Norvegai, amerikiečiai, rusai, vokiečiai buvo neprilygstami Sočyje, kaip ir prieš tai vykusiose dvidešimt vienoje žiemos olimpiadoje.

Pirmose žiemos olimpinėse žaidynėse Šamoni, Prancūzijoje, 1924 m. varžėsi 258 sportininkai iš šešiolikos šalių, o ką ką tik pasibaigusiose XXII Sočyje per 2,8 tūkstančių iš 88-ių Tačiau nepaisant 90-ies šias olimpines skiriančių metų tarp sėkmingiausiųjų – tos pačios valstybės: Norvegija, JAV, Šveicarija, Kanada. Per 90 metų norvegai tik dukart buvo iškritę iš lyderių dešimtuko, o septyniskart buvo pirmi. Šiemet tarp lyderių tik viena naujokė – Baltarusija, kuriai vien biatlonininkė Darja Domračeva pelnė net tris aukso medalius.
Beje, žiemos olimpinių pjedestalo elitas – netapatus su vasaros.

Šiltesnio klimato šalyse – greitis, šaltesnėse – jėga
Sporto universiteto Treniravimo mokslo katedros prof. hab. dr. Antanas Skarbalius primena sporto mokslo pradininko vokiečio Ernsto Jocklo išaiškinimą, kad sportavimui įtakos turi geografinė gamtinė aplinka – ji suteikia fizines funkcines galias sportuoti. Kur karštesnis klimatas, labiau vystosi greitumas, todėl tokios šalys turi gerų sprinterių, šuolininkų, o šaltesnio klimato šalyse labiau pasireiškia tų sporto šakų sportininkai, kur reikia daugiau jėgos.
Klimatas, pinigai, bazės, tradicijos, kalnai – daug komponentų lemia, kad žiemos sporte lyderiauja Skandinavijos, Alpių šalys, JAV, Kanada, Rusija – tos šalys, kurios buvo tarp sėkmingiausiųjų ir Sočyje.
Bet net, pavyzdžiui, Skandinavijos ar Alpių šalys, kur žiemos sportas turi gilias tradicijas, neturi absoliučiai visų ir vienodai išvystytų sporto šakų. Alpių šalyse populiariausias kalnų slidinėjimas, freestailas, šuoliai nuo tramplinų, Švedijoje populiaresnis ledo ritulys ir slidinėjimas, Suomijoje ledo ritulys ir šuoliai nuo tramplino, vokiečiai mėgsta rogučių sportą.
Vis dėlto, kaip aiškina Edukologijos universiteto Sporto metodikos katedros vedėjas prof.habil.dr. Kazys Milašius (beje, devyniolika kartų Lietuvos slidinėjimo čempionas), jei anksčiau viską lėmė žmogaus fizinės ir funkcinės galios, tai dabar, nors jos tebėra svarbios, bet labai žymų vaidmenį vaidina modernios technologijos, inventoriaus parengimas, jo konstrukcijos, net apranga, mokslinis metodinis sportininko rengimo valdymas, jo medicininė priežiūra, organizmo stiprinimas įvairių atsigavimo, energetinių medžiagų priemonių pagalba.
Tai ypač ženklu žiemos sporte: ant vasaros sporto šakų pjedestalo galima pamatyti ir egzotiškų neturtingų valstybių atstovus, o žiemos praktiškai ne. „Biednas žiemos sporte nieko nepadarysi – materialinis ir mokslinis potencialas čia turi didesnę įtaką, todėl išryškėja turtingų valstybių pranašumas“, – pastebi K.Milašius.

Auksas – už auksą
K.Milašius pasakoja, kad žiemos sporto šakose ypač pažengusios technologijos – slidės, jų tepalai, slydimą gerinančios medžiagos, visas inventorius, rogutės technologiškai labai sudėtingos. Mokslo technologijų pažanga, fiziologijos žinios, medicinos indėlis į sportininkų rengimą lemia vis didėjantį sportininkų pajėgumą. Didėja greičiai, sportininkai stebina vis sudėtingesniais pratimais.
A.Skarbalius prisimena, kaip Lietuvoje viešėjęs austrų profesorius Erikas Miuleris pasakojo, kaip šios šalies kalnų slidininkų vaizdo įraše analizuojama kiekvienas kelio įlinkis, kol pasiekiamas idealus variantas. O Norvegijos kalnų slidininkų treniruočių stovyklų nameliuose išretintas kaip aukštikalnėse oras – taip dirbtinai sukuriamos aukštikalnių sąlygos ir taupomas laikas vykti ten treniruotis. Mokslo pasiekimai labai stipriai tarnauja žiemos sporto rezultatams, bet, pastebi A.Skarbalius, ir labai daug kainuoja. Tad, vaizdžiai tariant, auksas čia vertas aukso vertės investicijų.  Be to gabiausiems sportininkams reikia ir pačių talentingiausių trenerių, geriausios aplinkos – gydytojų masažuotojų, techninio personalo, geriausios treniravimosi infrastruktūros. Jau pasiekęs tam tikrą lygį sportininkas turi treniruotis, kur treniruojasi ir visas pasaulis.
Aukšto meistriškumo žiemos sportas tampa įperkama tik turtingoms valstybėms ar sportininkams, o kai kuriose sporto šakose net įgyja iškreiptą vaizdą. Buvęs Lietuvos tautinio olimpinio komiteto viceprezidentas Edukologijos universiteto prof. habil. dr. Algirdas Raslanas nevynioja žodžių į vatą: „Nors tarptautinis sportas plėtojasi susitarimo keliu – demokratiniais rinkimais, balsavimais, tačiau dailusis čiuožimas – grupelės žmonių uzurpuota sporto šaka: sprendimai priimami tik kaip jiems reikia, tie patys savi teisėjai, pinigai sukasi nedidelės grupelės žmonių rankose. Penkių šešių valstybių žmonės diktuoja likusiems, ir tai nukrypimas nuo normalių demokratinių principų. Maža to, nors olimpinės žaidynės – valstybių nacionalinių rinktinių varžytuvės, turtingos valstybės perka kitų šalių sportininkus.”
A.Raslanui kelia susirūpinimą, kad sportas, taip pat ir olimpinės žaidynės, vis labiau tampa finansinės galios demonstravimu: štai Londone jos praėjo puikiai su minimaliais kaštais, bet visai kitaip joms rengtasi Sočyje, iš dalies ir Pekine. “Daugelis valstybių sportą laiko savo ekonominės galios išraiška. Štai Saudo Arabija, net Iranas stato didžiulius sporto kompleksus, kad čia būtų organizuojamos svarbios varžybos, kad pasauliui pasirodytų, jog pas juos viskas labai gerai. Vis daugiau svarbių varžybų vyksta karštuose kraštuose, nes žiūrima tik į verslo interesus, o kaip karštyje sportininkams reikės sportuoti – tik jų pačių problema”, – piktinasi A.Raslanas.
Sočio olimpinės – dar viena to iliustracija: pietų kurorte žiemos olimpinės surengtos pirmąkart.

