panašaus lygio teatro spektakliuose uždirba mažiausiai dešimt kartų daugiau nei Lietuvoje.

„Esu savo valstybės patriotė, neabejoju, kad ji turi visas galimybes lyderiauti bent jau Baltijos šalių, jei ne visos Europos, operos pasaulyje. Turime daugybę stiprių dainininkų ir jaunų žmonių, kurie galvas padėtų dėl darbo scenoje. Vienintelė priežastis, dėl kurios jie išvažiuoja, – noras apmokėti būtiniausias sąskaitas. Jeigu čia pasikeistų požiūris ir atsirastų daugiau noro investuoti į mus, o ne į užsienio atlikėjus, kurie nebūtinai pranoksta savus, jei Lietuva jaunus dainininkus puoselėtų taip pat rūpestingai kaip jaunuosius krepšininkus – užaugtų dar ne viena Violeta Urmana ir ne vienas Virgilijus Noreika“, – liūdnai konstatuoja V.Miškūnaitė.

Į operą – tik po stojamųjų

Lietuvoje, anot pašnekovės, tėra vienintelis teatras, gebantis deramai reprezentuoti klasikinę operą. Ir pasiekti šį teatrą pavieniams entuziastams iš provincijos nėra taip paprasta: tenka rūpintis ne tik bilietais, bet ir kelione, nakvyne. Vietinio turizmo agentūros galėtų labiau pasistengti, siūlydamos panašius paslaugų paketus. Jeigu gali būti romantiškas savaitgalis Palangoje, kodėl negali būti romantiško vakaro Nacionaliniame operos ir baleto teatre?

„Aš pati, šiaulietė, pirmąją savo gyvenime operą „Aida“ išvydau jau atvažiavusi mokytis dainavimo į Vilnių. Paradoksalu, bet tik įstojusi ryžausi gyvai pamatyti, ko gi mus toje akademijoje mokys. O juk užaugau netgi ne visai provincijoje – ketvirtame pagal dydį Lietuvos mieste, garsėjančiame savo babilonais ir renginių arenomis. Pasaulis šiais telemedijų laikais panašias edukacijos problemas sprendžia rodydamas operų spektaklių transliacijas ant ekranų centrinėse miestų aikštėse – panašiai, kaip Lietuvos sirgaliams rodomos krepšinio varžybos. Daugelyje šalių regėjau tokias operų transliacijas“, – pasakoja V.Miškūnaitė.

Savo svajonių šalimi solistė vadina Šveicariją, konkrečiau – prancūziškai kalbančios Ženevos apylinkes, kurias jai jau teko pažinti. Maksimalistę Viktoriją sužavėjo tenykščio protestantų miesto gyvenimo kokybė ir kultūros žmonėms rodoma pagarba. Šveicarai supranta, kad menininku tapti nepakanka diplomo, – reikia dar ir Dievo dovanos, kurios netgi turtingoje šalyje už pinigus nenusipirksi.

Bet Manon partijos atlikėja prisipažįsta niekada nesilankiusi Paryžiuje, kurį taip veržliai užkariavo jos herojė. Prancūzų kalbos ji mokėsi tik dainuodama prancūziškai, taigi dabar, atlėgus premjeriniam įkarščiui, ketina sukti į kursus tobulinti šnekamosios kalbos. Vėliau norėtų gerai išmokti taip pat vien iš arijų pažįstamą italų kalbą, norėtų išvykti į meistriškumo kursus už­sienyje ir dar daug ko labai norėtų. Nes ant laurų prisnūdusias operos solistes kaipmat aplenkia guvesnės  konkurentės.

Tarp vyro ir scenos

Toje optimistinių norų virtinėje Viktorija nebenori prisiminti, kad jos praeityje būta ir itin juodų laikotarpių, kai nevilties protrūkiais nusvirdavo rankos. Sako, sunkiausia būna įsitikinti, kad tavo pastangų niekam nereikia, niekas jų nevertina: nesvarbu, ar dainuotum, ar prie puodų stovėtum. Ir jokios psichologinės tarnybos čia nepadės, nes žmogus, labiausiai reikalingas pagalbos, tyliai tūno kamputyje nuo visų pasislėpęs. Mirties riba tokiam žmogui visą gyvenimą išlieka labai arti. Bet juk sakoma: kad sugebėtum scenoje įtikinamai numirti, turi pažinoti mirties kvapą.

Solistė neneigia, kad dėl galimybės vaidinti operose jai teko paaukoti santuoką, iširusią prieš trejus metus: „Buvęs vyras mano siekio dainuoti visiškai nepalaikė, taigi teko rinktis – arba išsiskirti ir vienai auginant vaikus įgyvendinti savo svajonę, arba tapti įprasta namų šeimininke. Tai buvo skaudus ir psichologiškai sunkus sprendimas, bet pasirinkau operą. Netgi ne kažkokią įsivaizduojamą karjerą, o galimybę dirbti mėgstamą darbą. Nes tokį darbą dirbantys žmonės būna patys laimingiausi. Jie repeticijų pabaigoje niekada nežvilgčioja į laikrodžius ir pasilieka tiek, kiek būtina, – kaip ir aš, repetuodama Manon partiją.“

Sprendimą dėl skyrybų Viktorija priėmė kurį laiką pagyvenusi atskirai. Tai padėjo suprasti, ko tuo metu labiausiai pasiilgo: savo vaikų ir muzikos.

Ar lengva, vienai auginant vaikus, dirbti nežvilgčiojant į laikrodį? „Nelengva, bet kartais, kai pasidaro itin sunku, būtent vaikai tampa stipria atrama, skatinančia žengti į priekį. Augindama juos trejus metus buvau išėjusi akademinių atostogų. Per tą laiką buvę kurso draugai Ieva Prudnikovaitė ir Rafailas Karpis parengtų teatro vaidmenų skaičiumi gerokai mane aplenkė. Dabar mano vaikai jau dideli – dešimties ir dvylikos metų, ir sūnumi, ir dukra labai didžiuojuosi. Net jei mano karjeroje bus krytis, padarysiu viską, kas įmanoma, kad sudaryčiau palankiausias sąlygas jiems siekti savų svajonių“, – tikina V.Miškūnaitė.

Abu solistės vaikai teatro salėje stebi visus spektaklius, kuriuose dainuoja mama. Tačiau ji sako apkabinanti juos tik spektakliui pasibaigus: „Tai nuobodžiaujantiems žiūrovams atrodo, kad spektaklių pertraukos labai ilgos. Mums, solistams, jos per trumpos – grimas, persirengimas, perukų tvirtinimas užima tiek laiko, kad šokus į batelius vos suspėji išbėgti scenon.“

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...