Pasišaipymai iš kuriozų Sočio olimpiadoje tapo Vakarų žiniasklaidos kasdienybe, tačiau perdėtas kartais nepagrįstų faktų eskalavimas ne tik neturės jokio teigiamo efekto, bet ir gali tapti papildomu Kremliaus propagandos meistrų įrankiu.

Vasario mėnesį viso pasaulio akys nukrypo į Sočį – vos už kelių šimtų kilometrų nuo Čečėnijos įsikūrusį kurortinį Rusijos miestą, kuriame savo vasarnamį buvo įsirengęs Josifas Stalinas. Iš pradžių diskusijų centre buvo protu sunkiai suvokiamos išlaidos sporto šventei organizuoti bei Vakarų politikų atsisakymas vykti į žaidynes, taip simboliškai protestuojant prieš žmogaus teisių bei demokratijos pažeidimus, tačiau netrukus dėmesys nukrypo į kuriozus, virtusius pašaipomis iš rusų negebėjimo organizuoti tokio masto renginių.

Dilema politikams

Olimpiada tapo savotišku išbandymu ir viso pasaulio politikams: simbolinis jų dalyvavimas žaidynių atidarymo ceremonijoje laikomas tam tikro prielankumo arba bent jau neutralumo šeimininkų atžvilgiu ženklu. Todėl dėl įvairių politinių aplinkybių Sočyje nebuvo nei JAV prezidento Baracko Obamos, nei Didžiosios Britanijos premjero Davido Camerono, nei Vokietijos kanclerės Angelos Merkel.
Lietuvos vadovė Dalia Grybauskaitė taip pat buvo viena pirmųjų, pranešusių apie sprendimą nevykti į Rusiją, todėl aukščiausio rango šalies atstovas šiame renginyje buvo ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius. Jis ne tik dalyvavo atidaryme, bet ir pasveikino Lietuvos sportininkus bei sprendė politinius rebusus su Rusijos premjeru Dmitrijumi Medvedevu ir dujų koncerno „Gazprom“ atstovais.
„Pirmiausia reikia pabrėžti, kad nebuvo bendros Europos Sąjungos pozicijos dalyvauti ar nedalyvauti žiemos olimpinėse žaidynėse. Šiame renginyje dalyvavo ir kaimyninių šalių vadovai, pavyzdžiui, aš pats skridau į Sočį su Latvijos prezidentu Andriu Bėrziniu. Kaip ministras pirmininkas jaučiau pareigą palaikyti mūsų šalies sportininkus svarbiame tarptautiniame renginyje“, – „Veidui“ sakė Vyriausybės vadovas.
Jis taip pat pabrėžė, kad tokios kelionės nėra rengiamos turistiniais tikslais. „Politikai Sočyje vykstančiose olimpinėse žaidynėse, kaip ir kituose tarptautinio lygio renginiuose kitose šalyse – parodose, viršūnių susitikimuose, elgiasi pragmatiškai, sugeba suderinti to renginio funkcijas ir dvišalius pokalbius. Visos šalys, kurios siekia surengti aukšto lygio tarptautinius renginius, kartu siekia atkreipti į save dėmesį, užmegzti santykius, pritraukti investuotojų, ir Rusija šiame kontekste nėra išimtis. Tai, kad Sočyje greta varžybų vyko ir dvišaliai politinio lygio susitikimai, pavadinčiau normalia praktika“, – teigia A.Butkevičius.
Su tuo, kad Lietuvos vadovams šiuo atveju pavyko rasti aukso vidurį tarp griežtesnės pozicijos atsisakant dalyvauti bei racionalaus išskaičiavimo, sutinka ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas dr. Nerijus Maliukevičius: „Politinis sprendimas buvo labai subalansuotas – prezidentė į olimpiadą nevyko ir viešai argumentavo priežastis; tuo metu premjero vizitas tokiomis aplinkybėmis yra priimtinas žingsnis, užtikrinantis atstovavimą šaliai.“

Kuriozai ir išankstinė nuostata

Vis dėlto šie Vakarų politikų sprendimai beveik visą laiką tebuvo antrame plane: prieš olimpiadą žiniasklaidos dėmesys krypo į Rusijoje priimtą informacijos sklaidą apie seksualines mažumas nepilnamečiams ribojantį įstatymą bei milijardines sumas, išleistas žaidynėms surengti. Sočio olimpiada kainuos dvigubai daugiau nei antros brangiausios istorijoje žiemos žaidynės Nagane, Japonijoje. Be to, prieš pat renginio pradžią žurnalistų taikinyje atsidūrė kurioziniai Sočio kasdienybės vaizdai. Tarp sukėlusių daugiausiai šypsenų – tualeto kambariai su dviem neatskirtais unitazais, apgriuvę viešbučiai ir valgiaraščiai, kuriuose darkyta anglų kalba siūloma pasmaguriauti „ledais užpakalyje“.
„Tokie svarstymai prasidėjo dar ruošiantis olimpiadai. Kartais susidarydavo įspūdis, kad daugiau kalbama ne apie sporto renginį, o apie politiką – terorizmo grėsmę, seksualinių mažumų teises ir kitus dalykus. Bet argumentai prieš Rusiją yra suprantami, nes, pavyzdžiui, kai Kinija rengė vasaros olimpiadą, taip pat plačiai buvo eskaluojamos žmogaus teisių, nedemokratiško režimo problemos“, – svarsto politologas dr. Vadimas Volovojus.
Pasak N.Maliukevičiaus, kitko ir nebuvo galima tikėtis, žinant Rusijos specifiką ir milžiniškas, per 50 mlrd. JAV dolerių siekiančias investicijas. „Svarbūs du veiksniai. Visų pirma tai išlaidos, nes našumo stoka ir neefektyvumas sukėlė daug abejonių ne tik Vakarams, bet ir Rusijos opozicijai. Antra, reikėtų išskirti pirminę reakciją, nulemtą psichologinio fono. Ankstesni Rusijos organizuotų didelių renginių pavyzdžiai, tokie kaip politikos lyderių susitikimas Vladivostoke, parodė, kad specialiai tam nutiesti keliai ir įrengta infrastruktūra tuoj po to ėmė griūti. Todėl ir dabar išlikusi automatinė psichologinė reakcija bei stereotipinis mąstymas, kurį bandoma pagrįsti pavyzdžiais. Tarkim, žurnalistai, nuvykę į Rusiją dar prieš prasidedant varžyboms, nelabai turėjo ką veikti, todėl ieškojo kabliukų ir jų, be abejo, surado“, – aiškina politologas.

Skamba paradoksaliai, bet sportas yra viena politikos formų. Pasirodo, olimpinės žaidynės keičia valstybių raidą, tarptautinius santykius ir galių balansą.

Praėjusį penktadienį Sočyje, Rusijoje, prasidėjo 22-osios žiemos olimpinės žaidynės. Atrodo, kad kol kas pasaulis daugiau žino, ką apie jas mano vienos ar kitos valstybės politikai, nei apie pačius besirungiančius sportininkus. Tačiau stebėtis nederėtų – tai tik iliustruoja seną tiesą, kad didysis sportas yra vienas politikos instrumentų.
Olimpinės žaidynės ar kiti didieji sporto renginiai yra gana tikslus tarptautinių santykių ir nuotaikų veidrodis, o kartu – ir efektyvus įrankis jiems paveikti. Kaip aiškina Richardas Epsy, knygos „Politika olimpinėse žaidynėse“ autorius, iš tiesų sportas – tai diplomatija: pasiuntusios atletų delegacijas į užsienį, šalys gali sukurti pamatą diplomatiniams ryšiams ar juos efektyviau plėtoti. Ir, priešingai, sportinio apsilankymo kitoje šalyje atšaukimas valstybės gali būti panaudojamas kaip priemonė nepasitenkinimui tam tikra vyriausybe ar jos vykdoma politika išreikšti. Kartais tai gali padėti sušvelninti dvišalius santykius, padėti gauti nuolaidų ar išsiderėti geresnes sąlygas.

Olimpinių žaidynių istorija persismelkusi politika
Atkreiptinas dėmesys, kad modernios olimpinės žaidynės imtos rengti pirmiausia turint politinę motyvaciją, tai yra viliantis, jog sportas pagerins santykius tarp valstybių ir padės kurti taikingesnę pasaulio bendruomenę. Laikui bėgant šie aspektai tik ryškėjo – olimpinės žaidynės, prikaustančios viso pasaulio dėmesį, greitai pradėtos naudoti tarsi scena, leidžianti plačiai paskleisti tam tikrą ideologiją ar pasaulėžiūrą.
Dar per 1906 m. Graikijoje surengtas Atėnų vasaros olimpines žaidynes airių sportininkas Peteris O’Connoras, kovojęs kaip Didžiosios Britanijos atletas, trišuolio rungtyje pelnė medalį. Jis norėjo pabrėžti savo kilmę, tad ant apdovanojimų pakylos užlipo nešinas Airijos vėliava. Šis poelgis atspindėjo tuometę situaciją, kai Airija siekė vis didesnio savarankiškumo, o galiausiai ir nepriklausomybės nuo Jungtinės Karalystės. Taigi toks P.O’Connoro gestas turėjo stiprų simbolinį nacionalistinį užtaisą.
Vėliau irgi netrūko tarpvalstybinių santykių aiškinimosi. Tarkime, 1908 m. Londono olimpinėse žaidynėse įtampa kilo tarp Rusijos ir Suomijos, kada pirmoji paprieštaravo, kad suomiai eitynėse pasirodytų su savo vėliavomis. Kadangi Suomija dar 1809 m. po Švedijos ir Rusijos karo buvo prijungta prie Rusijos, suomių sportininkams buvo nurodyta žygiuoti su Rusijos vėliava. Protestuodami suomiai pasirodė apskritai be jokios vėliavos, tuo pabrėždami, kad yra atskira tauta.
Nestigo čia įtampos ir tarp olimpiados rengėjų britų bei amerikiečių: kai pastarieji pastebėjo, kad jų vėliavos nėra tarp nacionalinių, puošiančių olimpinį stadioną per atidarymo ceremoniją, JAV vėliavos nešėjas nesutiko nuleisti vėliavos prieš karalių Edvardą VII (čia reikėtų prisiminti, kad JAV būtent su Didžiosios Britanijos monarchija kariavo JAV nepriklausomybės kovose).
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, 1920 m. Belgijoje, Antverpene, po pertraukos vėl surengtos olimpinės žaidynės. Jose varžytis nebuvo leista Pirmojo pasaulinio karo pralaimėtojų – Vokietijos, Austrijos, Bulgarijos, Turkijos ir Vengrijos sportininkams. Be to, pasauliui išgyvenus tokį siaubingą konfliktą, taika tapo dar svarbesniu vasaros olimpinių žaidynių akcentu: tais metais pirmą kartą oficialia atidarymo ceremonijos dalimi tapo taikos balandžių paleidimas.

Olimpinės žaidynės pasitelkiamos ir ideologijai skleisti
1936 m. Vokietijos sostinėje Berlyne vykusios vasaros olimpinės žaidynės – ryškus pavyzdys, kaip žaidynėmis siekiama pasinaudoti ideologijai skleisti. Tuo metu valdžioje jau buvo įsitvirtinęs Adolfas Hitleris (teisė rengti olimpiadą Vokietijai buvo suteikta dar prieš nacionalsocialistams ateinant į valdžią). Jiems tai buvo proga ne tik pademonstruoti, koks efektyvus yra nacių režimas, bet ir pasaulio publikai iliustruoti nacių puoselėtos rasių teorijos, pagal kurią vokiečiams arijams, be abejo, teko aukščiausias hierarchijos laiptelis, „teisingumą“. Vis dėlto iš to išėjo šnipštas, kai afroamerikietis atletas Jesse Owensas (esą žemesnės rasės atstovas) laimėjo keturis olimpinius aukso medalius, pagerino vienuolika olimpinių rekordų ir įveikė vokiečių blondiną, mėlynakį ariją, Vokietijos sporto žvaigždę Lutzą Langą. Žinoma, sukeldamas didelį vokiečių nepasitenkinimą.
Kita olimpiada buvo surengta tik po Antrojo pasaulinio karo, 1948 m., Didžiojoje Britanijoje, Londone. Joje nebuvo pageidaujamos svarbiausios vadinamosios ašies valstybės Japonija ir Vokietija (jos nebuvo pageidaujamos ir Sankt Morice, Šveicarijoje, vykusiose žiemos olimpinėse žaidynėse). Įsibėgėjant šaltajam karui, olimpinėse žaidynėse vis labiau ėmė ryškėti varžymasis tarp vieno ir kito bloko šalių. Būtent ši ideologinė kova iš dalies ir lėmė išaugusį pasaulio bendruomenės susidomėjimą žaidynėmis, ir tai veikė kaip tam tikras garo nuleidimas.
1956 m. Melburne, Australijoje, vykusiose olimpinėse žaidynėse pirmąkart buvo panaudotas tikras boikotas, tai yra Kinija boikotavo olimpiadą dėl Tarptautinio olimpinio komiteto sprendimo tarp dalyvių įtraukti Taivaną. Kinijos nacionalistinei Gomindano vyriausybei pralaimėjus kovą su Kinijos komunistų partija, pirmajai teko pasitraukti į Taivano salą, kur ji toliau formavo Kinijos Respublikos vyriausybę. Taivanas save nuo 1950-ųjų laikė nepriklausoma valstybe, o Kinija į salą žiūrėjo kaip į maištininkų regioną, kurį vėl reikia prijungti prie Kinijos.
Negana to, Egiptas, Irakas ir Libanas boikotavo žaidynes dėl Izraelio įžengimo į Sinajaus pusiasalį ir dėl Prancūzijos bei Didžiosios Britanijos veiksmų Egipte dėl Sueco kanalo. Vis dėlto daugiausiai dėmesio sulaukė Sovietų Rusijos įsiveržimas į Vengriją po to, kai ši pasitraukė iš Varšuvos pakto. Trys Europos šalys (Nyderlandai, Šveicarija ir Ispanija) palaikydamos Vengriją taip pat atsisakė dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Blogus šių valstybių santykius atspindėjo ir sportininkų santykiai – netrūko konfliktų (net muštynių) tarp rusų ir vengrų.
Minėta Kinijos ir Taivano santykių problema aktuali išliko ir vėliau. Kitose olimpinėse žaidynėse Taivanui vėlgi nebuvo leista vadintis Kinijos Respublika, o siūlyta dalyvauti kaip Kinijos Taipėjaus komandai. Tada taivaniečiai dalyvavo, bet siekdami pabrėžti atskirumą nuo Kinijos nutarė dalyvauti be pavadinimo ant sportinės aprangos. O 1976 m. Monrealio olimpiadoje, kai vėl nebuvo leista vadintis Kinijos Respublika, Taivanas dalyvauti atsisakė. Galiausiai 1984 m. Los Andželo olimpiadoje Taivanas dalyvavo vadindamasis Kinijos Taipėjumi. Šiose žaidynėse daugiau nei po trijų dešimtmečių vėl dalyvavo Kinija.

Daugiausiai gyvybių kainavusios olimpinės žaidynės
1968 m. Meksikos olimpiada – pirmoji surengta trečiojo pasaulio šalyje. Prieš žaidynių pradžią Meksike sustiprėjo antivyriausybiniai pilietiniai neramumai. Likus dešimčiai dienų iki olimpiados pradžios policijos ir kariuomenės pajėgos apšaudė neginkluotų savo piliečių, daugiausia studentų, minią, kuri protestavo  prieš autoritarinio režimo prievartą. Kiek tada žuvo žmonių, tiksliai nėra aišku: Meksikos vyriausybė paskelbė, kad žuvo apie dvi dešimtis studentų, tačiau įvykio liudininkų teigimu, aukų buvo šimtai. Be to, daugybė studentų dar  buvo sumušti, įkalinti arba tiesiog dingo.
Ši olimpiada garsi ir dėl juodaodžių emancipacinių nuotaikų. JAV tuomet buvo labai stiprūs dėl juodaodžių teisių kovojantys judėjimai, taigi du JAV atletai, laimėję pirmą ir trečią vietą 200 metrų bėgimo rungtyje, skambant JAV himnui ant pakylos stovėjo iškėlę ranką, rodydami, kad sveikina šiuos judėjimus.
Aukų neišvengta ir 1972 m. Miunchene vykusiose olimpinėse žaidynėse. Tuomet Vokietijos grįžimą į tarptautinę areną aptemdė Palestinos judėjimo „Juodasis rugsėjis“ teroristinis išpuolis: teroristai įsiveržė į Izraelio atletų gyvenamąsias patalpas, du sportininkus nužudė iš karto, o devynis paėmė įkaitais. Teroristai siekė iš Izraelio vyriausybės išsiderėti, kad būtų paleista kuo daugiau palestiniečių kalinių, tačiau Izraelis bet kokias derybas atmetė. Tada įkaitai buvo nužudyti, kartu žuvo ir vokiečių policininkas.
1980 m. Maskvos olimpinės žaidynės sutapo su nesenu Sovietų Sąjungos įsiveržimu į Afganistaną. Tuometis JAV prezidentas Jimmy Carteris inicijavo žaidynių boikoto kampaniją. Prie šio protesto prisidėjo apie 60 šalių, o dar 15 valstybių sportininkai žygiavo ne su savo šalių nacionalinėmis, bet su olimpinėmis vėliavomis, esą taip protestuodami švelniau. Maskvai tai buvo didelis smūgis, todėl atsilygindama Sovietų Sąjunga (kaip ir dauguma kitų Varšuvos pakto valstybių) atsisakė dalyvauti kitoje olimpiadoje, 1984 m. vykusioje Los Andžele.
Svarbu paminėti ir 1988 m. Pietų Korėjos sostinėje Seule vykusias vasaros olimpines žaidynes. Jos laikomos viena svarbiausių priežasčių, padėjusių įsitvirtinti demokratijai šalyje. Seului gavus teisę rengti olimpines žaidynes, šalį dar valdė diktatoriškas režimas, ir žaidynės buvo vertinamos kaip galimybė gauti jam daugiau paramos. Bet olimpiada vis dėlto tapo pirmaisiais Pietų Korėjos žingsniais demokratijos link. Tai suteikė daugiau galimybių visuomenei, siekusiai šalyje įvesti konstitucinį valdymą.
Kadangi Pietų Korėjos valdžiai buvo labai svarbu, kad tik olimpiada nebūtų atšaukta, stengtasi neperžengti ribų. 1987 m. šalyje vyko daug protestų – žmonės įgavo drąsos, žinodami, kad režimas prieš juos nedrįs panaudoti ginklų, nes tai reikštų olimpinių žaidynių atšaukimą. O kai vis dėlto vienas protestuojantis studentas buvo nukankintas, režimo vadovas generolas Chun Doo-hwanas turėjo atsistatydinti ir perleisti valdžią bendražygiui, galiausiai priverstam nusileisti protestuotojams ir įvykdyti konstitucinę reformą. Taigi dar prieš prasidedant olimpinėms žaidynėms Pietų Korėja tapo parlamentine demokratija.
Kažko panašaus tikėtasi ir suteikus šansą Kinijai 2008 m. Pekine surengti vasaros olimpines žaidynes. Nors toks sprendimas buvo vertinamas prieštaringai, tai iš tikrųjų suteikė puikią progą spausti Kiniją dėl žmogaus teisių pažeidinėjimo, aplinkosaugos, politikos Afrikos žemyne, etninių ir religinių mažumų diskriminacijos, ypač Tibete. Deja, šiuo atveju tokių ryškių pokyčių kaip Pietų Korėjoje pasiekta nebuvo.
O Sovietų Sąjungos subyrėjimo pasekmės iš karto pasimatė ir 1992 m. olimpinėse žaidynėse, vykusiose Barselonoje. Būtent šioje olimpiadoje Lietuva, Latvija, Estija dalyvavo jau kaip atskiros komandos, o susivienijusi Vokietija ėjo su viena vėliava. Čia taip pat aiškiai pasijuto ir Balkanuose kilusi įtampa: Jugoslavijos, panaudojusios karinius veiksmus prieš Bosniją ir Hercegoviną bei Kroatiją, komandoms dalyvauti leista nebuvo.
Na, o baigiant aukų pareikalavusių olimpiadų temą negalima nepaminėti dar ir 1996 m. Atlantos vasaros olimpinių žaidynių. Jų metu sprogusi bomba nusinešė dviejų žmonių gyvybes, o daugiau nei šimtas buvo sužeista. Aukų galėjo būtų kur kas daugiau, bet, laimei, apsaugos darbuotojas bombą pastebėjo dar prieš sprogimą. Dėl to pavyko evakuoti daugybę į renginį susirinkusių žiūrovų.

Estai turi septynis, latviai tris, mes – nė vieno žiemos sporto šakų olimpinio medalio. Neprognozuojama jų ir Sočyje. Kodėl?

Iki Sočio žiemos olimpinių žaidynių liko mažiau nei šimtas dienų, bet Lietuvoje to nejusti. Žiemos sporto šakos Lietuvoje – ne krepšinis, tad ir televizorių ekranuose būsimi olimpiečiai negeria mineralinio, neperka buities technikos, nes vien sporto aistruoliui atpažįstamas veidas reklamai netinkamas. O realiausia olimpinė viltis – vardinius kelialapius į Sočį iškovoję ledo šokėjai Deividas Stagniūnas ir Isabella Tobias beveik nebeturi vilties atstovauti Lietuvai, mat lietuvio sportininko partnerė amerikietė išimties tvarka Lietuvos pilietybės negavo.
Vis dėlto ar lietuviai, kaip kad mūsų kaimynai latviai ir estai, kada užlips ant olimpinių medalių pakopų ne tik vasaros, bet ir žiemos olimpinėse žaidynėse?
“Turėsim, tikrai turėsim medalius”, – žada Kalgario žiemos olimpinių žaidynių 1988 m. aukso savininkė Vida Vencienė (tiesa, medalį  laimėjusi kaip Sovietų Sąjungos atstovė), dabar Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) referentė žiemos sporto šakoms.
Deja, šiam pažadui išsipildyti jau Sočyje vilčių nėra. Nepriklausomos Lietuvos istorijoje žiemos olimpiados medalių nesame turėję. Lig šiol aukščiausiai olimpinėse arenose yra pakilę ledo čiuožėjai Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas, Solt Leik Sityje 2002 m. tapę penkti.

Optimistiškiausios prognozės prasideda nuo antro dešimtuko
Sočyje lietuviška aritmetika tokia: LTOK patvirtintame šalies olimpinės rinktinės kandidatų sąraše – devyni sportininkai. Realiai į Sočį vyks šeši septyni. Nuo šešių iki aštuonių – tokio dydžio buvo visos Lietuvos rinktinės žiemos olimpinėse žaidynėse. Palyginkime: į Rio de Žaneiro vasaros olimpiadą patvirtintas 128 kandidatų atstovauti Lietuvai sąrašas.
Vardinis kelialapis į Sočį vienas – ledo šokėjų, kuriuo, deja, jie turbūt taip ir nepasinaudos. Po du nevardinius (tiek vyrų, tiek moterų) iškovoję biatlonininkai ir slidininkai, vieną – kalnų slidininkai. Dar dėl kelių olimpinių kelialapių kovos tebesitęsia.
Galutinė Lietuvos komandos sudėtis paaiškės tik sausio antroje pusėje. Pagal dabartinius rezultatus kovai jau ketvirtose olimpinėse žaidynėse rengiasi biatlonininkė Diana Rasimovičiūtė, visi kiti kandidatai į rinktinę – olimpiniai debiutantai. Olimpinį krikštą tikisi gauti biatlonininkas Tomas Kaukėnas, slidininkai Ingrida Ardišauskaitė ir Vytautas Strolia, dėl vieno kelialapio varžosi trys kalnų slidininkai – Rokas Zaveckas, Aivaras Tumas ir Karolis Janulionis.
Dėl teisės rungtyniauti Sočyje lapkritį dar kovos viena didžiausių mūsų olimpinių vilčių – greitojo čiuožimo atstovė Agnė Sereikaitė, taip pat kalnų slidininkė Ieva Januškevičiūtė. Moterų dailiojo čiuožimo atstovė Inga Janulevičiūtė liko pirma už brūkšnio, tad maža viltis teberusena, kad kuriai nors čiuožėjai negalint dalyvauti ant Sočio ledo iščiuoš ir lietuvė.
Nors mūsų kaimynai estai ir latviai, priešingai nei mes, jau patyrė žiemos olimpinių medalių džiaugsmą, Sočyje to dar neprognozuojame. Aukščiausią – 10–15 vietą LTOK prognozavo D.Stagniūno ir I.Tobias porai. Iš biatlonininkės D.Rasimovičiūtės tikimasi 10–20 vietos, o pati sportininkė nusiteikusi kovoti ir dėl garbingesnės pozicijos. Kol kas jos geriausias rezultatas trijose olimpiadose – aštuoniolikta vieta Turine.
A.Sereikaitei prognozuota 20–25 pozicija, bet jos pasirodymai pasaulio taurės etapuose, kur ji sugebėjo būti ir devinta, didina optimizmą. Kaip ir biatlonininko T.Kaukėno, kuriam prognozuota 30–40 vieta, stabilūs ir gana sėkmingi startai pasaulio čempionatuose leidžia tikėtis ir geresnio rezultato. Iš slidininkų V.Strolios tikimasi 45–55, I.Ardišauskaitės – 40–50 vietos. Kalnų slidininkams prognozuojamos dar žemesnės – 40–60 vietos.
Lietuvos olimpinė komanda šįsyk bus labai jauna, didžioji dalis – apie dvidešimties metų, neseniai dar jaunimo grupėje rungtyniavę sportininkai, tad Lietuva turi gerų perspektyvų ateičiai.

Ko labiau trūksta – talentų ar galimybių juos ugdyti
Vis dėlto ko Lietuvai trūksta iki medalių – žiemos, sporto bazių, talentingų sportininkų ir trenerių ar protingos sporto politikos?
„Jau vien iškovoti olimpiniai kelialapiai yra didelis laimėjimas. Daugelyje žiemos sporto šakų, pavyzdžiui, biatlone, kur į startą stoja 80 sportininkų, patekti į pirmąjį trisdešimtuką jau reiškia būti tarp elito. O žiemos sporto šakoms reikia daug sportinės ištvermės bei sėkmės, ir gamta sąlygų kartais pagaili. Arba gali būti puikiausiai pasirengęs, bet ne taip truputį slides pasitepsi, ir viskas. Arba štai dailiajame čiuožime turime nerealių mergaičių. Bet prasideda brendimas, ir rezultatai krinta. Tokia specifika – daugelio jaunimo čempionų vardų suaugusiųjų sporte nelieka“, – aiškina V.Vencienė.
Ji priduria, kad žiemos sportas dar ir labai brangus: turi ir vasarą pajusti sniego pojūtį, tad privalai išvažiuoti, kur jo yra. Turi dalyvauti pasaulio taurės etapuose, kitose varžybose, nes jei nestartuosi, liksi savo kieme. Ką jau kalbėti apie tai, kad, pavyzdžiui, slidininkas turi turėti po šešias–aštuonias poras slidžių, batų, lazdų, geriausiai tinkamų tam tikram sniegui, – čia daug subtilybių.

Surengdama brangiausias žaidynes istorijoje Rusija sieks pademonstruoti savo galią, tačiau kol kas sulaukia daugiau pašaipų ir kritikos nei pasigėrėjimo.

Kadaise Sočis buvo populiarus sovietinės aukštosios nomenklatūros kurortas. Vasario 7 dieną šiame mieste prasidės 22-osios žiemos olimpinės žaidynės. Pastarąjį kartą olimpinės žaidynės Rusijoje rengtos 1980 m., o žiemos olimpiada šioje šalyje vyks apskritai pirmą kartą (įdomu, kad tai pirmas kartas, kai žiemos žaidynės bus surengtos subtropinio klimato juostoje).
Sočio olimpiadą Rusija sieks išnaudoti kaip reklamą, atskleidžiančią kitokį – modernų atsinaujinusios supergalybės veidą. Tiesa, prieš pat žaidynių pradžią ta reklama greičiau primena antireklamą.

Brangiausia olimpiada

Po naują 25 metrų ilgio plaukimo baseiną kiekviename iš 1,1 tūkst. Rusijos miestų. Ledo rūmai kiekviename mieste ir 10 tūkst. vietų sporto arena su dirbtine danga. Rusijos tinklaraštininkas Jegoras Byčkovas teigia, kad šiuos objektus buvo galima pastatyti investavus pinigus, skirtus Sočio olimpiadai. Taip esą būtų padaryta kur kas daugiau naudos šalies sporto bei infrastruktūros plėtrai.
Tačiau šiandien Sočyje iškilo modernus 40 tūkst. vietų stadionas, kuriame vyks žiemos olimpiados atidarymo, uždarymo ir apdovanojimų ceremonijos, moderni ledo ritulio arena, šalia kurios pastatyta dar viena, mažesnė ledo ritulio arena, savo forma primenanti patį šio žaidimo ritulį. Netoliese stovi ir spalvingi čiuožimo ant ledo rūmai „Iceberg“.
Žaidynėse dalyvaujantis atletai gyvens ne viename, o dviejuose olimpiniuose kaimeliuose: vienas jų yra vadinamojoje pakrantės zonoje, kur vyks čiuožimo, ledo ritulio, kerlingo ir kitos rungtys, o kitas – kalnuose esančiame Krasnaja Polianos kurorte, kuriame apsigyvens kalnuose vyksiančių rungčių atstovai.
Tai tik keli iš daugelio specialiai Sočio olimpiadai iškilusių naujų objektų. Skelbiama, kad šioms žaidynėms Rusija išleido daugiau nei 51 mlrd. JAV dolerių. Tai reiškia, kad jos įėjo į istoriją bent jau kaip pačios brangiausios. Priminsime, kad 2008 m. vasaros olimpiadai Pekine surengti Kinija išleido 40 mlrd. dolerių. O, tarkime, pastarosios vasaros žaidynės Londone atsiėjo viso labo apie 9 mlrd. svarų.
Įdomu ir tai, kad iš pradžių Rusija planavo žaidynėms išleisti tik 12 mlrd. dolerių, tačiau vėliau sąmata smarkiai išaugo. Štai vien šuolių su slidėmis tramplino statyba atsiėjo 265 mln. dolerių – šešis kartus daugiau, nei planuota.
Kalbėdami apie Sočio olimpiadą ekspertai dažniausiai neišvengia korupcijos temos: esą olimpinių objektų statybos buvo patikėtos daugiausia su Vladimiro Putino aplinka siejamiems oligarchams. Vienas tokių yra senas V.Putino bičiulis dar nuo Sankt Peterburgo laikų Arkadijus Rotenbergas. Su šiuo verslininku siejamos įmonės laimėjo kontraktų, kurių bendra vertė siekia 7,4 mlrd. dolerių – daugiau nei septintadalį visų olimpiadai išleistų pinigų. Jo įmonės tiesė kelius, dujotiekį, statė naują oro uostą, jūrų uostą ir net naują elektrinę.
Sočyje iškilo ir antra didžiausia Rusijoje geležinkelio stotis. Didesnė dabar yra tik Maskvoje. Pristatyta naujų viešbučių, kurie gali priimti 42 tūkst. svečių. Nauja greitojo geležinkelio linija sujungė pakrantės olimpinę zoną su kalnų zona. Iš vienos į kitą galima nuvykti vos per pusvalandį, o rengėjai jau didžiuojasi, kad šios žaidynės bus pačios patogiausios tiek atletams, tiek žiūrovams, nes visų rungčių vietos bus pasiekiamos per itin trumpą laiką.
Deja, ne visi Sočio gyventojai yra laimingi. Pašnibždomis žaidynės vadinamas tiesiog Putino olimpiada. Ypač daug nepatenkintųjų tarp tų Sočio gyventojų, kurie penkerius metus buvo priversti kęsti kiaurą parą vykstantį statybų bumą, priverstinius iškeldinimus. Kaip parodė prieš kurį laiką Levados centro atlikta apklausa, 65 proc. rusų mano, kad Sočio žaidynės yra paprasčiausias pinigų švaistymas.
Tiesa, prieš pat Londono vasaros žaidynes 64 proc. britų taip pat teigė, kad olimpiada yra pernelyg brangi, todėl jos neverta rengti. Tačiau iškart po žaidynių keturi penktadaliai apklaustųjų jau pripažino, kad tai daryti buvo vis dėlto verta. Klausimas, ar panašus scenarijus atsikartos ir Rusijoje. Režimas to, aišku, norėtų. Žurnalistai Rusijoje jau ne kartą skundėsi, kad apie žaidynes rašyti kritiškai tiesiog draudžiama. V.Putinas ir jo aplinka renginį Sočyje suvokia kaip progą pademonstruoti pasauliui Rusijos ekonominę ir politinę galią. Tai patvirtina ir olimpinio deglo kelionė – jis pabuvo net atvirame kosmose ir Šiaurės ašigalyje. Tai aiškus Maskvos noras parodyti, kad ši šalis dominuoja ir kosmose, ir kovodama dėl išteklių Šiaurėje.

Ar žiemą pakaks sniego?

Rengdamasi olimpiadai Rusija privalo spręsti ir proziškesnius klausimus, tarkime, kaip pasirūpinti, kad žaidynių metu pakaktų sniego. Ir tai nėra juokas, nes šių metų pradžioje, vasarį, dėl šilto oro ir sniego trūkumo buvo atšauktos Pasaulio taurės snieglenčių ir slidinėjimo rungtys. Kitose rungtyse dalyvavę sportininkai skundėsi prastomis sąlygomis.
Prieš porą metų padėtis buvo priešinga. Tuomet Europos taurės kalnų slidinėjimo rungtys buvo atšauktos dėl pernelyg gausaus sniego. Vasario mėnesį Rusijos kalnų slidinėjimo čempionato tvarkaraštis turėjo būti pakeistas dėl prasto matomumo. Vasario pabaigoje vykusių rogučių rungčių metu lijo. Visa tai – iššūkis organizatoriams, nes olimpinės rungtys vis viena turi įvykti.
Patariami suomių kompanijos „Snow Secure“, rusai teigia sugalvoję išeitį, kaip apsisaugoti nuo galimo sniego trūkumo. Į pagalbą pasitelktos daugiau nei 400 sniego gaminimo patrankų. Šių mašinų, primenančių reaktyvinius variklius, pagamintas sniegas yra saugomas dešimtyje virš rungčių vietų esančių zonų, kurių neapšviečia saulė. Sniegas uždengiamas specialia danga, apsaugančia nuo greito tirpimo. Taip šešėlyje buvo planuojama sukaupti apie pusę milijono kubinių metrų sniego. Tiesa, iki olimpiados net pusė sukaupto sniego veikiausiai jau bus ištirpę, tačiau likusio esą turėtų pakakti esant trūkumui.